Kakosofija yra senovės ir viduramžių mąstyme naudotas terminas, sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: kakos – „blogas“ ir sophia – „išmintis“. Pažodžiui jis reiškia „blogą išmintį“ arba „piktą žinojimą“. Šiuo žodžiu apibūdinamas žinojimas, kuris, nors ir yra tikras, nukreiptas neteisinga kryptimi – į žalą, apgaulę ar dvasinį iškreipimą.
Kakosofija nėra tiesiog neišmanymas. Priešingai – ji žymi proto gebėjimą, kuris naudojamas be moralės ar dorybės. Tai išmintis be šviesos, be Dievo baimės, be sąžinės. Tokia „išmintis“ veda prie išdidumo, valdžios troškimo ar manipuliacijos, o ne prie tiesos pažinimo. Ši sąvoka pasirodo tiek krikščioniškuose, tiek hermetiniuose tekstuose kaip priešprieša tikrajai sofijai, dieviškai išminčiai.
Kai kurie teologai ir filosofai kakosofiją vadino „puolusios dvasios žinojimu“. Tai yra žinojimas, kuriuo pasižymi demonai – jie pažįsta tiesą, bet jos nepriima. Tokia išmintis kyla iš savimeilės, kai žmogus naudoja protą ne tam, kad paklustų aukštesnei tvarkai, o tam, kad ją apeitų.
Renesanso hermetizmo tradicijoje, pavyzdžiui „Arbatel of Magick“ dvasioje, kakosofija laikoma vienu didžiausių pavojų magui. Ten sakoma, kad kiekviena galia gali tapti arba sofija, arba kakosofija – priklausomai nuo to, ar ji kyla iš dėkingumo Dievui, ar iš savanaudiškumo. Tai iš esmės reiškia, kad blogis nėra atskiras mokslas, o teisingo pažinimo iškraipymas.
Kakosofijos pavyzdžius galima matyti tiek mitologijoje, tiek istorijoje: Prometėjas, pavogęs ugnį be leidimo; Liusiferis, panoręs būti panašus į Dievą; alchemikai, siekę ne dvasinės transformacijos, o auksinės materijos. Visi jie turi vieną bruožą – jie pažino paslaptis, bet nebuvo tam pasirengę.