Evtidemas (apie V a. pr. Kr. pabaigą) tradiciškai minimas kaip graikų sofistas, kilęs iš Chijo salos, vėliau su broliu Dionisodoru apsigyvenęs Turijuose, Pietų Italijoje. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mūsų žinios apie jį yra itin ribotos ir beveik visiškai priklauso nuo Platono kūrybos. Todėl Evtidemas, kurį šiandien žinome, yra ne tiek istorinis asmuo, kiek Platono literatūrinis personažas, sukurtas kaip sofistinės eristikos karikatūra. Platono dialoge „Evtidemas“ jis vaizduojamas kaip ginčų meno — eristikos, kurios tikslas nėra tiesa, o oponento sutriuškinimas — meistras. Pasakojama, kad prieš pasukdamas į sofistiką Evtidemas mokė ginkluotos kovos, o vėliau šį kovingumą perkėlė į kalbos lygmenį, teigdamas, jog žodžiais galima laimėti bet kokį mūšį.
Evtidemo vardas labiausiai žinomas būtent iš Platono dialogo „Evtidemas“ (Εὐθύδημος), kuriame Sokratas susiduria su dviem sofistais – Evtidemu ir Dionisodoru. Šiame kūrinyje Evtidemas yra personažas, naudojamas Platono kritikai: satyra apie sofistinę logiką, kurioje slypi ir subtili religinė potekstė. Platonas parodo, kaip tuščias žodžių žaismas gali iškreipti pačias svarbiausias sąvokas – dorybę, sielos ugdymą, dieviškąją tvarką. Evtidemas, gebantis „įrodyti“ bet ką, tampa priešingybe tikram filosofui, kuris ieško tiesos ir harmonijos su dieviškuoju logos. Todėl dialoge Evtidemas nėra tik juokingas sofistas – jis simbolizuoja pseudoreliginį mąstymą, kuris manipuliuoja kalba, bet neveda į sielos tobulėjimą. Platonui tai pavojingiausia: kai žodžiai praranda ryšį su tiesa, griūva ir moralinis, ir religinis pasaulio pagrindas.
Pagrindinis Evtidemo (kaip personažo) veiklos metodas rėmėsi sofizmais ir loginėmis pinklėmis, išnaudojančiomis kalbos dviprasmybes. Jis specializavosi kurti argumentus, kurie šiandien vadinami loginėmis klaidomis, pavyzdžiui, homonimiją (kai tas pats žodis vartojamas skirtingomis prasmėmis). Vienas garsiausių jo teiginių buvo radikalus skepticizmas dėl tiesos ir melo: Evtidemas „įrodinėja“, kad neįmanoma meluoti, nes kalbėti reiškia sakyti tai, kas yra, o sakyti tai, ko nėra, esą neįmanoma, nes neegzistuojančių dalykų negalima nei ištarti, nei mąstyti.
Platono tekstuose Evtidemas pateikiamas kaip mąstytojas, kuriam žinios yra techninis įrankis galiai ir autoritetui demonstruoti. Jis ir jo brolis žadėdavo jaunuolius išmokyti „aukščiausios dorybės“ per neįtikėtinai trumpą laiką, tačiau ši dorybė iš tiesų buvo tik gebėjimas nutildyti pašnekovą paradoksais. Evtidemas pabrėžia, kad mokymasis yra ne procesas, o rezultatas, paremtas loginės pinklės technika: jei oponentas atsako „taip“, sofistas smogia argumentu prieš „taip“, jei atsako „ne“, iškart pateikiamas kontrargumentas prieš „ne“.
Nors Evtidemo vardas šiandien dažniausiai siejamas su „intelektualiniu chuliganizmu“, jis paliko svarbų pėdsaką logikos raidoje. Jo pateikti paradoksai privertė vėlesnius filosofus, ypač Aristotelį, detaliau analizuoti sakinių sandarą ir klasifikuoti logines klaidas veikaluose apie sofistinius paneigimus. Tačiau būtina prisiminti: šis Evtidemas yra Platono sukonstruotas personažas, tapęs istoriniu pavyzdžiu sofisto, kuris pavertė filosofiją sporto varžybomis, kur svarbu ne tai, kas sakoma, o tai, kaip efektyviai užblokuojamas kitas mąstymas.
Sutarta – žaidžiame atviromis kortomis. Kadangi pats Evtidemas nepaliko jokių raštų, o tai, ką žinome, tėra Platono meistriškai sukurta satyra, teisingiausia bus jo argumentaciją pateikti kaip idėjinį pasakojimą. Tai nebe bandomos atkurti citatos, o loginė seka, kuria šis sofistas bandydavo „įkirsti“ savo oponentams.
Evtidemo loginės pinklės: Nuo žinojimo iki dievų nuosavybės
Evtidemo filosofinis metodas rėmėsi idėja, kad mokymosi procesas apskritai yra neįmanomas. Jis teigdavo, kad jei žmogus yra išmintingas, jis jau viską žino, todėl jam nereikia mokytis. Jei žmogus yra neišmanėlis, jis neturi įrankių suprasti tai, ko mokomasi. Šią mintį jis išplėsdavo iki radikalaus teiginio: jei žmogus žino bent vieną smulkmeną, jis automatiškai yra „žinantis“, o kadangi negalima būti „žinančiu“ ir „nežinančiu“ vienu metu, vadinasi, toks žmogus žino viską. Pasak jo, ši visažinystė sieloje egzistavo visada – dar iki gimimo, tad sofisto užduotis tėra mechaniškai „atrakinti“ šį faktą.
Kalbant apie tiesą, Evtidemas naudojo ontologinį argumentą, kuriuo neigdavo bet kokią melo galimybę. Jis aiškino, kad kalbėti reiškia sakyti tai, kas yra. Kadangi melas yra sakymas to, ko nėra, o neegzistuojančių dalykų negalima nei ištarti, nei mąstyti, vadinasi, bet koks ištartas sakinys yra tiesa. Iš čia kilo ir jo teiginys, kad prieštarauti kitam žmogui neįmanoma: jei abu kalba apie tą patį dalyką, jie sutinka, o jei apie skirtingus – jie tiesiog nesusiduria ginče. Šį nelankstumą jis taikydavo ir asmenybės pokyčiams – jei kas nors nori, kad draugas taptų išmintingas, jis iš tiesų trokšta draugo mirties, nes tas asmuo, koks jis yra dabar, išnyks, užleisdamas vietą naujam „aš“.
Daugiausia triukšmo keldavo Evtidemo gebėjimas išnaudoti gramatines dviprasmybes, siekiant pažeminti pašnekovą. Garsiausias to pavyzdys – argumentas, kad jei šuo priklauso tau ir tas šuo turi palikuonių, vadinasi, jis yra tavo tėvas, o tu esi šunyčių brolis. Šią cinišką nuosavybės logiką jis perkeldavo ir į religijos sritį. Kai Sokratas užsimindavo apie „savo“ protėvių dievus, Evtidemas iškart užpuldavo: jei dievai yra tavo, vadinasi, jie yra tavo turtas, o su turtu tu gali elgtis kaip tinkamas – dovanoti, parduoti ar net paaukoti (nužudyti) kaip bet kurį kitą gyvūną. Jis tyčiodavosi iš sakralumo, sakydamas, kad dievų garbinimas tėra pragmatiška pataikavimo technika, siekiant saugumo, o pati dievų sąvoka griūva vos susidūrusi su logika – pavyzdžiui, jei dievas yra vienas, jis negali būti visur, o jei jis nėra visur, jis tiesiog neatitinka dievo apibrėžimo.
Galiausiai Evtidemas pripažindavo tik vieną vertybę – gebėjimą naudotis daiktais ar žiniomis. Jo nuomone, jokios gėrybės neturi vertės, jei žmogus nemoka jų suvaldyti eristikos pagalba. Net ir dievų visažinystė jam atrodė įtartina, nes jei jie žino viską, privalo žinoti ir blogį, o tai supurtydavo tradicinį graikų įsivaizdavimą apie dievus kaip apie tyrą gėrį. Tokiu būdu Evtidemas filosofiją pavertė ne tiesos paieška, o žiauriu loginiu žaidimu, kurio tikslas – absoliuti oponento dvasinė ir intelektualinė kapituliacija.