Adamitai ir adamijonai buvo ankstyvosios krikščionybės sektos, atsiradusios 2 a. Šiaurės Afrikoje. Šios grupės išsiskyrė iš kitų dėl savo netradicinio požiūrio į moralės normas, žmogaus prigimtį ir tikėjimą grįžimu į pirminį žmogaus nekaltumą. Jos turėjo unikalią interpretaciją apie Adomo ir Ievos gyvenimą prieš nuopuolį ir siekė sugrįžti į tokį dvasinį ir fizinį būvį, kuris, jų … [Skaityti toliau…]
Šis kūrinys, lietuvių kalba dažniausiai vadinamas „Dialogas“ arba „Dieviškosios išminties knyga“, o originalo kalba – „Dialogas apie Dievo apvaizdą“ (it. Il Dialogo della Divina Provvidenza), yra viduramžių mistinės literatūros viršūnė. Tai nebuvo eilinis traktatas, parašytas prie rašomojo stalo; tai dokumentas, gimęs iš tiesioginio dvasinio patyrimo ir politinės suirutės fone. Knyga buvo sukurta 1377–1378 metais Sienoje. … [Skaityti toliau…]
Bausmės Korane ir platesnėje Islamo teisėje (Šarijate) yra viena labiausiai diskutuojamų temų pasaulyje. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesiog „baudžiamasis kodeksas“ šiuolaikine prasme, o sudėtinga religinės moralės, teisingumo ir socialinės tvarkos sistema. Bausmės Korane skirstomos į tris pagrindines kategorijas, kurios skiriasi savo kilme, griežtumu ir taikymo lankstumu: Teologiniu požiūriu musulmonai tiki, kad šios taisyklės yra … [Skaityti toliau…]
Actekų imperijos žlugimas 1519–1521 m. nebuvo tik politinis lūžis – tai buvo ištisos visatos pabaiga, kurios aidai pasiekė mus per unikalius istorinius šaltinius. Šiandien mūsų žinios apie Mezoamerikos dvasinį pasaulį nebūtų tokios gilios, jei ne monumentalusis XVI a. rankraštis, žinomas kaip „Florencijos kodeksas“ (ispaniškai Códice Florentino), kurio pilnas, autoriaus suteiktas pavadinimas yra „Visuotinė Naujosios Ispanijos … [Skaityti toliau…]
Iš pirmo žvilgsnio septintas ir dešimtas įsakymai gali atrodyti labai panašūs, nes abu liečia žmogaus santykį su kito asmens nuosavybe. Tačiau jų esmė ir tikslai yra gana skirtingi, o tai atskleidžia platesnę Dievo įsakymų prasmę, kreipiančią ne tik į išorinius veiksmus, bet ir į žmogaus širdį bei dvasinę būseną. Septintas ir dešimtas Dievo įsakymai išreiškia … [Skaityti toliau…]
Kankinystė nėra tiesiog tragiška mirtis ar auka dėl idėjos. Krikščionybės kontekste tai – aukščiausia ištikimybės forma, kurioje susilieja teisinis liudijimas, asmeninis tikėjimas ir fizinė egzistencija. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos martys (μάρτυς), kas tiesiogiai reiškia „liudytoją“. Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje šis terminas nustojo būti paprastu teisiniu terminu ir tapo dvasiniu statusu: kankinys yra tas, kuris … [Skaityti toliau…]
„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]
Luperkalijos (lot. Lupercalia) – viena seniausių, keisčiausių ir, šiuolaikinio žmogaus akimis, „fiziškiausių“ senovės Romos švenčių. Tai buvo kasmetinis ritualas, skirtas apsivalymui, vaisingumui užtikrinti ir piktosioms dvasioms atbaidyti. Šventė vykdavo vasario 15 dieną. Šventės pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio lupus (vilkas). Ji buvo glaudžiai susijusi su legenda apie Romos įkūrėjus Romulą ir Remą, kuriuos neva … [Skaityti toliau…]
„Bakchantės“ (sen. gr. Βάκχαι / Bakchai arba Bakkhai) – vienas paskutiniųjų ir stipriausių graikų tragedijos meistro Euripido kūrinių. Tragedija parašyta apie 405 m. pr. Kr., kai autorius gyveno Makedonijoje, karaliaus Archelojaus dvare. Kūrinys buvo pastatytas Atėnuose, Dioniso teatre, jau po Euripido mirties ir laimėjo pirmąją vietą dramų varžybose. Tai kūrinys, kuriame susiduria du priešingi pradai: … [Skaityti toliau…]
Hamurabio kodeksas (Codex Ḫammurapi, apie 1754 m. pr. Kr.) yra vienas geriausiai išlikusių ir išsamiausių senovės Mesopotamijos teisės paminklų. Šį kodeksą sudarė šeštasis pirmosios Babilono dinastijos karalius Hamurabis, valdęs apie 1792–1750 m. pr. Kr. Nors tai nėra seniausias žinomas įstatymų rinkinys (pavyzdžiui, Ur-Namu kodeksas yra senesnis), Hamurabio stela išsiskiria savo apimtimi, sistemingumu ir fiziniu išlikimu. … [Skaityti toliau…]
Evtidemas (apie V a. pr. Kr. pabaigą) tradiciškai minimas kaip graikų sofistas, kilęs iš Chijo salos, vėliau su broliu Dionisodoru apsigyvenęs Turijuose, Pietų Italijoje. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mūsų žinios apie jį yra itin ribotos ir beveik visiškai priklauso nuo Platono kūrybos. Todėl Evtidemas, kurį šiandien žinome, yra ne tiek istorinis asmuo, kiek Platono literatūrinis … [Skaityti toliau…]
Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim, 1858–1917) – prancūzų mąstytojas, kuris pavertė sociologiją akademine disciplina. Jis siekė įrodyti, kad visuomenė yra savarankiška realybė (sui generis), kurią galima tirti tokiais pat griežtais metodais kaip ir gamtos mokslus. Esminis Diurkheimo indėlis – socialinio fakto sąvoka. Jis teigė, kad sociologijos objektas yra reiškiniai, kurie egzistuoja už individo ribų ir daro … [Skaityti toliau…]