Onortochrasajė (originaliai rašoma Onorthochrasaei) – viena mįslingiausių gnostinės kosmologijos figūrų, minima Jono apokrife, žmogaus kūrimo kontekste. Jos vardas, tikėtina, kildinamas iš senovės graikų kalbos šaknų, kur „on-“ gali reikšti būtį ar esybę, o „-orthochrasaei“ siejama su chaoso, maišymosi ar transformacijos idėja, atspindinčia jos kaip materijos šaltinio vaidmenį. Ji įvardijama kaip materijos motina, keturių stichijų – karščio, šalčio, sausumo ir drėgmės – gimdytoja, begalinė maitintoja, iš kurios gyvybę semiasi žemesnieji pasauliai. Skirtingai nei aukštesnieji eonai, kilę iš šviesos, Onortochrasajė kyla iš tamsos ir chaoso, todėl jos prigimtis dvilypė: joje susipina dieviškosios energijos pėdsakai ir materijos tamsa.
Kai Jaldabaotas su savo archontais ėmė kurti žmogaus kūną, jiems reikėjo substancijos – gyvybės audinio, kuris leistų formuoti fizinį pasaulį. Tuomet jie panaudojo keturias jėgas, valdančias žemės elementus: karštį, šaltį, sausumą ir drėgmę. Šių elementų motina yra Onorthochrasaei – būtybė, kurios vardas reiškia maišytoją arba viską apimančią. Ji vadinama beribe, nes neturi ribų, ir maišosi su visais – tai reiškia, kad jos esmė persmelkia visą materiją.
Gnostiniu požiūriu Onorthochrasaei nėra nei grynai gera, nei bloga. Ji atlieka kūrybos įrankio vaidmenį – iš jos kyla visos medžiaginės formos, bet kartu ji ir ta, kuri laiko sielas įkalintas materijoje. Ji yra tarsi gimdytoja, kurios vaikai – tai pasaulio kūnai ir gamtos jėgos, tačiau jie patys neturi sąmonės. Jos substancija – žaliava, iš kurios archontai lipdo žmogų, gyvūnus, planetas ir net laiką.
Onorthochrasaei galima laikyti žemiausiu dieviškos energijos sluoksniu – galutiniu šviesos nuosėdų pavertimu materija. Jos funkcija primena graikų chaos – ne blogio šaltinį, o neapibrėžtą visatos gimdos būseną, iš kurios iškyla formos. Dėl šios priežasties gnostiniai raštai ją vadina ir „motina, iš kurios jie maitinasi“, pabrėždami, kad be jos nebūtų buvę nei kūno, nei materijos.
Kai kurios gnostinės kryptys ją siejo su Sofijos šešėliu – su tuo aspektu, kuris nusileido per toli ir virto materijos šaltiniu. Šiuo požiūriu Onorthochrasaei yra tarsi Sofijos tamsioji dalis – nepaklusni, tačiau būtina visatos pusiausvyrai. Ji suteikia pasauliui formą, bet negali suteikti jam šviesos; dėl to jos kūriniai gyvena, bet nežino savo kilmės.
Žmogaus atžvilgiu Onorthochrasaei yra tarsi nematoma motina, kuri davė kūną, bet ne sielą. Jos materija suteikia žmogui fizinį pavidalą, o dieviškoji Sofijos kibirkštis – sąmonę. Dėl šios dvilypės kilmės žmogus gnostinėje tradicijoje yra prieštaringas: pusiau šviesa, pusiau tamsa, gyvybė iš materijos, bet siela iš šviesos.
Onorthochrasaei – tai simbolis pasaulio, kuris viską maitina ir tuo pačiu laiko įkalintą. Jos pavadinimas primena, kad net tamsiausia materija yra sudaryta iš šviesos likučių, o pati tamsa tėra šviesos šešėlis. Gnostikams ji žymi ribą tarp dvasinės pilnatvės ir materialaus pasaulio – tą vietą, kur dieviškoji kibirkštis pirmąkart įgauna formą, prarasdama savo tyrumą, bet išsaugodama atmintį apie šviesos pradžią.