Žodis jāhiliyya (arab. الجاهلية) kilęs iš šaknies jahl, reiškiančios „neišmanymą, nežinojimą“. Paprastai jis verčiamas kaip neišmanymo era, bet musulmonų tekstuose randame ir kitus vertimus: tamsos amžius, nežinojimo laikai, bedievystės laikotarpis.
Šiuo terminu islamo tradicijoje vadinamas laikotarpis iki Korano apreiškimo, t. y. prieš pranašo Mahometo misiją VII a. Arabijoje. Tai nebuvo tik istorinis pavadinimas, bet ir moralinė, dvasinė kategorija.
Kitas jahiliyya bruožas – socialinė neteisybė. Moterų statusas buvo menkas, kai kuriose gentyse praktikuotas mergaičių žudymas (81:8–9). Vyrai galėjo turėti neribotą žmonų skaičių, dažnai santuokos buvo naudojamos kaip prekybos ar politiniai sandoriai. Paveldėjimo teisės moterims beveik neegzistavo.
Buvo paplitę kraujo kerštai ir gentinės kovos. Teisės sistema rėmėsi ne įstatymu, o garbės ir keršto papročiais – jei vienos genties narys nužudydavo kitą, prasidėdavo nesibaigiantys smurtiniai atsakai. Tai kūrė nesaugumo atmosferą.
Ekonomiškai daugelis vertėsi prekyba, bet taip pat buvo paplitusi vergovė ir palūkanavimas. Stipresnieji dažnai engdavo silpnesnius, nes nebuvo jokios centrinės valdžios, o teisė buvo grynai paprotinė.
Korane apie jahiliyya
Šis terminas Korane minimas keliose vietose, apibūdinant ne tik laikotarpį, bet ir būseną:
- „Ar jie trokšta laikytis jahiliyya teismo? O kieno sprendimas geresnis už Dievo sprendimą tiems, kurie yra tikri tikintieji?“ (5:50)
- „Ir nevaikščiokite taip, kaip vaikščiodavo jahiliyya moterys, puikuodamosi“ (33:33).
Tai rodo, kad jahiliyya nėra tik praeitis – tai simbolis žmogaus paklydimui, kai jis nusigręžia nuo vieno Dievo ir gyvena be dieviško įstatymo.
- Istoriškai jahiliya reiškia laikus prieš islamą Arabijoje.
- Dvasiškai – tai būsena, kai žmogus pasiduoda nežinojimui, arogancijai, stabmeldystei ir nuodėmei.
Todėl islamo mąstytojai pabrėžia, kad jahiliyya nėra vien VII a. reiškinys – ji gali „sugrįžti“ bet kada, jei visuomenė nusigręžia nuo Dievo ir vadovaujasi vien geismais ar neteisybe.