Žodis „džinas“ (arab. jinn) yra vienas seniausių ir paslaptingiausių terminų islamo kultūroje, kuris vėliau perėjo ir į pasaulio tautų folklore, pasakas bei literatūrą. Šis terminas kildinamas iš arabiško žodžio „janna“, reiškiančio „paslėpti, būti nematomam“. Tai atspindi pačią džinų prigimtį – jie egzistuoja šalia žmonių, tačiau žmogaus akiai paprastai nematomi.
Korane džinai minimi daugiau nei dvidešimt kartų, ir netgi yra atskira sura pavadinimu Al-Jinn („Džinai“). Islamo mokyme jie laikomi protingomis būtybėmis, sukurtomis iš ugningo be dūmų karščio, kaip sakoma Korane (55:15). Kitaip nei angelai, kurie sukurti iš šviesos, ar žmonės, kurie sukurti iš molio, džinai turi laisvą valią – jie gali būti geri, blogi arba neutralūs. Dėl to Koranas pabrėžia, kad džinai, kaip ir žmonės, yra atsakingi už savo veiksmus ir taip pat bus teisiami Paskutinio teismo dieną.
Islamo tradicijoje džinai laikomi paraleline pasaulio gyvybės forma. Jie gyvena bendruomenėmis, turi šeimas, gimsta, miršta ir gali tikėti arba netikėti Dievu. Kai kurie jų vadinami „musulmonais džinais“ – tai tie, kurie priėmė islamą, o kiti yra „šėtoniški džinai“, kurie pasuko blogio keliu. Pats žodis „šėtonas“ (šayṭān) dažnai vartojamas kaip blogio džino sinonimas.
Vienas iš labiausiai žinomų džinų islamo tradicijoje yra Iblisas, kuris atsisakė nusilenkti Adomui. Pagal Koraną, Iblisas buvo ne angelas, o džinas, ir dėl savo puikybės buvo ištremtas iš dangaus. Nuo tada jis laikomas pagrindiniu gundytoju, kurio tikslas – klaidinti tiek žmones, tiek kitus džinus.
Nors Koranas aprašo džinus gana rimtai, žmonių vaizduotėje jie tapo turtingos mitologijos dalimi. Arabų ir persų pasakose džinai įgavo įvairių formų – nuo milžiniškų būtybių, gyvenančių dykumose, iki mažų padarų, slypinčių moliniuose induose. Šiuolaikinis žodis „genijus“ Vakarų kalbose kilo būtent iš „džino“ sąvokos – per lotynišką žodį genius, kuris reiškė dvasinį globėją, o arabų folkloro įtakoje virto pasakojimų būtybe, gebančia išpildyti troškimus.
Senosiose arabų gentys džinus laikė dykumų dvasiomis, kurios galėjo apsigyventi šaltiniuose, akmenyse ar apleistuose namuose. Kai kuriose legendose sakoma, kad dykumoje girdimi paslaptingi balsai ar aidai – tai džinų kalbos likučiai. Beduinų tradicijoje buvo įprasta prieš įeinant į tuščią vietą pasakyti „Bismillah“ – „Vardan Dievo“, kad nepažeistų ten gyvenančio džino.
Džinai taip pat pasirodo arabų literatūroje ir pasakose, ypač „Tūkstančio ir vienos nakties“ cikle. Ten jie vaizduojami tiek kaip kerėtojai, tiek kaip tarnai, galintys išpildyti norus, jei žmogus sugeba juos pavergti. Šis pasakų įvaizdis, nors nutolęs nuo Korano dvasinės reikšmės, turėjo didelę įtaką Vakarų kultūrai – iš jo kilo „butelio dvasios“ ar „žibinto džino“ motyvas, plačiai žinomas ir šiandien.
Islamo teologijoje egzistuoja ir rimtesnė pusė – džinai laikomi nematomos sferos (ghayb) dalimi, t. y. tai, ko žmogaus protas negali iki galo paaiškinti. Jie gali daryti įtaką žmogaus emocijoms, skatinti pagundas, tačiau negali peržengti Dievo nustatytų ribų. Dėl šios priežasties Korane tikintiesiems liepiama ieškoti prieglobsčio pas Dievą nuo džinų įtakos – kaip matyti paskutinėse surose Al-Falaq ir An-Nās.
Žmonių tikėjimas džinais islamiškose visuomenėse išliko stiprus iki šių dienų. Kai kuriose šalyse manoma, kad jie gali apsėsti žmogų, ir tokiu atveju taikomos specialios gydymo maldos – ruqyah. Džino įtaka gali būti laikina, susijusi su psichologine įtampa, baime ar nuodėmingu elgesiu. Religiniai mokytojai aiškina, kad stiprus tikėjimas, malda ir dvasinis apsivalymas yra veiksmingiausia apsauga nuo džinų įtakos.
Kalbotyros požiūriu, žodis „jinn“ turi giminiškų formų ir kitose semitinėse kalbose. Hebrajų kalboje egzistuoja panašus žodis „ginnayim“, reiškiantis dvasias ar demonus. Šios sąvokos šaknys siekia senovės Mesopotamijos mitologiją, kur taip pat egzistavo nematomų būtybių idėja – dvasių, kurios gyvena tarp žmonių ir dievų. Taigi džinų samprata yra universali – ji išreiškia žmogaus norą paaiškinti paslaptis, kurių protas negali pilnai suvokti.
Sūros su džinais
1. Sūra Al-Hidžr (15:27)
„Ir džinus Mes sukūrėme anksčiau iš karštos, be dūmų liepsnos.“
Čia apibrėžiama džinų prigimtis – jie sukurti prieš žmogų, iš ugningos energijos.
2. Sūra Ar-Rahman (55:15)
„Ir Jis sukūrė džinus iš be dūmų ugnies liepsnos.“
Pakartojamas kūrimo faktas, pabrėžiant skirtumą tarp žmogaus (iš molio) ir džino (iš ugnies).
3. Sūra Al-Jinn (72:1–2)
„Sakyk: Man buvo apreikšta, kad būrys džinų klausėsi ir tarė: Mes išgirdome nuostabų Koraną, kuris veda į tiesą, ir mes jį priėmėme; todėl mes net nebesiejame nieko su mūsų Viešpačiu.“
Džinai čia vaizduojami kaip protingi tikintieji, kurie patys atpažįsta Apreiškimo galią.
4. Sūra Al-Jinn (72:11)
„Tarp mūsų yra teisieji, ir tarp mūsų yra kitokie; mes esame įvairūs keliais.“
Pabrėžiama džinų įvairovė – kaip ir žmonių, tarp jų yra gerų ir blogų.
5. Sūra Al-Jinn (72:14–15)
„Tarp mūsų yra tie, kurie pasidavė Dievui, ir tarp mūsų yra neteisieji. Tie, kurie pasidavė, surado teisingą kelią, o tie, kurie neteisūs, bus ugniai skirti.“
Džinai, kaip ir žmonės, turi laisvą valią ir moralinę atsakomybę.
6. Sūra Al-Kahf (18:50)
„Ir kai Mes pasakėme angelams: Nusilenkite Adomui, jie nusilenkė, išskyrus Iblisą. Jis buvo iš džinų, ir jis nusidėjo savo Viešpačio įsakymui.“
Aiškiai pasakyta, kad Iblisas – ne angelas, o džinas, todėl galėjo nepaklusti, nes turėjo laisvą valią.
7. Sūra Adh-Dhariyat (51:56)
„Aš nesukūriau džinų ir žmonių, tik kad jie Mane garbintų.“
Svarbiausias teologinis sakinys – tiek žmonių, tiek džinų egzistavimo tikslas yra garbinti Dievą.
8. Sūra Al-A‘rāf (7:27)
„O Adomo vaikai! Tenebando jūsų šėtonas, kaip jis išvedė iš Rojaus jūsų tėvus, nuplėšdamas nuo jų drabužius, kad parodytų jų nuogumą. Iš tiesų, jis ir jo giminė mato jus iš vietos, kur jūs jų nematote.“
Čia nurodoma, kad džinai (per šėtono giminę) yra nematomi žmonėms, tačiau juos mato.
9. Sūra Al-An‘am (6:100)
„Jie priskyrė džinus kaip partnerius Dievui, nors Jis juos sukūrė. Ir jie išgalvojo Jam sūnus ir dukras be žinojimo.“
Kritikuojamas politeizmas ir mitai, kuriuose džinai laikyti dieviškomis būtybėmis.
10. Sūra Al-Ahqaf (46:29–30)
„Ir prisimink, kai Mes atsiuntėme tau būrį džinų klausytis Korano. Kai jie atvyko, jie tarė: Klausykitės tyliai. Kai jis buvo pabaigtas, jie grįžo pas savo tautą kaip perspėtojai. Jie tarė: O mūsų tauta! Iš tiesų, mes girdėjome Knygą, atsiųstą po Mozės, patvirtinančią, kas buvo prieš ją, vedančią į tiesą ir tiesų kelią.“
Tai viena aiškiausių vietų, kur džinai pavaizduoti kaip pranašo klausytojai, tapę tikinčiaisiais.
11. Sūra Ar-Rahman (55:33)
„O džinų ir žmonių bendrija! Jei galite peržengti dangų ir žemės ribas – perženkite jas, bet jūs negalėsite to padaryti be įgaliojimo.“
Dievas čia kalba tiesiogiai abiems pasauliams – žmogiškajam ir džinų – kaip dviem protingoms rasėms.
12. Sūra Ar-Rahman (55:39)
„Tą dieną nei žmogus, nei džinas neklaus bus apie savo nuodėmes.“
Aprašoma Teismo diena, kai abu pasauliai stos prieš Dievo teismą.
13. Sūra Ar-Rahman (55:56)
„Jose (Rojuje) bus moterys, kurių prieš juos nelietė nei žmogus, nei džinas.“
Poetinė eilutė, vaizduojanti tyrumą ir dangišką švarą.
14. Sūra An-Nās (114:6)
„Iš džinų ir žmonių.“
Paskutinė Korano eilutė – pabrėžia, kad blogis gali ateiti tiek iš dvasinių, tiek iš žmogiškų būtybių.
Kūriniai su džinais
1. „Tūkstantis ir viena naktis“ (Alf Layla wa-Layla)
Didžiausias arabų pasakų rinkinys, kurio šaknys siekia Persiją ir Indiją. Jame džinai pasirodo įvairiomis formomis – nuo piktojo džino, įkalinto butelyje, iki galingų būtybių, padedančių ar kerinčių žmones. Šis rinkinys padarė milžinišką įtaką Vakarų pasaulio džino įvaizdžiui – iš čia kilo visiems žinomas motyvas apie „butelio dvasią“.
2. „Aladinas ir stebuklinga lempa“
Vienas garsiausių pasakojimų iš minėto rinkinio. Čia džinas – paslaptį turintis tarnas, išlaisvinamas iš lempos. Šis džino įvaizdis tapo kultiniu: jis sujungia tarnystės, troškimų ir moralinės atsakomybės temas. Pasaka išpopuliarinta Europoje XVIII a., kai ją įtraukė prancūzų vertėjas Antoine Galland.
3. „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“
Nors ši istorija labiau apie lobius ir gudrumą, joje jaučiama džinų įtakos dvasia – paslaptis, slapti urvai ir žodžiai „Atsidaryk, sezame!“ turi magišką šaknį, kilusią iš džiniškos magijos ir paslėptų jėgų idėjos.
4. „Sindbado jūrininko kelionės“
Šiame pasakojimų cikle džinai ir demonai pasirodo kaip jūrų audrų ir egzotiškų salų dvasios. Jie dažnai įsikūnija gamtos stichijose – vėjuose, ugnikalniuose, dykumose. Tai ankstyvasis mitologinis būdas paaiškinti nežinomas pasaulio jėgas.
5. „Solomono žiedas“ (įvairūs žydų ir islamo šaltiniai)
Tiek Korane, tiek žydų midrašuose minima, kad karalius Saliamonas valdė džinus per stebuklingą žiedą, kuriame buvo Dievo vardas. Šis motyvas dažnai pasirodo viduramžių maginėse knygose – džinai čia laikomi dvasiniais tarnais, paklūstančiais išminčiaus valiai.
6. „Arabian Nights and Days“ – Nagib Mahfouz (1982)
Egipto rašytojas, Nobelio premijos laureatas, perinterpretuoja klasikinę „Tūkstančio ir vienos nakties“ temą. Jo džinai nėra tik pasakų būtybės, bet moralinės sąžinės ir pagundų simboliai, kurie veikia žmonių sprendimus šiuolaikiniame pasaulyje.
7. „The City of Brass“ (Senovės arabų legenda)
Pasakojimas apie keliautojus, kurie dykumoje atranda senovinį miestą, kurį valdė džinai. Tai viena iš mistinių istorijų, pasakojančių apie išdidumo ir noro įveikti Dievo valią pasekmes – džinai čia pražūva dėl puikybės.
8. „The Djinn in the Nightingale’s Eye“ – A. S. Byatt (1994)
Moderni britų rašytojos pasaka, kurioje džinas tampa alegorija žmogaus troškimams, riboms ir amžinybės ilgesiui. Pasaka jungia islamo mitologiją su psichologine introspekcija – džinas kalba apie savo šimtmečius trukusį kalinimą ir žmogišką vienatvę.
9. „American Gods“ – Neil Gaiman (2001)
Šiame romane pasirodo džinas, gyvenantis tarp žmonių Niujorke, užsidėjęs taksisto kaukę. Jis vaizduojamas ne kaip pabaisa, o kaip dvasinė būtybė, pasimetusi modernioje visuomenėje. Tai simbolis religijų migracijos ir tikėjimo transformacijos laikais.
10. „The Golem and the Jinni“ – Helene Wecker (2013)
Romane susitinka dvi kultūros – žydų (Golemas) ir arabų (Džinas). Veiksmas vyksta XIX a. Niujorke, o džinas vaizduojamas kaip laisvės ilgesio įkūnijimas. Knyga atskleidžia dvasinio ilgesio, tapatybės ir nematomos egzistencijos temas.