Neišmanymo laikotarpis“ arba „tamsos amžius“ (Jahiliyya), yra terminas, naudojamas islame apibūdinti priešislaminę Arabijos visuomenę, egzistavusią iki VII a., kai pranašas Mahometas gavo Korano atskleidimą. Šis laikotarpis, apimantis kelis šimtmečius iki islamo, laikomas dvasinio ir moralinio nuosmukio era, kuriai būdingas politeizmas, gentinė anarchija ir socialinės nelygybės. Tačiau Jahiliyya nėra tik „tamsos“ metas – tai sudėtingas istorinis kontekstas, kuriame klestėjo prekyba, poezija ir tam tikri kultūriniai pasiekimai, bet kartu vyravo žiaurios tradicijos ir moralinis chaosas. Štai ką apie tai sako istoriniai šaltiniai ir kaip šis laikotarpis vaizduojamas Korane.
Jahiliyya apibrėžimas ir kontekstas
Žodis „Jahiliyya“ kilęs iš arabiško šaknies „jahl“, reiškiančio nežinojimą, bet islame jis labiau siejamas su dvasiniu aklumu – nežinojimu apie vienintelį Dievą (Alachą) ir teisingą gyvenimo kelią. Korane šis terminas minimas kelis kartus, pavyzdžiui, suroje Al-Imran 3:154: „Jie sako: ‘Ar mes turime ką nors spręsti?’ Sakyk: ‘Visi sprendimai priklauso Alachui.’ Jie slepia savo širdyse tai, ko tau neatskleidžia. Jie sako: ‘Jei būtume turėję sprendimą, nebūtume čia žuvę.’ Sakyk: ‘Net jei būtumėte likę savo namuose, tie, kuriems buvo lemta žūti, būtų išėję į savo mirties vietas.’“ Ši eilutė netiesiogiai kritikuoja Jahiliyya mąstyseną, kur žmonės vadovavosi savanaudiškais motyvais, o ne dieviška valia. Kita citata, sura Al-Ahzab 33:33, sako: „Ir likite savo namuose, ir nesirodykite, kaip buvo rodomasi ankstesnėje neišmanymo epochoje.“ Čia Jahiliyya siejama su netinkamu elgesiu, ypač moterų atžvilgiu.
Jahiliyya laikotarpis apima Arabijos pusiasalį, ypač Meką ir Mediną, kur gyveno įvairios gentys, tokios kaip Quraysh, Banu Hashim ar Banu Umayya. Šios gentys buvo susiskaldžiusios, dažnai kariaujančios dėl išteklių, garbės ar prekybos kelių kontrolės. Meka buvo ne tik prekybos centras, bet ir religinis centras, kur Kaaba buvo pilna stabų – apie 360 dievybių, garbinamų skirtingų genčių.
Socialinė struktūra ir gyvenimo būdas
Jahiliyya visuomenė buvo griežtai gentinė. Kiekviena gentis turėjo savo lyderius, papročius ir dievus. Lojalumas genčiai buvo svarbesnis už bet kokį bendrą įstatymą, o kraujo kerštas buvo įprastas konfliktų sprendimo būdas. Pavyzdžiui, jei genties narys buvo nužudytas, kerštas galėjo tęstis kartomis, sukeldamas nesibaigiančius karus. Koranas kritikuoja šią praktiką, siūlydamas alternatyvą – teisingumą per dievišką teisę, kaip suroje Al-Baqara 2:178: „O tikintieji! Jums nustatytas atpildas už nužudytuosius: laisvas už laisvą, vergas už vergą, moteris už moterį.“
Moterų padėtis Jahiliyya laikotarpiu buvo itin sunki. Daugelyje genčių jos neturėjo paveldėjimo teisių, o kai kuriose buvo praktikuojamas moterų kūdikių žudymas (wa’d), jei šeima nenorėjo auginti dukrų dėl ekonominių ar garbės priežasčių. Koranas griežtai smerkia šią praktiką suroje An-Nahl 16:58–59: „Kai vienam iš jų pranešama apie dukters gimimą, jo veidas aptemsta, ir jis kupinas sielvarto. Jis slepiasi nuo žmonių dėl blogos žinios, kurią gavo. Ar jam pasilikti ją su gėda, ar užkasti ją į žemę? Koks blogas jų sprendimas!“
Poligamija buvo įprasta, tačiau be jokių taisyklių – vyrai galėjo vesti tiek žmonų, kiek norėjo, o moterys neturėjo teisės į kraitį ar apsaugą skyrybų atveju. Koranas vėliau įvedė ribas, kaip An-Nisa 4:3, leidžiantį vesti iki keturių žmonų, bet tik su teisingumo sąlyga.
Religija ir moralė
Religiniu požiūriu Jahiliyya buvo politeizmo ir animizmo laikotarpis. Arabai garbino įvairius dievus, tokius kaip Hubal, Al-Lat, Al-Uzza ir Manat, kurių stabai stovėjo Kaaboje. Kai kurios gentys laikėsi monoteistinių tradicijų, vadinamų hanifais, kurie tikėjo vienu Dievu, bet tai buvo mažuma. Koranas mini šias deives suroje An-Najm 53:19–20: „Ar matėte Al-Lat ir Al-Uzza, ir Manat, trečiąją, kitą?“ ir smerkia jų garbinimą kaip klaidingą.
Moralės standartai buvo žemi. Lošimai, alkoholis ir smurtas buvo paplitę. Poezija, nors ir aukštinama kaip menas, dažnai šlovino gentinę garbę, karus ar hedonizmą. Koranas kritikuoja tokį gyvenimo būdą, ragindamas susilaikymą ir dorumą, pavyzdžiui, suroje Al-A’raf 7:33: „Sakyk: ‘Mano Viešpats uždraudė tik nepadorumą, ar jis būtų akivaizdus, ar paslėptas, ir nuodėmę, ir neteisėtą smurtą.’“
Nors Jahiliyya laikoma „neišmanymo“ era, ji turėjo ir šviesių pusių. Arabų poezija pasiekė aukštumas – poetai, tokie kaip Imru’ al-Qais, kūrė kūrinius, kurie iki šiol laikomi arabų literatūros šedevrais. Prekyba klestėjo, Meka buvo svarbus karavanų centras, jungiantis Jemeną, Siriją ir Persiją. Rinkos, tokios kaip Ukaz, buvo ne tik prekybos, bet ir kultūrinių mainų vietos, kur poetai rungdavosi, o gentys sudarydavo laikinas paliaubas.
Jahiliyya laikotarpis buvo sudėtingas metas, kuriame susipynė gentinis susiskaldymas, moralinis nuosmukis ir kultūriniai pasiekimai. Tai buvo visuomenė, kur vyravo politeizmas, smurtas ir moterų priespauda, bet kartu klestėjo prekyba ir poezija. Koranas naudoja Jahiliyya kaip kontrastą islamo reformoms, kurios įvedė monoteizmą, moterų teises (nors ribotas) ir teisingumo sistemą. Nors šiuolaikiniame kontekste Jahiliyya laikoma „tamsos amžiumi“, ji padėjo pagrindą islamo atsiradimui, kuris siekė pertvarkyti visuomenę pagal dieviškus principus.