Apie tikrą pasidavimą

„Apie tikrą pasidavimą“ (Of True Resignation, vok. Von der wahren Ergebung) yra trumpas Jakob Böhme (1575–1624) teologinis traktatas, priklausantis jo praktinių dvasinių raštų ciklui. Šis tekstas aiškina, ką reiškia kasdien „mirti sau“, atsisakyti savos valios ir gyventi visiškai Dievo valioje. Traktatas parašytas pamokomu tonu ir skirtas tiems, kurie siekia vidinės ramybės, nuolankumo ir dvasinio atsinaujinimo.

Kūrinys pradedamas biblinėmis nuorodomis į Kristaus raginimą nešti savo kryžių ir atsisakyti savęs. Šios citatos nurodo pagrindinę traktato temą: žmogaus valia turi būti perkeista taip, kad ji nebesiektų savanaudiškų tikslų, bet būtų nukreipta į Dievo meilę ir tiesą. Böhme pabrėžia, kad tikras pasidavimas nėra pasyvus nusilenkimas, bet aktyvus vidinis darbas, kuriame žmogus kasdien kovoja su savo sena prigimtimi.

Senojo ir naujojo žmogaus priešprieša

Traktate aiškinama, kad žmoguje veikia du principai: senasis žmogus ir naujasis žmogus. Senasis žmogus yra susijęs su savanaudiškumu, puikybe, geiduliais ir noru valdyti. Naująjį žmogų Böhme sieja su Kristaus dvasia, nuolankumu ir meile. Tikras pasidavimas reiškia, kad žmogus turi leisti naujajam žmogui kilti iš senojo „mirties“, atsisakant savos valios ir leidžiant Dievo valiai veikti jo viduje.

Ši priešprieša aiškinama remiantis pavyzdžiais iš Šventojo Rašto ir žmogaus kasdienio gyvenimo. Böhme teigia, kad senasis žmogus nuolat siekia savęs, o naujasis žmogus siekia Dievo. Todėl tikras pasidavimas yra nuolatinė vidinė kova, kurioje žmogus turi atsisakyti savanaudiškų troškimų ir leisti Dievo dvasiai formuoti jo mintis ir veiksmus.

Kasdienė mirtis savam „aš“

Traktato centre yra mintis, kad žmogus turi „kasdien mirti sau“. Tai reiškia, kad žmogus turi atsisakyti savo valios, savo teisių, savo pretenzijų ir savo savanaudiškų norų. Böhme aiškina, kad savasis „aš“ yra pagrindinė kliūtis Dievo veikimui žmoguje. Todėl tikras pasidavimas yra nuolatinis savos valios atsisakymas ir jos nukreipimas į Dievo valią.

Ši mintis grindžiama pavyzdžiais iš žmogaus proto, valios ir troškimų. Böhme teigia, kad žmogaus protas ir valia, palikti patys sau, linksta į puikybę ir savanaudiškumą. Todėl žmogus turi nuolat stebėti savo vidinę būseną ir kreiptis į Dievą, kad Jo dvasia vestų ir perkeistų.

Žmogaus valios pavojai

Traktate pateikiamas perspėjimas apie savos valios pavojus. Böhme remiasi pavyzdžiais iš Liuciferio ir Adomo istorijų, aiškindamas, kad savasis „aš“ ir noras turėti šviesą „savo nuosavybėje“ veda į puikybę ir nuopuolį. Ši mintis taikoma ir žmogaus protui: kai žmogus pasitiki vien savo supratimu, jis lengvai pakliūva į puikybę ir atitolsta nuo Dievo nuolankumo.

Todėl tikras pasidavimas reikalauja, kad žmogus nepasitikėtų vien savo protu, bet leistų Dievo dvasiai jį vesti. Böhme pabrėžia, kad žmogaus protas yra įkalintas „Dievo rūstybės ir žemiškumo kalėjime“, todėl jis negali pats savęs išlaisvinti.

Naujojo žmogaus gimimas

Vėlesnėse traktato dalyse aiškinama, kaip žmogus turi „išaugti“ iš senojo žmogaus ir gimti nauju žmogumi Kristuje. Šis procesas apibūdinamas kaip vidinis atsinaujinimas, kuriame žmogaus valia tampa suderinta su Dievo valia. Naujojo žmogaus gyvenimas pasižymi nuolankumu, meile, ramybe ir pasitikėjimu Dievu.

Böhme teigia, kad naujasis žmogus negali atsirasti iš žmogaus pastangų vienas pats; jis gimsta iš Dievo dvasios veikimo žmoguje. Todėl tikras pasidavimas yra ne tik žmogaus darbas, bet ir Dievo malonės veikimas.

„Apie tikrą pasidavimą“ yra antrasis iš trijų Böhme praktinių traktatų, kuriuose aiškinamas dvasinio gyvenimo kelias. Jis eina po „Apie tikrą atgailą“ ir prieš „Apie atgimimą“. Šis tekstas laikomas vienu iš svarbiausių Böhme raštų apie vidinį nuolankumą ir savos valios atsisakymą.

ARBA

Mirtis savam AŠ

Jokūbas Bėmė (Jakob Boehme) 1575–1624,
Teutonų teosofas

PARODANTIS

Kaip žmogus turi KASDIEN mirti savo NUOSAVAI valiai SAVASTYJE; kaip jis turi nukreipti savo troškimą į Dievą ir ko jis turėtų prašyti bei trokšti iš Dievo.

TAIP PAT

Kaip jis turi išdygti iš mirštančio nuodėmingo žmogaus su nauju protu ir valia per Kristaus Dvasią.

BEI

Kas yra Senasis ir Naujasis žmogus, ir kas kiekvienas iš jų yra gyvenime, valioje ir veikloje.

Sukurta sielos, kuri myli visus,
kurie yra JĖZAUS KRISTAUS vaikai po Kryžiumi.

Kristus sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada PATS SAVĘS, teneša savo kryžių kasdien ir teseka manimi.“ (Mato 16, 24; Morkaus 8, 34; Luko 9, 23).

Petras sako Kristui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui Tave.“ (Mato 19, 27; Morkaus 10, 28; Luko 18, 28).

PIRMAS SKYRIUS

Mes turime aiškų pavyzdį Liuciferyje, o taip pat ir Adome, pirmajame žmoguje, ką daro SAVASTIS, kai ji gauna Gamtos Šviesą kaip savo NUOSAVYBĘ ir kai ji gali vaikščioti su supratimu savo NUOSAVOJE valdžioje. Mes taip pat matome menuose ir moksluose išsilavinusiuose žmonėse, kad kai jie gauna šio išorinio pasaulio ar Gamtos šviesą į savo proto valdas, iš to nieko neišeina, tik jų pačių puikybė. Ir vis dėlto visas pasaulis taip smarkiai trokšta ir siekia šios šviesos kaip geriausio lobio; ir iš tiesų tai yra geriausias lobis, kurį šis pasaulis suteikia, jei jis teisingai naudojamas.

Bet kol SAVASTIS, t. y. protas, yra paimta į nelaisvę ir tvirtai surišta ankštame ir stipriame kalėjime, tai yra Dievo rūstybėje ir žemiškume, žmogui labai pavojinga naudotis pažinimo šviesa SAVASTYJE, tarsi ji būtų SAVASTIES nuosavybė.
Nes Amžinosios ir Laikinosios Gamtos rūstybė greitai pradės tuo gėrėtis, ir tada SAVASTIS bei paties žmogaus protas pakils puikybėje ir pasitrauks nuo tikro nuolankaus atsižadėjimo Dievui, ir nebevalgys Rojaus vaisių, bet vietoj to valgys SAVASTIES savybės vaisių, t. y. tos gyvenimo valdžios, kurioje Gėris ir Blogis yra susimaišę, kaip darė Liuciferis ir Adomas. Kurie abu su SAVASTIES troškimu sugrįžo atgal į Pradą, iš kurio kūriniai buvo išvesti, ir įžengė į kūrinių būklę; Liuciferis – į Centrą ir rūsčiąją Gamtą, į Matricą arba Įsčias, kurios gimdo ugnį, o Adomas – į žemiškąją Gamtą, į išorinio pasaulio Matricą, t. y. į Gėrio ir Blogio geismą.
Tai atsitiko jiems abiem, nes jie turėjo supratimo šviesą, šviečiančią SAVASTYJE, kurioje jie galėjo regėti save, dėl ko SAVASTIES dvasia nuėjo į vaizduotę (t. y. į troškimą patekti į Centrą), kad jie galėtų išaukštinti save galybėje, galioje ir pažinime. Kai Liuciferis ieškojo Ugnies Motinos savo Centre ir manė tuo valdysiąs Dievo meilę ir visus angelus, ir kai Adomas taip pat troško Esmėje išbandyti, kas yra Motina arba Šaknis, iš kurios kyla Blogis ir Gėris, ir tyčia nukreipė savo troškimą ten, kad taptų žinantis ir pilnas supratimo: tiek Liuciferis, tiek Adomas buvo paimti į nelaisvę savo pikto ar klaidingo troškimo Motinoje ir atsiskyrė nuo Atsižadėjimo, kuris kyla iš Dievo, ir taip buvo pagauti Valios dvasios, per troškimą Motinoje. Šis troškimas nedelsiant gavo valdžią Gamtoje; ir taip Liuciferis įstrigo rūsčiame ugnies šaltinyje, ir ta ugnis tapo akivaizdi jo valios dvasioje, dėl ko kūrinys savo troškime tapo Dievo meilės ir romumo priešu.
Adomas lygiai taip pat buvo nedelsiant pagautas žemiškosios Motinos, kuri yra Blogis ir Gėris, sukurta iš Dievo rūstybės ir meilės, ir sutelkta į vieną substanciją. Dėl to žemiškoji savybė akimirksniu gavo valdžią Adome, ir iš ten karštis ir šaltis, pavydas ir pyktis, ir visas piktumas bei prieštaravimas Dievui tapo akivaizdūs ir ėmė jame viešpatauti.
Bet jei jie nebūtų atnešę pažinimo šviesos į SAVASTĮ, tada Centro ir kūrinio Prado pažinimo veidrodis, t. y. galios, kurią jis turėjo savyje, nebūtų buvęs apreikštas, iš kurio kilo vaizduotė ir geismas.
Kaip ir šiandien mes dažnai matome, kaip ta pati klaida atneša pavojų apšviestiems Dievo vaikams; kuriuose, kai didžiojo Dievo šventumo Artumo saulė šviečia, per ką gyvenimas pereina į triumfą, ir tada protas regi save tame kaip veidrodyje, o valia eina tolyn SAVASTYJE, savo NUOSAVAME tyrinėjime, ir nori išbandyti, kas yra tas Centras, iš kurio šviečia šviesa, ir savo NUOSAVU judesiu bei jėga nori prievarta įsibrauti į jį – kaip iš to kyla bjauri puikybė ir savimeilė. Taip, kad jo (kūrinio) nuosavas protas, kuris tėra Amžinosios Išminties veidrodis arba atspindys, ima manyti esąs didesnis nei yra; ir tada, ką tik jis daro, jis mano, kad Dievo valia daro tai jame ir per jį, ir kad jis yra pranašas; nors jis yra judinamas tik savęs paties ir eina savo NUOSAVU troškimu, kuriame Gamtos Centras tuojau pat pakyla ir įeina į tą klaidingą SAVASTIES troškimą prieš Dievą, ir taip valia įeina į pasipūtimą ir savęs aukštinimą.
Tada klastingas velnias įsiskverbia į kūrinį ir sijoja Gamtos Centrą, ir atneša į jį piktus ar klaidingus troškimus, taip, kad žmogus tampa tarsi girtas SAVASTYJE ir vis dar įtikina save, kad yra varomas Dievo, per ką gera pradžia, kurioje Dieviškoji šviesa švietė Gamtoje, sugadinama, ir taip Dievo šviesa pasitraukia nuo jo.
Tačiau išorinė išorinės Gamtos šviesa vis dar lieka šviečianti kūrinyje; nes jo nuosava SAVASTIS meta save ten ir mano, kad tai vis dar pirmoji Dievo šviesa; bet taip nėra. Ir į šį savęs aukštinimą savo išorinio proto šviesoje velnias meta save vėl (nors pirmojoje šviesoje, kuri buvo Dieviška, jis buvo priverstas pasitraukti), dabar sugrįždamas su septingubu troškimu, apie kurį kalbėjo Kristus, sakydamas: „Kai netyroji dvasia išeina iš žmogaus, ji klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda; tada ji pasiima su savimi septynias kitas dvasias, piktesnes už save, ir sugrįžta į savo pirmuosius namus; ir radusi juos iššluotus ir papuoštus, ji ten apsigyvena, ir tam žmogui pasidaro blogiau negu pirma.“
Šie namai, kurie yra taip iššluoti ir papuošti, yra proto šviesa SAVASTYJE. Nes jei žmogus nukreipia savo troškimą ir valią į Dievą, ir tada eina susilaikydamas nuo šio nedoro gyvenimo, ir nuoširdžiai trokšta Dievo meilės, tada ta meilė tikrai apsireikš jam su savo draugiškiausiu ir džiugiausiu veidu, per ką uždegama ir išorinė šviesa. Nes kur uždegama Dievo šviesa, ten viskas bus šviesa; velnias negali ten pasilikti, bet turi iš ten pasitraukti; ir tada jis ieško per Gyvenimo Prado Motiną, t. y. Centrą, bet randa, kad tai tapo sausa, silpna vieta. Nes Dievo rūstybė, t. y. Gamtos Centras, savo paties savybėje yra visiškai silpna, nevaisinga ir sausa, ir negali gauti valdžios savo rūsčiame principe. Šėtonas nuolat ieško per šias vietas, kad rastų atvirus vartus įeiti su savo troškimu ir taip persijoti sielą, kad ji imtų aukštinti SAVE.
Ir dabar, jei kūrinio valios dvasia meta save su proto šviesa atgal į Centrą, t. y. į SAVASTĮ, ir įeina į savęs aukštinimą, tada ji vėl išeina iš Dievo šviesos, ir tuojau pat velnias randa atvirus vartus jam įeiti ir papuoštus namus gyventi, t. y. proto šviesą. Tada jis pasiima sau septynias Gyvenimo savybės formas SAVASTYJE, t. y. pataikūnus, kurie yra pasitraukę nuo Dievo į SAVASTĮ; ir ten jis įeina ir įdeda savo troškimą į SAVASTIES geismą ir piktas vaizduotes, kuriose valios dvasia regi save Gyvenimo savybių formose išorinėje šviesoje, ir tada žmogus grimzta į save, tarsi būtų girtas, ir žvaigždės sugriebia jį ir atneša savo stiprias įtakas į jį (į išorinį protą), kad jis galėtų ten ieškoti Dievo stebuklų, kad jie ten pasireikštų. Nes visi kūriniai dejuoja ir ilgisi Dievo. Ir nors žvaigždės negali suvokti Dievo dvasios, vis dėlto jos verčiau turės šviesos namus, kuriuose galėtų džiaugtis, nei uždarytus namus, kuriuose negali turėti poilsio.
Taip toks žmogus eina tarsi girtas išorinio proto šviesoje, kuri vadinama žvaigždėmis, ir suvokia didelius bei nuostabius dalykus, ir turi ten nuolatinį vedlį. Ir tada velnias tuojau pat tyko pamatyti, ar stovi kokie atviri vartai jam, pro kuriuos jis galėtų uždegti Gyvenimo Centrą, kad valios dvasia galėtų pakilti aukštai puikybėje, pasipūtime ar godume; (iš kur kyla savimeilė, proto valiai trokštant būti pagerbtai); nes ji mano pasiekusi visos laimės viršūnę, kai gavo proto šviesą ir gali spręsti apie užrakintų paslapčių namus; kuriuos vis dėlto Dievas gali lengvai atrakinti. Suklaidintas žmogus tada mano, kad dabar jis pasiekė tikslą, ir kad jam priklauso garbė, nes jis gavo proto supratimą, ir niekada nepagalvoja, kad velnias linksminasi su savo troškimu jo septyniose Gamtos Centro gyvenimo formose, nei kokią bjaurią klaidą jis sukuria.
Iš šio proto supratimo krikščionių bažnyčioje žemėje yra iškelta netikra Babelė, kur žmonės valdo ir moko pagal proto išvadas ir pasodino vaiką, kuris yra girtas savo paties puikybe ir SAVASTIES troškimu, kaip gražią mergelę į sostą.
Bet velnias įėjo į jo septynias Centro gyvenimo formas, t. y. į jo paties pasipūtusį protą, ir nuolat atneša savo troškimą į šią išpuoštą ir padabintą mergelę, kurią priima žvaigždės. Jis yra jos žvėris, ant kurio ji joja, puikiai pasipuošusi savo pačios gyvenimo galiomis, kaip galima matyti Šv. Jono Apreiškime. Taip šis SAVASTIES vaikas pasiėmė į savo nuosavybę išorinį Dieviškojo šventumo atspindį, t. y. proto šviesą, ir mano ESĄS gražus vaikas namuose, nors velnias visą tą laiką turi savo buveinę jame.
Ir taip yra su visais tais, kurie kartą buvo Dievo apšviesti, o vėliau vėl pasitraukia nuo tikrojo atsižadėjimo ir atjunksta nuo tyro savo Motinos pieno, t. y. tikrojo nuolankumo.

ANTRAS SKYRIUS

Čia protas prieštaraus ir sakys: argi nėra teisinga žmogui siekti Dievo šviesos, o taip pat išorinės Gamtos ir proto šviesos, kad jis galėtų išmintingai tvarkyti savo gyvenimą, kaip nurodo Raštas?

Taip, tai labai teisinga; niekas negali būti žmogui naudingiau, nei jis yra pajėgus gauti ką nors geresnio; ne, tai yra lobis virš visų žemiškų lobių žmogui turėti Dievo ir Laiko šviesą, nes tai yra Laiko ir Amžinybės akis.
Bet įsidėmėk, kaip tu privalai ją naudoti; kai Dievo šviesa pirmą kartą pasireiškia sieloje, ji šviečia kaip šviesa iš žvakės ir nedelsiant uždega išorinę proto šviesą; visgi ji nepasiduoda visiškai protui, kad būtų po išorinio žmogaus valdžia. Ne, išorinis žmogus regi save šiame peršviečiančiame spindesyje, kaip jis mato savo atvaizdą veidrodyje, per ką jis tuojau pat išmoksta pažinti save, kas jam yra gera ir naudinga.
Dabar, kai jis tai daro, protas, kuris yra kūrinio SAVASTIS, negali daryti nieko geriau, kaip tik regėti save kūrinio SAVASTYJE, ir neiti su troškimo valia į Centrą ieškoti savęs. Jei jis tai daro, jis atplėšia save nuo Dievo substancijos (kuri kyla kartu su Dievo šviesa, kurią siela turėtų valgyti ir ja atsigaivinti) ir valgo išorinės substancijos bei šviesos, ir tuo būdu vėl įtraukia nuodus į save.
Kūrinio valia turėtų visiškai nugrimzti į save su visu savo protu ir troškimu, laikydama save nevertu vaiku, kuris nė kiek nevertas šios tokios aukštos malonės; ir neturėtų prisiimti jokio žinojimo ar supratimo sau, ar trokšti iš Dievo turėti kokį nors supratimą savo kūriniškoje SAVASTYJE; bet nuoširdžiai ir paprastai nugrimzti į Dievo malonę ir meilę Kristuje Jėzuje, ir trokšti būti tarsi mirusi sau PAČIAI ir savo nuosavam protui Dieviškame gyvenime, ir visiškai atsiduoti Dievo Dvasiai meilėje, kad Jis galėtų daryti kaip ir ką Jis nori su ja, kaip su savo paties įrankiu.
Jos nuosavas protas neturėtų imtis jokios spekuliacijos apie Dieviškų ar žmogiškų dalykų pagrindą; nei norėti ir trokšti nieko, tik Dievo malonės Kristuje. Ir kaip vaikas nuolat ilgisi Motinos krūtinės, taip jos alkis turi nuolat eiti į Dievo meilę, ir neleisti savęs atplėšti nuo to alkio jokiomis priemonėmis. Kai išorinis protas ar SAVASTIS pakyla ir triumfuoja šviesoje, sakydamas: „Aš turiu tikrąjį vaiką“, tada troškimo valia turi nusilenkti iki žemės ir atvesti save į giliausią nuolankumą ir paprasčiausią nežinojimą, ir sakyti: „Tu esi kvaila ir neturi nieko, tik Dievo malonę. Tu turi įsisupti į tą tikėjimą su didžiu nuolankumu ir tapti niekuo savo SAVASTYJE, ir nei pažinti, nei mylėti SAVĘS. Visa, ką turi, ar kas yra tavyje, turi laikyti niekuo kitu, kaip tik paprastu Dievo įrankiu; ir tu turi atnešti savo troškimą tik į Dievo gailestingumą, ir išeiti iš viso savo NUOSAVO žinojimo ir norėjimo; ir laikyti tai visišku nieku, ir niekada neturėti jokios valios įeiti į tai vėl.“
Kai tik tai padaroma, prigimtinė valia tampa silpna ir menka, ir tada velnias nebegali jos taip sijoja su savo piktu troškimu, nes jo poilsio vietos tampa labai bejėgės, nevaisingos ir sausos; ir tada Šventoji Dvasia, kylanti iš Dievo, užima Gyvenimo formas ir įtvirtina Savo valdžią. Ji uždega Gyvenimo formas Savo meilės liepsnomis, ir tada kyla aukštas visų dalykų Centro pažinimas, pagal vidinę ir išorinę kūrinio konsteliaciją ar sudėjimą, labai subtilioje džiūstančioje ugnyje, lydimoje didelio pasigėrėjimo. Dėl to nusižeminusi siela tuojau pat trokšta nugrimzti į tą šviesą ir laiko save nieku ir visiškai neverta Jos.
Ir taip jos nuosavas troškimas skverbiasi į tą nieką, t. y. (į tai, kuriame Dievas kuria) ir daro tai, ką Dievas nori tame, ir Dievo Dvasia ištrykšta per atsižadėjusio nuolankumo troškimą, ir taip žmogiškoji Savastis nedelsiant seka Dievo Dvasia drebėjime ir nuolankiame džiaugsme; ir taip ji gali regėti tai, kas yra Laike ir Amžinybėje, nes Viskas yra dabartyje priešais ją.
Kai Dievo Dvasia pakyla kaip ugnis ir meilės liepsna, tada sielos Dvasia nusileidžia ir sako: „Viešpatie, šlovė Tavo vardui, ne man; Tu gali pasiimti Sau dorybę, galią, jėgą, išmintį ir pažinimą; daryk kaip Tu nori; aš negaliu nieko; aš nežinau nieko; aš neisiu niekur, tik ten, kur Tu vedi mane kaip Savo įrankį; daryk Tu manyje ir su manimi ką Tu nori.“
Tokiame nuolankiame ir visiškame atsižadėjime Dieviškosios Galios kibirkštis įkrenta į Gyvenimo formų Centrą, kaip kibirkštis į deglą, ir uždega jį, t. y. sielos ugnį, kurią Adomas buvo pavertęs tamsia anglimi savyje, taip, kad ji ima rusenti. Ir kai Dieviškosios Galios šviesa užsidega joje, kūrinys turi eiti toliau kaip Dievo Dvasios įrankis ir kalbėti tai, ką Dievo Dvasia diktuoja jam; ir tada jis nebėra savo paties nuosavybėje, bet yra Dievo įrankis.
Bet sielos valia turi be paliovos, šiame ugniniame varyme, grimzti į nieką, t. y. į giliausią nuolankumą Dievo akyse. Nes vos tik sielos valia bent mažiausiu laipsniu nueina į savo NUOSAVĄ spekuliaciją ar tyrinėjimą, Liuciferis sugriebia ją Gyvenimo formų Centre ir sijoja ją taip, kad ji įeina į SAVASTĮ. Todėl ji turi laikytis arti atsižadėjusio nuolankumo, kaip šulinys laikosi savo šaltinio, ir turi siurbti bei gerti iš Dievo versmės, ir visiškai nepasitraukti nuo Dievo kelių.
Nes kai tik siela valgo iš SAVASTIES ir iš išorinio proto šviesos, ji eina savo NUOSAVA nuomone; ir tada jos darbai, kuriuos ji pateikia kaip Dieviškus, yra tik iš išorinės konsteliacijos arba žvaigždžių įtakos, kuri tuojau pat sugriebia sielą ir padaro ją sausą. Ir tada siela eina klystkeliais, kol ji vėl atsiduoda atsižadėjimui ir, pripažinusi save iš naujo suterštu vaiku, pasipriešina protui ir taip vėl gauna Dievo meilę. Ką padaryti tuo atveju yra sunkiau nei buvo iš pradžių; nes velnias dabar atneša stiprias abejones ir nenori lengvai palikti savo grobio tvirtovės.
Tai galima aiškiai matyti Dievo šventuosiuose nuo pasaulio pradžios. Nes daugelis, kurie buvo varomi Dievo Dvasios, visgi dažnai pasitraukdavo nuo atsižadėjimo į SAVASTĮ, t. y. į savo NUOSAVĄ protą ir valią, kurioje Šėtonas įstumdavo juos į nuodėmes ir į Dievo rūstybę; kaip matyti iš Dovydo ir Saliamono, taip pat iš patriarchų, pranašų ir apaštalų, kurie dažnai padarydavo didelių klaidų, kai pasitraukdavo nuo atsižadėjimo į SAVASTĮ, t. y. į savo nuosavą protą ir geismą.
Todėl Dievo vaikams būtina žinoti, kaip elgtis, kai jie nori išmokti Dievo KELIO. Jie turi numalšinti ir atmesti net pačias savo mintis; ir netrokšti nieko, ir neturėti mažiausios valios išmokti ką nors, nebent jie randa save tikrame atsižadėjime; taip, kad Dievo Dvasia vestų, mokytų ir vadovautų žmogaus dvasiai, ir kad žmogiškoji valia, kuri yra prisirišusi prie SAVĘS, būtų visiškai atplėšta nuo savo NUOSAVO geismo ir atiduota Dievui.
Visa spekuliacija Dievo stebukluose yra labai pavojinga, nes valios dvasia gali greitai būti tuo paimta į nelaisvę, nebent valios dvasia eina ar vaikšto paskui Dievo Dvasią, ir tada ji turi galią atsižadėjusiame nuolankume regėti Dievo stebuklus.
Aš nesakau, kad žmogus neturėtų nieko tyrinėti ir mokytis gamtos menuose ir moksluose. Ne; toks žinojimas jam naudingas; bet žmogus neturi pradėti nuo savo NUOSAVO proto. Žmogus turėtų ne tik valdyti savo gyvenimą išorinio proto šviesa, kuri pati savaime yra gera; bet turėtų su ta šviesa nugrimzti į giliausią nuolankumą prieš Dievą ir pastatyti Dievo Dvasią ir Valią pirmiausia visame savo tyrinėjime, kad proto šviesa galėtų matyti ir pažinti dalykus per Dievo šviesą. Ir nors protas gali būti labai išmintingas savo sferoje ir padėti žmogui įgyti daug žinių, visgi jis neturi prisiimti tokios išminties ir žinių SAU, tarsi jos būtų jo NUOSAVOJE valdžioje, bet atiduoti jų šlovę Dievui, kuriam vienam priklauso visa išmintis ir pažinimas.
Nes kuo giliau protas nuleidžia save į paprastą nuolankumą Dievo akyse, ir kuo labiau nevertu laiko save Jo akyse, tuo tikriau jis miršta nuo SAVASTIES troškimo ir tuo kruopščiau Dievo Dvasia jį persmelkia ir atveda į aukščiausią pažinimą, kad galiausiai jis galėtų ateiti regėti didžiąsias Dievo paslaptis ir stebuklus. Nes Dievo Dvasia veikia tik atsižadėjusiame nuolankume, tame, kuris nei ieško, nei trokšta SAVĘS. Dievo Dvasia pasiima tai, kas trokšta būti paprasta ir žema prieš Jį, ir atveda tai į Savo stebuklus. Jis gėrisi tik tais, kurie bijo ir nulenkia SAVE prieš Jį.
Nes Dievas sukūrė mus ne tik mums PATIEMS, bet kad būtume Jo stebuklų įrankiai, per kuriuos Jis trokšta apreikšti Savo stebuklus. Atsižadėjusi valia pasitiki Dievu ir tikisi viso Gėrio tik iš Jo vieno; bet SAVASTIES valia valdo save, nes ji yra atplėšta nuo Dievo. Viskas, ką daro SAVASTIES valia, yra nuodėmė ir yra prieš Dievą; nes ji išėjo iš tos tvarkos, kurioje Jis ją sukūrė, į nepaklusnumą, ir trokšta būti savo NUOSAVU ponu ir šeimininku.
Kai žmogaus NUOSAVA valia miršta nuo SAVĘS, tada ji laisva nuo nuodėmės, nes ji netrokšta nieko, tik to, ko Dievas trokšta iš Savo kūrinio; ji trokšta daryti tik tai, kam Dievas ją sukūrė, ir tai, ką Dievas nori daryti per ją; ir nors ji yra ir turi būti įtraukta į darymą, visgi ji tėra darymo įrankis, per kurį Dievas daro tai, ką nori.
Nes tai yra tikrasis tikėjimas žmoguje, t. y. mirti nuo SAVĘS; tai yra, nuo savo NUOSAVO troškimo; ir visuose savo sumanymuose bei ketinimuose atnešti savo troškimą į Dievo valią, ir neprisiimti nieko darymo SAU, bet laikyti save visuose savo darbuose Dievo tarnu ar patarnautoju, ir manyti, kad viskas, ką jis daro ir ko imasi, yra dėl Dievo. Nes tokioje nuostatoje Dievo Dvasia veda jį į tikrą dorumą ir ištikimybę savo artimui. Nes jis mąsto taip savyje: „Aš dirbu savo darbą ne sau, bet Dievui, kuris mane pašaukė ir paskyrė tai daryti; aš esu tik tarnas Jo vynuogyne.“ Jis nuolat klausosi savo Šeimininko balso, kuris jame įsako jam, ką jis turi daryti. Viešpats kalba jame ir liepia jam daryti tai, ką Jis nori, kad būtų padaryta per jį.
Bet SAVASTIS daro tai, ką išorinis protas iš žvaigždžių įsako, į kurį protą velnias įskrenda su savo troškimu. Viskas, ką tik SAVASTIS daro, yra be Dievo valios ir daroma visiškai fantazijoje, kad Dievo rūstybė galėtų tuo pasilinksminti.
Joks darbas, atliktas be Dievo valios, negali pasiekti Dievo Karalystės; visa tai tėra nenaudinga vaizduotė arba SAVASTIES sukurtas darbas šiame dideliame žmonijos blaškymesi. Nes niekas nėra malonu Dievui, tik tai, ką Jis Pats daro per atsižadėjusią valią kaip Savo įrankį. Nes yra tik vienas vienintelis Dievas visų esmių Esmėje, ir visa tai, kas veikia su Juo toje Esmėje, yra viena dvasia su Juo; bet tai, kas veikia tik savyje, savo NUOSAVOJE valioje, yra tik savyje, o ne Jo valdžioje. Iš tiesų tai yra po ta visuotine Gamtos valdžia, kuria Jis laiko pajungtą Sau kiekvieną gyvybę, blogą ir gerą, bet ne po tuo specialiu Dievišku valdymu Jame pačiame, kuris apima tik Gėrį. Niekas nėra Dieviška, kas nevaikšto ir neveikia Dievo valioje.
Kristus sako: „Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas ir sudegintas ugnyje.“ Visi žmogaus darbai, kuriuos jis atliko be Dievo valios, bus sudeginti paskutinėje ugnyje ir atiduoti Dievo rūstybei, t. y. Tamsos duobei, kad ji tuo atsikurtų. Nes Kristus sako: „Kas ne su manimi, tas prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto.“ Kas tik dirba ir nedaro to atsižadėjusioje valioje su pasitikėjimu Dievu, tas tik nusiaubia ir išbarsto; tai nėra priimtina Dievui. Nes niekas nėra Jam malonu, tik tai, ko Jis nori su Savo Dvasia ir daro per Savo paties įrankį.
Todėl visa, kas daroma pagal žmogaus SAVASTIES išvadas religijos dalykuose, yra gryna fikcija. Tai Babelė ir tik žvaigždžių bei išorinio pasaulio darbas, ir Dievo nepripažįstamas kaip Jo darbas. Tai tik besigrumiančio Gamtos rato žaismas, kuriame Gėris ir Blogis grumiasi vienas su kitu; ką vienas stato, kitas griauna. Ir tai yra didžioji tuščio žmonių triūso nelaimė, kurios baigtis turi būti palikta Dievo teismui.
Todėl kas tik juda ar daug vargsta tokiuose triūsuose, dirba tik Dievo teismui; nes nė kruopelė to nėra tobula ir pastovu. Visa tai turės būti atskirta puvime. Nes tai, kas sukurta Dievo rūstybėje, bus jos priimta ir laikoma jos troškimo paslaptyje iki Dievo teismo dienos, kai Blogis ir Gėris bus atskirti.
Bet jei žmogus atsigręžia ir išeina iš SAVĘS, ir įeina į Dievo valią, tada ir tas Gėris, kuris buvo sukurtas jame ir per jį, bus išlaisvintas nuo Blogio, kurį jis padarė. Kaip Izaijas sako: „Nors jūsų nuodėmės būtų raudonos kaip purpuras, visgi, jei atsigręšite ir atgailausite, jos taps kaip vilna, taip, baltos kaip sniegas.“ Nes Blogis bus prarytas Dievo rūstybės į mirtį, o Gėris išdygs kaip atžala iš laukinės žemės.

TREČIAS SKYRIUS

Todėl kas tik ketina atlikti kokį nors gerą ir tobulą darbą, kuriame tikisi amžinai džiaugtis, tegul pasitraukia nuo SAVĘS, t. y. nuo savo NUOSAVO troškimo, ir įeina į atsižadėjimą, į Dievo valią, ir dirba su Dievu. Ir tada, nors žemiškas SAVASTIES troškimas kūne ir kraujyje limpa prie jo, visgi, jei sielos valia nepriima to troškimo į save, SAVASTIS negali atlikti jokio darbo. Nes atsižadėjusi valia nuolat naikina SAVASTIES substanciją vėl, taip, kad Dievo rūstybė negali jos pasiekti. Ir jei atsitiktų, kad ji pasiektų ją kartais, kaip gali būti, visgi atsižadėjusi valia nugali savo aukštesne galia, ir tada ji neša pergalingo darbo figūrą stebukluose, ir gali paveldėti įsūnystę. Todėl nėra gerai kalbėti ar daryti ką nors, kai protas yra uždegtas SAVASTIES troškimo, nes tas troškimas kyla iš ir veikia Dievo rūstybėje; per ką žmogus patirtų nuostolį. Nes jo darbas yra atnešamas į tą rūstybę ir laikomas ten didžiajai Dievo teismo dienai.

Kiekvienas piktas ar klaidingas troškimas, kuriuo žmogus sugalvoja, kaip apgaule surinkti SAU daug pasaulietinio pelno iš savo artimo savo artimo nenaudai, yra priimamas į Dievo rūstybę ir priklauso teismui. Kuriame viskas bus padaryta akivaizdu, ir kiekviena galia bei esmė, kiekviena priežastis ir pasekmė, tiek Gėryje, tiek Blogyje, bus pristatyta kiekvienam Apreiškimo paslaptyje.
Visi pikti darbai, padaryti tyčia, priklauso Dievo teismui. Bet tas, kuris nusigręžia nuo SAVASTIES valios, išeina iš jų galios, ir tie jo darbai priklauso ugniai. Visi dalykai galiausiai turės ir privalės būti padaryti akivaizdūs. Nes todėl Dievas atvedė Savo veikiančią galią į esmę arba substanciją, kad Jo meilė ir rūstybė būtų padarytos akivaizdžios ir taptų Jo stebuklingų darbų atvaizdavimu Jo šlovei.
Ir kiekvienas kūrinys turi žinoti, kad jis turėtų pasilikti toje būklėje, kurioje jis buvo sukurtas; kitaip jis bėga priešpriešoje ir priešiškume Dievo valiai, ir atveda save į skausmą. Nes kiekvienas protingas kūrinys, praradęs savo vietą ar būseną, kurioje Dievas pirmiausia jį sukūrė, yra netvarkoje ir varge, kol ją atgauna. Kūrinys, kuris sukurtas iš tamsos, nejaučia skausmo tamsoje; kaip nuodinga gyvatė nejaučia skausmo nuo savo nuodų. Nuodai yra jos gyvybė; bet jei ji prarastų savo nuodus ir vietoj to į ją būtų įneštas koks geras dalykas ir taptų akivaizdus jos esmėje, tai jai būtų skausmas ir mirtis. Taip Gėris yra kankynė būtybei, kurios prigimtis yra pikta, ir Blogis lygiai taip pat yra skausmas ir mirtis Gėriui.
Žmogus buvo sukurtas iš, dėl ir Rojuje; iš, dėl ir Dievo meilėje; bet jei jis atveda save į rūstybę, kuri yra kaip nuodingas skausmas ir mirtis, tada tas priešingas Rojinis meilės gyvenimas yra jam skausmas ir kankynė.
Jei velnias būtų buvęs sukurtas iš rūsčiosios Matricos, dėl ir pragare, ir nebūtų turėjęs Dieviškosios Esmės, jis negalėtų jausti skausmo pragare. Bet jis, būdamas sukurtas dėl ir Danguje, ir visgi sužadinęs tamsos šaltinį ar savybę savyje, ir tuo atvedęs save visiškai į tamsą, todėl šviesa dabar yra jam skausmas; tai yra, ji sukelia amžiną beviltį dėl Dievo malonės ir nuolatinį priešiškumą Dievui; nes Dievas negali pakęsti jo Savyje, bet išmetė jį. Todėl velnias yra piktas ir rūstus prieš savo paties Motiną, iš kurios esmės ir substancijos jis turi savo Pradą, t. y. Amžinąją Gamtą, kuri laiko jį kaliniu jo paties vietoje, kaip maištininką ar nupuolusią dvasią, ir žaidžia jame su savo rūstybės savybe. Ir, kadangi jis nenorėjo atlikti savo dalies skatinant Dieviškąjį džiaugsmą, kuriame ir dėl kurio jis buvo sukurtas, todėl jis dabar turi daryti priešingai ir būti priešu visam gerumui. Nes iš Dievo ir Jame yra visi dalykai, tamsa ir šviesa, rūstybė ir meilė, ugnis ir šviesa; bet Jis vadina Save Dievu tik pagal Savo meilės šviesą.
Yra amžina priešprieša tarp tamsos ir šviesos, nė viena iš jų nesuvokia kitos, ir nė viena iš jų nėra kita; ir visgi yra tik viena esmė, būtis arba substancija, kurioje jos abi egzistuoja. Bet yra skirtumas kokybėje ir valioje; visgi esmė arba substancija nėra padalinta, bet principas padaro padalijimą. Taip, kad viena yra niekas kitoje, ir visgi ji yra ten, bet nepasireiškusi savybėje to dalyko, kuriame ji yra.
Nes velnias pasiliko savo paties valdžioje arba kunigaikštystėje, ne toje, kurioje Dievas jį sukūrė, bet geliančiame skausmingame Amžinybės gimime, Gamtos Centre ir Pykčio savybėje, savybėje, kuri gimdo tamsą, nerimą ir skausmą. Iš tiesų jis yra kunigaikštis šio pasaulio vietoje, bet pirmajame principe, tamsos karalystėje, duobėje arba bedugnėje.
Ne saulės, žvaigždžių ir elementų karalystėje; jis ten nėra viešpats ar kunigaikštis, bet tik rūsčiojoje dalyje, t. y. kiekvieno dalyko blogio šaknyje; ir visgi jis neturi galios daryti su tuo, kas jam patinka.
Nes kiekviename dalyke yra šiek tiek Gėrio, kuris laiko Blogį belaisvį ir uždarytą dalyke; bet jis gali vaikščioti ir valdyti tik piktojoje dalyje ar savybėje, kai ji sužadina piktą troškimą SAVYJE ir atneša savo troškimą į nedorybę. To iš tiesų negyvas kūrinys negali padaryti; bet žmogus gali tai padaryti per negyvą kūrinį, jei jis atneša savo valios Centrą su troškimu iš Amžinojo Centro į jį, kas yra kerėjimo ir netikros magijos pagrindas. Velnio valia taip pat gali įeiti į tą Blogį, į kurį žmogus atneša savo sielos troškimą, kuris taip pat gimęs iš Amžinosios Gamtos.
Nes sielos ir angelų Pradas iš Amžinosios Gamtos yra tas pats. Bet velnias neturi daugiau galios Laikui ar laikinai šio pasaulio būklei, nei didžiojoje Turboje arba Turba Magna, prakeiksme; kur tik tai užsidega amžinojoje ir laikinojoje rūstybėje, ten jis yra užsiėmęs, kaip karuose, kovose ir kivirčuose, taip pat didelėse audrose be vandens. Ugnyje jis eina tiek, kiek Turba (žala ar pakenkimas) eina didelėse liūtyse ar audrose su griaustiniu, žaibais ir kruša; bet jis negali jų valdyti, nes jis nėra juose viešpats ar šeimininkas, bet tik tarnas.
Taip kūrinys sužadina savo paties troškimu Gėrį ir Blogį, Gyvenimą ir Mirtį. Žmogiškas angeliškas troškimas stovi amžinosios Gamtos Centre, kuris yra be pradžios; ir kur tik jis užsidega, ar Gėryje, ar Blogyje, jis įvykdo savo darbą tame.
Dabar Dievas sukūrė kiekvieną dalyką dėl ir tame, kuriame jis turėtų būti; angelus dėl ir Danguje, o žmogų dėl ir Rojuje. Todėl, jei kūrinio troškimas išeina iš savo motinos, tada jis įeina į priešingą valią ir į priešiškumą, ir yra kankinamas priešpriešos tame, ir taip gera valia kyla iš blogos; ir tada gera valia įeina į savo nieką vėl, t. y. į Gamtos ir Kūrinio pabaigą, ir taip palieka kūrinį jo NUOSAVAME blogyje ar nedorybėje, kaip matyti iš Liuciferio ir taip pat Adomo; ir jei Dievo meilės valia nebūtų sutikusi Adomo ir iš gryno gailestingumo įėjusi į žmogiškumą ar žmogišką prigimtį vėl, žmoguje negalėtų būti jokios geros valios.
Todėl visa spekuliacija ir klausinėjimas apie Dievo valią yra tuščias dalykas, nebent protas atsiverstų. Nes kai protas stovi paimtas į nelaisvę žemiško gyvenimo SAVASTIES troškime, jis negali suvokti, kas yra Dievo valia; jis bėga tik SAVASTYJE, nuo vieno kelio į kitą, ir visgi neranda poilsio; nes SAVASTIES troškimas visada atneša nerimą. Bet kai jis visiškai nugrimzta į Dievo gailestingumą, trokšdamas mirti nuo SAVĘS ir turėti Dievo valią kaip supratimo vedlį, taip, kad jis pripažįsta ir laiko SAVE nieku, ir nenori nieko, tik to, ko nori Dievas, tada jis ir pažins, ir vykdys Dievo valią. Ir jei rūstybės troškimas žemiškame kūne eitų kartu ar prisijungtų prie velnio vaizduotės ir pultų sielos valią, visgi atsižadėjęs troškimas šaukiasi Dievo ir sako: „Aba, mylimas Tėve, gelbėk mane nuo pikto.“ Ir tada, nors žemiška valia taptų per stipri Dievo rūstybėje dėl velnio užkrato, rūstybės troškimas veiktų tik savyje ar ant savęs. Pagal tai, ką sako Šv. Paulius: „Dabar, jei aš nusidedu, tai darau ne aš, bet nuodėmė, gyvenanti mano kūne“; taip pat: „Dabar aš tarnauju Dievo įstatymui savo protu, bet savo kūne nuodėmės įstatymui.“ Paulius neturi omenyje, kad proto ar sielos valia turėtų sutikti su kūno valia; bet nuodėmė yra tokia stipri kūne, t. y. pabudusi Dievo rūstybė SAVASTYJE, kad dažnai protas yra atvedamas į geismą tarsi per jėgą, per piktus nedorėlių kurstymus arba matant pasaulietinę prabangą ir šlovę; taip, kad ji visiškai nusveria atsižadėjusią valią ir valdo jėga.
Dabar, kai nuodėmė padaroma kūne, tada rūstybė tuo žaidžia ir griebia atsižadėjusią valią; ir tada atsižadėjusi valia šaukiasi Dievo išlaisvinimui nuo blogio ir meldžia, kad Dievas pašalintų kaltę nuo jos ir atvestų nuodėmę į Centrą, t. y. į mirtį, kad ji mirtų.
Ir Šv. Paulius sako toliau: „Dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie pašaukti pagal Dievo tikslą“; tai yra tiems, kurie tame Dievo tiksle, kuriame Jis pirmiausia pašaukė žmogų, yra vėl pašaukti tame pačiame pašaukime, stovėti vėl tame Dievo tiksle, kuriame jis iš pradžių sukūrė žmogų būti Jo atvaizdu ir panašumu.
Kol žmogaus NUOSAVA valia stovi SAVASTYJE, tol ji nėra Dievo tiksle ir pašaukime; ji nėra pašaukta, nes ji išėjo iš savo pradinės teisingos vietos; bet kai protas atsigręžia atgal į pašaukimą, t. y. į atsižadėjimą, tada valia yra Dievo pašaukime, tai yra toje vietoje, dėl ir kurioje Dievas ją sukūrė, ir tada ji turi galią vėl tapti Dievo vaiku; kaip parašyta: „Jis davė mums galią tapti Dievo vaikais.“
Galia, kurią Jis davė mums, yra Jo tikslas, dėl ir kuriame Jis sukūrė žmogų Savo atvaizde. Tai Dievas atnešė vėl į žmogišką prigimtį ir davė galią tai galiai sutraiškyti nuodėmės galvą kūne, būtent gyvatės valią ir troškimą; tai yra, atsižadėjusi valia Kristuje mina ant gyvatės nuodėmingos valios troškimo galvos ir vėl nužudo padarytas nuodėmes. Ši duota galia tampa mirtimi mirčiai ir gyvenimo galia gyvenimui.
Todėl joks žmogus negali pasiteisinti, tarsi jis negalėtų norėti. Iš tiesų, kol jis tvirtai laikosi SAVĘS, savo NUOSAVO troškimo, ir tarnauja tik nuodėmės įstatymui kūne, jis negali. Nes jis yra sulaikomas, būdamas nuodėmės tarnas; bet kai jis nusuka savo proto Centrą šalin ir nukreipia jį į Dievo valią ir paklusnumą, tada jis gali.
Dabar proto Centras yra atėjęs iš Amžinybės, iš Dievo Visagalybės; jis gali atvesti save į ką nori ir kur nori. Nes tai, kas yra iš Amžinybės, neturi įstatymo. Bet valia turi įstatymą paklusti Dievui, ir yra gimusi iš proto, ir neturi atplėšti ar atskirti savęs nuo to, iš ko Dievas ją sukūrė.
Dabar Dievas sukūrė proto valią dėl ir Rojuje, kad būtų Jo bendrakeleivė Dieviško džiaugsmo karalystėje. Ji neturėjo pasišalinti iš ten; bet kadangi ji pasišalino iš ten, Dievas atnešė Savo valią vėl į kūną, ir Savo naujai įneštoje valioje davė mums galią atnešti mūsų valias į ją, ir uždegti naują šviesą joje, ir taip vėl tapti Jo vaikais.
Dievas neužkietina nė vieno žmogaus; bet žmogaus NUOSAVA valia, kuri eina kūniškame nuodėmės gyvenime, užkietina jo NUOSAVĄ širdį. SAVASTIES valia atneša šio pasaulio tuštybę į protą, kuris tuo užsidaro ir toks pasilieka.
Dievas, kiek Jis vadinamas Dievu ir yra Dievas, negali norėti jokio blogio; nes Dievuje yra tik viena vienintelė valia, ir tai yra Amžinoji Meilė, troškimas to, kas yra Jam panašu, t. y. Galios, Grožio ir Dorybės.
Dievas netrokšta nieko, tik to, kas panašu į Jo paties troškimą: Jo troškimas nepriima nieko, tik tai, kas yra Jis pats.
Dievas nepriima jokio nusidėjėlio į Savo galią ir dorybę, nebent nusidėjėlis išeitų iš savo nuodėmių ir įeitų su troškimu į Dievą. Ir tada Jis neišmes tų, kurie taip ateina pas Jį. Jis davė valiai atvirus vartus Kristuje, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie esate prislėgti nuodėmių, ir aš jus atgaivinsiu; imkite mano jungą ant savęs“, tai yra, priešiškumo kūne kryžių. Tai buvo Kristaus jungas, kurį Jis turėjo nešti už visų žmonių nuodėmes. Šį kryžių ar jungą atsižadėjusi valia taip pat turi pasiimti ant savęs piktame žemiškame nuodėmingame kūne ir nešti jį paskui Kristų kantrybėje ir išlaisvinimo viltyje. Ji taip pat turi nuolat traiškyti gyvatės galvą Kristaus valioje ir dvasioje, ir žudyti bei naikinti žemišką valią Dievo rūstybėje, neleisdama jai ilsėtis ant minkšto patalo, kai padaroma nuodėmė, ir galvojant atgailauti kada nors vėliau.
Ne, ne, žemiška valia auga stipri, riebi ir palaida ant šio minkšto patalo, bet kai tik Dievo šviesa sušvinta tavyje ir parodo tau nuodėmę, tavo sielos valia turi nugrimzti į Kristaus kančią ir mirtį ir glaudžiai įsisupti į jas. Ji turi paimti Kristaus kančią į savo valdas ir būti nuodėmės mirties valdove per Kristaus mirtį, ir žudyti bei naikinti ją Kristaus mirtyje.
Nuodėmės valia [tavo išorinė SAVASTIS] turi mirti, kad ir kokia nenorinti ji būtų. Todėl būk priešiškas geidulingam žemiškam kūnui; neduok jam to, ko jis norėtų; tegul jis pasninkauja ir kenčia alkį, kol jo kutenimas liausis. Laikyk kūno valią savo priešu ir nedaryk to, ko kūno troškimas nori, ir tada tu užtrauksi mirtį mirtinai savybei kūne.
Nežiūrėk į jokią pasaulio panieką, manydamas, kad jis tik niekina tavo priešą, ir kad jis tapo jam kvailiu. Ne, tu pats laikyk jį savo kvailiu, kurį Adomas privertė tave turėti ir padarė tavo netikru paveldėtoju. Išmesk iš namų vergės sūnų, tą svetimą vaiką, kurio Dievas nedavė būti gyvenimo namuose Adome pradžioje; nes vergės sūnus neturi paveldėti su laisvosios sūnumi.
Žemiška valia tėra vergės sūnus. Nes keturi elementai turėjo būti žmogaus tarnai, bet Adomas atvedė juos į sūnystę arba įsisūnijo juos į save. Todėl Dievas sakė Abraomui, kai Jis atvėręs Pažado sandorą jame: „Išvaryk vergės sūnų, nes jis nepaveldės su laisvosios sūnumi.“ Šis laisvosios sūnus yra Kristus, kurį Dievas iš Savo malonės atnešė vėl į kūną dėl mūsų, būtent naują ar atnaujintą protą, kuriame valia, t. y. Amžinoji sielos valia, gali semti ir gerti gyvenimo vandenį, apie kurį Kristus kalba, sakydamas: „Kas gers šį vandenį, kurį aš jam duosiu, tas taps jame versme, trykštančia į amžinąjį gyvenimą.“ Ši versmė yra proto arba sielos valios atnaujinimas.
Todėl aš sakau, kad visos fikcijos ir priemonės ateiti pas Dievą, kokį vardą jos beturėtų, kurias žmonės sugalvoja ir išranda kaip kelius pas Dievą, tėra prarastas darbas ir tuščios pastangos be naujo proto. Nėra kito kelio pas Dievą, tik naujas protas, kuris nusigręžia nuo nedorybės ir įeina į atgailą už padarytas nuodėmes. Kuris išeina iš savo neteisybės ir daugiau jos nenori; bet įsuka savo valią į Kristaus mirtį ir su visu rimtumu miršta nuo sielos nuodėmės Kristaus mirtyje, taip, kad jis daugiau nebenori nuodėmės.
Ir nors visi velniai stipriai spaustų ir įeitų su savo troškimu į kūnišką protą, visgi sielos valia turi stovėti ramiai ir slėptis Kristaus mirtyje, norėdama ir trokšdama nieko, tik Dievo gailestingumo.
Joks veidmainiškas pataikavimas ar išorinis savęs guodimas nepadeda visiškai; kaip kai žmonės nori uždengti nuodėmę ir neteisybę kūne Kristaus atpirkimu, kol jie vis dar lieka SAVASTYJE. Kristus sako: „Jei neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, neregėsite Dievo Karalystės.“ Protas turi tapti visiškai naujas, kaip vaiko, kuris nieko nežino apie nuodėmę. Kristus taip pat sako: „Jūs turite gimti iš naujo, kitaip neregėsite Dievo Karalystės.“ Turi kilti visiškai nauja valia Kristaus mirtyje. Ji turi būti išvesta iš Kristaus įsikūnijimo arba įėjimo į žmogiškumą, ir prisikelti Kristaus prisikėlime.
Dabar, prieš tai įvykstant, sielos valia [SAVASTIS] turi mirti Kristaus mirtyje; nes Adome ji priėmė vergės sūnų, t. y. nuodėmę į save. Tai valia turi išmesti, ir vargšė belaisvė siela turi įsisupti į Kristaus mirtį rimtai su visa galia, kurią ji turi, kad vergės sūnus, t. y. nuodėmė, kuri yra joje, mirtų Kristaus mirtyje.
Iš tiesų nuodėmė turi mirti sielos valioje, kitaip negali būti jokio Dievo regėjimo. Nes žemiška valia, nuodėmėje ir rūsčioje prigimtyje, neregės Dievo. Tik atgimusi prigimtis, naujasis vidinis žmogus, yra pajėgus Dieviškam regėjimui ar pasigėrėjimui. Siela turi apsivilkti Kristaus dvasią ir kūną; ji negali paveldėti Dievo Karalystės šioje žemiškoje palapinėje. Nes nuodėmės karalystė kabo ant jos išoriškai, kuri turi supūti žemėje ir prisikelti naujoje galioje.
Veidmainystė, pataikavimas ir žodinis atleidimas nieko nereiškia. Mes turime būti vaikai ne per išorinį priskyrimą, bet gimę iš Dievo iš vidaus, naujame vidiniame žmoguje, kuris yra atsižadėjęs Dievuje ir Dievui.
Visas toks savęs glostymas sakant, kad Kristus sumokėjo išpirką ir atlygino už nuodėmę, ir kad Jis mirė už mūsų nuodėmes, yra netikra ir tuščia paguoda, jei mes taip pat nemirštame nuo nuodėmės Jame, ir neapsivelkame Jo nuopelnais naujame paklusnume, ir negyvename tame.
Tas, kuris yra aršus nuodėmės priešas ir nekentėjas, gali ir turi teisę guostis Kristaus kančiomis. Tas, kuris nenoriai mato, girdi ar ragauja nuodėmę, bet yra priešiškas jai, ir noriai visada darytų tai, kas gera ir teisinga, jei tik žinotų, ką turėtų daryti; toks iš tiesų apsivilko Kristaus dvasią ir valią, ir yra Jo tikras mokinys.
Bet išorinis pataikavimas, laikant save Dievo vaiku per priskyrimą ar išorinį pritaikymą, yra netikras ir tuščias. Darbas, atliktas tik išoriniame kūne ar per jį, nepadaro Dievo vaiku; bet Kristaus veikimas dvasioje padaro, ir iš tiesų yra, Dievo vaikas. Kuris vidinis veikimas yra toks galingas, kad jis šviečia kaip nauja šviesa išoriniame gyvenime; ir įrodo save esant Dievo vaiku per savo išorinį elgesį ir veiksmus.
Nes jei sielos akis yra šviesa, tai visas kūnas yra šviesa visuose savo nariuose. Dabar, jei koks žmogus giriasi esąs Dievo vaikas, ir visgi leidžia savo kūnui degti nuodėmėse, jis nėra tikras vaikas, nei pajėgus paveldėjimui; bet guli surištas velnio grandinėmis tirštoje tamsoje. Ir jei jis neranda savyje rimto ir nuoširdaus troškimo daryti gera meilėje, tai jo pretenzija į įsūnystę tėra proto išradimas, kylantis iš SAVASTIES. Jis negali regėti Dievo, nebent jis būtų gimęs iš naujo ir parodytų savo galia bei gyvenimu, kad jis yra Jo tikras vaikas. Nes nėra ugnies, kuri neturėtų šviesos savyje; ir jei Dieviška ugnis yra prote, ji švies, ir protas darys tai, ką Dievas nori, kad būtų daroma.
Bet galbūt tu sakysi: „Aš tikrai turiu valią taip daryti; aš noriai daryčiau, bet esu taip trukdomas, kad negaliu.“
Ne, tu niekingas žmogau, Dievas traukia tave būti Jo vaiku, bet tu nenori; minkšta pagalvė Blogyje tau yra brangesnė, nei kad taip lengvai su ja skirtumeisi. Tu teiki pirmenybę nedorybės džiaugsmui prieš Dievo džiaugsmą. Tu vis dar esi visiškai prarytas SAVASTIES ir gyveni pagal nuodėmės įstatymą, ir tai tau trukdo. Tu nenori mirti nuo kūno malonumo, ir todėl nesi įsūnystėje. Dievas traukia tave į tai, bet tu PATS nenori pasiduoti.
O koks puikus dalykas Adomui atrodytų, jei jis galėtų būti paimtas į Dangų su šia geidulingo kūno valia apie save, ir turėtų nedorybės vaiką, pilną apgaulės, pasodintą į Dievo sostą. Liuciferis taip pat mielai būtų to norėjęs, bet jis buvo išspjautas.
Tai varginantis dalykas marinti piktą SAVASTIES valią; niekas nenori to daryti. Mes visi mielai būtume Dievo vaikai, jei galėtume tokie būti su šiuo šiurkščiu nupuolusios prigimties drabužiu apie mus. Bet to negali būti. Šis pasaulis praeina, ir išorinis gyvenimas turi mirti; kokį gėrį įsūnijimas mirtingame kūne ir kraujyje man gali duoti?
Jei norime paveldėti įsūnystę, mes taip pat turime apsivilkti naująjį žmogų, kuris vienas gali ją paveldėti, būdamas panašus į Dievybę. Dievas nenori turėti nusidėjėlių Danguje, bet tik tokius, kurie gimė iš naujo ir tapo vaikais, ir apsivilko Dangumi.
Todėl tapti Dievo vaiku nėra toks lengvas dalykas, kaip žmonės įsivaizduoja. Iš tiesų, tai nėra varginantis dalykas tam, kuris apsivilko įsūnystę, kurio šviesa šviečia; nes tokiam tai džiaugsmas. Bet atgręžti protą ir sunaikinti SAVASTĮ – tam reikalingas stiprus ir nuolatinis rimtumas, ir toks tvirtas bei pastovus tikslas, kad jei kūnas ir siela turėtų atsiskirti dėl to, visgi valia išliktų pastovi ir neįeitų vėl į SAVASTĮ.
Žmogus turi grumtis, kol tamsus Centras, kuris yra sandariai uždarytas, atsivers, ir jame paslėpta kibirkštis užsidegs, ir iš ten kilni lelijų šakelė išdygs, kaip iš dieviško garstyčios grūdo, kaip sako Kristus. Žmogus turi melstis rimtai, su didžiu nuolankumu, ir kurį laiką tapti kvailiu savo paties prote, ir matyti save be supratimo jame, kol Kristus bus suformuotas šiame naujame įsikūnijime.
Ir tada, kai Kristus gimsta, Erodas yra pasiruošęs nužudyti vaiką, ką jis siekia padaryti išoriškai per persekiojimus, o viduje per gundymus, kad išbandytų, ar ši lelijų šakelė bus pakankamai stipri sunaikinti velnio karalystę, kuri pasireiškia kūne.
Tada šis gyvatės naikintojas atvedamas į dykumą, po to, kai jis pakrikštytas Šventąja Dvasia, ir gundomas bei bandomas, ar jis pasiliks atsižadėjime Dievo valiai, ar ne. Kuriame gundyme jis turi stovėti taip tvirtai, kad jei reikalas prispirtų, jis paliktų visus žemiškus dalykus ir netgi išorinį gyvenimą, kad būtų Dievo vaikas.
Jokia laikina garbė neturi būti iškelta aukščiau įsūnystės. Bet jis turi su savo valia palikti ir apleisti visą tai, ir nelaikyti to savo NUOSAVYBE, bet laikyti save tik tarnu tame, kuris turi paklusti savo šeimininkui. Jis turi palikti visą pasaulietinę nuosavybę. Mes neturime omenyje, kad jis negali nieko turėti ar valdyti; bet jo širdis turi to atsižadėti ir neatnešti savo valios į tai, nei laikyti to savo NUOSAVYBE. Nes jei jis prisiriša širdimi prie to, jis neturi galios tuo tarnauti tiems, kuriems reikia.
SAVASTIS tėra vergas savo laikinoms valdoms, bet atsižadėjimas valdo visa, ką jis turi. SAVASTIS turi daryti tai, ką velnias nori, kad ji darytų kūniškame geidulingume ir gyvenimo puikybėje; bet atsižadėjimas trypia visa tai po proto kojomis. SAVASTIS niekina tai, kas žema ir paprasta; bet atsižadėjimas atsisėda su nuolankiais dulkėse. Jis sako: „Aš būsiu paprastas savyje ir nesuprasiu nieko, kad mano supratimas neišaukštintų savęs ir nenusidėtų. Aš atsigulsiu savo Dievo kiemuose prie Jo kojų, kad galėčiau tarnauti savo Viešpačiui tame, ką Jis man įsako. Aš nieko nežinosiu iš savęs, kad mano Viešpaties valia ir galia galėtų vesti ir vadovauti man, ir kad aš galėčiau daryti tik tai, ką Dievas daro per mane ir nori, kad būtų padaryta per mane. Aš miegosiu savyje, kol Viešpats mane pažadins Savo Dvasia; ir jei Jis nenorės, tada aš žvelgsiu į Jį tyloje ir lauksiu Jo įsakymų.“
Mylimi broliai: žmonės šiuo laiku daug giriasi tikėjimu; bet kur jį rasti? Šių laikų tikėjimas tėra istorija. Kur yra tas vaikas, kuris tiki, kad Jėzus gimė jo paties sieloje? Jei tas vaikas egzistuotų ir tikėtų, kad Jėzus yra gimęs, jis taip pat prisiartintų prie saldaus vaikelio Jėzaus, ir priimtų Jį, ir žindytų Jį.
Deja! Šių dienų tikėjimas tėra istorinis, paprastas pritarimas faktui, kad Jėzus Kristus gimė, gyveno ir mirė; kad žydai Jį nužudė; kad Jis paliko šį pasaulį ir nėra Karalius žemėje išoriniame žmoguje; ir šių dienų tikėjimas leidžia, kad žmonės gali daryti ką nori, ir jiems nereikia mirti nuo nuodėmės ir savo piktų geismų. Visu tuo nedoras vaikas SAVASTIS džiaugiasi, kad gali penėti velnią gyvendama prabangiai.
Tai aiškiai rodo, kad tikrasis tikėjimas niekada nebuvo silpnesnis nuo Kristaus laikų, nei yra dabar. Kai tuo tarpu pasaulis šaukia garsiai ir sako: „Mes turime tikrąjį tikėjimą“; ir ginčijasi dėl vaiko tokiu ginču, koks niekada nebuvo blogesnis nuo tada, kai žmonės atsirado žemėje.
Jei tu esi tikrasis Sionas ir turi tą naujagimį vaiką, kuris buvo prarastas ir vėl atrastas, tada tebūnie Jis matomas galioje ir dorybėje. Leisk mums visiems atvirai pamatyti saldų vaikelį Jėzų, pagimdytą tavyje, ir kad tu esi Jo auklė. Jei ne, tada tikrieji Kristaus vaikai sakys: „Tu radai tik vaiko lopšį, tai yra, istoriją.“
Kur tu turi saldų vaikelį Jėzų, tu, kuris esi taip išaukštintas su istorija ir su savo netikru ir tariamu tikėjimu? O kaip vaikelis Jėzus aplankys tave vieną dieną Tėvo savybėje, rūstybės savybėje, tavo paties Turboje [sąmyšyje/sunaikinime], kurią tu penėjai! Jis šaukia tave dabar meilėje, bet tu nenori girdėti, nes tavo ausys užkimštos godumu ir geidulingumu. Todėl trimito garsas vieną dieną perspės tave kietu tavo Turbos griaustinio trenksmu ir pažadins tave, jei galbūt tu tada ieškosi ir rasi saldų vaikelį Jėzų.
Mylimi broliai, tai yra ieškojimo laikas, ieškojimo ir radimo. Tai rimtumo laikas; ką jis paliečia, tą paliečia giliai. Tas, kuris budi, išgirs ir pamatys tai; bet tas, kuris miega nuodėmėje ir sako riebiose savo pilvo dienose: „Viskas yra taika ir ramybė; mes negirdime jokio garso iš Viešpaties“, bus aklas. Bet Viešpaties balsas nuskambėjo visuose žemės pakraščiuose, ir dūmai kyla, ir dūmų viduryje yra didelis ryškumas ir spindesys. Aleliuja. Amen.

Šaukite Viešpačiui Sione, nes visi kalnai ir kalvos pilni Jo šlovės. Jis žydi kaip žalia šakelė, ir kas Ją sutrukdys. Aleliuja.

Apie tikrą pasidavimą

Gal būt jums bus įdomu: