Ši neįprasta ir dažnai pamirštama istorija randama Biblijoje, Išėjimo knygos 32 skyriuje. Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių momentų Izraelio tautos kelionėje iš Egipto. Pasakojimas priklauso seniausiam biblinės tradicijos sluoksniui, siejamam su Mozės laikais, kai tauta dar tik formavosi ir mokėsi, ką reiškia gyventi pagal vieno Dievo įstatymus.
Viskas prasidėjo tuo metu, kai Mozė buvo užkopęs į Sinajaus kalną gauti Dievo įsakymų. Jis užtruko keturiasdešimt dienų, ir žmonės, likę apačioje, pradėjo nerimauti. Jie nežinojo, ar Mozė dar gyvas, ar jis grįš, todėl kreipėsi į Aaroną, prašydami sukurti jiems naują dievą, kuris vestų juos toliau. Aaronas surinko jų auksą, išlydė jį ir nuliejo aukso veršį – gyvūną, kuris senovės Artimuosiuose Rytuose buvo laikomas jėgos, vaisingumo ir dieviškumo simboliu. Žmonės pradėjo švęsti, aukoti ir garbinti šį veršį, tarsi jis būtų jų išgelbėtojas.
Kai Mozė pagaliau nusileido nuo kalno, nešdamas dvi akmens plokštes su įsakymais, jis pamatė šokius, triukšmą ir aukso veršį, kurį tauta vadino savo dievu. Tai buvo akimirka, kai Mozė suprato, kad tauta vos per kelias savaites sulaužė viską, ką buvo pažadėjusi Dievui. Jo pyktis buvo toks stiprus, kad jis sudaužė plokštes, o tada ėmėsi veiksmų, kurie iki šiol kelia nuostabą.
Mozė sudaužė dvi akmenines Sandoros plokštes, ant kurių buvo įrašyti Dešimt Dievo įsakymų, ir tai buvo vienas dramatiškiausių jo gyvenimo veiksmų. Šios plokštės, pagal biblinį pasakojimą, buvo ne žmogaus darbas – jas padarė Dievas, o įrašas jose buvo Dievo raštas. Kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno ir pamatė, kad tauta garbina aukso veršį, jis suprato, kad Izraelis sulaužė pačią sandorą vos tik ją gavęs. Todėl plokščių sudaužymas buvo ne jų nuvertinimas, o priešingai – ženklas, kad tokio švento dalyko negalima laikyti sveiko, kai pati tauta sulaužė jo turinį. Tai buvo simbolinis ir labai aiškus veiksmas: jei įsakymai sulaužyti širdyje, jie negali likti sveiki akmenyje.
Mozė paėmė aukso veršį, sudegino jį ugnimi, o tada sumalė į dulkes. Tai buvo simbolinis sunaikinimas – parodymas, kad šis „dievukas“ neturi jokios galios ir gali būti paverstas nieku. Sudegintas ir sutrintas auksas buvo išbarstytas ant vandens, o Mozė liepė žmonėms tą vandenį išgerti. Tai buvo savotiškas apsivalymo veiksmas, primenantis, kad jie patys turi praryti savo klaidą ir pripažinti, jog jų garbintas veršis yra bevertis. Tai taip pat buvo būdas užtikrinti, kad auksas nebus panaudotas dar vienam stabui nulieti.
Šis veiksmas turėjo ir praktinę, ir simbolinę prasmę. Praktinė prasmė paprasta – auksas, patekęs į žmogaus kūną, nebegalėjo būti surinktas ar panaudotas. Simbolinė prasmė buvo daug gilesnė: tauta turėjo suprasti, kad tikrasis Dievas nėra daiktas, kurį galima pasidaryti savo rankomis, ir kad tikroji ištikimybė reikalauja ne švenčių ir triukšmo, o vidinės disciplinos ir pasitikėjimo.
Ši istorija išliko todėl, kad ji labai aiškiai parodo, kaip greitai žmonės gali nuklysti, kai praranda kantrybę ar pasitikėjimą. Ji taip pat parodo, kaip sunku yra vadovauti tautai, kuri dar tik mokosi, kas yra laisvė ir atsakomybė. Mozės veiksmas buvo griežtas, bet jis siekė ne sunaikinti žmones, o sugrąžinti juos į kelią, kuriuo jie patys buvo pažadėję eiti.
Moralinė išvada paprasta: kai žmogus pasidaro savo „veršį“ – tai gali būti baimė, įprotis, daiktas ar iliuzija – jis pradeda garbinti tai, kas neturi tikros vertės. O kartais vienintelis būdas suprasti savo klaidą yra susidurti su ja taip tiesiogiai, kad nebelieka kur nuo jos pasislėpti. Mozės istorija primena, kad tikra ištikimybė ir tikras tikėjimas gimsta ne iš daiktų, o iš vidinės tiesos ir kantrybės.
Istorijos detalės
Ši istorija dažnai kelia technologinių klausimų, tačiau atsakymai gali slypėti senovės egiptiečių metalurgijos paslaptyse, kurias izraelitai išsinešė palikdami Egiptą (hebr. Mizraim). Pažvelkime į tai ne kaip į neįmanomą veiksmą, o kaip į galimą to meto meistriškumo pavyzdį, pagrįstą senovės technikos dėsniais.
Aaronas (hebr. Ahărōn) bei kartu buvę amatininkai greičiausiai naudojo duobines krosnis, pripildytas medžio anglies. Pasiekti aukso lydymosi temperatūrą, kuri siekia 1064 °C, dykumoje yra įmanoma naudojant odines pūsles, kurios intensyviai pučia orą į žarijas. Tai leidžia temperatūrai pakilti iki reikiamos ribos net lauko sąlygomis. Tikėtina, kad aukso veršis nebuvo vientisas luitas, nes tai būtų reikalavę milžiniško metalo kiekio. Senovės meistrai dažniausiai naudojo medinį karkasą, kurį vėliau apgaubdavo plonais, iškaltais aukso lakštais – folija. Ši technika paaiškina, kodėl Biblijoje minimas ir lydymas, ir raižiklio naudojimas detalėms bei apdailai išgauti.
Kai Mozė (hebr. Mōšeh) pamatė stabą, jo atliktas sunaikinimas taip pat galėjo turėti cheminį bei fizinį pagrindą. Auksas savaime nedega, tačiau jis tampa neįtikėtinai trapus, jei yra kaitinamas kartu su siera ar tam tikrais mineralais, kurių gausu dykumų regionuose. Tai metalurginis procesas, paverčiantis kalų metalą juoda, trupančia mase. Tokį „sugadintą“ auksą sumalti į dulkes paprastomis akmeninėmis girnomis yra visiškai įmanoma užduotis, kurią galėjo atlikti bet kuris stiprus žmogus. Galiausiai šios dulkės, sumaišytos su vandeniu, sudarė suspensiją. Tai buvo simbolinis veiksmas bei praktinis būdas užtikrinti, kad brangusis metalas niekada nebebus panaudotas kitam stabui kurti. Ši versija leidžia suprasti, kaip šie veiksmai galėjo būti atlikti naudojant tik tas priemones ir žinias, kurias izraelitai turėjo pasitraukimo metu.
Citatos
Išėjimo knyga 32:19–20 (vertimas iš hebrajų originalo)
19 Kai Mozė priartėjo prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, jo pyktis įsiliepsnojo. Jis metė iš rankų plokštes ir sudaužė jas kalno papėdėje. 20 Jis paėmė veršį, kurį jie buvo padarę, sudegino jį ugnimi, sutrynė iki dulkių, išbarstė tas dulkes ant vandens ir davė Izraelio sūnums gerti.
Papildomai – platesnis kontekstas (Išėjimo 32:1–6, 15–20)
Išėjimo 32:1–6
1 Kai žmonės pamatė, kad Mozė ilgai negrįžta nuo kalno, jie susirinko prie Aarono ir sakė: „Padaryk mums dievą, kuris eis pirma mūsų, nes nežinome, kas atsitiko tam Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto.“ 2 Aaronas jiems tarė: „Nusiimkite auksinius auskarus nuo savo žmonų, sūnų ir dukterų ir atneškite man.“ 3 Visi žmonės nusiėmė auksinius auskarus ir atnešė Aaronui. 4 Jis paėmė auksą, išlydė jį ir nuliejo veršį. Tada jie sakė: „Štai tavo dievas, Izraeli, kuris tave išvedė iš Egipto žemės.“ 5 Aaronas, tai pamatęs, pastatė aukurą ir paskelbė: „Rytoj bus šventė Viešpačiui.“ 6 Kitą rytą jie atnašavo deginamąsias aukas, atnešė bendravimo aukas, sėdo valgyti ir gerti, ir ėmė linksmintis.
Išėjimo 32:15–20
15 Mozė nusileido nuo kalno, laikydamas rankose dvi Sandoros plokštes, parašytas iš abiejų pusių. 16 Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas – Dievo raštas, išraižytas plokštėse. 17 Jozuė, išgirdęs žmonių triukšmą, tarė Mozei: „Stovykloje girdėti karo šauksmas.“ 18 Mozė atsakė: „Tai ne nugalėtojų šauksmas ir ne nugalėtųjų aimana; tai dainuojančiųjų balsas.“ 19 Kai jis priartėjo prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozės pyktis įsiliepsnojo. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė jas kalno papėdėje. 20 Jis paėmė veršį, kurį jie buvo padarę, sudegino jį ugnimi, sutrynė iki dulkių, išbarstė tas dulkes ant vandens ir davė Izraelio sūnums gerti.