Mira – tai stačiatikių liturgijoje naudojamas aromatingas, klampus smilkalų skystis, kuris simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, dvasinį apvalymą ir malonės išsiliejimą. Ši medžiaga yra sudedamoji dalis svarbių liturginių apeigų ir sakramentų, ypač krikšto, ligonių patepimo ir kitų šventinimų metu. Miroje susijungia praktinė, simbolinė ir dvasinė reikšmė, todėl ji laikoma ypatingai šventa ir reikšminga. Miros sudėtis dažnai … [Skaityti toliau…]
Koplyčia – tai nedidelė šventovė, skirta maldai, pamaldoms ar sakramentų teikimui. Ji gali būti savarankiškas pastatas arba įrengta didesnio pastato viduje, pavyzdžiui, bažnyčioje, vienuolyne, rūmuose, ligoninėje ar kapinėse. Koplyčios terminas kilęs iš lotyniško žodžio cappella, kuris reiškia „mažas apsiaustas“ ir siejamas su šventojo Martyno iš Tūro apsiaustu, saugotu Prancūzijos karalių rūmuose kaip relikvija. Apsiaustas laikytas … [Skaityti toliau…]
Antropogonija – tai mitologinis ar religinis pasakojimas apie žmogaus atsiradimą ir sukūrimą. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių anthropos („žmogus“) ir gonos („kilmė“ arba „sukūrimas“), reiškiantis žmogaus kilmės aiškinimą. Antropogonija yra viena svarbiausių daugelio mitologijų ir religijų dalių, nes ji ne tik paaiškina, kaip atsirado žmogus, bet ir atsako į esminius klausimus apie žmogaus … [Skaityti toliau…]
Ordinacija – tai krikščioniškoje tradicijoje sakramentinis veiksmas arba apeiga, per kurią žmogus yra įšventinamas į dvasininkų luomą, suteikiant jam teisę vykdyti tam tikras bažnytines funkcijas. Šis sakramentas yra esminis tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, taip pat kai kuriose protestantiškose bendruomenėse. Ordinacija laikoma ypatinga Dievo malonės išraiška, kai asmuo įgalinamas tarnauti tikintiesiems per sakramentų … [Skaityti toliau…]
Aušautas – tai senovės lietuvių mitologijoje minimas dievas, siejamas su gyvybe, sveikata ir naujos dienos pradžia. Jo vardas iš dalies susijęs su žodžiais „aušra“ ir „aušti“, kas simbolizuoja pradžią, šviesos sugrįžimą ir gyvenimo ciklo atsinaujinimą. Nors apie Aušautą išlikę nedaug tiesioginių šaltinių, jis buvo svarbi dalis baltų tikėjimo, kuris ypatingą dėmesį skyrė gamtos reiškiniams, cikliškumui … [Skaityti toliau…]
Atlantas – tai viena iš svarbiausių figūrų graikų mitologijoje, žinomas kaip milžinas (titanas), kuriam buvo pavesta laikyti dangų ant savo pečių. Jo vardas tapo amžino stiprybės, kančios ir ištvermės simboliu. Atlanto istorija apima daugybę mitologinių pasakojimų ir skirtingų interpretacijų, tačiau pagrindinė jo reikšmė susijusi su dangaus ir žemės ribų palaikymu. Atlanto tėvai buvo titanas Japetas … [Skaityti toliau…]
Argonautai – tai graikų mitologijoje žinomi didvyriai, kurie, vadovaujami Jasono, leidosi į pavojingą kelionę ieškoti auksinio vilnos kailio. Šis mitas yra viena garsiausių senovės Graikijos epinių istorijų, pasakojanti apie narsą, draugystę, išdavystę ir žmogaus ryžtą siekiant tikslo. Argonautų vardas kildinamas iš jų laivo, vadinamo „Argu“, o jo pavadinimas reiškia „greitas“ arba „blizgantis“. Laivą pastatė garsus … [Skaityti toliau…]
Altaristas – tai katalikų kunigas, kuris dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų priežasčių nebegali pilnai atlikti pastoracinio darbo. Šis terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti emeritui – kunigui, pasitraukusiam iš aktyvios parapinės tarnystės, tačiau išlaikančiam savo kunigystės šventimus ir atliekant tam tikras liturgines funkcijas. Altaristai paprastai padeda parapijose ar bažnyčiose, kur reikia kunigo pagalbos aukoti Šventąsias Mišias, … [Skaityti toliau…]
Apostolikai – tai krikščionių sekta, veikusi III–IV amžiuje Mažojoje Azijoje. Jie išsiskyrė radikaliomis idėjomis ir griežtu gyvenimo būdu, siekdami atkurti ankstyvosios apaštalinės Bažnyčios idealus. Apostolikų mokymas buvo paremtas asketizmu, savanorišku skurdo pasirinkimu ir visišku atsisakymu pasaulietinio gyvenimo malonumų bei turto. Apostolikai tikėjo, kad tikrieji Kristaus sekėjai turėtų gyventi pagal apaštalų pavyzdį – paprastai, nusižeminusiai ir … [Skaityti toliau…]
Asasinai – tai izmailitų sekta, susiformavusi XI amžiaus pabaigoje Irane. Jos įkūrėju laikomas Hasanas ibn as Sabbahas, charizmatiškas lyderis, kuris savo veikla pakeitė regiono politinį ir religinį peizažą. Ši grupė išgarsėjo ne tik dėl savo mistinių pažiūrų, bet ir dėl itin efektyvios politinės strategijos, kuri apėmė tikslinius politinių priešų pašalinimus – veiksmus, kurie vėliau tapo … [Skaityti toliau…]
„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]
Atžindai, dar vadinami atžinduliais, senovės lietuvių tikėjime buvo žmonės, kuriems priskirta mistinė galia kenkti kitiems savo žvilgsniu, vadinamosiomis „blogomis akimis“. Šis įsitikinimas buvo giliai įsišaknijęs baltų pasaulėžiūroje ir liaudies tradicijose, kur daug dėmesio buvo skiriama ne tik matomai, bet ir nematomai pasaulio sandarai. Manoma, kad atžindai galėjo būti tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi savo galios nešėjai. … [Skaityti toliau…]