Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu.
Šis kodeksas buvo rengiamas daugiau nei dvi dešimtis metų. Jo ištakos siekia XX a. vidurį, kai popiežius Pijus XII ėmė skatinti vieningą Rytų Bažnyčių teisės sisteminimą. Iki tol kiekviena rytietiška katalikų tradicija – sirų, chaldėjų, koptų, armėnų, maronitų, bizantinė ir kitos – turėjo atskirus kanonų rinkinius, susiformavusius per šimtmečius. Siekiant išlaikyti jų teisines tradicijas, bet kartu suvienodinti santykį su Romos katalikų Bažnyčios centru, buvo nuspręsta parengti vieną bendrą dokumentą.
CCEO sudaro 30 dalių, suskirstytų į 1546 kanonus. Šie kanonai apima visus pagrindinius Bažnyčios gyvenimo aspektus: hierarchiją, dvasininkų šventimus, vienuolijas, sakramentus, liturgiją, turtinius klausimus, bažnytinę drausmę, teismus, santuoką, tikinčiųjų teises ir pareigas. Nors struktūra panaši į Romos katalikų kanonų teisės kodeksą, CCEO remiasi rytietišku požiūriu į Bažnyčią – labiau pabrėžia kolegialumą, patriarchato vaidmenį ir vietinės tradicijos svarbą.
Svarbiausias šio kodekso bruožas yra pagarba įvairių Rytų Bažnyčių savarankiškumui. Kiekviena iš jų turi teisę turėti savo patriarchą ar didįjį arkivyskupą, sinodą, liturginę kalbą, apeigų formą ir vidaus administraciją. Romos popiežius išlieka aukščiausiuoju autoritetu, bet daug kas sprendžiama sinodiniu būdu – t. y. per vyskupų tarybas ir bendrus nutarimus, o ne vien per popiežiaus dekretus.
CCEO taip pat nustato, kaip tvarkomi santykiai tarp įvairių apeigų katalikų. Kadangi Rytų katalikų Bažnyčios gyvuoja kartu su lotynų apeigų bendruomenėmis, kodeksas apibrėžia, kaip priimami sakramentai tarp skirtingų apeigų, kaip sprendžiami mišrių santuokų klausimai, ir kokios teisės suteikiamos tiems, kurie keičia apeigą.
Šis dokumentas yra reikšmingas ir ekumeniniu požiūriu, nes rodo, kad vienybė su Roma nebūtinai reiškia vienodumą. Jis liudija, jog katalikiškumas gali būti išreikštas įvairiomis teologinėmis ir liturginėmis formomis. Dėl to Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas dažnai vadinamas „įvairovės vienybės“ liudijimu.
Paskelbęs CCEO, Jonas Paulius II pabrėžė, kad Rytų Bažnyčios yra „Bažnyčios plaučiai“, kuriais kvėpuoja visas krikščioniškas pasaulis. Šiuo požiūriu kodeksas ne tik apibrėžė teisines ribas, bet ir tapo simboliniu dokumentu, išreiškiančiu pagarbą Rytų tradicijų senumui, jų liturginiam turtingumui ir dvasinei vertei.
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas galioja visoms 23 Rytų apeigų katalikų Bažnyčioms. Jis naudojamas patriarchų sinoduose, teologiniuose institutuose ir bažnytiniuose teismuose kaip pagrindinis teisės šaltinis. Daugelyje seminarijų ir kanonų teisės fakultetų jis studijuojamas kartu su 1983 m. Romos katalikų kanonų teisės kodeksu, kad studentai suprastų abiejų tradicijų santykį.
PIRMINIAI KANONAI
Kan. 1 Šio Kodekso kanonai taikomi tik Rytų katalikų Bažnyčioms, nebent dėl santykių su lotynų Bažnyčia būtų aiškiai nustatyta kitaip.
Kan. 2 Kodekso kanonai, kuriuose dažniausiai perimamas arba pritaikomas senasis Rytų Bažnyčių teisynas, turi būti vertinami remiantis tuo teisynu.
Kan. 3 Kodeksas, nors dažnai remiasi liturginių knygų nuostatais, paprastai nenustato liturginių taisyklių; todėl šios nuostatos turi būti kruopščiai laikomasi, išskyrus atvejus, kai jos prieštarauja Kodekso kanonams.
Kan. 4 Kodekso kanonai neatšaukia ir nekeičia Šventosios Sostinės sudarytų ar patvirtintų susitarimų su tautomis ar kitomis politinėmis bendruomenėmis; todėl šie susitarimai galioja kaip ir anksčiau, nepaisant priešingų Kodekso nuostatų.
Kan. 5 Iki šiol Šventosios Sostinės fiziniams ar juridiniams asmenims suteiktos teisės ir privilegijos, kurios yra naudojamos ir neatšauktos, išlieka nepakeistos, nebent Kodekso kanonai jas aiškiai atšaukia.
Kan. 6 Įsigaliojus Kodeksui: 1° atšaukiamos visos bendrosios ar specialiosios teisės normos, kurios prieštarauja Kodekso kanonams arba reglamentuoja Kodekse visiškai sutvarkytą sritį; 2° atšaukiamos visos papročiai, kurie Kodekso kanonais atmetami arba jiems prieštarauja, išskyrus šimtmečius ar nuo senų laikų galiojančius papročius.
I SKYRIUS
APIE KRISTAUS TIKINČIUOSIUS IR JŲ TEISES BEI PAREIGAS
Kan. 7 § 1. Kristaus tikintieji yra tie, kurie per krikštą įjungti į Kristų yra tapę Dievo tautos nariais ir todėl pagal savo padėtį įvairiais būdais dalyvauja Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnystėje, pašaukti vykdyti misiją, kurią Dievas pavedė Bažnyčiai pasaulyje. § 2. Ši Bažnyčia pasaulyje egzistuoja kaip sudaryta ir sutvarkyta bendruomenė Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir su juo bendrystėje esančių vyskupų.
Kan. 8 Pilnoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia žemėje yra tie krikštytieji, kurie jos regimoje struktūroje yra sujungti su Kristumi tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir bažnytinio valdymo saitais.
Kan. 9 § 1. Ypatingu būdu su Bažnyčia yra susiję katechumenai, kurie, Šventosios Dvasios skatinami, aiškiai išreiškia norą būti įjungti į Bažnyčią, todėl šiuo noru ir tikėjimo, vilties bei meilės gyvenimu jie yra susiję su Bažnyčia, kuri juos jau laiko savais. § 2. Bažnyčia ypač rūpinasi katechumenais, kviesdama juos gyventi pagal Evangeliją, įvesdama į Dieviškąją Liturgiją, sakramentus ir dieviškąsias giesmes bei suteikdama jiems įvairias privilegijas, būdingas krikščionims.
Kan. 10 Laikydamiesi Dievo Žodžio ir autentiško gyvojo Bažnyčios mokymo, Kristaus tikintieji privalo išsaugoti ir atvirai išpažinti brangiai protėvių išlaikytą ir perduotą tikėjimą, taip pat jį gilinti savo darbais ir meilės darbais padaryti vaisingu.
Kan. 11 Tarp Kristaus tikinčiųjų, atgimusių Kristuje, egzistuoja tikroji lygybė dėl orumo ir veiklos, kuria visi pagal savo padėtį ir pareigas prisideda prie Kristaus Kūno statymo.
Kan. 12 § 1. Kristaus tikintieji privalo savo veiksmais visuomet išlaikyti bendrystę su Bažnyčia. § 2. Su dideliu rūpesčiu jie turi vykdyti pareigas, kuriomis yra įpareigoti visos Bažnyčios ir savo teisės Bažnyčios atžvilgiu.
Kan. 13 Visi Kristaus tikintieji pagal savo padėtį privalo prisidėti prie švento gyvenimo siekimo, Bažnyčios augimo ir nuolatinio jos šventinimo.
Kan. 14 Visi Kristaus tikintieji turi teisę ir pareigą darbuotis, kad dieviškoji išganymo žinia vis labiau pasiektų visų laikų ir viso pasaulio žmones.
Kan. 15 § 1. Kristaus tikintieji, suvokdami savo atsakomybę, privalo krikščionišku klusnumu vykdyti tai, ką Bažnyčios ganytojai, atstovaudami Kristui, skelbia kaip tikėjimo mokytojai arba nustato kaip Bažnyčios valdytojai. § 2. Kristaus tikintieji turi teisę savo ganytojams išreikšti savo, ypač dvasinius, poreikius ir pageidavimus. § 3. Pagal savo žinias, kompetenciją ir išskirtinumą, jie turi teisę, o kartais ir pareigą, išreikšti Bažnyčios ganytojams savo nuomonę apie tai, kas susiję su Bažnyčios gerove, ir, išsaugant tikėjimo bei moralės vientisumą, pagarbą ganytojams ir atsižvelgiant į bendrąją naudą bei asmens orumą, ją paskelbti kitiems Kristaus tikintiesiems.
Kan. 16 Kristaus tikintieji turi teisę iš Bažnyčios ganytojų gauti pagalbą iš dvasinių Bažnyčios gėrybių, ypač iš Dievo Žodžio ir sakramentų.
Kan. 17 Kristaus tikintieji turi teisę atlikti dieviškąjį kultą pagal savo teisės Bažnyčios nuostatas ir laikytis savo dvasinio gyvenimo formos, atitinkančios Bažnyčios mokymą.
Kan. 18 Kristaus tikintieji turi teisę laisvai steigti ir valdyti asociacijas, skirtas meilės ar pamaldumo tikslams arba krikščioniškam pašaukimui pasaulyje skatinti, taip pat rengti susitikimus bendriems tikslams siekti.
Kan. 19 Visi Kristaus tikintieji, dalyvaudami Bažnyčios misijoje, turi teisę savo iniciatyva skatinti ar remti apaštalavimo veiklą pagal savo padėtį ir būklę; tačiau jokia iniciatyva negali vadintis katalikiška be kompetentingos bažnytinės valdžios sutikimo.
Kan. 20 Kadangi per krikštą Kristaus tikintieji yra pašaukti gyventi pagal Evangelijos mokymą, jie turi teisę į krikščioniškąjį ugdymą, kuris padėtų siekti žmogaus asmens brandos ir kartu tinkamai pažinti bei gyventi išganymo slėpinį.
Kan. 21 Tie, kurie studijuoja šventuosius mokslus, turi teisę naudotis derama laisve tyrinėjant ir atsargiai reiškiant savo nuomonę tose srityse, kuriose jie yra kompetentingi, išlaikydami deramą pagarbą Bažnyčios mokymui.
Kan. 22 Visi Kristaus tikintieji turi teisę būti laisvi nuo bet kokios prievartos renkantis gyvenimo būdą.
Kan. 23 Niekam neleidžiama neteisėtai kenkti kito asmens gerai reputacijai ar pažeisti jo teisę į privatumą.
Kan. 24 § 1. Kristaus tikintieji turi teisę teisėtai ginti ir apsaugoti savo teises Bažnyčioje kompetentingame bažnytiniame teisme pagal teisės normas. § 2. Kristaus tikintieji turi teisę, kad, jei jie šaukiami į teismą kompetentingos valdžios, būtų teisiami laikantis teisės nuostatų, taikomų teisingai. § 3. Kristaus tikintieji turi teisę būti baudžiami kanoninėmis bausmėmis tik pagal įstatymo normas.
Kan. 25 § 1. Kristaus tikintieji privalo prisidėti prie Bažnyčios poreikių tenkinimo, kad ji turėtų tai, ko reikia jos tikslams, ypač dieviškajam kultui, apaštalavimo ir meilės darbams bei tinkamam tarnų išlaikymui. § 2. Jie taip pat privalo, atsimindami Viešpaties įsakymą, skatinti socialinį teisingumą ir iš savo pajamų padėti vargšams.
Kan. 26 § 1. Naudodamiesi savo teisėmis, tiek pavieniui, tiek susivieniję į asociacijas, Kristaus tikintieji privalo atsižvelgti į bendrąjį Bažnyčios gėrį, kitų teises ir savo pareigas kitiems. § 2. Bažnytinei valdžiai, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, tenka pareiga reguliuoti Kristaus tikinčiųjų teisių naudojimą.
II SKYRIUS
APIE SAVO TEISĖS BAŽNYČIAS IR RITUS
Kan. 27 Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, hierarchiškai sujungta pagal teisės normas ir kurią aukščiausioji Bažnyčios valdžia aiškiai ar tyliai pripažįsta kaip savo teisės, šioje Kodekse vadinama savo teisės Bažnyčia.
Kan. 28 § 1. Ritas yra liturginis, teologinis, dvasinis ir drausminis paveldas, išsiskiriantis kultūra ir tautų istorijos aplinkybėmis, kuris išreiškia kiekvienos savo teisės Bažnyčios savitą tikėjimo gyvenimo būdą. § 2. Kodekse minimi ritai, jei nenurodyta kitaip, yra kilę iš Aleksandrijos, Antiochijos, Armėnijos, Chaldėjų ir Konstantinopolio tradicijų.
I SKIRSINIS
APIE PRISKYRIMĄ PRIE SAVO TEISĖS BAŽNYČIOS
Kan. 29 § 1. Vaikas, dar nesulaukęs keturiolikos metų, per krikštą priskiriamas savo teisės Bažnyčiai, kuriai priklauso katalikas tėvas; jei tik motina yra katalikė arba abu tėvai bendru sutarimu to prašo, vaikas priskiriamas motinos savo teisės Bažnyčiai, išskyrus atvejus, kai Šventasis Sostas nustato kitokią teisę. § 2. Jei vaikas, dar nesulaukęs keturiolikos metų, yra: 1° gimęs iš nesusituokusios motinos, jis priskiriamas motinos savo teisės Bažnyčiai; 2° nežinomų tėvų, jis priskiriamas savo teisės Bažnyčiai tų, kuriems teisėtai patikėta jo globa; jei kalbama apie įtėvius, taikoma § 1; 3° nekrikštytų tėvų, jis priskiriamas savo teisės Bažnyčiai to asmens, kuris ėmėsi jį auklėti katalikų tikėjime.
Kan. 30 Kiekvienas krikštijamasis, sulaukęs keturiolikos metų, gali laisvai pasirinkti bet kurią savo teisės Bažnyčią, prie kurios per krikštą yra priskiriamas, išskyrus atvejus, kai Šventasis Sostas nustato kitokią teisę.
Kan. 31 Niekas neturi teisės kaip nors skatinti Kristaus tikinčiojo pereiti prie kitos savo teisės Bažnyčios.
Kan. 32 § 1. Niekas negali galiojančiai pereiti prie kitos savo teisės Bažnyčios be Šventojo Sosto sutikimo. § 2. Jei Kristaus tikintysis, priklausantis vienos savo teisės Bažnyčios vyskupijai, nori pereiti prie kitos savo teisės Bažnyčios, turinčios savo vyskupiją toje pačioje teritorijoje, Šventojo Sosto sutikimas laikomas duotu, jei abiejų vyskupijų vyskupai raštu sutinka su perėjimu.
Kan. 33 Moteris turi teisę per santuoką ar jos metu pereiti prie savo vyro savo teisės Bažnyčios; santuokai nutrūkus, ji gali laisvai grįžti prie savo ankstesnės savo teisės Bažnyčios.
Kan. 34 Jei tėvai arba mišrioje santuokoje katalikas sutuoktinis pereina prie kitos savo teisės Bažnyčios, vaikai, dar nesulaukę keturiolikos metų, automatiškai priskiriami tai pačiai Bažnyčiai; jei katalikų santuokoje tik vienas iš tėvų pereina prie kitos savo teisės Bažnyčios, vaikai pereina tik tuo atveju, jei abu tėvai sutinka; sulaukę keturiolikos metų vaikai gali grįžti prie savo ankstesnės savo teisės Bažnyčios.
Kan. 35 Nekatalikai krikštytieji, įstojantys į pilną bendrystę su Katalikų Bažnyčia, išlaiko savo ritą visame pasaulyje, jį puoselėja ir pagal galimybes jo laikosi, todėl priskiriami savo teisės Bažnyčiai, atitinkančiai jų ritą, išskyrus atvejus, kai dėl specialių asmenų, bendruomenių ar regionų aplinkybių kreipiamasi į Šventąjį Sostą.
Kan. 36 Kiekvienas perėjimas prie kitos savo teisės Bažnyčios įsigalioja nuo deklaracijos, padarytos prieš tos Bažnyčios vietos hierarchą, savo parapijos kleboną ar jų įgaliotą kunigą ir dviejų liudytojų akivaizdoje, nebent Šventojo Sosto raštas nustato kitaip.
Kan. 37 Kiekvienas priskyrimas prie savo teisės Bažnyčios ar perėjimas prie kitos savo teisės Bažnyčios turi būti užregistruotas parapijos, kurioje buvo atliktas krikštas, krikšto knygoje, įskaitant, jei reikia, ir lotynų Bažnyčios parapiją; jei tai neįmanoma, jis įrašomas kitame dokumente, saugomame asmens savo teisės Bažnyčios parapijos archyve.
Kan. 38 Rytų Bažnyčių Kristaus tikintieji, net jei patikėti kitos savo teisės Bažnyčios hierarcho ar klebono globai, lieka priskirti savo savo teisės Bažnyčiai.
II SKIRSINIS
APIE RITŲ LAIKYMĄSI
Kan. 39 Rytų Bažnyčių ritai, kaip visos Kristaus Bažnyčios paveldas, kuriame atsiskleidžia apaštalų per Tėvus perduota tradicija ir kuris išreiškia katalikų tikėjimo vienybę įvairovėje, turi būti religingai saugomi ir skatinami.
Kan. 40 § 1. Hierarchai, vadovaujantys savo teisės Bažnyčioms, ir kiti hierarchai privalo labai rūpintis, kad jų ritas būtų ištikimai saugomas ir tiksliai laikomasi, neleisdami jame pokyčių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo organišku vystymusi, tačiau atsižvelgdami į abipusį krikščionių geranoriškumą ir vienybę. § 2. Kiti dvasininkai ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariai privalo ištikimai laikytis savo rito, taip pat nuolat gilinti jo pažinimą ir tobulinti jo praktiką. § 3. Kiti Kristaus tikintieji privalo skatinti savo rito pažinimą ir vertinimą bei jo laikytis visur, išskyrus atvejus, kai teisė numato išimtis.
Kan. 41 Kristaus tikintieji, priklausantys bet kuriai savo teisės Bažnyčiai, įskaitant lotynų Bažnyčią, kurie dėl savo pareigų, tarnystės ar užduočių dažnai bendrauja su kitos savo teisės Bažnyčios tikinčiaisiais, turi būti tinkamai išmokyti apie tos Bažnyčios ritą pagal savo pareigų, tarnystės ar užduočių svarbą.
III SKYRIUS
APIE AUKŠČIAUSIĄJĄ BAŽNYČIOS VALDŽIĄ
Kan. 42 Kaip Viešpats nustatė, Šv. Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną kolegiją, taip pat Romos Popiežius, Petro įpėdinis, ir vyskupai, apaštalų įpėdiniai, yra tarpusavyje sujungti.
I SKIRSINIS
APIE ROMOS POPIEŽIŲ
Kan. 43 Romos Bažnyčios Vyskupas, kuriame tęsiasi Viešpaties Petrui, pirmajam apaštalui, suteikta ir jo įpėdiniams perduodama pareiga, yra Vyskupų Kolegijos galva, Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios žemėje Ganytojas, todėl pagal savo pareigas jis turi aukščiausią, pilną, tiesioginę ir visuotinę įprastą valdžią Bažnyčioje, kurią jis visada gali laisvai vykdyti.
Kan. 44 § 1. Romos Popiežius aukščiausią ir pilną valdžią Bažnyčioje įgyja per teisėtą rinkimą, kurį jis priima, kartu su vyskupo šventimais; todėl asmuo, išrinktas į aukščiausią pontifikatą ir turintis vyskupo šventimus, šią valdžią įgyja nuo rinkimų priėmimo momento; jei išrinktasis neturi vyskupo šventimų, jis nedelsiant įšventinamas vyskupu. § 2. Jei Romos Popiežius atsisako savo pareigų, kad atsisakymas būtų galiojantis, jis turi būti atliktas laisvai ir tinkamai paskelbtas, tačiau jo nereikia niekam priimti.
Kan. 45 § 1. Romos Popiežius pagal savo pareigas turi ne tik valdžią visai Bažnyčiai, bet ir pirmenybę įprastos valdžios atžvilgiu prieš visas vyskupijas ir jų grupes, tuo stiprindamas ir gindamas vyskupų turimą savąją, įprastą ir tiesioginę valdžią jų globai patikėtose vyskupijose. § 2. Vykdydamas visuotinės Bažnyčios aukščiausiojo Ganytojo pareigas, Romos Popiežius visada yra sujungtas bendrystėje su kitais vyskupais ir visa Bažnyčia; tačiau jis turi teisę pagal Bažnyčios poreikius nustatyti, ar šias pareigas vykdyti asmeniškai, ar kolegialiai. § 3. Prieš Romos Popiežiaus sprendimą ar dekretą nėra nei apeliacijos, nei peržiūros.
Kan. 46 § 1. Vykdydamas savo pareigas, Romos Popiežiui padeda vyskupai, kurie įvairiais būdais gali teikti jam bendradarbiaujančią pagalbą, įskaitant Vyskupų Sinodą; taip pat jam padeda kardinolai, Romos Kurija, popiežiaus legatai ir kitos asmenys bei įvairios institucijos, pagal laikų poreikius; šios asmenys ir institucijos jo vardu ir autoritetu vykdo jiems patikėtas pareigas visų Bažnyčių labui pagal Romos Popiežiaus nustatytas normas. § 2. Patriarchų ir kitų hierarchų, vadovaujančių savo teisės Bažnyčioms, dalyvavimas Vyskupų Sinode reglamentuojamas specialiomis Romos Popiežiaus nustatytomis normomis.
Kan. 47 Kai Romos Sostas yra laisvas arba visiškai negali veikti, visuotinės Bažnyčios valdyme nieko naujo negalima įvesti; tačiau laikomasi specialių įstatymų, išleistų tokioms aplinkybėms.
Kan. 48 Šiame Kodekse Šventojo Sosto ar Apaštalų Sosto pavadinimas reiškia ne tik Romos Popiežių, bet ir, jei teisė ar dalyko prigimtis nenurodo kitaip, dikasterijas ir kitas Romos Kurijos institucijas.
II SKIRSINIS
APIE VYSKUPŲ KOLEGIJĄ
Kan. 49 Vyskupų Kolegija, kurios galva yra Romos Popiežius, o nariai yra vyskupai, turintys sakramentinius šventimus ir hierarchinę bendrystę su Kolegijos galva bei nariais, ir kurioje apaštališkasis kūnas tęsiasi nepertraukiamai, kartu su savo galva ir niekada be jos, taip pat yra aukščiausios ir pilnos valdžios visai Bažnyčiai subjektas.
Kan. 50 § 1. Vyskupų Kolegija savo valdžią visai Bažnyčiai iškilmingai vykdo Visuotiniame Susirinkime. § 2. Tą pačią valdžią Vyskupų Kolegija vykdo per vieningą vyskupų, pasklidusių pasaulyje, veiklą, kurią kaip tokią paskelbia arba laisvai priima Romos Popiežius, kad tai taptų tikru kolegialiu aktu. § 3. Romos Popiežiui tenka pareiga pagal Bažnyčios poreikius pasirinkti ir skatinti būdus, kuriais Vyskupų Kolegija kolegialiai vykdo savo pareigas visai Bažnyčiai.
Kan. 51 § 1. Tik Romos Popiežius turi teisę šaukti Visuotinį Susirinkimą, jam asmeniškai ar per kitus vadovauti, taip pat Susirinkimą perkelti, sustabdyti ar išformuoti ir patvirtinti jo dekretus. § 2. Romos Popiežiui tenka pareiga nustatyti Visuotiniame Susirinkime svarstomus klausimus ir jame laikytiną tvarką; prie Romos Popiežiaus pasiūlytų klausimų Susirinkimo Tėvai gali pridėti kitus, kuriuos turi patvirtinti Romos Popiežius.
Kan. 52 § 1. Dalyvauti Visuotiniame Susirinkime su sprendžiamuoju balsu yra teisė ir pareiga tik tiems vyskupams, kurie yra Vyskupų Kolegijos nariai. § 2. Į Visuotinį Susirinkimą aukščiausioji Bažnyčios valdžia taip pat gali pakviesti asmenis, neturinčius vyskupo šventimų, ir jai tenka nustatyti jų vaidmenį Susirinkime.
Kan. 53 Jei Visuotinio Susirinkimo metu Romos Sostas tampa laisvas, Susirinkimas automatiškai sustabdomas, kol naujasis Romos Popiežius nenurodys jo tęsti arba išformuoti.
Kan. 54 § 1. Visuotinio Susirinkimo dekretai turi privalomąją galią tik tuo atveju, jei jie patvirtinti Romos Popiežiaus kartu su Susirinkimo Tėvais ir jo įsakymu paskelbti. § 2. Kad turėtų privalomąją galią, taip pat reikia patvirtinimo ir paskelbimo dekretams, kuriuos priima Vyskupų Kolegija, vykdydama tikrą kolegialų veiksmą pagal kitą Romos Popiežiaus paskelbtą ar laisvai priimtą būdą.
IV SKYRIUS
APIE PATRIARCHALINES BAŽNYČIAS
Kan. 55 Pagal seniausią Bažnyčios tradiciją, pripažintą jau pirmuosiuose Visuotiniuose Susirinkimuose, Bažnyčioje galioja patriarchalinė institucija; todėl Rytų Bažnyčių Patriarchai, kurie savo patriarchalines Bažnyčias valdo kaip tėvai ir vadovai, turi būti pagerbti ypatinga pagarba.
Kan. 56 Patriarchas yra vyskupas, turintis valdžią visiems vyskupams, įskaitant metropolitus, ir kitiems Kristaus tikintiesiems Bažnyčioje, kuriai jis vadovauja, pagal aukščiausios Bažnyčios valdžios patvirtintas teisės normas.
Kan. 57 § 1. Patriarchalinių Bažnyčių steigimas, atkūrimas, keitimas ir panaikinimas yra rezervuotas aukščiausiajai Bažnyčios valdžiai. § 2. Tik aukščiausioji Bažnyčios valdžia gali keisti teisėtai pripažintą ar suteiktą kiekvienos patriarchalinės Bažnyčios titulą. § 3. Patriarchalinė Bažnyčia savo teritorijos ribose turi turėti nuolatinę Patriarcho rezidencijos vietą, pageidautina pagrindiniame mieste, iš kurio Patriarchas gauna savo titulą; ši rezidencija negali būti perkelta, išskyrus dėl labai svarbios priežasties, gavus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimą ir Romos Popiežiaus pritarimą.
Kan. 58 Rytų Bažnyčių Patriarchai visame pasaulyje turi pirmenybę prieš visus vyskupus, nepriklausomai nuo jų rango, išskyrus specialias Romos Popiežiaus nustatytas pirmenybės taisykles.
Kan. 59 § 1. Nors kai kurie Rytų Bažnyčių Patriarchai yra vėlesni už kitus, visi jie yra lygūs pagal patriarchalinį orumą, tačiau tarp jų galioja garbės pirmenybė. § 2. Tarp senųjų Rytų Bažnyčių patriarchinių sostų pirmenybės tvarka yra tokia: pirmoje vietoje yra Konstantinopolio sostas, po jo Aleksandrijos, toliau Antiochijos ir galiausiai Jeruzalės. § 3. Tarp kitų Rytų Bažnyčių Patriarchų pirmenybė nustatoma pagal patriarchinio sosto senumą. § 4. Tarp Rytų Bažnyčių Patriarchų, turinčių tą patį titulą, bet vadovaujančių skirtingoms patriarchalinėms Bažnyčioms, pirmenybė tenka tam, kuris anksčiau buvo pakeltas į patriarcho orumą.
Kan. 60 § 1. Patriarchas, vadovaujantis savo teisės Bažnyčiai skirtose bažnyčiose ir liturginėse šventėse, turi pirmenybę prieš kitus Patriarchus, net jei jie turi aukštesnį sosto titulą ar yra anksčiau pakelti. § 2. Patriarchas, kuris šiuo metu turi patriarchalinę valdžią, turi pirmenybę prieš tuos, kurie dar išlaiko buvusio patriarchinio sosto titulą.
Kan. 61 Patriarchas gali turėti savo atstovą prie Šventojo Sosto, paskirtą su išankstiniu Romos Popiežiaus sutikimu.
Kan. 62 Patriarchas, atsisakęs savo pareigų, išlaiko savo titulą ir garbę, ypač liturginėse šventėse, taip pat turi teisę, kad jam būtų paskirta tinkama gyvenamoji vieta su jo sutikimu ir kad patriarchalinės Bažnyčios lėšomis būtų pasirūpinta jo išlaikymu, atitinkančiu jo titulą, laikantis Kan. 60, § 2 nuostatų dėl pirmenybės.
I SKIRSINIS
APIE PATRIARCHŲ RINKIMUS
Kan. 63
Patriarchas kanoniškai renkamas Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode.
Kan. 64
Specialioji teisė nurodo reikalavimus, būtinus, kad asmuo būtų laikomas tinkamu patriarcho orumui, visada laikantis Kan. 180 nuostatų.
Kan. 65
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas turi būti sušauktas patriarcho rezidencijoje arba kitoje vietoje, kurią Patriarchalinės Bažnyčios Administratorius paskiria su Nuolatinio Sinodo sutikimu.
§ 2. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sušaukimas turi įvykti per vieną mėnesį nuo patriarchalinio sosto atsilaisvinimo, nebent specialioji teisė nustato ilgesnį laikotarpį, tačiau ne ilgiau kaip du mėnesius.
Kan. 66
§ 1. Patriarcho rinkimuose balsavimo teisę turi visi ir tik Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nariai.
§ 2. Draudžiama bet kam, išskyrus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo narius, dalyvauti patriarcho rinkimuose, išskyrus dvasininkus, kurie pagal Kan. 71, § 1 paskirti balsų skaičiuotojais ar Sinodo sekretoriumi.
§ 3. Niekam neleidžiama jokiu būdu, nei prieš Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą, nei jo metu, kištis į patriarcho rinkimus.
Kan. 67
Renkant Patriarchą turi būti laikomasi Kan. 947–957 nuostatų, atmetant bet kokį priešingą paprotį, nebent bendroji teisė nustato kitaip.
Kan. 68
§ 1. Visi teisėtai pakviesti vyskupai privalo dalyvauti rinkimuose, nes tai yra sunki pareiga.
§ 2. Jei vyskupas mano, kad dėl pateisinamos priežasties negali dalyvauti, jis turi raštu pateikti savo priežastis Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui; dėl priežasties pateisinamumo sprendžia vyskupai, esantys paskirtoje vietoje Sinodo sesijų pradžioje.
Kan. 69
Jei kvietimas į Sinodą buvo atliktas kanoniškai ir jei bent du trečdaliai vyskupų, privalančių dalyvauti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode, išskyrus tuos, kurie dėl pateisinamos priežasties negali dalyvauti, yra susirinkę paskirtoje vietoje, Sinodas paskelbiamas kanoniniu ir galima pradėti rinkimus.
Kan. 70
Nebent specialioji teisė nustato kitaip, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui, renkančiam Patriarchą, pirmininkauja vyskupas, išrinktas per pirmąją sesiją tarp susirinkusiųjų; tuo tarpu pirmininkavimas rezervuojamas Patriarchalinės Bažnyčios Administratoriui.
Kan. 71
§ 1. Balsų skaičiuotojai ir sekretorius pagal specialiosios teisės normas gali būti paskirti ir iš presbiterių bei diakonų.
§ 2. Visi Sinodo dalyviai, susiję su balsavimais tiesiogiai ar netiesiogiai, privalo griežtai laikytis slaptumo pareigos.
Kan. 72
§ 1. Išrinktu laikomas tas, kuris gauna du trečdalius balsų, nebent specialioji teisė nustato, kad po tinkamo balsavimų skaičiaus, bent trijų, pakanka absoliuti balsų dauguma, ir rinkimai užbaigiami pagal Kan. 183, § 3 ir § 4.
§ 2. Jei rinkimai neįvyksta per penkiolika dienų nuo Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo pradžios, klausimas perduodamas Romos Popiežiui.
Kan. 73
Rinkimų rezultatas, jei išrinktasis yra bent teisėtai paskelbtas vyskupas, turi būti nedelsiant praneštas išrinktajam Sinodo pirmininko arba, jei pirmininkas yra išrinktasis, vyriausio pagal vyskupo šventimus vyskupo vardu, naudojant Patriarchalinėje Bažnyčioje priimtą formulę ir būdą; jei išrinktasis dar nėra teisėtai paskelbtas vyskupas, laikantis slaptumo visų, kurie žino rinkimų rezultatą, įskaitant išrinktąjį, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas sustabdomas, o pranešimas atliekamas tik įvykdžius visus kanoninius reikalavimus vyskupo paskelbimui.
Kan. 74
Išrinktasis per dvi naudingas dienas nuo pranešimo turi pareikšti, ar priima rinkimus; jei jis nepriima arba per dvi dienas neatsako, praranda visas iš rinkimų gautas teises.
Kan. 75
Jei išrinktasis priima rinkimus ir yra įšventintas vyskupas, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas pagal liturginių knygų nuostatas vykdo jo kaip Patriarcho paskelbimą ir įšventinimą; jei išrinktasis dar nėra įšventintas vyskupas, įšventinimas negali būti atliktas galiojančiai, kol išrinktasis negauna vyskupo šventimų.
Kan. 76
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas per sinodinius laiškus kuo greičiau informuoja Romos Popiežių apie rinkimus ir kanoniškai atliktą įšventinimą, taip pat apie naujojo Patriarcho prieš Sinodą pagal patvirtintas formules išsakytą tikėjimo išpažinimą ir priesaiką ištikimai vykdyti savo pareigas; sinodiniai laiškai apie atliktus rinkimus taip pat siunčiami kitų Rytų Bažnyčių Patriarchams.
§ 2. Naujasis Patriarchas savo ranka pasirašytais laiškais kuo greičiau turi paprašyti Romos Popiežiaus bažnytinės bendrystės.
Kan. 77
§ 1. Kanoniškai išrinktas Patriarchas savo pareigas galiojančiai vykdo tik nuo įšventinimo, per kurį jis pilnai įgyja pareigas.
§ 2. Kol Patriarchas negavo bažnytinės bendrystės iš Romos Popiežiaus, jis negali šaukti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo ar įšventinti vyskupų.
II SKIRSINIS
APIE PATRIARCHŲ TEISES IR PAREIGAS
Kan. 78
§ 1. Patriarcho valdžia, pagal kanonus ir teisėtus papročius taikoma vyskupams ir kitiems Kristaus tikintiesiems Bažnyčioje, kuriai jis vadovauja, yra įprasta ir sava, tačiau tokia asmeniška, kad jis negali paskirti vietininko visai Patriarchalinei Bažnyčiai ar deleguoti savo valdžios kitam visais atvejais.
§ 2. Patriarcho valdžia galiojančiai vykdoma tik Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, nebent dalyko prigimtis ar bendroji, arba Romos Popiežiaus patvirtinta specialioji teisė nustato kitaip.
Kan. 79
Visais juridiniais Patriarchalinės Bažnyčios klausimais Patriarchas veikia kaip jos atstovas.
Kan. 80
Patriarcho pareiga yra:
1° vykdyti metropolito teises ir pareigas visose vietose, kur provincijos nėra įsteigtos;
2° pagal teisės normas kompensuoti metropolitų aplaidumą;
3° metropolitinio sosto atsilaisvinimo metu vykdyti metropolito teises ir pareigas visoje provincijoje;
4° įspėti metropolitą, kuris pagal Kan. 262, § 1 nepaskyrė ekonomo; jei įspėjimas lieka bevaisis, pats paskirti ekonomą.
Kan. 81
Romos Popiežiaus aktai, susiję su Patriarchaline Bažnyčia, turi būti pateikti vyskupams ar kitiems, kuriems jie skirti, per Patriarchą, nebent Apaštalų Sostas tiesiogiai numato kitaip.
Kan. 82
§ 1. Patriarchas savo teise gali:
1° leisti dekretus savo kompetencijos ribose, kuriais tiksliau nustatomi įstatymų taikymo būdai ar skatinamas jų laikymasis;
2° siųsti instrukcijas visos Bažnyčios, kuriai vadovauja, tikintiesiems, siekiant išaiškinti sveiką mokymą, skatinti pamaldumą, taisyti piktnaudžiavimus ir patvirtinti ar rekomenduoti praktikas, kurios skatina tikinčiųjų dvasinį gėrį;
3° leisti enciklikas visai Bažnyčiai, kuriai vadovauja, dėl klausimų, susijusių su jos specifika ir ritu.
§ 2. Patriarchas gali nurodyti vyskupams, kitiems dvasininkams ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariams visoje Bažnyčioje, kuriai vadovauja, viešai skaityti ir aiškinti savo dekretus, instrukcijas bei enciklikas jų bažnyčiose ar namuose.
§ 3. Visais klausimais, susijusiais su visa Bažnyčia, kuriai vadovauja, ar svarbesniais reikalais, Patriarchas privalo konsultuotis su Nuolatiniu Sinodu, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodu ar net patriarchų susirinkimu.
Kan. 83
§ 1. Nepažeidžiant vyskupo pareigos kanoniškai vizituoti savo vyskupiją, Patriarchas turi teisę ir pareigą atlikti pastoracinį vizitą toje pačioje vyskupijoje pagal specialiosios teisės nustatytus terminus.
§ 2. Patriarchas dėl svarbios priežasties ir su Nuolatinio Sinodo sutikimu gali vizituoti bažnyčią, miestą ar vyskupiją pats arba per kitą vyskupą ir vizito metu atlikti viską, kas priklauso vyskupui kanoninio vizito metu.
Kan. 84
§ 1. Patriarchas turi ypač rūpintis, kad jis pats arba vyskupai, bendradarbiaudami, ypač per teisės numatytus susirinkimus, su kitų savo teisės Bažnyčių Patriarchais ir vyskupais, vykdančiais savo valdžią toje pačioje teritorijoje, skatintų veiksmų vienybę tarp savęs ir kitų bet kurios savo teisės Bažnyčios tikinčiųjų, bendromis jėgomis remtų bendrus darbus religijos labui, efektyviau gintų bažnytinę drausmę ir darniai skatintų visų krikščionių vienybę.
§ 2. Patriarchas taip pat turi skatinti dažnus susitikimus tarp hierarchų ir kitų tikinčiųjų, kuriuos, jo manymu, reikia pakviesti, aptarti pastoracinius ir kitus klausimus, susijusius su visa Bažnyčia, kuriai vadovauja, arba tam tikra provincija ar regionu.
Kan. 85
§ 1. Patriarchas dėl svarbios priežasties, gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą ir pasitaręs su Apaštalų Sostu, gali steigti, keisti, jungti, dalyti, naikinti provincijas ir vyskupijas, keisti jų hierarchinį statusą ar perkelti vyskupijos sostą.
§ 2. Patriarchui, gavus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimą, tenka:
1° skirti vyskupui koadjutorių arba pagalbinį vyskupą, laikantis Kan. 181, § 1, 182–187 ir 212;
2° dėl svarbios priežasties perkelti metropolitą, vyskupą ar titulinį vyskupą į kitą metropolitinį, vyskupinį ar titulinį sostą; jei asmuo atsisako, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas sprendžia klausimą arba perduoda jį Romos Popiežiui.
§ 3. Patriarchas su Nuolatinio Sinodo sutikimu gali steigti, keisti ir naikinti egzarchijas.
§ 4. Patriarchas kuo greičiau informuoja Apaštalų Sostą apie šiuos sprendimus.
Kan. 86
§ 1. Patriarchui tenka:
1° išduoti patriarchinius laiškus metropolitui ar vyskupui dėl kanoninio paskyrimo;
2° asmeniškai arba, jei yra kliūčių, per kitus vyskupus įšventinti metropolitus, o jei specialioji teisė taip numato, ir visus vyskupus;
3° po vyskupo šventimų įšventinti metropolitą.
§ 2. Pagal teisę Patriarchui suteikiama galimybė įšventinti ir intronizuoti metropolitus ir kitus Bažnyčios, kuriai vadovauja, vyskupus, paskirtus Romos Popiežiaus už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų, nebent specialiu atveju aiškiai nustatyta kitaip.
§ 3. Vyskupo šventimai ir intronizacija turi būti atlikti per teisės nustatytus terminus, patriarchiniai laiškai dėl kanoninio paskyrimo turi būti išduoti per dešimt dienų po rinkimų paskelbimo; Apaštalų Sostas kuo greičiau informuojamas apie vyskupo šventimus ir intronizaciją.
Kan. 87
Patriarchas gali pasirūpinti, kad Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode pagal Kan. 181, § 1 ir 182–187 būtų išrinkti, jei tinkamai pasirūpinta jų išlaikymu, keli patriarchalinės kurijos vyskupai, ne daugiau kaip trys, kuriems jis paveda pareigas su rezidencija patriarchalinėje kurijoje, ir gali juos įšventinti, įvykdžius visus vyskupo paskelbimui reikalingus reikalavimus.
Kan. 88
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios vyskupai turi rodyti Patriarchui deramą pagarbą ir klusnumą; Patriarchas savo ruožtu turi su pagarba ir broliška meile elgtis su šiais vyskupais.
§ 2. Patriarchas turi rūpintis, kad būtų išspręsti galimi vyskupų tarpusavio ginčai, tačiau bet kuriuo metu jie gali būti perduoti Romos Popiežiui.
Kan. 89
§ 1. Patriarchas turi teisę ir pareigą pagal teisės normas prižiūrėti visus dvasininkus; jei kuris nors atrodo nusipelnęs bausmės, Patriarchas turi įspėti hierarchą, kuriam dvasininkas tiesiogiai pavaldus, o jei įspėjimas lieka bevaisis, pats imtis veiksmų pagal teisės normas.
§ 2. Patriarchas gali pavesti bet kuriam dvasininkui spręsti klausimus, susijusius su visa Patriarchaline Bažnyčia, pasitaręs su jo vyskupu ar, jei tai religinio instituto ar bendruomenės narys, su jo vyresniuoju, nebent Patriarchalinės Bažnyčios specialioji teisė reikalauja jų sutikimo; šį dvasininką jis gali tiesiogiai pavaldyti sau pareigų vykdymo metu.
§ 3. Patriarchas gali suteikti savo Patriarchalinėje Bažnyčioje priimtą garbės titulą bet kuriam dvasininkui pagal Kan. 430, gavęs raštišką jo vyskupo ar, jei tai religinio instituto ar bendruomenės narys, jo vyresniojo sutikimą.
Kan. 90
Patriarchas dėl svarbios priežasties, pasitaręs su vyskupu ir gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą, gali steigimo metu atleisti vietą ar juridinį asmenį, nepriklausantį religiniam institutui, nuo vyskupo valdžios ir tiesiogiai pavaldyti sau dėl laikino turto administravimo ir su tuo susijusių asmenų pareigų ar tarnystės.
Kan. 91
Patriarchas turi būti minimas Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse po Romos Popiežiaus visų vyskupų ir kitų dvasininkų pagal liturginių knygų nuostatas.
Kan. 92
§ 1. Patriarchas turi rodyti hierarchinę bendrystę su Romos Popiežiumi, šventojo Petro įpėdiniu, per ištikimybę, pagarbą ir klusnumą, kurie privalomi aukščiausiajam visos Bažnyčios Ganytojui.
§ 2. Patriarchas turi minėti Romos Popiežių kaip pilnos bendrystės su juo ženklą Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas ir užtikrinti, kad tai ištikimai darytų visi vyskupai ir kiti dvasininkai Bažnyčioje, kuriai jis vadovauja.
§ 3. Patriarchas turi palaikyti dažnus ryšius su Romos Popiežiumi, pagal specialiai nustatytas normas pateikti ataskaitą apie Bažnyčios, kuriai vadovauja, būklę, per metus po savo rinkimų, o vėliau kelis kartus per savo tarnystę atlikti vizitaciją į Romą, gerbdamas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus slenksčius bei pristatydamas save šventojo Petro įpėdiniui, turinčiam primatą visai Bažnyčiai.
Kan. 93
Patriarchas turi gyventi savo rezidencijos soste ir jo nepalikti, išskyrus dėl kanoninės priežasties.
Kan. 94
Patriarchas privalo švęsti Dieviškąją Liturgiją už visos Bažnyčios, kuriai vadovauja, žmones šventinėmis dienomis, nustatytomis specialiosios teisės.
Kan. 95
§ 1. Vyskupų pareigos, nurodytos Kan. 196, taip pat taikomos Patriarchui, išliekant kitoms atskirų vyskupų pareigoms.
§ 2. Patriarchas turi užtikrinti, kad vyskupai ištikimai vykdytų savo pastoracines pareigas ir gyventų savo vadovaujamose vyskupijose; jis turi skatinti jų uolumą; jei jie rimtai nusikalsta, Patriarchas, išskyrus pavojų delsimui, turi konsultuotis su Nuolatiniu Sinodu ir įspėti juos, o jei įspėjimai neduoda norimo rezultato, perduoti klausimą Romos Popiežiui.
Kan. 96
Dėl maldų ir pamaldumo praktikų, jei jos atitinka savąjį ritą, Patriarchas turi tas pačias teises visoje Bažnyčioje, kuriai vadovauja, kaip ir vietos hierarchas.
Kan. 97
Patriarchas turi atidžiai prižiūrėti teisingą visų bažnytinių gėrybių administravimą, išliekant pirmai vyskupų pareigai, nurodytai Kan. 1022, § 1.
Kan. 98
Patriarchas, gavęs Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimą ir išankstinį Romos Popiežiaus pritarimą, gali sudaryti susitarimus su civiline valdžia, neprieštaraujančius Apaštalų Sosto nustatytai teisei; tačiau šie susitarimai negali būti įgyvendinti be Romos Popiežiaus patvirtinimo.
Kan. 99
§ 1. Patriarchas turi užtikrinti, kad asmens statutai, galiojantys tam tikrose teritorijose, būtų visų laikomasi.
§ 2. Jei keli Patriarchai toje pačioje vietoje naudojasi asmens statutuose pripažinta ar suteikta valdžia, patartina, kad svarbesniais klausimais jie veiktų bendradarbiaudami.
Kan. 100
Patriarchas gali prisiimti klausimus, susijusius su keliomis vyskupijomis ir liečiančius civilinę valdžią; tačiau jis negali jų spręsti be konsultacijų su atitinkamais vyskupais ir Nuolatinio Sinodo sutikimo; jei klausimas skubus ir nėra laiko sušaukti Nuolatinio Sinodo narius, jų vietą šiuo atveju užima patriarchalinės kurijos vyskupai, jei tokių yra, arba du vyriausi pagal vyskupo šventimus vyskupai.
Kan. 101
Savo vyskupijoje, stauropeginiuose vienuolynuose ir vietose, kur nėra įsteigta vyskupija ar egzarchija, Patriarchas turi tas pačias teises ir pareigas kaip vyskupas.
III SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĖS BAŽNYČIOS VYSKUPŲ SINODĄ
Kan. 102
§ 1. Į Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą turi būti kviečiami visi ir tik įšventinti tos Bažnyčios vyskupai, kad ir kur jie būtų, išskyrus tuos, apie kuriuos kalbama Kan. 953, § 1, arba tuos, kurie nubausti kanoninėmis bausmėmis, nurodytomis Kan. 1433 ir 1434.
§ 2. Dėl vyskupų, esančių už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų, ir titulinių vyskupų, specialioji teisė gali apriboti jų sprendžiamąjį balsą, išliekant galiojančiais kanonais dėl Patriarcho, vyskupų ir kandidatų į pareigas, nurodytas Kan. 149, rinkimų.
§ 3. Sprendžiant tam tikrus klausimus, Patriarchas pagal specialiosios teisės normas arba su Nuolatinio Sinodo sutikimu gali kviesti kitus, ypač hierarchus, kurie nėra vyskupai, ir ekspertus, kad jie išsakytų savo nuomonę Sinode susirinkusiems vyskupams, laikantis Kan. 66, § 2.
Kan. 103
Patriarchui tenka šaukti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą ir jam pirmininkauti.
Kan. 104
§ 1. Visi teisėtai į Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą pakviesti vyskupai privalo jame dalyvauti, išskyrus tuos, kurie jau atsisakė savo pareigų.
§ 2. Jei vyskupas mano, kad dėl pateisinamos priežasties negali dalyvauti, jis turi raštu pateikti savo priežastis Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui; dėl priežasties pateisinamumo sprendžia vyskupai, esantys paskirtoje vietoje Sinodo sesijų pradžioje.
§ 3. Išskyrus Patriarchus ir vyskupus, dar vykdančius pareigas, vyskupai, sulaukę aštuoniasdešimties metų, praranda sprendžiamąjį balsą Vyskupų Sinode, taip pat Patriarchų, vyskupų ir kandidatų į pareigas, nurodytas Kan. 149, rinkimuose.
§ 4. Sprendžiant tam tikrus klausimus, Patriarchas pagal specialiosios teisės normas arba su Nuolatinio Sinodo sutikimu gali kviesti kitus, ypač hierarchus, kurie nėra vyskupai, ir ekspertus, kad jie išsakytų savo nuomonę Sinode susirinkusiems vyskupams, laikantis Kan. 66, § 2.
Kan. 105
Nė vienas Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo narys negali vietoj savęs siųsti įgaliotinio, taip pat niekas negali turėti daugiau nei vieno balso.
Kan. 106
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas turi būti šaukiamas, kai:
1° reikia spręsti klausimus, priklausančius išimtinei Sinodo kompetencijai arba kuriems reikalingas šio Sinodo sutikimas;
2° Patriarchas, gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą, mano, kad tai būtina;
3° bent trečdalis narių to reikalauja dėl konkretaus klausimo, išliekant Patriarchų, vyskupų ir kitų asmenų teisėms, nustatytoms bendrosios teisės.
§ 2. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas taip pat turi būti šaukiamas, jei specialioji teisė taip numato, reguliariai, net kasmet.
Kan. 107
§ 1. Nebent specialioji teisė reikalauja didesnio dalyvavimo ir laikantis Kan. 69, 149 ir 183, § 1, kiekviena Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sesija yra kanoninė, o kiekvienas balsavimas galiojantis, jei dalyvauja dauguma vyskupų, privalančių dalyvauti Sinode.
§ 2. Laikantis Kan. 72, 149 ir 183, § 3 ir § 4, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas gali nustatyti taisykles, kiek balsų ir balsavimų reikia, kad sinodiniai sprendimai įgytų teisinę galią; kitaip taikomas Kan. 924.
Kan. 108
§ 1. Patriarchui tenka atidaryti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą, taip pat su Sinodo sutikimu jį perkelti, pratęsti, sustabdyti ar išformuoti.
§ 2. Patriarchui taip pat tenka, pasitarus su Sinodo nariais, parengti svarstomų klausimų tvarką ir pateikti ją Sinodo patvirtinimui sesijų pradžioje.
§ 3. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo metu atskiri vyskupai gali pridėti kitus klausimus prie svarstomų, jei tam pritaria bent trečdalis Sinodo dalyvių.
Kan. 109
Prasidėjus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui, nė vienam vyskupui neleidžiama palikti Sinodo sesijų, išskyrus dėl pateisinamos priežasties, patvirtintos Sinodo.
Kan. 110
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui išimtinai priklauso leisti įstatymus visai Patriarchalinei Bažnyčiai, kurie įsigalioja pagal Kan. 150, § 2 ir § 3.
§ 2. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas yra teismas pagal Kan. 1062.
§ 3. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas vykdo Patriarcho, vyskupų ir kandidatų į pareigas, nurodytas Kan. 149, rinkimus.
§ 4. Administraciniai aktai nepriklauso Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo kompetencijai, išskyrus tam tikrus aktus, kuriuos Patriarchas nustato kitaip arba kurie bendrąja teise rezervuoti Sinodui, ir laikantis kanonų, reikalaujančių Sinodo sutikimo.
Kan. 111
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas nustato įstatymų skelbimo ir sprendimų viešinimo būdą bei laiką.
§ 2. Sinodas taip pat sprendžia dėl slaptumo laikymosi dėl aptartų aktų ir klausimų, išliekant pareigai laikytis slaptumo tais atvejais, kurie numatyti bendrojoje teisėje.
§ 3. Aktai dėl įstatymų ir sprendimų kuo greičiau siunčiami Romos Popiežiui; tam tikri aktai ar net visi, pagal Sinodo sprendimą, dalijamasi su kitų Rytų Bažnyčių Patriarchais.
Kan. 112
§ 1. Patriarchui tenka skelbti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo įstatymus ir viešinti sprendimus.
§ 2. Autentiškas Sinodo įstatymų aiškinimas iki kito Sinodo priklauso Patriarchui, pasitarus su Nuolatiniu Sinodu.
Kan. 113
Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas turi parengti savo statutus, kuriuose numatoma Sinodo sekretoriatas, parengiamosios komisijos, procedūrų tvarka ir kitos priemonės, padedančios efektyviau pasiekti tikslą.
IV SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĘ KURIJĄ
Kan. 114 § 1. Patriarchas prie savo sosto turi turėti patriarchalinę kuriją, atskirtą nuo Patriarcho vyskupijos kurijos, kurią sudaro Nuolatinis Sinodas, patriarchalinės kurijos vyskupai, Patriarchalinės Bažnyčios ordinarinis teismas, patriarchalinis ekonomas, patriarchalinis kancleris, liturginių reikalų komisija ir kitos komisijos, teisės numatytos patriarchalinei kurijai. § 2. Patriarchalinės kurijos nariai gali būti Patriarcho parinkti iš visos Bažnyčios, kuriai jis vadovauja, dvasininkų, pasitarus su jų vyskupu arba, jei tai religinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys, su jų vyresniuoju. § 3. Patriarcho abiejų kurijų pareigos, kiek įmanoma, neturi būti sujungtos tuose pačiuose asmenyse.
Kan. 115 § 1. Nuolatinis Sinodas susideda iš Patriarcho ir keturių vyskupų, paskirtų penkerių metų laikotarpiui. § 2. Trys iš šių vyskupų renkami Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo, iš jų bent du turi būti vyskupai, o vienas skiriamas Patriarcho. § 3. Tuo pačiu metu ir būdu skiriami keturi vyskupai, kiek įmanoma, kurie pagal Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nustatytą tvarką pakaitomis pakeičia Nuolatinio Sinodo narius, jei šie negali dalyvauti.
Kan. 116 § 1. Patriarchui tenka šaukti Nuolatinį Sinodą ir jam pirmininkauti. § 2. Jei Patriarchas negali dalyvauti Nuolatiniame Sinode, sesijoms pirmininkauja vyriausias pagal vyskupo šventimus vyskupas tarp Sinodo narių, atkūrus penkių narių skaičių pagal Kan. 115, § 3. § 3. Jei Nuolatinis Sinodas turi spręsti klausimą, susijusį su vieno iš jo narių asmens, vyskupijos ar pareigų, šis turi būti išklausytas, bet Sinode jį pakeičia kitas vyskupas pagal Kan. 115, § 3.
Kan. 117 Nuolatinio Sinodo pirmininkas ir visi kiti jame dalyvavę nariai privalo pasirašyti Sinodo aktus.
Kan. 118 Balsavimai Nuolatiniame Sinode turi būti slapti, jei sprendžiama dėl asmenų; kitais atvejais – jei bent vienas narys to aiškiai reikalauja.
Kan. 119 Jei klausimas, priklausantis Nuolatinio Sinodo kompetencijai, turi būti sprendžiamas tuo metu, kai vyksta Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas, sprendimas lieka Nuolatiniam Sinodui, nebent Patriarchas, gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą, mano, kad tikslinga perduoti sprendimą Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui.
Kan. 120 Nuolatinis Sinodas turi būti šaukiamas reguliariai, bent du kartus per metus, ir kai Patriarchas mano tai tinkama, taip pat kai reikia spręsti klausimus, kuriems bendroji teisė reikalauja Sinodo sutikimo ar patarimo.
Kan. 121 Jei dėl svarbios priežasties, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sprendimu, Nuolatinis Sinodas negali būti sudarytas, Apaštalų Sostas turi būti informuotas, o Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas išrenka du vyskupus, iš kurių vienas turi būti vyskupas, kurie kartu su Patriarchu laikinai atlieka Nuolatinio Sinodo funkcijas, kol priežastis išlieka.
Kan. 122 § 1. Patriarchalinės Bažnyčios gėrybių administravimui Patriarchas, gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą, skiria patriarchalinį ekonomą, atskirtą nuo Patriarcho vyskupijos ekonoma, kuris yra Kristaus tikintysis, turintis ekonomikos žinių ir nepriekaištingos reputacijos, tačiau negaliojančiai skiriamas tas, kuris su Patriarchu susijęs kraujo ar svainystės ryšiais iki ketvirto laipsnio imtinai. § 2. Patriarchalinis ekonomas skiriamas specialiosios teisės nustatytam laikui; pareigų metu Patriarchas negali jo atleisti be Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimo arba, jei yra pavojus delsimui, Nuolatinio Sinodo sutikimo. § 3. Patriarchalinis ekonomas kasmet raštu pateikia Nuolatiniam Sinodui praėjusių metų administravimo ataskaitą ir būsimo metų biudžeto planą; administravimo ataskaita pateikiama ir tada, kai to reikalauja Nuolatinis Sinodas. § 4. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas gali reikalauti patriarchalinio ekonoma pateikti administravimo ataskaitą ir biudžeto planą bei juos patikrinti.
Kan. 123 § 1. Patriarchalinėje kurijoje Patriarchas skiria presbiterį ar diakoną, nepriekaištingos reputacijos, kuris kaip patriarchalinis kancleris vadovauja patriarchalinei kanceliarijai ir kurijos archyvui, padedamas Patriarcho paskirto pavaduotojo, jei reikia. § 2. Be kanclerio ir jo pavaduotojo, kurie pagal pareigas yra notarai, Patriarchas gali paskirti kitus notarus visai Bažnyčiai, kuriai vadovauja, taikant Kan. 253 ir 254; šiuos notarus jis taip pat gali laisvai atleisti. § 3. Dėl patriarchalinės kurijos archyvo laikomasi Kan. 256–260.
Kan. 124 Liturginė komisija, kuri privalo būti kiekvienoje Patriarchalinėje Bažnyčioje, ir kitos savo teisės Bažnyčioms numatytos komisijos steigiamos Patriarcho, sudaromos iš jo paskirtų asmenų ir valdomos pagal jo nustatytas normas, nebent teisė numato kitaip.
Kan. 125 Patriarchalinės kurijos išlaidos padengiamos iš gėrybių, kurias Patriarchas gali naudoti šiam tikslui; jei jų nepakanka, kiekviena vyskupija prisideda prie išlaidų pagal Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nustatytą proporciją.
V SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĮ SOSTĄ, KAI JIS LAISVAS ARBA SUTRUKDYTAS
Kan. 126 § 1. Patriarchalinis sostas tampa laisvas Patriarcho mirties ar atsistatydinimo atveju. § 2. Patriarcho atsistatydinimo priėmimas priklauso Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui, pasitarus su Romos Popiežiumi, nebent Patriarchas tiesiogiai kreipiasi į Romos Popiežių.
Kan. 127 Nebent specialioji teisė numato kitaip, patriarchaliniam sostui tapus laisvam, Patriarchalinės Bažnyčios Administratoriumi tampa vyriausias pagal vyskupo šventimus vyskupas iš patriarchalinės kurijos vyskupų arba, jei jų nėra, iš Nuolatinio Sinodo narių.
Kan. 128 Patriarchalinės Bažnyčios Administratoriaus pareigos yra: 1° nedelsiant pranešti Romos Popiežiui ir visiems Patriarchalinės Bažnyčios vyskupams apie patriarchalinio sosto atsilaisvinimą; 2° tiksliai vykdyti arba užtikrinti, kad kiti vykdytų specialias taisykles, kurias bendroji ar specialioji teisė arba Romos Popiežiaus nurodymai, jei tokie yra, numato įvairioms patriarchalinio sosto atsilaisvinimo aplinkybėms; 3° sušaukti vyskupus į Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodą Patriarcho rinkimams ir pasirūpinti viskuo, kas būtina šiam Sinodui.
Kan. 129 Patriarchalinės Bažnyčios Administratorius Patriarcho vyskupijoje, stauropeginiuose vienuolynuose ir vietose, kur nėra įsteigta vyskupija ar egzarchija, turi tas pačias teises ir pareigas kaip laisvos vyskupijos Administratorius.
Kan. 130 § 1. Patriarchalinės Bažnyčios Administratoriui pereina įprasta Patriarcho valdžia, išskyrus tuos dalykus, kurie gali būti atliekami tik gavus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimą. § 2. Patriarchalinės Bažnyčios Administratorius negali atleisti Patriarcho vyskupijos protosinkelio ar sinkelų ar, patriarchaliniam sostui esant laisvam, įvesti naujovių. § 3. Nors Administratorius neturi Patriarcho privilegijų, jis turi pirmenybę prieš visus tos pačios Bažnyčios vyskupus, išskyrus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode, renkant Patriarchą.
Kan. 131 Patriarchalinės Bažnyčios Administratorius turi kuo greičiau pateikti naujajam Patriarchui savo administravimo ataskaitą.
Kan. 132 § 1. Jei patriarchalinis sostas dėl bet kokios priežasties taip sutrukdytas, kad Patriarchas negali net laiškais bendrauti su savo Bažnyčios vyskupais, Bažnyčios valdymas pagal Kan. 130 pereina vyriausiam pagal vyskupo šventimus vyskupui Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, kuris pats nėra sutrukdytas, nebent Patriarchas paskyrė kitą vyskupą ar, kraštutinės būtinybės atveju, net presbiterį. § 2. Jei Patriarchas taip sutrukdytas, kad negali net laiškais bendrauti su savo vyskupijos tikinčiaisiais, vyskupijos valdymas pereina protosinkeliui; jei ir jis sutrukdytas, tam, kurį paskyrė Patriarchas, arba tam, kuris laikinai valdo Patriarchalinę Bažnyčią. § 3. Tas, kuris laikinai perima valdymą, kuo greičiau informuoja Romos Popiežių apie patriarchalinio sosto sutrikdymą ir apie perimtą valdymą.
VI SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĖS BAŽNYČIOS METROPOLITUS
Kan. 133 § 1. Metropolitas, vadovaujantis provincijai Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, be kitų bendrosios teisės jam suteiktų pareigų, turi: 1° įšventinti ir intronizuoti provincijos vyskupus per teisės nustatytą laiką, laikantis Kan. 86, § 1, n. 2; 2° sušaukti metropolitinį sinodą Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nustatytais laikais, tinkamai parengti jame svarstomus klausimus, pirmininkauti Sinodui, jį perkelti, pratęsti, sustabdyti ar išformuoti; 3° įsteigti metropolitinį teismą; 4° prižiūrėti, kad tikėjimas ir bažnytinė drausmė būtų tiksliai laikomasi; 5° atlikti kanoninį vizitą, jei vyskupas to nepraleido; 6° paskirti ar patvirtinti teisėtai pasiūlytą ar išrinktą asmenį, jei vyskupas per teisės nustatytą laiką, neturėdamas pateisinamos priežasties, to nepadarė, taip pat paskirti vyskupijos ekonomą, jei vyskupas, gavęs įspėjimą, to nepraleido. § 2. Visais juridiniais provincijos klausimais Metropolitas veikia kaip jos atstovas.
Kan. 134 § 1. Metropolito orumas visada susijęs su tam tikra vyskupijos sostu. § 2. Metropolitas savo vyskupijoje turi tas pačias teises ir pareigas kaip vyskupas savo vyskupijoje.
Kan. 135 Metropolitas turi būti minimas po Romos Popiežiaus visų vyskupų ir kitų dvasininkų Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas.
Kan. 136 Metropolitas, vadovaujantis provincijai, turi pirmenybę prieš titulinį metropolitą visur.
Kan. 137 Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas tiksliau nustato Metropolitų ir metropolitinių sinodų teises bei pareigas pagal teisėtus Patriarchalinės Bažnyčios papročius ir laikų bei vietų aplinkybes.
Kan. 138 Metropolito, esančio už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų, teisės ir pareigos yra tokios, kaip nurodyta Kan. 133, § 1, n. 2–6 ir § 2, taip pat Kan. 135, 136, 160 ir 1084, § 3; dėl kitų teisių ir pareigų Metropolitas laikosi specialių normų, kurias pasiūlė Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas ir patvirtino Apaštalų Sostas arba nustatė pats Apaštalų Sostas.
Kan. 139 Vyskupas, vykdantis savo valdžią už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų ir nepriklausantis jokiai provincijai, pasitaręs su Patriarchu ir gavęs Apaštalų Sosto patvirtinimą, paskiria Metropolitą; šiam Metropolitui tenka teisės ir pareigos, nurodytos Kan. 133, § 1, n. 3–6.
VII SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĮ SUSIRINKIMĄ
Kan. 140 Patriarchalinis susirinkimas yra visos Patriarcho vadovaujamos Bažnyčios konsultacinis organas, teikiantis pagalbą Patriarchui ir Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodui sprendžiant svarbesnius klausimus, ypač susijusius su apaštalavimo formomis ir metodais, bažnytine drausme, pritaikyta prie dabartinių aplinkybių ir bendro Patriarchalinės Bažnyčios gėrio, taip pat atsižvelgiant į bendrą gėrį teritorijoje, kur egzistuoja kelios savo teisės Bažnyčios.
Kan. 141 Patriarchalinis susirinkimas turi būti šaukiamas bent kas penkerius metus ir, gavus Nuolatinio Sinodo ar Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimą, kai Patriarchas mano tai naudinga.
Kan. 142 § 1. Patriarchui tenka šaukti patriarchalinį susirinkimą, jam pirmininkauti, taip pat jį perkelti, pratęsti, sustabdyti ar išformuoti; Patriarchas paskiria vicepirmininką, kuris pirmininkauja susirinkimui Patriarcho nebuvimo metu. § 2. Patriarchaliniam sostui tapus laisvam, patriarchalinis susirinkimas automatiškai sustabdomas, kol naujasis Patriarchas priima sprendimą dėl jo.
Kan. 143 § 1. Į patriarchalinį susirinkimą kviečiami: 1° vyskupai ir kiti vietos hierarchai; 2° tituliniai vyskupai; 3° vienuolinių konfederacijų pirmininkai, pašvęstojo gyvenimo institutų generaliniai vyresnieji ir savarankiškų vienuolynų vyresnieji; 4° katalikiškų ir bažnytinių studijų universitetų rektoriai bei teologijos ir kanonų teisės fakultetų dekanai, esantys Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, kurioje vyksta susirinkimas; 5° didžiųjų seminarijų rektoriai; 6° iš kiekvienos vyskupijos bent vienas presbiteris, ypač parapijos klebonas, vienas religinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys ir du pasauliečiai, nebent statutai numato didesnį skaičių, visi paskirti vyskupo nustatyta tvarka, o religinio instituto ar bendruomenės nario atveju – gavus kompetentingo vyresniojo sutikimą. § 2. Visi, kviečiami į patriarchalinį susirinkimą, privalo jame dalyvauti, išskyrus tuos, kurie turi pateisinamą priežastį, apie kurią turi informuoti Patriarchą; vyskupai gali siųsti įgaliotinį vietoj savęs. § 3. Kitų savo teisės Bažnyčių asmenys gali būti kviečiami į patriarchalinį susirinkimą ir jame dalyvauti pagal statutų normas. § 4. Į patriarchalinį susirinkimą taip pat gali būti kviečiami keli stebėtojai iš nekatalikiškų Bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių.
Kan. 144 § 1. Nepažeidžiant bet kurio Kristaus tikinčiojo teisės pateikti klausimus hierarchams, tik Patriarchas arba Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas nustato patriarchaliniame susirinkime svarstomus klausimus. § 2. Patriarchas turi pasirūpinti, kad per tinkamas išankstines komisijas ir konsultacijas visi klausimai būtų tinkamai parengti ir laiku pateikti susirinkimo nariams.
Kan. 145 Patriarchalinis susirinkimas turi turėti statutus, patvirtintus Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo, kuriuose numatomos normos, būtinos susirinkimo tikslui pasiekti.
VIII SKIRSINIS
APIE PATRIARCHALINĖS BAŽNYČIOS TERITORIJĄ IR PATRIARCHO BEI SINODŲ VALDŽIĄ UŽ JOS RIBŲ
Kan. 146 § 1. Patriarcho vadovaujamos Bažnyčios teritorija apima tas sritis, kuriose laikomasi šiai Bažnyčiai būdingo rito ir Patriarchas turi teisę steigti provincijas, vyskupijas ir egzarchijas. § 2. Jei kyla abejonių dėl Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų ar jų keitimo, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas turi ištirti klausimą, išklausęs kiekvienos suinteresuotos savo teisės Bažnyčios aukštesniąją administracinę valdžią, ir, aptaręs klausimą Sinode, pateikti Romos Popiežiui tinkamai parengtą prašymą dėl abejonių išsprendimo ar ribų keitimo, kuriam tik jis gali autentiškai spręsti ar priimti dekretą dėl ribų keitimo.
Kan. 147 Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose Patriarcho ir Sinodų valdžia taikoma ne tik visiems šiai Bažnyčiai priskirtiems Kristaus tikintiesiems, bet ir kitiems, neturintiems savo teisės Bažnyčios hierarcho toje teritorijoje, kurie, nors lieka priskirti savo Bažnyčiai, patikimi Patriarchalinės Bažnyčios vietos hierarchų globai, laikantis Kan. 916, § 5.
Kan. 148 § 1. Patriarchas turi teisę ir pareigą rinkti informaciją apie Kristaus tikinčiuosius, gyvenančius už jo vadovaujamos Bažnyčios teritorijos ribų, taip pat per Vizitatorių, jo paties siųstą su Apaštalų Sosto sutikimu. § 2. Vizitatorius, prieš pradėdamas savo pareigas, turi aplankyti šių tikinčiųjų vyskupą ir parodyti jam paskyrimo laiškus. § 3. Atlikęs vizitaciją, Vizitatorius pateikia ataskaitą Patriarchui, kuris, aptaręs klausimą Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode, gali pasiūlyti Apaštalų Sostui tinkamas priemones, kad būtų užtikrinta šių tikinčiųjų dvasinio gėrio apsauga ir augimas visame pasaulyje, įskaitant parapijų, egzarchijų ar vyskupijų steigimą.
Kan. 149 Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas, laikantis Kan. 102, § 3 ir vyskupų rinkimų kanonų, renka bent tris kandidatus vyskupo, koadjutoriaus ar pagalbinio vyskupo pareigoms už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų ir per Patriarchą siūlo juos Romos Popiežiui paskyrimui, laikantis slaptumo visų, kurie žino rinkimų rezultatą, taip pat kandidatų atžvilgiu.
Kan. 150 § 1. Už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų esantys vyskupai turi visas sinodines teises ir pareigas, kaip ir kiti tos pačios Bažnyčios vyskupai, laikantis Kan. 102, § 2. § 2. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo priimti ir Patriarcho paskelbti įstatymai, jei jie yra liturginiai, galioja visame pasaulyje; jei jie yra drausminiai ar susiję su kitais Sinodo sprendimais, jie turi teisinę galią Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose. § 3. Vyskupai, esantys už Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų, gali suteikti teisinę galią drausminiams įstatymams ir kitiems sinodiniams sprendimams, neviršijantiems jų kompetencijos, savo vyskupijose; jei šie įstatymai ar sprendimai patvirtinti Apaštalų Sosto, jie galioja visame pasaulyje.
V SKYRIUS
APIE DIDŽIĄSIAS ARKIVYSKUPIJAS
Kan. 151 Didysis arkivyskupas yra tam tikro sosto, pripažinto ar nustatyto aukščiausios Bažnyčios valdžios, Metropolitas, vadovaujantis visai Rytų savo teisės Bažnyčiai, neturinčiai patriarchalinio titulo.
Kan. 152 Tai, kas bendrojoje teisėje sakoma apie Patriarchalines Bažnyčias ar Patriarchus, taikoma Didžiosioms arkivyskupijoms ar Didiesiems arkivyskupams, nebent bendroji teisė aiškiai numato kitaip arba tai akivaizdu iš dalyko prigimties.
Kan. 153 § 1. Didysis arkivyskupas renkamas pagal Kan. 63–74. § 2. Po rinkimų priėmimo Didžiosios arkivyskupijos Vyskupų Sinodas per sinodinius laiškus turi informuoti Romos Popiežių apie kanoniškai atliktus rinkimus; išrinktasis savo ranka pasirašytais laiškais turi prašyti Romos Popiežiaus patvirtinti jo rinkimus. § 3. Gavęs patvirtinimą, išrinktasis prieš Didžiosios arkivyskupijos Vyskupų Sinodą turi išpažinti tikėjimą ir prisiekti ištikimai vykdyti savo pareigas, po to vykdomas jo paskelbimas ir intronizacija; jei išrinktasis dar nėra įšventintas vyskupas, intronizacija negali būti galiojančiai atlikta, kol jis negauna vyskupo šventimų. § 4. Jei patvirtinimas atmetamas, nauji rinkimai turi būti atlikti per Romos Popiežiaus nustatytą laiką.
Kan. 154 Didieji arkivyskupai turi garbės pirmenybę iškart po Patriarchų, pagal jų vadovaujamų Didžiųjų arkivyskupijų įsteigimo tvarką.
VI SKYRIUS
APIE METROPOLITINES IR KITAS SAVO TEISĖS BAŽNYČIAS
I SKIRSINIS
APIE SAVO TEISĖS METROPOLITINES BAŽNYČIAS
Kan. 155 § 1. Savo teisės Metropolitinei Bažnyčiai vadovauja Romos Popiežiaus paskirtas tam tikro sosto Metropolitas, padedamas Hierarchų Tarybos pagal teisės normas. § 2. Tik aukščiausioji Bažnyčios valdžia gali steigti, keisti ar naikinti savo teisės Metropolitines Bažnyčias ir nustatyti jų teritorijos ribas.
Kan. 156 § 1. Per tris mėnesius nuo vyskupo šventimų arba, jei jau yra įšventintas vyskupas, nuo intronizacijos, Metropolitas privalo prašyti Romos Popiežiaus paliaro, kuris yra jo metropolitinės valdžios ir pilnos bendrystės su Romos Popiežiumi ženklas. § 2. Prieš paliaro uždėjimą Metropolitas negali šaukti Hierarchų Tarybos ar įšventinti vyskupų.
Kan. 157 § 1. Metropolito valdžia, pagal teisės normas taikoma vyskupams ir kitiems Kristaus tikintiesiems Metropolitinėje Bažnyčioje, kuriai jis vadovauja, yra įprasta ir sava, tačiau tokia asmeniška, kad jis negali paskirti vietininko visai Metropolitinei Bažnyčiai ar deleguoti savo valdžios kitam visais atvejais. § 2. Metropolito ir Hierarchų Tarybos valdžia galiojančiai vykdoma tik Metropolitinės Bažnyčios teritorijos ribose. § 3. Visais juridiniais Metropolitinės Bažnyčios klausimais Metropolitas veikia kaip jos atstovas.
Kan. 158 § 1. Savo teisės Metropolitinės Bažnyčios sostas yra pagrindiniame mieste, iš kurio Metropolitas, vadovaujantis šiai Bažnyčiai, gauna savo titulą. § 2. Metropolitas savo vyskupijoje turi tas pačias teises ir pareigas kaip vyskupas savo vyskupijoje.
Kan. 159 Metropolitui, vadovaujančiam savo teisės Metropolitinei Bažnyčiai, be kitų bendrosios ar Romos Popiežiaus nustatytos specialiosios teisės jam suteiktų pareigų, tenka: 1° įšventinti ir intronizuoti tos pačios Bažnyčios vyskupus per teisės nustatytą laiką; 2° sušaukti Hierarchų Tarybą pagal teisės normas, tinkamai parengti joje svarstomus klausimus, pirmininkauti Tarybai, ją perkelti, pratęsti, sustabdyti ar išformuoti; 3° įsteigti metropolitinį teismą; 4° prižiūrėti, kad tikėjimas ir bažnytinė drausmė būtų tiksliai laikomasi; 5° atlikti kanoninį vizitą vyskupijose, jei vyskupas to nepraleido; 6° paskirti vyskupijos Administratorių pagal Kan. 221, n. 4; 7° paskirti ar patvirtinti teisėtai pasiūlytą ar išrinktą asmenį, jei vyskupas per teisės nustatytą laiką, neturėdamas pateisinamos priežasties, to nepadarė, taip pat paskirti vyskupijos ekonomą, jei vyskupas, gavęs įspėjimą, to nepraleido; 8° perduoti Romos Popiežiaus aktus vyskupams ir kitiems, kuriems jie skirti, nebent Apaštalų Sostas tiesiogiai numato kitaip, ir užtikrinti, kad šiuose aktuose pateikti nurodymai būtų ištikimai vykdomi.
Kan. 160 Sprendžiant neeilinius ar ypač sudėtingus klausimus, vyskupai turi išklausyti Metropolitą, o Metropolitas – vyskupus.
Kan. 161 Metropolitas turi būti minimas po Romos Popiežiaus visų vyskupų ir kitų dvasininkų Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas.
Kan. 162 Metropolitas turi minėti Romos Popiežių kaip pilnos bendrystės su juo ženklą Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas ir užtikrinti, kad tai ištikimai darytų visi vyskupai ir kiti dvasininkai Metropolitinėje Bažnyčioje, kuriai jis vadovauja.
Kan. 163 Metropolitas turi palaikyti dažnus ryšius su Romos Popiežiumi; vizitaciją, kurią jis privalo atlikti kas penkerius metus pagal Kan. 208, § 2, kiek įmanoma, turi vykdyti kartu su visais Metropolitinės Bažnyčios vyskupais.
Kan. 164 § 1. Į Hierarchų Tarybą kviečiami visi ir tik įšventinti savo teisės Metropolitinės Bažnyčios vyskupai, kad ir kur jie būtų, išskyrus tuos, apie kuriuos kalbama Kan. 953, § 1, arba tuos, kurie nubausti kanoninėmis bausmėmis, nurodytomis Kan. 1433 ir 1434; kitų savo teisės Bažnyčių vyskupai gali būti kviečiami tik kaip svečiai, jei tam pritaria dauguma Hierarchų Tarybos narių. § 2. Sprendžiamąjį balsą Hierarchų Taryboje turi vyskupai ir koadjutoriai; kiti Metropolitinės Bažnyčios vyskupai gali turėti šį balsą, jei tai aiškiai numatyta specialiojoje teisėje.
Kan. 165 § 1. Visi teisėtai į Hierarchų Tarybą pakviesti vyskupai privalo joje dalyvauti, išskyrus tuos, kurie jau atsisakė savo pareigų. § 2. Jei vyskupas mano, kad dėl pateisinamos priežasties negali dalyvauti, jis turi raštu pateikti savo priežastis Hierarchų Tarybai; dėl priežasties pateisinamumo sprendžia vyskupai, turintys sprendžiamąjį balsą ir esantys paskirtoje vietoje Tarybos sesijų pradžioje. § 3. Nė vienas Hierarchų Tarybos narys negali siųsti įgaliotinio vietoj savęs, taip pat niekas negali turėti daugiau nei vieno balso. § 4. Prasidėjus Hierarchų Tarybai, niekam iš privalančių dalyvauti neleidžiama palikti sesijų, išskyrus dėl pateisinamos priežasties, patvirtintos Tarybos pirmininko.
Kan. 166 § 1. Nebent specialioji teisė reikalauja didesnio dalyvavimo, kiekviena Hierarchų Tarybos sesija yra kanoninė, o kiekvienas balsavimas galiojantis, jei dalyvauja dauguma vyskupų, privalančių dalyvauti Taryboje. § 2. Hierarchų Taryba sprendimus priima absoliučia balsų dauguma tų, kurie turi sprendžiamąjį balsą ir yra присутni.
Kan. 167 § 1. Laikantis kanonų, kuriuose aiškiai kalbama apie Hierarchų Tarybos teisę leisti įstatymus ir normas, Taryba gali juos leisti ir tais atvejais, kai bendroji teisė perduoda klausimą savo teisės Bažnyčios specialiajai teisei. § 2. Apie Hierarchų Tarybos priimtus įstatymus ir normas Metropolitas kuo greičiau informuoja Apaštalų Sostą, ir įstatymai bei normos negali būti galiojančiai paskelbti, kol Metropolitas negauna raštiško Apaštalų Sosto pranešimo apie Tarybos aktų gavimą; Metropolitas taip pat informuoja Apaštalų Sostą apie kitus Hierarchų Taryboje vykusius veiksmus. § 3. Metropolitui tenka užtikrinti Hierarchų Tarybos įstatymų skelbimą ir sprendimų viešinimą. § 4. Laikantis kanonų, kuriuose aiškiai kalbama apie Metropolito, vadovaujančio savo teisės Metropolitinei Bažnyčiai, administracinius aktus, jam taip pat tenka atlikti administracinius aktus, bendrąja teise pavedamus aukštesniajai savo teisės Bažnyčios administracinei valdžiai, tačiau gavus Hierarchų Tarybos sutikimą.
Kan. 168 Dėl Metropolito ir vyskupų skyrimo Hierarchų Taryba kiekvienam atvejui sudaro bent trijų tinkamiausių kandidatų sąrašą ir, laikantis slaptumo, taip pat kandidatų atžvilgiu, siunčia jį Apaštalų Sostui; sudarydami šį sąrašą, Tarybos nariai, jei mano tai tikslinga, gali klausti presbiterių ar kitų išmintimi išsiskiriančių Kristaus tikinčiųjų nuomonės apie Bažnyčios poreikius ir kandidato į vyskupus savybes.
Kan. 169 Hierarchų Taryba rūpinasi, kad būtų patenkinti tikinčiųjų pastoraciniai poreikiai, ir gali priimti sprendimus dėl to, kas laikoma tinkama tikėjimo augimui, bendrai pastoracinei veiklai, moralės reguliavimui, savajam ritui ir bendrai bažnytinei drausmei išlaikyti.
Kan. 170 Hierarchų Taryba renkasi bent kartą per metus ir kai to reikalauja ypatingos aplinkybės ar reikia spręsti klausimus, bendrąja teise rezervuotus šiai Tarybai arba kuriems reikalingas Tarybos sutikimas.
Kan. 171 Hierarchų Taryba parengia savo statutus, siunčiamus Apaštalų Sostui, kuriuose numatomas Tarybos sekretoriatas, parengiamosios komisijos, procedūrų tvarka ir kitos priemonės, padedančios efektyviau pasiekti tikslą.
Kan. 172 Savo teisės Metropolitinėje Bažnyčioje susirinkimas vyksta pagal Kan. 140–145 ir šaukiamas bent kas penkerius metus; tai, kas ten sakoma apie Patriarchą, taikoma Metropolitui.
Kan. 173 § 1. Savo teisės Metropolitinės Bažnyčios sostui tapus laisvam: 1° Metropolitinės Bažnyčios Administratoriumi tampa vyriausias pagal vyskupo šventimus vyskupas tos pačios Bažnyčios, kuris kuo greičiau informuoja Romos Popiežių apie metropolitinio sosto atsilaisvinimą; 2° Metropolitinės Bažnyčios Administratoriui pereina įprasta Metropolito valdžia, išskyrus tuos dalykus, kurie gali būti atliekami tik gavus Hierarchų Tarybos sutikimą; 3° metropolitinio sosto atsilaisvinimo metu nieko naujo neįvedama. § 2. Metropolitinio sosto sutrikdymo atveju laikomasi to, kas nustatyta apie patriarchalinį sostą Kan. 132, § 1; tai, kas ten sakoma apie Patriarchą, taikoma Metropolitui. § 3. Dėl laisvo ar sutrukdyto Metropolito vyskupijos sosto laikomasi Kan. 221–233.
II SKIRSINIS
APIE KITAS SAVO TEISĖS BAŽNYČIAS
Kan. 174
Savo teisės Bažnyčia, kuri nėra nei patriarchalinė, nei didžioji arkivyskupija, nei metropolitinė, pavedama Hierarchui, kuris jai vadovauja pagal bendrosios teisės ir Romos Popiežiaus nustatytos specialiosios teisės normas.
Kan. 175
Šios Bažnyčios tiesiogiai priklauso Apaštalų Sostui; Hierarchas, Apaštalų Sosto deleguotas, vykdo teises ir pareigas, nurodytas Kan. 159, n. 3–8.
Kan. 176
Jei bendroji teisė paveda klausimą specialiajai teisei ar savo teisės Bažnyčios aukštesniajai administracinei valdžiai, kompetentinga valdžia tokiose Bažnyčiose yra Hierarchas, vadovaujantis pagal teisės normas, gavęs Apaštalų Sosto sutikimą, nebent kitaip aiškiai nustatyta.
VII SKYRIUS
APIE VYSKUPIJAS IR VYSKUPUS
I SKIRSINIS
APIE VYSKUPUS
Kan. 177
§ 1. Vyskupija yra Dievo tautos dalis, pavedama vyskupui, bendradarbiaujančiam su presbiteriais, kad, prisirišusi prie savo ganytojo ir jo per Evangeliją bei Eucharistiją Šventojoje Dvasioje suburta, sudarytų dalinę Bažnyčią, kurioje tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia.
§ 2. Steigiant, keičiant ar naikinant vyskupijas Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, laikomasi Kan. 85, § 1; kitais atvejais vyskupijų steigimas, keitimas ir naikinimas priklauso tik Apaštalų Sostui.
Kan. 178
Vyskupas, kuriam savo vardu pavedama valdyti vyskupiją, ją valdo kaip Kristaus vietininkas ir pasiuntinys; jo valdžia, kuria jis asmeniškai veikia Kristaus vardu, yra sava, įprasta ir tiesioginė, tačiau jos vykdymą galutinai reguliuoja aukščiausioji Bažnyčios valdžia, kuri gali nustatyti tam tikrus ribojimus dėl Bažnyčios ar tikinčiųjų naudos.
Kan. 179
Vyskupai, kuriems nepavedama valdyti vyskupijos savo vardu, bet kurie atlieka ar atliko kitą pareigą Bažnyčioje, vadinami titulariniais vyskupais.
I STRAIPSNIS
APIE VYSKUPŲ RINKIMUS
Kan. 180
Kad asmuo būtų laikomas tinkamu vyskupo pareigoms, jis turi:
1° būti tvirto tikėjimo, dorų papročių, pamaldus, uolus sielų labui ir išmintingas;
2° turėti gerą reputaciją;
3° nebūti susaistytas santuokos saitais;
4° būti bent 35 metų amžiaus;
5° mažiausiai penkerius metus turėti presbiterio šventimus;
6° būti daktaru, licenciatu arba bent jau išmanančiu kokį nors šventąjį mokslą.
Kan. 181
§ 1. Vyskupai Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose skiriami į laisvą vyskupijos sostą ar kitą pareigą kanoninių rinkimų būdu pagal Kan. 947–957, nebent bendroji teisė numato kitaip.
§ 2. Kiti vyskupai skiriami Romos Popiežiaus, laikantis Kan. 149 ir 168.
Kan. 182
§ 1. Tinkamus kandidatus į vyskupus gali siūlyti tik Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nariai, kurie taip pat turi pagal specialiosios teisės normas rinkti informaciją ir dokumentus, būtinus kandidatų tinkamumui patvirtinti, jei reikia, slaptai ir atskirai išklausydami kai kurių presbiterių ar kitų išmintimi ir krikščionišku gyvenimu pasižyminčių tikinčiųjų nuomonę.
§ 2. Vyskupai informuoja Patriarchą apie surinktą informaciją tinkamu laiku prieš Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sušaukimą; Patriarchas, jei reikia, prideda savo informaciją ir perduoda klausimą visiems Sinodo nariams.
§ 3. Nebent Romos Popiežiaus patvirtinta specialioji teisė numato kitaip, Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas peržiūri kandidatų vardus ir slaptu balsavimu sudaro kandidatų sąrašą, kuris per Patriarchą siunčiamas Apaštalų Sostui Romos Popiežiaus sutikimui gauti.
§ 4. Romos Popiežiaus suteiktas sutikimas kiekvienam kandidatui galioja, kol nėra aiškiai atšauktas; atšaukimo atveju kandidato vardas pašalinamas iš sąrašo.
Kan. 183
§ 1. Laikantis Kan. 102, § 3, jei kanoniškai sušaukus Sinodą dvi trečiosios vyskupų, privalančių dalyvauti Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinode, išskyrus tuos, kurie turi pateisinamą priežastį, yra vietoje, Sinodas paskelbiamas kanoniniu ir galima pradėti rinkimus.
§ 2. Vyskupai laisvai renka tą, kurį prieš Dievą laiko vertu ir tinkamu.
§ 3. Rinkimams reikalinga absoliuti balsų dauguma iš dalyvaujančiųjų; po trijų nesėkmingų balsavimų ketvirtasis balsavimas vyksta tik dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų trečiajame balsavime.
§ 4. Jei trečiajame ar ketvirtajame balsavime dėl balsų lygybės neaišku, kuris kandidatas turi būti balsuojamas ar išrinktas, lygybė sprendžiama to kandidato naudai, kuris vyresnis pagal presbiterio šventimus; jei niekas nėra vyresnis pagal šventimus, renkamas vyresnis pagal amžių.
Kan. 184
§ 1. Jei išrinktasis yra iš kandidatų sąrašo, kuriam Romos Popiežius jau suteikė sutikimą, Patriarchas slaptai praneša išrinktajam apie atliktus rinkimus.
§ 2. Jei išrinktasis priima rinkimus, Patriarchas nedelsdamas informuoja Apaštalų Sostą apie rinkimų priėmimą ir paskelbimo datą.
Kan. 185
§ 1. Jei išrinktasis nėra iš kandidatų sąrašo, Patriarchas nedelsdamas informuoja Apaštalų Sostą apie atliktus rinkimus, kad būtų gautas Romos Popiežiaus sutikimas, laikantis slaptumo visų, kurie žino rinkimų rezultatą, taip pat išrinktojo atžvilgiu, kol Patriarchas gauna pranešimą apie sutikimą.
§ 2. Gavęs Romos Popiežiaus sutikimą, Patriarchas slaptai praneša išrinktajam apie rinkimus ir elgiasi pagal Kan. 184, § 2.
Kan. 186
§ 1. Jei Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas negali būti sušauktas, Patriarchas, pasitaręs su Apaštalų Sostu, renka vyskupų balsus laiškais; šiuo atveju Patriarchas, kad aktas būtų galiojantis, turi pasitelkti du vyskupus balsų skaičiuotojus, kurie skiriami pagal specialiosios teisės normas arba, jei jų nėra, Patriarcho su Nuolatinio Sinodo sutikimu.
§ 2. Balsų skaičiuotojai, laikydamiesi slaptumo, atplėšia vyskupų laiškus, suskaičiuoja balsus ir kartu su Patriarchu pasirašo rašytinę ataskaitą apie atliktą balsavimą.
§ 3. Jei vienas iš kandidatų per šį vienintelį balsavimą gauna absoliučią Sinodo narių balsų daugumą, jis laikomas išrinktu, ir Patriarchas elgiasi pagal Kan. 184 arba 185; priešingu atveju Patriarchas perduoda klausimą Apaštalų Sostui.
Kan. 187
§ 1. Kiekvienam, paaukštinamam į vyskupus, reikalingas kanoninis paskyrimas, kuriuo jis tampa vyskupijos vyskupu arba jam pavedama kita konkreti pareiga Bažnyčioje.
§ 2. Kandidatas prieš vyskupo šventimus turi išpažinti tikėjimą ir prisiekti paklusnumą Romos Popiežiui, o Patriarchalinėse Bažnyčiose – taip pat paklusnumą Patriarchui tais klausimais, kuriuose Patriarchas pagal teisę jam pavaldus.
Kan. 188
§ 1. Nebent turi pateisinamą priežastį, paaukštintas į vyskupus per tris mėnesius nuo paskelbimo, jei jis išrinktas, arba nuo apaštališkųjų laiškų gavimo, jei paskirtas, turi priimti vyskupo šventimus.
§ 2. Vyskupijos vyskupas per keturis mėnesius nuo rinkimų ar paskyrimo turi užimti vyskupijos kanoninę valdą.
Kan. 189
§ 1. Vyskupijos vyskupas užima vyskupijos kanoninę valdą atlikus teisėtą intronizaciją, kurios metu viešai skaitomi apaštališkieji ar patriarchaliniai laiškai apie kanoninį paskyrimą.
§ 2. Apie atliktą intronizaciją sudaromas dokumentas, kurį pasirašo pats vyskupijos vyskupas, kancleris ir bent du liudytojai, ir jis saugomas vyskupijos kurijos archyve.
§ 3. Prieš intronizaciją vyskupas neturi kištis į vyskupijos valdymą nei pats, nei per kitus, nei jokiu titulu; tačiau, jei jis turi kokias nors pareigas vyskupijoje, gali jas išlaikyti ir vykdyti.
II STRAIPSNIS
APIE VYSKUPIJŲ VYSKUPŲ TEISES IR PAREIGAS
Kan. 190
Visais juridiniais vyskupijos klausimais vyskupijos vyskupas veikia kaip jos atstovas.
Kan. 191
§ 1. Vyskupijos vyskupas valdo jam patikėtą vyskupiją su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja ir teisminę valdžia.
§ 2. Įstatymų leidžiamąją valdžią vyskupijos vyskupas vykdo pats; vykdomąją valdžią – pats arba per protosinkelį ar sinkelus; teisminę valdžią – pats arba per teisminį vikarą ir teisėjus.
Kan. 192
§ 1. Vykdydamas savo pastoracinę pareigą, vyskupijos vyskupas turi rūpintis visais Kristaus tikinčiaisiais, jam patikėtais, nepaisant jų amžiaus, būklės, tautos ar savo teisės Bažnyčios, tiek gyvenančiais vyskupijos teritorijoje, tiek laikinai joje esančiais, skirdamas apaštališką dėmesį tiems, kurie dėl savo gyvenimo aplinkybių negali pakankamai naudotis įprasta pastoracine globa, taip pat tiems, kurie nutolo nuo religinės praktikos.
§ 2. Ypatingai vyskupijos vyskupas rūpinasi, kad visi jam patikėti tikintieji skatintų krikščionių vienybę pagal Bažnyčios patvirtintus principus.
§ 3. Vyskupijos vyskupas laiko Viešpatyje jam patikėtus nekrikštytus ir rūpinasi, kad jiems per bažnytinėje bendrystėje gyvenančių tikinčiųjų liudijimą spindėtų Kristaus meilė.
§ 4. Vyskupijos vyskupas su ypatingu rūpesčiu globoja presbiterius, išklauso juos kaip pagalbininkus ir patarėjus, gina jų teises ir užtikrina, kad jie vykdytų savo būklui būdingas pareigas bei turėtų priemones ir institucijas, reikalingas jų dvasiniam ir intelektualiniam gyvenimui puoselėti.
§ 5. Vyskupijos vyskupas rūpinasi, kad dvasininkams ir jų šeimoms, jei jie vedę, būtų užtikrinta tinkama išlaikymo, socialinio aprūpinimo ir sveikatos priežiūros sistema pagal teisės normas.
Kan. 193
§ 1. Vyskupijos vyskupas, kuriam patikėti kitos savo teisės Bažnyčios tikintieji, yra griežtai įpareigotas užtikrinti, kad šie tikintieji išlaikytų ir puoselėtų savo Bažnyčios ritą bei, kiek įmanoma, jį laikytųsi, taip pat palaikytų ryšius su savo Bažnyčios aukštesniąja valdžia.
§ 2. Vyskupijos vyskupas, jei įmanoma, pasirūpina šių tikinčiųjų dvasiniais poreikiais per jų pačių Bažnyčios presbiterius ar parapijų klebonus, arba per sinkelą, paskirtą šių tikinčiųjų globai.
§ 3. Vyskupijos vyskupai, skiriantys tokius presbiterius, parapijų klebonus ar sinkelus Patriarchalinių Bažnyčių tikinčiųjų globai, turi tartis su atitinkamais Patriarchais ir, gavę jų sutikimą, veikti savo valdžia, kuo greičiau informuodami Apaštalų Sostą; jei Patriarchai dėl kokios nors priežasties nesutinka, klausimas perduodamas Apaštalų Sostui.
Kan. 194
Vyskupijos vyskupas gali suteikti titulus savo pavaldiems dvasininkams, išskyrus kitus, pagal savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės normas.
Kan. 195
Vyskupijos vyskupas kuo labiau skatina kunigystės, diakonystės, vienuolių, pašvęstojo gyvenimo institutų narių ir misijų pašaukimus.
Kan. 196
§ 1. Vyskupijos vyskupas privalo pats dažnai skelbti tikinčiesiems tikėjimo tiesas, kurias reikia tikėti ir taikyti gyvenime, ir užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės nuostatų dėl Dievo žodžio tarnystės, ypač pamokslų ir katechetinio mokymo, kad visa krikščioniška doktrina būtų perduodama visiems.
§ 2. Vyskupijos vyskupas tvirtai saugo tikėjimo vientisumą ir vienybę.
Kan. 197
Vyskupijos vyskupas, prisimindamas pareigą rodyti šventumo pavyzdį meilėje, nuolankume ir paprastame gyvenime, visomis jėgomis siekia skatinti tikinčiųjų šventumą pagal kiekvieno pašaukimą ir, būdamas pagrindinis Dievo slėpinių dalytojas, stengiasi, kad jam patikėti tikintieji per sakramentų šventimą, ypač dalyvavimą Dieviškojoje Eucharistijoje, augtų malonėje, giliai pažintų ir gyventų Velykų slėpiniu, kad taptų vienu Kūnu Kristaus meilės vienybėje.
Kan. 198
Vyskupijos vyskupas dažnai celebruoja Dieviškąją Liturgiją už jam patikėtos vyskupijos žmones; specialiomis savo teisės Bažnyčios nustatytomis dienomis jis privalo ją celebruoti.
Kan. 199
§ 1. Vyskupijos vyskupas, kaip visos liturginio gyvenimo jam patikėtoje vyskupijoje vadovas, skatintojas ir saugotojas, prižiūri, kad jis būtų kuo labiau puoselėjamas ir tvarkomas pagal savo teisės Bažnyčios nuostatas ir teisėtus papročius.
§ 2. Jis užtikrina, kad bent dalis dieviškųjų giesmių būtų švenčiama jo katedros bažnyčioje, net kasdien, pagal savo teisės Bažnyčios teisėtus papročius; taip pat, kad kiekvienoje parapijoje, kiek įmanoma, sekmadieniais, šventadieniais, pagrindinėmis iškilmėmis ir jų vigilijomis būtų švenčiamos dieviškosios giesmės.
§ 3. Vyskupijos vyskupas dažnai vadovauja dieviškosioms giesmėms katedros ar kitoje bažnyčioje, ypač privalomomis šventėmis ir kitomis iškilmėmis, kuriose dalyvauja didelė žmonių dalis.
Kan. 200
Vyskupijos vyskupas gali celebruoti šventas apeigas visoje savo vyskupijoje, kurios pagal liturginių knygų nuostatas turi būti iškilmingai atliekamos su visais vyskupo insignijomis, bet ne už savo vyskupijos ribų be aiškaus ar bent pagrįstai numanomo vyskupijos vyskupo sutikimo.
Kan. 201
§ 1. Privalėdamas saugoti visuotinės Bažnyčios vienybę, vyskupijos vyskupas skatina bendrą bažnytinę drausmę ir reikalauja laikytis visų bažnytinių įstatymų bei teisėtų papročių.
§ 2. Vyskupijos vyskupas prižiūri, kad į bažnytinę drausmę neįsiskverbtų piktnaudžiavimai, ypač susiję su Dievo žodžio tarnyste, sakramentų ir sakramentalijų šventimu, Dievo ir šventųjų garbinimu bei pamaldžių testamentų vykdymu.
Kan. 202
Skirtingų savo teisės Bažnyčių vyskupai, vykdantys savo valdžią toje pačioje teritorijoje, rūpinasi, kad, reguliariai susitikdami ir tardamiesi, skatintų veiksmų vienybę ir bendromis jėgomis remtų darbus religijos labui efektyviau skatinti ir bažnytinei drausmei veiksmingiau saugoti.
Kan. 203
§ 1. Vyskupijos vyskupas skatina įvairias apaštalavimo formas vyskupijoje ir užtikrina, kad visa vyskupijoje ar jos atskiruose rajonuose vykstanti apaštalavimo veikla, išlaikant kiekvienos veiklos savitumą, būtų koordinuojama pagal jo vadovavimą.
§ 2. Vyskupijos vyskupas reikalauja, kad tikintieji vykdytų apaštalavimo pareigą pagal savo būklę ir gebėjimus, ir ragina juos dalyvauti bei remti įvairius apaštalavimo darbus pagal vietos ir laiko poreikius.
§ 3. Vyskupijos vyskupas skatina tikinčiųjų asociacijas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai siekia dvasinio tikslo, jas, jei tikslinga, steigdamas, patvirtindamas, pagirdamas ar rekomenduodamas pagal teisės normas.
Kan. 204
§ 1. Vyskupijos vyskupas, net jei turi koadjutorių ar pagalbinį vyskupą, privalo gyventi savo vyskupijoje.
§ 2. Be pareigų, reikalaujančių teisėto nebuvimo vyskupijoje, vyskupijos vyskupas dėl pateisinamos priežasties kasmet gali būti išvykęs ne ilgiau kaip vieną mėnesį, ištisai ar su pertraukomis, užtikrindamas, kad jo nebuvimas nepakenktų vyskupijai.
§ 3. Svarbiausiomis savo teisės Bažnyčios tradicijų nustatytomis iškilmėmis vyskupijos vyskupas neturi išvykti iš savo vyskupijos, išskyrus dėl rimtos priežasties.
§ 4. Jei vyskupijos vyskupas, vykdantis savo valdžią Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, daugiau nei šešis mėnesius neteisėtai būna išvykęs iš savo vyskupijos, Patriarchas nedelsdamas perduoda klausimą Romos Popiežiui; kitais atvejais tai daro Metropolitas arba, jei pats Metropolitas neteisėtai išvykęs, vyriausias pagal vyskupo šventimus vyskupas, pavaldus tam Metropolitui.
Kan. 205
§ 1. Vyskupijos vyskupas privalo kasmet kanoniškai vizituoti visą ar dalį savo vyskupijos, kad bent kas penkerius metus visą vyskupiją aplankytų pats arba, jei teisėtai sutrukdytas, per koadjutorių, pagalbinį vyskupą, protosinkelį, sinkelą ar kitą presbiterį.
§ 2. Kanoninei vyskupijos vyskupo vizitacijai pavaldūs asmenys, katalikiškos institucijos, daiktai ir šventos vietos vyskupijos teritorijoje.
§ 3. Popiežiškosios ar patriarchalinės teisės religinių institutų ar bendruomenių, gyvenančių pagal religinį modelį, nariai ir jų namai gali būti vizituojami vyskupijos vyskupo tik teisėje aiškiai numatytais atvejais.
Kan. 206
§ 1. Vyskupijos vyskupas, vykdantis savo valdžią Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, kas penkerius metus pateikia Patriarchui ataskaitą apie jam patikėtos vyskupijos būklę pagal Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo nustatytą tvarką; ataskaitos kopiją jis kuo greičiau siunčia Apaštalų Sostui.
§ 2. Kiti vyskupijos vyskupai kas penkerius metus pateikia tokią pat ataskaitą Apaštalų Sostui, o jei tai Patriarchalinės ar savo teisės Metropolitinės Bažnyčios vyskupai, ataskaitos kopiją kuo greičiau siunčia Patriarchui ar Metropolitui.
Kan. 207
Bet kurios savo teisės Bažnyčios, įskaitant lotynų Bažnyčią, vyskupijos vyskupas, kas penkerius metus teikdamas ataskaitą, informuoja Apaštalų Sostą apie jam patikėtų tikinčiųjų, priskirtų kitai savo teisės Bažnyčiai, būklę ir poreikius.
Kan. 208
§ 1. Vyskupijos vyskupas, vykdantis savo valdžią Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, per penkerius metus nuo savo intronizacijos turi atlikti vizitaciją į Romą, jei įmanoma, kartu su Patriarchu, pagerbti šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapus ir prisistatyti šventojo Petro įpėdiniui, turinčiam primatą visoje Bažnyčioje.
§ 2. Kiti vyskupijos vyskupai kas penkerius metus atlieka vizitaciją į Romą patys arba, jei teisėtai sutrukdyti, per kitą; jei tai Patriarchalinės Bažnyčios vyskupai, pageidautina, kad vizitacija bent kartais būtų atliekama kartu su Patriarchu.
Kan. 209
§ 1. Vyskupijos vyskupas privalo minėti Romos Popiežių prieš visus kaip pilnos bendrystės su juo ženklą Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas ir užtikrinti, kad tai ištikimai daro kiti vyskupijos dvasininkai.
§ 2. Vyskupijos vyskupas minimas visų dvasininkų Dieviškojoje Liturgijoje ir dieviškosiose giesmėse pagal liturginių knygų nuostatas.
Kan. 210
§ 1. Vyskupijos vyskupas, sulaukęs 75 metų amžiaus arba dėl silpnos sveikatos ar kitos rimtos priežasties tapęs mažiau tinkamas savo pareigoms vykdyti, prašomas atsistatydinti iš pareigų.
§ 2. Vyskupijos vyskupo atsistatydinimas pateikiamas Patriarchui, jei tai vyskupas, vykdantis savo valdžią Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje; kitais atvejais atsistatydinimas pateikiamas Romos Popiežiui, o jei vyskupas priklauso Patriarchalinei Bažnyčiai, Patriarchas kuo greičiau informuojamas.
§ 3. Atsistatydinimo priėmimui Patriarchas turi gauti Nuolatinio Sinodo sutikimą, nebent Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas jau buvo pakvietęs atsistatydinti.
Kan. 211
§ 1. Vyskupijos vyskupas, kurio atsistatydinimas priimtas, gauna emerito titulą vyskupijos, kuriai vadovavo, ir gali išlaikyti gyvenamąją vietą toje vyskupijoje, nebent tam tikrais atvejais dėl ypatingų aplinkybių Apaštalų Sostas ar, jei vyskupija yra Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, Patriarchas su Vyskupų Sinodo sutikimu numato kitaip.
§ 2. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas arba Hierarchų Taryba turi užtikrinti tinkamą ir orų emerito vyskupo išlaikymą, atsižvelgdami į pagrindinę vyskupijos, kuriai jis tarnavo, pareigą.
III STRAIPSNIS
APIE KOADJUTORIUS IR PAGALBINIUS VYSKUPUS
Kan. 212
§ 1. Jei vyskupijos pastoraciniai poreikiai to reikalauja, vyskupijos vyskupo prašymu gali būti skiriamas vienas ar keli pagalbiniai vyskupai.
§ 2. Sunkesnėmis aplinkybėmis, įskaitant asmeninio pobūdžio, ex officio gali būti skiriamas koadjutorius vyskupas su paveldėjimo teise ir specialiomis galiomis.
Kan. 213
§ 1. Koadjutorius vyskupas, be bendrojoje teisėje nustatytų teisių ir pareigų, turi ir tas, kurios nurodytos kanoninio paskyrimo laiškuose.
§ 2. Patriarcho skiriamo koadjutoriaus vyskupo teises ir pareigas nustato Patriarchas, pasitaręs su Nuolatiniu Sinodu; jei koadjutorius vyskupas turi visas vyskupijos vyskupo teises ir pareigas, reikalingas Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimas.
§ 3. Pagalbinio vyskupo teisės ir pareigos yra tos, kurios nustatytos bendrojoje teisėje.
Kan. 214
§ 1. Kad užimtų savo pareigų kanoninę valdą, koadjutorius ir pagalbinis vyskupai turi parodyti vyskupijos vyskupui kanoninio paskyrimo laiškus.
§ 2. Koadjutorius vyskupas taip pat turi parodyti kanoninio paskyrimo laiškus vyskupijos konsultorių kolegijai.
§ 3. Jei vyskupijos vyskupas yra visiškai sutrukdytas, pakanka, kad koadjutorius ir pagalbinis vyskupai parodytų kanoninio paskyrimo laiškus konsultorių kolegijai.
§ 4. Laiškų pateikimo metu turi dalyvauti kancleris, kuris tai įrašo į aktus.
Kan. 215
§ 1. Koadjutorius vyskupas pavaduoja vyskupijos vyskupą, kai šis yra išvykęs ar sutrukdytas; jis turi būti skiriamas protosinkeliu, ir vyskupijos vyskupas jam paveda tuos klausimus, kuriems pagal teisę reikalingas specialus pavedimas.
§ 2. Vyskupijos vyskupas, laikydamasis § 1, skiria pagalbinį vyskupą protosinkeliu; jei yra keli pagalbiniai vyskupai, vieną skiria protosinkeliu, o kitus – sinkelais.
§ 3. Vyskupijos vyskupas, svarstydamas svarbesnius, ypač pastoracinio pobūdžio, klausimus, pirmiausia konsultuojasi su pagalbiniais vyskupais.
§ 4. Koadjutorius ir pagalbinis vyskupai, pašaukti dalintis vyskupijos vyskupo rūpesčiais, vykdo savo pareigas visiškoje vienybėje su juo visais klausimais.
Kan. 216
§ 1. Koadjutorius ir pagalbinis vyskupai, neturintys pateisinamos priežasties, privalo vykdyti pareigas, kurių reikalauja vyskupijos vyskupas, kai šis pats turėtų jas atlikti.
§ 2. Vyskupo teises ir pareigas, kurias koadjutorius ar pagalbinis vyskupas gali ir nori vykdyti, vyskupijos vyskupas paprastai nepaveda kitiems.
Kan. 217
Koadjutorius ir pagalbinis vyskupai privalo gyventi vyskupijoje, iš kurios neišeina, išskyrus vykdydami pareigas už vyskupijos ribų ar atostogaudami, kurios neturi trukti ilgiau nei mėnesį, arba trumpam laikui.
Kan. 218
Dėl koadjutoriaus ar pagalbinio vyskupo atsistatydinimo taikomi Kan. 210 ir 211, § 2; šiems vyskupams suteikiamas emerito titulas pagal anksčiau vykdytas pareigas.
IV STRAIPSNIS
APIE LAISVĄ AR SUTRUKDYTĄ VYSKUPIJOS SOSTĄ
Kan. 219
Vyskupijos sostas tampa laisvas vyskupijos vyskupo mirties, atsistatydinimo, perkėlimo ar atleidimo atveju.
Kan. 220
Dėl laisvų vyskupijų sostų Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, be Kan. 225–232 ir laikantis Kan. 222 bei 223, turi būti laikomasi šių nuostatų:
1° Patriarchas kuo greičiau informuoja Apaštalų Sostą apie vyskupijos sosto atsilaisvinimą;
2° kol Administratorius nenuskirtas, įprasta vyskupijos vyskupo valdžia pereina Patriarchui, nebent Patriarchalinės Bažnyčios specialioji teisė ar Romos Popiežius numato kitaip;
3° Patriarchas per vieną naudingą mėnesį nuo vyskupijos sosto atsilaisvinimo pranešimo turi paskirti vyskupijos Administratorių, pasitaręs su patriarchalinės kurijos vyskupais, jei jų yra, arba su Nuolatiniu Sinodu; jei mėnuo praeina be paskyrimo, Administratoriaus skyrimas pereina Apaštalų Sostui;
4° Vyskupijos Administratorius, išpažinęs tikėjimą Patriarcho akivaizdoje, gauna valdžią, kurios negali vykdyti, kol neužima kanoninės valdžios, parodydamas paskyrimo laiškus vyskupijos konsultorių kolegijai;
5° Patriarchas užtikrina, kad laisvai vyskupijos sostui kuo greičiau, neviršijant bendrosios teisės nustatytų terminų, būtų paskirtas tinkamas ir vertas vyskupijos vyskupas.
Kan. 221
Išskyrus laisvus vyskupijų sostus, apie kuriuos kalbama Kan. 220, kitais atvejais, vyskupijos sostui tapus laisvam, be Kan. 225–232 ir laikantis Kan. 222 bei 223, turi būti laikomasi šių nuostatų:
1° Metropolitas arba, pagal Kan. 271, § 5, konsultorių kolegijai vadovaujantis asmuo kuo greičiau informuoja Apaštalų Sostą ir, jei tai Patriarchalinės Bažnyčios vyskupija, Patriarchą apie vyskupijos sosto atsilaisvinimą;
2° vyskupijos valdymas, nebent Apaštalų Sostas numato kitaip, kol Administratorius nenuskirtas, pereina pagalbiniam vyskupui arba, jei jų yra keli, vyriausiam pagal vyskupo šventimus pagalbiniam vyskupui, o jei pagalbinio vyskupo nėra, konsultorių kolegijai; minėtieji laikinai valdo vyskupiją su valdžia, kurią bendroji teisė pripažįsta protosinkeliui;
3° konsultorių kolegija per aštuonias dienas nuo vyskupijos sosto atsilaisvinimo pranešimo turi išrinkti vyskupijos Administratorių, tačiau rinkimų galiojimui reikalinga absoliuti kolegijos narių balsų dauguma;
4° jei per aštuonias dienas Administratorius neišrinktas arba išrinktasis neatitinka Kan. 227, § 2 galiojančiam rinkimui būtinų sąlygų, Administratoriaus skyrimas pereina Metropolitui arba, jei jo nėra ar jis sutrukdytas, Apaštalų Sostui;
5° teisėtai išrinktas ar paskirtas vyskupijos Administratorius nedelsiant gauna valdžią be jokio patvirtinimo; jis kuo greičiau informuoja Apaštalų Sostą apie savo rinkimus ar Metropolito paskyrimą, o jei priklauso Patriarchalinei Bažnyčiai, ir Patriarchą.
Kan. 222
Koadjutorius vyskupas, jau užėmęs savo pareigų kanoninę valdą, vyskupijos sostui tapus laisvam, ipso iure tampa vyskupijos Administratoriumi, kol bus intronizuotas kaip vyskupijos vyskupas.
Kan. 223
Perkėlimo į kitą vyskupijos sostą atveju vyskupas per du mėnesius nuo perkėlimo pranešimo turi užimti naujos vyskupijos kanoninę valdą; tuo tarpu ankstesnėje vyskupijoje jis:
1° turi vyskupijos Administratoriaus teises ir pareigas;
2° išlaiko vyskupijų vyskupų garbės privilegijas;
3° gauna visas ankstesnių pareigų pajamas.
Kan. 224
§ 1. Vyskupijos sostui tapus laisvam, protosinkelis ir sinkelai nedelsiant nustoja eiti pareigas, išskyrus atvejus, kai jie yra:
1° įšventinti vyskupai;
2° paskirti Patriarcho vyskupijoje;
3° paskirti vyskupijoje Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, kol Administratorius užima kanoninę valdžią.
§ 2. Protosinkelio ir sinkelų, kurie vyskupijos sostui tapus laisvam nedelsiant nustoja eiti pareigas, teisėtai atlikti veiksmai galioja, kol jie gauna tikrą žinią apie sosto atsilaisvinimą.
§ 3. Pagalbinis vyskupas vyskupijos sostui tapus laisvam išlaiko teisės jam suteiktas galias, vykdomas pagal Administratoriaus autoritetą, kurias turėjo kaip protosinkelis ar sinkelas, nebent Apaštalų Sostas ar Patriarchalinės Bažnyčios specialioji teisė numato kitaip.
Kan. 225
§ 1. Skiriamas ar renkami tik vienas vyskupijos Administratorius, atmetant priešingą paprotį.
§ 2. Jei vyskupijos ekonomas tampa Administratoriumi, konsultorių kolegija laikinai išrenka kitą ekonomą.
Kan. 226
Skiriant vyskupijos Administratorių, nei Patriarchas, nei konsultorių kolegija negali pasilikti jokios valdžios dalies, nustatyti pareigų trukmės ar kitų apribojimų.
Kan. 227
§ 1. Vyskupijos Administratorius turi būti nepriekaištingos reputacijos, pamaldus, sveikos doktrinos ir išmintingas.
§ 2. Galiojančiai vyskupijos Administratoriaus pareigoms gali būti renkamas ar skiriamas tik vyskupas arba presbiteris, nesusaistytas santuokos saitais, sulaukęs 35 metų ir dar neišrinktas, nepaskirtas ar neperkeltas į tą pačią laisvą vyskupijos sostą; jei šios sąlygos ignoruojamos, Administratoriaus veiksmai yra negaliojantys ipso iure.
Kan. 228
§ 1. Vyskupijos sostui tapus laisvam, nieko naujo neįvedama.
§ 2. Laikinai vyskupiją valdantys asmenys draudžiami atlikti veiksmus, galinčius pakenkti vyskupijai ar vyskupo teisėms; ypač draudžiama jiems ar kitiems, tiesiogiai ar per kitus, pašalinti, sunaikinti ar keisti vyskupijos kurijos dokumentus.
Kan. 229
Vyskupijos Administratorius turi tas pačias teises ir pareigas kaip vyskupijos vyskupas, nebent teisė ar dalyko prigimtis numato kitaip.
Kan. 230
Nebent teisėtai numatyta kitaip:
1° vyskupijos Administratorius turi teisę į tinkamą atlygį, nustatytą specialiosios teisės ar teisėto papročio, kuris turi būti imamas iš vyskupijos gėrybių;
2° kitos vyskupijos vyskupui skirtos pajamos, kol vyskupijos sostas laisvas, rezervuojamos būsimam vyskupijos vyskupui vyskupijos poreikiams, laikantis specialiosios teisės nuostatų dėl šių pajamų paskirstymo.
Kan. 231
§ 1. Vyskupijos Administratoriaus atsistatydinimas pateikiamas Patriarchui, jei jis paskyrė Administratorių, kitaip – konsultorių kolegijai, kuriai nereikia priimti atsistatydinimo, kad jis galiotų.
§ 2. Vyskupijos Administratoriaus atleidimas Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje priklauso Patriarchui, gavus Nuolatinio Sinodo sutikimą; kitais atvejais jis rezervuotas Apaštalų Sostui.
§ 3. Po Administratoriaus mirties, atsistatydinimo ar atleidimo naujas Administratorius skiriamas ta pačia valdžia ir tuo pačiu būdu, kaip ankstesnis.
§ 4. Administratorius nustoja eiti pareigas, kai naujasis vyskupijos vyskupas užima kanoninę valdą; naujasis vyskupas gali reikalauti Administratoriaus administravimo ataskaitos.
Kan. 232
§ 1. Vyskupijos ekonomas, vyskupijos sostui tapus laisvam, vykdo savo pareigas pagal Administratoriaus autoritetą; jam pereina bažnytinių gėrybių, neturinčių administratoriaus dėl sosto atsilaisvinimo, valdymas, nebent Patriarchas ar konsultorių kolegija numato kitaip.
§ 2. Dėl vyskupijos ekonoma atsistatydinimo ar atleidimo, kai sostas laisvas, laikomasi Kan. 231, § 1 ir § 2.
§ 3. Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, nutrūkus ekonoma teisei bet kokiu būdu, naujo ekonoma rinkimas ar skyrimas priklauso Patriarchui, pasitarus su patriarchalinės kurijos vyskupais, jei jų yra, arba su Nuolatiniu Sinodu; kitais atvejais ekonomą renka konsultorių kolegija.
§ 4. Vyskupijos ekonomas turi pateikti naujajam vyskupijos vyskupui savo administravimo ataskaitą; ją pateikęs, jis nustoja eiti pareigas, nebent naujasis vyskupas jį patvirtina pareigose.
Kan. 233
§ 1. Jei vyskupijos sostas sutrukdytas dėl vyskupijos vyskupo nelaisvės, tremties, ištrėmimo ar neveiksnumo, kad jis negali net laiškais bendrauti su jam patikėtais tikinčiaisiais, vyskupijos valdymas pereina koadjutoriui vyskupui, nebent Patriarchas, gavęs Nuolatinio Sinodo sutikimą Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje esančioms vyskupijoms, ar Apaštalų Sostas numato kitaip; jei koadjutorius vyskupas nėra ar sutrukdytas, valdymas pereina protosinkeliui, sinkelui ar kitam tinkamam kunigui, paskirtam vyskupijos vyskupo, kuriam ipso iure priklauso protosinkelio teisės ir pareigos; vyskupijos vyskupas gali iš anksto paskirti kelis asmenis, kurie vienas kitą pakeistų pareigose.
§ 2. Jei minėtų asmenų nėra ar jie sutrukdyti, konsultorių kolegija išrenka kunigą vyskupijai valdyti.
§ 3. Tas, kuris perima vyskupijos valdymą Patriarchalinės Bažnyčios teritorijoje, kuo greičiau informuoja Patriarchą apie sutrukdytą vyskupijos sostą ir perimtą pareigą; kitais atvejais informuoja Apaštalų Sostą ir, jei vyskupija priklauso Patriarchalinei Bažnyčiai, Patriarchą.
V STRAIPSNIS
APIE APAŠTALIŠKUOSIUS ADMINISTRATORIUS
Kan. 234
§ 1. Kartais Romos Popiežius dėl svarbių ir ypatingų priežasčių paveda vyskupijos valdymą apaštališkajam administratoriui, nesvarbu, ar vyskupijos sostas užimtas, ar laisvas.
§ 2. Apaštališkojo administratoriaus teisės, pareigos ir privilegijos nustatomos jo paskyrimo laiškuose.
II SKIRSINIS
APIE ĮSTAIGAS, PADedančias VYSKUPIJOS VYSKUPUI VALDYTI VYSKUPIJĄ
I STRAIPSNIS
APIE VYSKUPIJOS SUSIRINKIMĄ
Kan. 235
Vyskupijos susirinkimas teikia pagalbą vyskupijos vyskupui sprendžiant klausimus, susijusius su ypatingais vyskupijos poreikiais ar nauda.
Kan. 236
Vyskupijos susirinkimas šaukiamas tada, kai, vyskupijos vyskupo nuomone ir pasitarus su presbiterių taryba, aplinkybės tai pataria.
Kan. 237
§ 1. Vyskupijos vyskupas šaukia vyskupijos susirinkimą, jam vadovauja pats arba per kitą, jį perkelia, pratęsia, sustabdo ar paleidžia.
§ 2. Vyskupijos sostui tapus laisvam, vyskupijos susirinkimas automatiškai sustabdomas, kol naujasis vyskupijos vyskupas priims sprendimą šiuo klausimu.
Kan. 238
§ 1. Į vyskupijos susirinkimą privalo būti kviečiami ir jame dalyvauti:
1° koadjutorius vyskupas ir pagalbiniai vyskupai;
2° protosinkelis, sinkelai, teisminis vikaras ir vyskupijos ekonomas;
3° vyskupijos konsultoriai;
4° vyskupijos didžiosios seminarijos rektorius;
5° protopresbiteriai;
6° bent vienas parapijos klebonas iš kiekvieno rajono, renkamas visų, kurie toje vietoje faktiškai rūpinasi sielovada, vadovaujant protopresbiteriui; taip pat renkamas kitas presbiteris, kuris pakeistų pirmąjį, jei šis būtų sutrukdytas;
7° presbiterių tarybos nariai ir keli pastoracinės tarybos, jei tokia yra, delegatai, renkami pagal specialiosios teisės nustatytą tvarką ir skaičių;
8° keli diakonai, renkami pagal specialiosios teisės normas;
9° savo teisės vienuolynų vyresnieji ir keli kitų pašvęstojo gyvenimo institutų, turinčių namus vyskupijoje, vyresnieji, renkami pagal specialiosios teisės nustatytą tvarką ir skaičių;
10° pasauliečiai, renkami pastoracinės tarybos, jei tokia yra, arba vyskupijos vyskupo nustatyta tvarka, taip, kad pasauliečių skaičius neviršytų trečdalio vyskupijos susirinkimo narių.
§ 2. Vyskupijos vyskupas, jei mano esant tinkama, gali kviesti į vyskupijos susirinkimą ir kitus asmenis, įskaitant kitų savo teisės Bažnyčių narius, ir jiems suteikti balsavimo teisę.
§ 3. Į vyskupijos susirinkimą taip pat gali būti kviečiami stebėtojai iš nekatalikiškų Bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių.
Kan. 239
Tie, kurie privalo dalyvauti vyskupijos susirinkime, net jei turi pateisinamą priežastį, negali siųsti įgaliotinio, kuris jų vardu dalyvautų susirinkime, tačiau turi informuoti vyskupijos vyskupą apie savo kliūtį.
Kan. 240
§ 1. Nors kiekvienas Kristaus tikintysis turi teisę siūlyti klausimus vyskupijos susirinkime svarstyti, tik vyskupijos vyskupas nustato susirinkime nagrinėtinas temas.
§ 2. Vyskupijos vyskupas tinkamu metu sudaro vieną ar kelias komisijas, kurios rengia temas, skirtas svarstyti vyskupijos susirinkime.
§ 3. Vyskupijos vyskupas taip pat užtikrina, kad visi kviečiamieji tinkamu metu gautų svarstytinų temų projektą.
§ 4. Visos pasiūlytos temos susirinkimo sesijose aptariamos laisvai.
Kan. 241
Tik vyskupijos vyskupas yra vyskupijos susirinkimo įstatymų leidėjas, kiti turi tik patariamąjį balsą; jis vienintelis pasirašo visus susirinkime priimtus sprendimus; jei šie sprendimai skelbiami susirinkime, jie įsigalioja nedelsiant, nebent aiškiai numatyta kitaip.
Kan. 242
Vyskupijos vyskupas perduoda susirinkime priimtų įstatymų, deklaracijų ir dekretų tekstą valdžiai, kurią nustato jo savo teisės Bažnyčios specialioji teisė.
II STRAIPSNIS
APIE VYSKUPIJOS KURIJĄ
Kan. 243
§ 1. Vyskupijos vyskupas prie savo sosto turi turėti vyskupijos kuriją, kuri padeda jam valdyti jam patikėtą vyskupiją.
§ 2. Vyskupijos kurijai priklauso protosinkelis, sinkelai, teisminis vikaras, vyskupijos ekonomas, ekonomikos taryba, kancleris, vyskupijos teisėjai, teisingumo skatintojas, ryšio gynėjas, notarai ir kitos vyskupijos vyskupo paskirtosios pareigos, reikalingos tinkamam kurijos pareigų vykdymui.
§ 3. Vyskupijos vyskupas, atsižvelgdamas į vyskupijos poreikius ar naudą, gali kurijoje įsteigti ir kitas pareigybes.
Kan. 244
§ 1. Vyskupijos vyskupas skiria ir atleidžia iš pareigų tuos, kurie eina pareigas vyskupijos kurijoje.
§ 2. Visi, priimami į pareigas vyskupijos kurijoje, privalo:
1° prisiekti, kad pareigas vykdys ištikimai, pagal teisėje ar vyskupijos vyskupo nustatytą tvarką;
2° laikytis slaptumo ribose ir pagal tvarką, nustatytą teisėje ar vyskupijos vyskupo.
1° Apie protosinkelį ir sinkelus
Kan. 245
Kiekvienoje vyskupijoje turi būti skiriamas protosinkelis, kuris, turėdamas įprastą pavaduojančią valdžią pagal bendrosios teisės normas, padeda vyskupijos vyskupui valdyti visą vyskupiją.
Kan. 246
Kai to reikalauja tinkamas vyskupijos valdymas, gali būti skiriamas vienas ar keli sinkelai, kurie pagal teisę turi tą pačią valdžią kaip protosinkelis tam tikroje vyskupijos dalyje, tam tikroje veiklos srityje, kitų savo teisės Bažnyčių tikinčiųjų ar tam tikrų asmenų grupių atžvilgiu.
Kan. 247
§ 1. Protosinkelį ir sinkelus laisvai skiria ir atleidžia vyskupijos vyskupas, laikantis Kan. 215, § 1 ir § 2.
§ 2. Protosinkelis ir sinkelai turi būti celibato kunigai, nebent jų savo teisės Bažnyčios specialioji teisė numato kitaip, pageidautina iš vyskupijos dvasininkų, ne jaunesni kaip 30 metų, šventojo mokslo daktarai, licenciatiai ar bent išmanantys, pasižymintys sveika doktrina, dora, išmintimi ir administravimo patirtimi.
§ 3. Protosinkelio ar sinkelo pareigos neskiriamos vyskupijos vyskupo giminaičiams iki ketvirtojo laipsnio imtinai.
§ 4. Vyskupijos vyskupas gali protosinkelį ir sinkelus pasirinkti iš kitos vyskupijos ar kitos savo teisės Bažnyčios, gavęs jų vyskupijos vyskupo sutikimą.
Kan. 248
§ 1. Nebent bendroji teisė aiškiai numato kitaip, protosinkeliui visoje vyskupijoje, o sinkelams jų pareigų ribose priklauso ta pati vykdomoji valdymo valdžia kaip vyskupijos vyskupui, išskyrus tai, ką vyskupijos vyskupas pasilieka sau ar kitiems arba kas pagal teisę reikalauja specialaus jo pavedimo; jei toks pavedimas negautas, veiksmas, reikalaujantis šio pavedimo, yra negaliojantis.
§ 2. Protosinkeliui ir sinkelams jų kompetencijos ribose taip pat priklauso įprastos Apaštalų Sosto vyskupijos vyskupui suteiktos galios ir Apaštalų Sosto ar Patriarcho reskriptų vykdymas, nebent aiškiai numatyta kitaip arba pasirinkta asmeninė vyskupijos vyskupo kompetencija.
Kan. 249
Protosinkelis ir sinkelai privalo informuoti vyskupijos vyskupą apie svarbius reikalus ir veiksmus bei niekada neveikti prieš jo valią ir ketinimus.
Kan. 250
Protosinkelis ir sinkelai, būdami presbiteriai, pareigas eidami turi privilegijas ir insignijas, kurios yra pirmosios po vyskupo rango.
Kan. 251
§ 1. Protosinkelis ir sinkelai nustoja eiti pareigas pasibaigus nustatytam laikui, vyskupijos vyskupui priėmus jų atsistatydinimą arba juos atleidus.
§ 2. Vyskupijos sostui tapus laisvam, dėl protosinkelio ir sinkelų taikomas Kan. 224.
§ 3. Sustabdžius vyskupijos vyskupo pareigas, sustabdoma protosinkelio ir sinkelų valdžia, nebent jie yra įšventinti vyskupai.
2° Apie kanclerį, kitus notarus ir vyskupijos kurijos archyvą
Kan. 252
§ 1. Vyskupijos kurijoje skiriamas kancleris, kuris turi būti kunigas ar diakonas ir kurio pagrindinė pareiga, nebent specialioji teisė numato kitaip, yra užtikrinti, kad kurijos aktai būtų sudaromi, tvarkomi ir saugomi vyskupijos kurijos archyve.
§ 2. Jei reikia, kancleriui gali būti skiriamas padėjėjas, vadinamas vicekancleriu.
§ 3. Kancleris ir vicekancleris ipso iure yra vyskupijos kurijos notarai.
Kan. 253
§ 1. Be kanclerio, gali būti skiriami kiti notarai, kurių parašas suteikia viešąjį patikimumą, skirtą visiems aktams, tik teisminiams aktams arba tik tam tikros bylos ar reikalo aktams.
§ 2. Notarai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir virš bet kokio įtarimo; bylose, kuriose gali būti keliamas dvasininko reputacijos klausimas, notaras turi būti kunigas.
Kan. 254
Notarų pareigos yra:
1° surašyti aktus ir dokumentus, susijusius su dekretais, sprendimais, įsipareigojimais ar kitais dalykais, reikalaujančiais jų darbo;
2° ištikimai raštu užfiksuoti vykstančius įvykius ir pasirašyti aktus, nurodant vietą, dieną, mėnesį ir metus;
3° teisėtai prašančiam asmeniui, laikantis nustatytų taisyklių, pateikti aktus ar dokumentus ir patvirtinti jų kopijų atitikimą originalui.
Kan. 255
Kanclerį ir kitus notarus vyskupijos vyskupas gali laisvai atleisti iš pareigų, tačiau Administratorius tai gali padaryti tik gavęs vyskupijos konsultorių kolegijos sutikimą.
Kan. 256
§ 1. Vyskupijos vyskupas turi įsteigti saugų vyskupijos kurijos archyvą, kuriame saugomi su vyskupijos reikalais susiję dokumentai.
§ 2. Su dideliu rūpesčiu ir atidumu sudaromas archyve saugomų dokumentų inventorius su trumpa jų apžvalga.
Kan. 257
§ 1. Vyskupijos kurijos archyvas turi būti užrakintas, o jo raktą turi vyskupijos vyskupas ir kancleris; niekam neleidžiama į jį patekti be vyskupijos vyskupo arba protosinkelio ir kanclerio leidimo.
§ 2. Suinteresuoti asmenys turi teisę gauti autentiškas viešosios prigimties dokumentų, susijusių su jų asmens statusu, kopijas patys arba per įgaliotinį.
Kan. 258
Iš vyskupijos kurijos archyvo dokumentai gali būti išnešami tik trumpam laikui ir tik su vyskupijos vyskupo arba protosinkelio ir kanclerio leidimu.
Kan. 259
§ 1. Vyskupijos kurijoje taip pat turi būti slaptasis archyvas arba bent jau užrakinta ir neperkeliama slaptųjų dokumentų spintelė, kurioje saugomi slapti dokumentai.
§ 2. Kasmet naikinami procedūrų, susijusių su moralės klausimais skiriamomis bausmėmis, aktai, jei bylos kaltininkas mirė arba byla baigta prieš dešimtmetį, išsaugant trumpą fakto santrauką ir galutinės nuosprendžio ar dekreto tekstą.
Kan. 260
§ 1. Slaptojo archyvo ar slaptojo spintelės raktą turi tik vyskupijos vyskupas.
§ 2. Vyskupijos sostui tapus laisvam, slaptasis archyvas ar slaptasis spintelė neatidaromi, išskyrus tikrą būtinybę, kurią nustato pats vyskupijos Administratorius.
§ 3. Iš slaptojo archyvo ar slaptojo spintelės dokumentai neišnešami.
Kan. 261
§ 1. Vyskupijos vyskupas užtikrina, kad katedros, parapijų ir kitų vyskupijos teritorijoje esančių bažnyčių archyvų aktai ir dokumentai būtų kruopščiai saugomi, o jų inventoriaus du egzemplioriai būtų sudaromi: vienas saugomas atitinkamame archyve, kitas – vyskupijos kurijos archyve.
§ 2. Šių archyvų aktų ir dokumentų peržiūrai ar išnešimui taikomos vyskupijos vyskupo nustatytos normos.
3° Apie vyskupijos ekonomą ir ekonomikos tarybą
Kan. 262
§ 1. Vyskupijos vyskupas, pasitaręs su konsultorių kolegija ir ekonomikos taryba, skiria vyskupijos ekonomą, kuris turi būti Kristaus tikintysis, išmanantis ekonomikos reikalus ir pasižymintis dora.
§ 2. Vyskupijos ekonomas skiriamas specialiosios teisės nustatytam laikui; pareigas einantis jis neatleidžiamas, išskyrus dėl rimtos priežasties, kurią įvertina vyskupijos vyskupas, pasitaręs su konsultorių kolegija ir ekonomikos taryba.
§ 3. Vyskupijos ekonomas, vadovaujamas vyskupijos vyskupo, kuris tiksliau nustato jo teises ir santykius su ekonomikos taryba, administruoja vyskupijos laikinas gėrybes, prižiūri bažnytinių gėrybių administravimą visoje vyskupijoje, rūpinasi jų išsaugojimu, apsauga ir didinimu, kompensuoja vietinių administratorių aplaidumą ir pats administruoja bažnytines gėrybes, neturinčias pagal teisę paskirto administratoriaus.
§ 4. Vyskupijos ekonomas kasmet ir pagal vyskupijos vyskupo reikalavimą pateikia administravimo ataskaitą; vyskupijos vyskupas per ekonomikos tarybą tikrina ekonoma pateiktas ataskaitas.
§ 5. Dėl vyskupijos ekonoma pareigų vyskupijos sostui tapus laisvam taikomas Kan. 232.
Kan. 263
§ 1. Vyskupijos vyskupas įsteigia ekonomikos tarybą, kuriai vadovauja jis pats ir kurią sudaro keletas tinkamų asmenų, pageidautina išmanančių civilinę teisę, skiriamų vyskupijos vyskupo po konsultacijos su konsultorių kolegija, nebent savo teisės Bažnyčios specialioji teisė jau numato kitą lygiavertį būdą, tačiau visada reikalingas vyskupijos vyskupo patvirtinimas tiems, kuriuos išrenka ar skiria kiti.
§ 2. Vyskupijos ekonomas ipso iure yra ekonomikos tarybos narys.
§ 3. Iš ekonomikos tarybos išskiriami asmenys, susiję su vyskupijos vyskupu giminystės ar svainystės ryšiais iki ketvirtojo laipsnio imtinai.
§ 4. Vyskupijos vyskupas, priimdamas svarbius ekonominius sprendimus, nepraleidžia konsultacijos su ekonomikos taryba; tačiau jos nariai turi tik patariamąjį balsą, išskyrus bendrojoje teisėje aiškiai numatytus atvejus arba kai steigimo dokumentas reikalauja jų sutikimo.
§ 5. Be kitų bendrojoje teisėje pavedamų pareigų, ekonomikos taryba kasmet rengia pajamų ir išlaidų, numatomų ateinančiam vyskupijos valdymo metams, planą ir metų pabaigoje patvirtina gautų ir išleistų lėšų ataskaitą.
III STRAIPSNIS
APIE PRESBITERIŲ TARYBĄ IR VYSKUPIJOS KONSULTORIŲ KOLEGIJĄ
Kan. 264
Kiekvienoje vyskupijoje turi būti įsteigta presbiterių taryba, tai yra kunigų grupė, atstovaujanti presbiteriumui, kuri pagal teisės normas padeda vyskupijos vyskupui patarimais, sprendžiant pastoracinės veiklos poreikius ir vyskupijos gerovę.
Kan. 265
Presbiterių taryba turi savo statutus, patvirtintus vyskupijos vyskupo, laikantis bendrosios teisės ir savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės normų.
Kan. 266
Dėl presbiterių tarybos sudarymo laikomasi šių nuostatų:
1° tinkama dalis narių renkami kunigų pagal savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės normas;
2° keli kunigai pagal statutus yra natūralūs nariai, priklausantys tarybai dėl jiems pavestų pareigų;
3° vyskupijos vyskupas gali laisvai paskirti kelis narius.
Kan. 267
§ 1. Presbiterių tarybos narių rinkimuose aktyviąją ir pasyviąją balsavimo teisę turi:
1° visi vyskupijai priklausantys presbiteriai;
2° kiti kunigai, turintys gyvenamąją vietą arba kvazi-gyvenamąją vietą vyskupijoje ir tuo pat metu vykdantys kokias nors pareigas vyskupijos labui.
§ 2. Jei statutuose numatyta, aktyvioji ir pasyvioji balsavimo teisė gali būti suteikta ir kitiems kunigams, turintiems gyvenamąją vietą arba kvazi-gyvenamąją vietą vyskupijoje.
Kan. 268
Presbiterių tarybos narių rinkimų tvarka nustatoma statutuose taip, kad, kiek įmanoma, būtų atstovaujama presbiteriumo kunigams, atsižvelgiant į skirtingas tarnystes ir įvairius vyskupijos rajonus.
Kan. 269
§ 1. Vyskupijos vyskupas šaukia presbiterių tarybą, jai vadovauja ir nustato joje svarstytinas temas arba priima narių pasiūlytas temas.
§ 2. Vyskupijos vyskupas svarbesniais klausimais išklauso presbiterių tarybą, o bendrojoje teisėje numatytais atvejais privalo su ja konsultuotis; jos sutikimo reikia tik bendrojoje teisėje aiškiai nustatytais atvejais, tačiau Patriarchalinės Bažnyčios Patriarchui, valdant jo vyskupiją, pakanka tik konsultacijos su presbiterių taryba net ir tais atvejais.
§ 3. Presbiterių taryba niekada negali veikti be vyskupijos vyskupo, kuriam vienam priklauso ir rūpestis skelbti tai, kas buvo aptarta taryboje.
Kan. 270
§ 1. Presbiterių tarybos nariai skiriami laikui, nustatytam statutuose, tačiau taip, kad visa taryba arba jos dalis būtų atnaujinama per penkerius metus.
§ 2. Vyskupijos sostui tapus laisvam, presbiterių taryba nustoja veikusi, o jos pareigas perima vyskupijos konsultorių kolegija; per vienerius metus nuo kanoninės vyskupijos valdos perėmimo vyskupijos vyskupas privalo sudaryti naują presbiterių tarybą.
§ 3. Jei presbiterių taryba nevykdo jai patikėtos pareigos vyskupijos labui ar ja smarkiai piktnaudžiauja, vyskupijos vyskupas, pasitaręs su Metropolitu arba, jei tai metropolinė vyskupija, su vyriausiu pagal vyskupo šventimus vyskupu, pavaldžiu tam Metropolitui, gali tarybą paleisti, tačiau per vienerius metus privalo sudaryti naują presbiterių tarybą.
Kan. 271
§ 1. Vyskupijos vyskupas privalo įsteigti vyskupijos konsultorių kolegiją, kuriai priklauso teisėje nustatytos pareigos.
§ 2. Vyskupijos konsultorių kolegija sudaroma penkeriems metams, tačiau pasibaigus šiam laikui ji toliau vykdo savo pareigas, kol bus sudaryta nauja kolegija.
§ 3. Konsultorių kolegijos narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip šeši ir ne didesnis kaip dvylika; jei per nustatytą penkerių metų laikotarpį narių skaičius sumažėja žemiau minimalaus, vyskupijos vyskupas kuo greičiau papildo kolegiją nauju nariu, kitaip kolegija negali veikti galiojančiai.
§ 4. Konsultorių kolegijos narius laisvai skiria vyskupijos vyskupas iš tų, kurie paskyrimo metu yra presbiterių tarybos nariai.
§ 5. Konsultorių kolegijai vadovauja vyskupijos vyskupas; vyskupijos sostui tapus laisvam ar sutrukdytam, vadovauja tas, kuris laikinai atlieka vyskupijos vyskupo pareigas, arba, jei toks asmuo neskiriamas, vyriausias pagal šventimus kunigas kolegijoje.
§ 6. Kai teisė numato, kad vyskupijos vyskupui reikia konsultorių kolegijos sutikimo, Patriarchui, valdant jo vyskupiją, pakanka konsultacijos su šia kolegija.
IV STRAIPSNIS
APIE PASTORACINĘ TARYBĄ
Kan. 272
Vyskupijoje, jei pastoracinės aplinkybės tai pataria, sudaroma pastoracinė taryba, kurios pareiga, vadovaujant vyskupijos vyskupui, tirti, svarstyti ir teikti praktines išvadas dėl pastoracinės veiklos vyskupijoje.
Kan. 273
§ 1. Pastoracinė taryba, kuri yra tik patariamojo pobūdžio, sudaroma iš dvasininkų, vienuolių ar bendruomenių, gyvenančių pagal religinį modelį, narių ir ypač iš pasauliečių, paskirtų vyskupijos vyskupo nustatyta tvarka.
§ 2. Pastoracinė taryba sudaroma taip, kad, kiek įmanoma, būtų atstovaujama vyskupijos tikintiesiems, atsižvelgiant į įvairias asmenų grupes, asociacijas ir kitus darbus.
§ 3. Kartu su šiais tikinčiaisiais vyskupijos vyskupas, jei mano tinkama, gali kviesti į pastoracinę tarybą ir kitus, įskaitant kitų savo teisės Bažnyčių narius.
§ 4. Į pastoracinę tarybą skiriami tik tikintieji, pasižymintys tvirtu tikėjimu, gerais principais ir išmintimi.
Kan. 274
§ 1. Pastoracinė taryba sudaroma laikui, nustatytam vyskupijos vyskupo duotuose statutuose.
§ 2. Vyskupijos sostui tapus laisvam, pastoracinė taryba nustoja veikusi.
Kan. 275
Tik vyskupijos vyskupui priklauso šaukti pastoracinę tarybą pagal apaštalavimo poreikius, jai vadovauti ir skelbti tai, kas joje buvo aptarta.
V STRAIPSNIS
APIE PROTOPRESBITERIUS
Kan. 276
§ 1. Protopresbiteris yra kunigas, paskirtas vadovauti rajonui, kurį sudaro kelios parapijos, kad vyskupijos vyskupo vardu vykdytų teisėje nustatytas pareigas.
§ 2. Tokius rajonus steigti, keisti ar panaikinti pagal pastoracinės veiklos poreikius priklauso vyskupijos vyskupui, pasitarus su presbiterių taryba.
Kan. 277
§ 1. Į protopresbiterio pareigas, kurios, išskyrus savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės nuostatas, paprastai nesiejamos su tam tikros parapijos klebono pareigomis, vyskupijos vyskupas skiria kunigą, pasižymintį mokymu ir apaštališku uolumu, ypač iš parapijos klebonų, jei mano tinkama, išklausęs to rajono klebonų ir parapinių vikaru nuomonę.
§ 2. Protopresbiteris skiriamas specialiosios teisės nustatytam laikui.
§ 3. Vyskupijos vyskupas gali protopresbiterį atleisti iš pareigų dėl pateisinamos priežasties.
Kan. 278
§ 1. Be specialiosios teisės suteiktų galių ir teisių, protopresbiteris turi šias teises ir pareigas:
1° skatinti ir koordinuoti bendrą pastoracinę veiklą;
2° užtikrinti, kad dvasininkai gyventų pagal savo būklą ir uoliai vykdytų savo pareigas;
3° rūpintis, kad Dieviškoji Liturgija ir dieviškosios giesmės būtų švenčiamos pagal liturginių knygų nuostatas, kad bažnyčių ir šventų reikmenų grožis ir tvarka, ypač švenčiant Dieviškąją Liturgiją ir saugant Dieviškąją Eucharistiją, būtų kruopščiai išlaikomi, kad parapijų knygos būtų tinkamai tvarkomos ir saugomos, kad bažnytinės gėrybės būtų rūpestingai administruojamos, ir kad parapijos namai būtų tinkamai prižiūrimi.
§ 2. Savo rajone protopresbiteris:
1° rūpinasi, kad dvasininkai dalyvautų Hierarcho nustatytose konferencijose, skirtose šventiesiems mokslams ir pastoraciniams reikalams skatinti;
2° užtikrina, kad dvasininkams būtų prieinami dvasiniai ištekliai, ir ypač rūpinasi tais, kurie susiduria su sudėtingomis aplinkybėmis ar problemomis.
§ 3. Protopresbiteris užtikrina, kad sunkiai sergantys klebonai ir jų šeimos, jei jie vedę, neliktų be dvasinės ir materialinės pagalbos, ir kad mirusiųjų laidotuvės būtų oriai švenčiamos; jis taip pat rūpinasi, kad liga ar mirtis netaptų proga prarasti ar pašalinti knygas, dokumentus, šventus reikmenis ar kitą Bažnyčiai priklausantį turtą.
§ 4. Protopresbiteris privalo lankyti parapijas pagal vyskupijos vyskupo nustatytą tvarką.
III SKIRSINIS
APIE PARAPIJAS, KLEBONUS IR PARAPINIUS VIKARUS
Kan. 279
Parapija yra tam tikra Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, stabiliai įsteigta vyskupijoje, kurios pastoracinė priežiūra pavedama klebonui.
Kan. 280
§ 1. Paprastai parapija yra teritorinė, apimanti visus tam tikros teritorijos Kristaus tikinčiuosius; tačiau, jei vyskupijos vyskupo nuomone, pasitarus su presbiterių taryba, tai tikslinga, gali būti steigiamos asmeninės parapijos, nustatytos pagal tautybę, kalbą, tikinčiųjų priklausomybę kitai savo teisės Bažnyčiai ar kitą aiškų pagrindą.
§ 2. Parapijas steigti, keisti ar panaikinti priklauso vyskupijos vyskupui, pasitarus su presbiterių taryba.
§ 3. Teisėtai įsteigta parapija ipso iure yra juridinis asmuo.
Kan. 281
§ 1. Klebonas yra kunigas, kuriam, kaip pagrindiniam vyskupijos vyskupo bendradarbiui, pavedama sielovada tam tikroje parapijoje, veikiant vyskupijos vyskupo valdžiai.
§ 2. Juridinis asmuo negali galiojančiai būti klebonu.
Kan. 282
§ 1. Vyskupijos vyskupas, bet ne vyskupijos Administratorius, pasitaręs su presbiterių taryba ir gavęs vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, vyresniojo sutikimą, gali įsteigti parapiją tokio instituto ar bendruomenės bažnyčioje, laikantis Kan. 480.
§ 2. Toks steigimas turi būti atliekamas rašytine sutartimi tarp vyskupijos vyskupo ir vienuolinio instituto ar bendruomenės vyresniojo, tiksliai nustatant, kas susiję su parapijos tarnystės vykdymu, parapijai skiriamais asmenimis, ekonominiais klausimais, taip pat narių ir klebono teisėmis ir pareigomis toje bažnyčioje.
Kan. 283
Vyskupijos vyskupas neturi atimti iš klebono priežiūros tam tikrų asmenų grupių, pastatų ar vietų, esančių parapijos teritorijoje ir neexemptuotų pagal teisę, visiškai ar iš dalies, nebent dėl rimtos priežasties.
Kan. 284
§ 1. Tik vyskupijos vyskupui priklauso teisė skirti klebonus, kuriuos jis laisvai paskiria.
§ 2. Norint parapiją patikėti vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, nariui, vyresnysis siūlo vyskupijos vyskupui tinkamą savo instituto ar bendruomenės kunigą paskyrimui, laikantis su vyskupijos vyskupu ar kita savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės nustatyta valdžia sudarytų susitarimų.
§ 3. Klebonas savo pareigose yra stabilus, todėl skiriamas ne tam tikram laikui, išskyrus atvejus, kai:
1° tai vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys;
2° kandidatas raštu sutiko;
3° tai specialus atvejis, kai reikalingas vyskupijos konsultorių kolegijos sutikimas;
4° savo teisės Bažnyčios specialioji teisė tai leidžia.
Kan. 285
§ 1. Kad kunigas galėtų būti paskirtas klebonu, jis turi pasižymėti gerais principais, sveika doktrina, sielų uolumu, išmintimi ir kitomis dorybėmis bei savybėmis, reikalingomis parapijos tarnystei garbingai vykdyti pagal teisę.
§ 2. Jei kunigas yra vedęs, geri principai reikalaujami ir jo žmonos bei su juo gyvenančių vaikų atžvilgiu.
§ 3. Vyskupijos vyskupas paskiria laisvą parapiją tam, kurį, atsižvelgęs į visas aplinkybes, laiko tinkamu, vengdamas bet kokio šališkumo; sprendžiant dėl tinkamumo, jis išklauso protopresbiterio ir, jei mano tinkama, atlieka tinkamus tyrimus, išklausydamas ir kitų tikinčiųjų, ypač dvasininkų, nuomonę.
Kan. 286
Vyskupijos sostui tapus laisvam ar sutrukdytam, vyskupijos Administratoriui ar kitam, laikinai valdančiam vyskupiją, priklauso:
1° paskirti kleboną, kurį pagal Kan. 284, § 2 siūlo vyresnysis;
2° paskirti kleboną iš kitų kunigų, jei vyskupijos sostas buvo laisvas ar sutrukdytas bent vienerius metus.
Kan. 287
§ 1. Klebonas turi rūpintis tik vienos parapijos sielovada; tačiau dėl kunigų trūkumo ar kitų aplinkybių kelių gretimų parapijų priežiūra gali būti pavedama tam pačiam klebonui.
§ 2. Toje pačioje parapijoje turi būti tik vienas klebonas; jei savo teisės Bažnyčios specialioji teisė leidžia parapiją patikėti keliems kunigams, ta pati specialioji teisė tiksliai nustato moderatoriaus, kuris vadovauja bendrai veiklai ir atsako vyskupijos vyskupui, teises bei pareigas ir kitų kunigų teises bei pareigas.
Kan. 288
Klebonas gauna sielovados pareigas per kanoninį paskyrimą, tačiau negali jų vykdyti, kol neperima parapijos kanoninės valdos pagal specialiosios teisės normas.
Kan. 289
§ 1. Vykdydamas mokymo pareigą, klebonas privalo skelbti Dievo žodį visiems Kristaus tikintiesiems, kad jie, įsišakniję tikėjime, viltimi ir meile, augtų Kristuje, o krikščionių bendruomenė liudytų meilę, kurią pavedė Viešpats; taip pat jis privalo katechetiniu mokymu, pritaikytu kiekvieno amžiui, vesti tikinčiuosius į pilną išganymo slėpinio pažinimą; šiam mokymui vykdyti jis kreipiasi ne tik į vienuolinius institutus ar bendruomenes, gyvenančias pagal religinį modelį, bet ir į pasauliečių bendradarbiavimą.
§ 2. Vykdydamas šventinimo pareigą, klebonas rūpinasi, kad Dieviškosios Liturgijos šventimas būtų visos krikščionių bendruomenės gyvenimo centras ir viršūnė; taip pat jis deda pastangas, kad tikintieji būtų maitinami dvasiniu maistu per pamaldų ir dažną sakramentų priėmimą bei sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą dieviškosiose giesmėse; klebonas taip pat prisimena, kad Atgailos sakramentas labai prisideda prie krikščioniško gyvenimo skatinimo, todėl jis turi būti lengvai prieinamas šiam sakramentui teikti, prireikus kviesdamas kitus kunigus, kalbančius įvairiomis kalbomis.
§ 3. Vykdydamas valdymo pareigą, klebonas pirmiausia rūpinasi pažinti savo kaimenę; kadangi jis yra visų avių tarnas, jis skatina krikščioniško gyvenimo augimą tiek atskiriems tikintiesiems, tiek apaštalavimui skirtoms asociacijoms, tiek visai parapijos bendruomenei; todėl jis lanko namus ir mokyklas, kaip to reikalauja pastoracinė pareiga; uoliai rūpinasi paaugliais ir jaunimu; su tėviška meile globoja vargšus ir ligonius; ypatingai rūpinasi darbininkais ir skatina tikinčiuosius prisidėti prie apaštalavimo darbų.
Kan. 290
§ 1. Visais parapijos juridiniais klausimais klebonas veikia kaip jos atstovas.
§ 2. Svarbios šventosios funkcijos, tokios kaip krikščioniškosios iniciacijos sakramentų šventimas, santuokų palaiminimas, laikantis Kan. 302, § 2, ir bažnytinės laidotuvės, priklauso klebonui, todėl parapiniai vikarai negali jų atlikti be bent numanomo klebono leidimo.
Kan. 291
Visos aukos, išskyrus nurodytas Kan. 715–717, kurias klebonas ar kiti parapijai priskirti dvasininkai gauna vykdydami pastoracinę tarnystę, turi būti pervedamos į parapijos fondą, nebent akivaizdu, kad aukojojo valia dėl visiškai savanoriškų aukų yra kitokia; vyskupijos vyskupui, pasitarus su presbiterių taryba, priklauso nustatyti taisykles dėl šių aukų paskirstymo ir teisingo klebono bei kitų parapijos dvasininkų atlyginimo pagal Kan. 390.
Kan. 292
§ 1. Klebonas privalo gyventi parapijos namuose šalia parapijos bažnyčios; tačiau vietos Hierarchas dėl pateisinamos priežasties gali leisti gyventi kitur, jei tai nekenkia parapijos tarnystei.
§ 2. Nebent yra rimta priežastis, klebonas kasmet gali atostogauti ne ilgiau kaip vieną mėnesį, ištisai ar su pertraukomis; į atostogų laiką neįskaičiuojamos dienos, kai klebonas kartą per metus dalyvauja dvasiniuose rekolekcijose; jei klebonas nori būti išvykęs iš parapijos ilgiau nei savaitę, jis privalo apie tai informuoti savo vietos Hierarchą.
§ 3. Vyskupijos vyskupas nustato taisykles, kurios užtikrina, kad klebono nebuvimo metu parapijos priežiūra būtų pavedama kunigui, turinčiam reikiamas galias ir teises.
Kan. 293
Klebonas turi prisiminti, kad savo kasdieniniu elgesiu ir rūpesčiu jis privalo parodyti krikštytiems ir nekrikštytiems, katalikams ir nekatalikams tikrą kunigiškos ir pastoracinės tarnystės pavyzdį, liudyti tiesą ir gyvenimą bei, kaip geras ganytojas, ieškoti tų, kurie, nors ir krikštyti Katalikų Bažnyčioje, nesilaiko sakramentų ar net atitolo nuo tikėjimo.
Kan. 294
Klebonas dažnai celebruoja Dieviškąją Liturgiją už jam patikėtos parapijos žmones, o savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės nustatytomis dienomis privalo ją celebruoti.
Kan. 295
Parapijoje pagal savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės normas turi būti sudaromos tinkamos tarybos pastoraciniams ir ekonominiams klausimams spręsti.
Kan. 296
§ 1. Parapijoje turi būti laikomos parapinės knygos: krikštų, santuokų, mirusiųjų ir kitos, pagal savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės ar, jei tokių nėra, vyskupijos vyskupo nustatytas normas; klebonas užtikrina, kad parapinės knygos būtų tvarkomos ir saugomos pagal šias normas.
§ 2. Krikštų knygoje taip pat įrašoma krikštytojo priklausomybė tam tikrai savo teisės Bažnyčiai pagal Kan. 37, šventojo Myro patepimo suteikimas ir kiti įrašai, susiję su tikinčiųjų kanoniniu statusu dėl santuokos (laikantis Kan. 840, § 3), įvaikinimo, šventųjų šventimų ar amžinosios profesijos vienuoliniame institute; šie įrašai visada nurodomi krikšto liudijime.
§ 3. Liudijimai apie tikinčiųjų kanoninį statusą ir visi dokumentai, galintys turėti juridinę reikšmę, pasirašomi klebono ar jo įgalioto asmens ir patvirtinami parapijos antspaudu.
§ 4. Parapijoje turi būti archyvas, kuriame saugomos parapinės knygos, Hierarchų laiškai ir kiti dokumentai, reikalingi ar naudingi saugoti; klebonas užtikrina, kad šie dokumentai būtų prieinami vyskupijos vyskupui ar jo įgaliotam asmeniui per kanoninę vizitaciją ar kitu tinkamu metu ir kad jie nepatektų į pašalinių rankas.
§ 5. Senesnės parapinės knygos taip pat saugomos pagal specialiosios teisės normas.
Kan. 297
§ 1. Klebonas nustoja eiti pareigas vyskupijos vyskupui priėmus jo atsistatydinimą, pasibaigus nustatytam laikui, atleidimo ar perkėlimo atveju.
§ 2. Sulaukęs 75 metų amžiaus, klebonas prašomas pateikti atsistatydinimą vyskupijos vyskupui, kuris, atsižvelgęs į asmens ir vietos aplinkybes, nusprendžia, ar jį priimti, ar atidėti; atsistatydinusio klebono tinkamam išlaikymui ir apgyvendinimui turi pasirūpinti vyskupijos vyskupas, laikantis savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės normų.
Kan. 298
Jei parapija tampa laisva arba klebonas dėl kokios nors priežasties negali vykdyti pastoracinės tarnystės, vyskupijos vyskupas kuo greičiau paskiria kunigą parapijos administratoriumi.
Kan. 299
§ 1. Parapijos administratorius turi tas pačias teises ir pareigas kaip klebonas, nebent vyskupijos vyskupas nustato kitaip.
§ 2. Parapijos administratoriui neleidžiama atlikti veiksmų, kurie galėtų pakenkti klebono teisėms ar parapijos turtui.
§ 3. Baigęs pareigas, parapijos administratorius turi atsiskaityti klebonui.
Kan. 300
§ 1. Parapijai tapus laisvai arba klebonui visiškai negalint vykdyti pastoracinės tarnystės, kol neskiriamas parapijos administratorius, parapijos priežiūrą laikinai perima parapinis vikaras, o jei jų yra keli – vyriausias pagal kunigystės šventimus, arba, jei nėra vikaro, artimiausios parapijos klebonas; vyskupijos vyskupas laiku nustato, kuri parapija laikoma artimiausia.
§ 2. Tas, kuris laikinai perima parapijos valdymą, nedelsdamas informuoja vyskupijos vyskupą.
Kan. 301
§ 1. Jei parapijos pastoracinei priežiūrai tinkamai vykdyti reikia ar tikslinga, klebonui gali būti paskirti vienas ar keli parapiniai vikarai, kurie turi būti kunigai.
§ 2. Parapinis vikaras gali būti skiriamas visai parapijai arba tam tikrai jos daliai.
§ 3. Parapinį vikarą laisvai skiria vyskupijos vyskupas, išklausęs, jei nemano kitaip, klebono nuomonę, o jei tai vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys, laikantis Kan. 284, § 2.
Kan. 302
§ 1. Parapinio vikaro teisės ir pareigos kyla iš bendrosios ir specialiosios teisės bei vyskupijos vyskupo laiškų ir vykdomos klebono valdžiai; nebent aiškiai numatyta kitaip ir išskyrus pareigą, nurodytą Kan. 294, parapinis vikaras pagal savo pareigas privalo padėti klebonui visoje parapijos tarnystėje ir, jei reikia, jį pavaduoti.
§ 2. Pagal pareigas parapinis vikaras neturi teisės laiminti santuokų; tačiau šią teisę, net bendrąją, jam gali suteikti vietos Hierarchas arba klebonas parapijos ribose; jei jam suteikta, parapinis vikaras šią teisę gali perduoti kitiems kunigams atskirais atvejais.
§ 3. Kaip klebono bendradarbis, parapinis vikaras kasdien teikia reikšmingą ir aktyvią pagalbą pastoracinėje tarnystėje; tarp klebono ir parapinio vikaro turi būti broliškas bendravimas, abipusė meilė ir pagarba, jie turi padėti vienas kitam patarimais, pagalba ir pavyzdžiu, bendromis pastangomis ir valia rūpindamiesi parapijos priežiūra.
§ 4. Parapinis vikaras privalo gyventi parapijoje pagal vyskupijos vyskupo ar teisėtų papročių nuostatas; dėl atostogų laiko jis turi tas pačias teises kaip klebonas.
Kan. 303
Parapinį vikarą vyskupijos vyskupas gali atleisti dėl pateisinamos priežasties; jei parapinis vikaras yra vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys, laikomasi Kan. 1391, § 2.
IV SKIRSNIS
APIE BAŽNYČIŲ REKTORIUS
Kan. 304
Bažnyčios rektorius yra kunigas, kuriam pavedama rūpintis bažnyčia, kuri nėra nei parapinė, nei prijungta prie pašvęstojo gyvenimo instituto namų.
Kan. 305
§ 1. Bažnyčios rektorių skiria vyskupijos vyskupas, išskyrus atvejus, kai vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, vyresnysis turi teisę siūlyti tinkamą savo instituto ar bendruomenės kunigą paskyrimui.
§ 2. Net jei bažnyčia priklauso popiežiškosios ar patriarchalinės teisės pašvęstojo gyvenimo institutui, vyskupijos vyskupui priklauso teisė paskirti rektorių, kurį siūlo vyresnysis.
§ 3. Jei bažnyčia yra susieta su seminarija ar kitu kolegija, valdoma kunigų, seminarijos ar kolegijos rektorius kartu yra ir bažnyčios rektorius, nebent vyskupijos vyskupas nustato kitaip.
Kan. 306
§ 1. Rektoriui pavedamoje bažnyčioje jis negali atlikti parapinių funkcijų, nebent turi klebono sutikimą ar, jei reikia, jo pavedimą, laikantis Kan. 336, § 2.
§ 2. Bažnyčios rektorius gali savo bažnyčioje švęsti Dieviškąją Liturgiją ir dieviškąsias giesmes, laikydamasis teisėtų steigimo statutų, su sąlyga, kad, vietos Hierarcho nuomone, tai jokiu būdu nekenkia parapinei tarnystei.
Kan. 307
Vietos Hierarchas, jei mano tinkama, gali nurodyti bažnyčios rektoriui švęsti jo bažnyčioje tam tikras šventąsias funkcijas, įskaitant parapines, ir užtikrinti, kad bažnyčia būtų atvira tam tikroms tikinčiųjų grupėms.
Kan. 308
Be bažnyčios rektoriaus ar aukštesnės valdžios bent numanomo leidimo niekas negali bažnyčioje švęsti Dieviškosios Liturgijos ar dieviškųjų giesmių, teikti sakramentų ar atlikti kitų šventųjų funkcijų; šis leidimas turi būti suteikiamas arba atmetamas pagal teisės normas.
Kan. 309
Bažnyčios rektorius, vadovaudamasis vietos Hierarcho valdžia ir laikydamasis teisėtų statutų bei įgytų teisių, privalo užtikrinti, kad Dieviškoji Liturgija, sakramentai ir dieviškosios giesmės bažnyčioje būtų švenčiami pagal liturginių knygų ir teisės nuostatas, kad pareigos būtų sąžiningai vykdomos, bažnytinės gėrybės kruopščiai administruojamos, šventų reikmenų ir šventų pastatų išsaugojimas bei grožis užtikrinami, ir kad niekas nevyktų, kas neatitiktų vietos šventumo ir Dievo namams deramos pagarbos.
Kan. 310
Vyskupijos vyskupas gali bažnyčios rektorių atleisti dėl pateisinamos priežasties; jei rektorius yra vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, narys, laikomasi Kan. 1391, § 2.
VIII ANTRAŠTĖ
APIE EGZARCHIJAS IR EGZARCHUS
Kan. 311
§ 1. Egzarchija yra Dievo tautos dalis, kuri dėl ypatingų aplinkybių nėra įsteigta kaip vyskupija ir, apibrėžta teritoriniu ar kitu pagrindu, pavedama egzarcho sielovadai.
§ 2. Steigiant, keičiant ar panaikinant egzarchiją, esančią patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, laikomasi Kan. 85, § 3; kitų egzarchijų steigimas, keitimas ar panaikinimas priklauso tik Apaštalų Sostui.
Kan. 312
Egzarchas valdo egzarchiją arba to, kas jį paskyrė, vardu, arba savo vardu; tai turi būti aišku egzarchijos steigimo ar keitimo metu.
Kan. 313
Teisėje nustatyta apie vyskupijas ar vyskupijos vyskupus taip pat galioja egzarchijoms ir egzarchams, nebent teisė aiškiai numato kitaip arba tai akivaizdu iš dalyko prigimties.
Kan. 314
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose egzarchą skiria Patriarchas, gavęs Nuolatinės Sinodo sutikimą ir laikantis Kan. 181–188, jei egzarchas turi būti įšventintas vyskupu; kitais atvejais egzarcho skyrimas priklauso tik Apaštalų Sostui.
§ 2. Patriarcho paskirtas egzarchas negali būti atleistas be Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo sutikimo.
§ 3. Egzarchas perima kanoninę egzarchijos valdą, parodydamas paskyrimo dekretą tam, kas laikinai valdo egzarchiją.
Kan. 315
§ 1. Egzarchas, paskirtas už patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribų, gali prašyti Patriarcho tinkamų kunigų, kurie perimtų tikinčiųjų sielovadą egzarchijoje; Patriarchas, kiek įmanoma, tenkina egzarcho prašymą.
§ 2. Patriarcho tam tikram ar neterminuotam laikui į egzarchiją siųsti kunigai laikomi priskirtais egzarchijai ir visais atžvilgiais pavaldūs egzarcho valdžiai.
Kan. 316
Nuo egzarcho, valdančio egzarchiją Romos Popiežiaus ar Patriarcho vardu, dekretų skundžiama atitinkamai Apaštalų Sostui arba Patriarchui; nuo egzarcho, valdančio savo vardu, dekretų skundžiama pagal įprastą teisės tvarką.
Kan. 317
Egzarchas privalo lankyti šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapus pagal Kan. 208, išskyrus egzarchus, valdančius egzarchiją Patriarcho vardu.
Kan. 318
§ 1. Patriarcho paskirtas egzarchas kas penkerius metus privalo Patriarchui pateikti rašytinę ataskaitą apie egzarchijos dvasinę ir materialinę būklę.
§ 2. Romos Popiežiaus paskirtas egzarchas tokią ataskaitą kas penkerius metus pateikia Apaštalų Sostui ir, jei priklauso patriarchalinei Bažnyčiai, kuo greičiau siunčia ataskaitos kopiją Patriarchui.
Kan. 319
§ 1. Egzarchas privalo laikytis teisės normų dėl vyskupijos susirinkimo, vyskupijos kurijos, presbiterių tarybos, konsultorių kolegijos ir pastoracinės tarybos, jas tinkamai pritaikydamas pagal vietos ir asmenų aplinkybes, kaip nustato valdžia, įsteigusi ar pakeitusi egzarchiją.
§ 2. Jei konsultorių kolegija pagal Kan. 271, § 3 negali būti sudaryta, egzarchas sudaro bent trijų išmintingų kunigų grupę, kiek įmanoma iš presbiterių tarybos narių, jei tokia yra, kurios sutikimo ar patarimo jis privalo klausti, kai teisė reikalauja vyskupijos vyskupo veiksmams konsultorių kolegijos sutikimo ar patarimo.
Kan. 320
§ 1. Egzarchijai tapus laisvai ar sutrukdytai, jos valdymas pereina protosinkeliui arba, jei jo nėra, vyriausiam pagal kunigystės šventimus klebonui.
§ 2. Tas, kuris laikinai perima egzarchijos valdymą, kuo greičiau informuoja valdžią, kuriai priklauso paskirti egzarchą, kad ji pasirūpintų; tuo metu jis gali naudotis visomis paprastomis ar deleguotomis galiomis, kurias turėjo egzarchas, nebent jos buvo suteiktos asmeniškai egzarchui.
Kan. 321
§ 1. Egzarchas, kuris nėra įšventintas vyskupu, pareigas eidamas turi pirmosios po vyskupo rango privilegijas ir insignijas.
§ 2. Šių privilegijų ir insignijų išlaikymas ar praradimas pasibaigus pareigoms reguliuojamas specialiosios teisės.
IX ANTRAŠTĖ
APIE HIERARCHŲ SUSIRINKIMUS IŠ KELIŲ SAVO TEISĖS BAŽNYČIŲ
Kan. 322
§ 1. Kai Apaštalų Sostas mano tai tinkama, Patriarchai, savo teisės metropolinių Bažnyčių Metropolitai, vyskupijų vyskupai ir, jei statutai taip numato, kiti vietos Hierarchai iš kelių savo teisės Bažnyčių, įskaitant lotynų Bažnyčią, vykdantys savo valdžią toje pačioje šalyje ar regione, šaukiami į periodinius susirinkimus nustatytu laiku Patriarcho ar kitos Apaštalų Sosto paskirtos valdžios, kad, dalindamiesi išmintimi ir patirtimi bei bendradarbiaudami, būtų skatinama bendra Bažnyčių gerovė, vieninga veikla, bendri darbai, greitesnis religijos skatinimas ir veiksmingesnis bažnytinės drausmės laikymasis.
§ 2. Šio susirinkimo sprendimai neturi juridinės galios, nebent jie susiję su klausimais, kurie nekenkia jokios savo teisės Bažnyčios ritualui ar Patriarchų, Sinodų, Metropolitų ar Hierarchų Tarybų valdžiai, ir yra priimti bent dviem trečdaliais balsų tų narių, turinčių sprendžiamąjį balsą, bei patvirtinti Apaštalų Sosto.
§ 3. Sprendimas, net jei priimtas vienbalsiai, bet peržengiantis šio susirinkimo kompetenciją, neturi jokios galios, kol nėra patvirtintas Romos Popiežiaus.
§ 4. Kiekvienas kelių savo teisės Bažnyčių Hierarchų susirinkimas sudaro savo statutus, kuriuose, kiek įmanoma, skatinama ir Bažnyčių, dar nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, Hierarchų dalyvavimas; statutai turi būti patvirtinti Apaštalų Sosto, kad įsigaliotų.
X ANTRAŠTĖ
APIE DVASININKUS
Kan. 323
§ 1. Dvasininkai, taip pat vadinami šventaisiais tarnais, yra Kristaus tikintieji, kompetentingos bažnytinės valdžios išrinkti ir per šventuosius šventimus gavę Šventosios Dvasios dovaną, paskirti būti Bažnyčios tarnais, dalyvaudami Kristaus Ganytojo misijoje ir valdžioje.
§ 2. Dėl šventųjų šventimų dvasininkai pagal dieviškąjį įsteigimą skiriasi nuo kitų Kristaus tikinčiųjų.
Kan. 324
Dvasininkai, hierarchine bendryste sujungti ir įvairiuose laipsniuose paskirti, įvairiai dalyvauja viename dieviškai įsteigtame bažnytiniame tarnavime.
Kan. 325
Dėl šventųjų šventimų dvasininkai skirstomi į vyskupus, presbiterius ir diakonus.
Kan. 326
Dvasininkai šventimų laipsniuose įsteigiami per pačius šventuosius šventimus; tačiau jie negali vykdyti valdžios, nebent pagal teisės normas.
Kan. 327
Jei, be vyskupų, presbiterių ar diakonų, kiti tarnai yra priimami ar įsteigiami mažesniuose šventimuose, paprastai vadinami mažesniaisiais dvasininkais, Dievo tautos tarnystei ar šventosios liturgijos funkcijoms vykdyti, jie reguliuojami tik savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės.
I SKIRSNIS
APIE DVASININKŲ UGDYMĄ
Kan. 328
Bažnyčiai priklauso teisė ir pareiga ugdyti dvasininkus bei kitus savo tarnus; ši pareiga ypač uoliai vykdoma steigiant ir valdant seminarijas.
Kan. 329
§ 1. Rūpinimasis pašaukimų, ypač į šventuosius tarnavimus, skatinimu tenka visai krikščionių bendruomenei, kuri, būdama atsakinga, privalo rūpintis visos Bažnyčios tarnystės poreikiais:
1° tėvai, mokytojai ir kiti pirmieji krikščioniškojo gyvenimo auklėtojai rūpinasi, kad evangeliškos dvasios kupinose šeimose ir mokyklose vaikai bei jaunuoliai galėtų laisvai išgirsti Šventosios Dvasios kvietimą ir dosniai į jį atsiliepti;
2° dvasininkai, ypač klebonai, uoliai atpažįsta ir skatina pašaukimus tiek jaunimo, tiek vyresnio amžiaus asmenų tarpe;
3° vyskupijos vyskupas ypač turi skatinti savo kaimenę, bendradarbiaudamas su kitais Hierarchais, puoselėti pašaukimus ir koordinuoti iniciatyvas.
§ 2. Specialioji teisė numato, kad regioniniai ar, kiek įmanoma, vyskupiniai darbai pašaukimams skatinti būtų steigiami visose Bažnyčiose, atviri visos Bažnyčios, ypač misijų, poreikiams.
Kan. 330
§ 1. Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodas arba Hierarchų Taryba nustato dvasininkų ugdymo tvarką, tiksliau išaiškindami bendrąją teisę seminarijoms, esančioms jų Bažnyčios teritorijos ribose; kitais atvejais vyskupijos vyskupas sudaro savo vyskupijai skirtą ugdymo tvarką, laikantis Kan. 150, § 3; šios valdžios taip pat turi teisę šią tvarką keisti.
§ 2. Dvasininkų ugdymo tvarka, sudaryta pagal susitarimus, gali būti bendra visam regionui ar šaliai, ar net kitoms savo teisės Bažnyčioms, užtikrinant, kad ritualų savitumas nenukentėtų.
§ 3. Dvasininkų ugdymo tvarka, ištikimai laikantis bendrosios teisės ir atsižvelgiant į savo teisės Bažnyčios tradicijas, apima, be kita ko, detalesnes normas dėl asmeninės, dvasinės, doktrininės ir pastoracinės ugdymo, taip pat dėstomų disciplinų, kursų organizavimo ir egzaminų tvarkos.
I STRAIPSNIS
APIE SEMINARIJŲ STEIGIMĄ IR VALDYMĄ
Kan. 331
§ 1. Mažojoje seminarijoje pirmiausia ugdomi tie, kurie rodo pašaukimo į šventuosius tarnavimus ženklus, kad jie galėtų lengviau ir aiškiau jį atpažinti ir su atsidavimu puoselėti; pagal specialiosios teisės normas taip pat gali būti ugdomi tie, kurie, nors ir neatrodo pašaukti į dvasininkų luomą, formuojami tam tikroms tarnystėms ar apaštalavimo darbams. Kiti institutai, kurie pagal savo statutus tarnauja tiems patiems tikslams, nors ir vadinami kitaip, prilyginami mažajai seminarijai.
§ 2. Didžiojoje seminarijoje toliau puoselėjama, išbandoma ir stiprinama tų, kurie jau laikomi tinkamais stabiliai priimti šventuosius tarnavimus, pašaukimas.
Kan. 332
§ 1. Mažoji seminarija steigiama kiekvienoje vyskupijoje, jei to reikalauja Bažnyčios gerovė ir yra pakankamai išteklių bei galimybių.
§ 2. Didžioji seminarija steigiama tarnauti arba vienai didelei vyskupijai, arba, jei ne visai savo teisės Bažnyčiai, bent kelioms tos pačios ar skirtingų savo teisės Bažnyčių vyskupijoms toje pačioje šalyje ar regione pagal sudarytus susitarimus, kad būtų užtikrintas tinkamas auklėtinių skaičius, pakankamas gerai parengtų vadovų ir mokytojų skaičius, pakankami ištekliai ir geriausios bendros pastangos ugdymui, kuriam nieko netrūktų.
Kan. 333
Nors pageidautina, kad vienos savo teisės Bažnyčios auklėtiniai turėtų savo seminariją, ypač mažąją, dėl ypatingų aplinkybių į tą pačią seminariją gali būti priimami ir kitų savo teisės Bažnyčių auklėtiniai.
Kan. 334
§ 1. Seminariją savo vyskupijai steigia vyskupijos vyskupas; bendrą kelioms vyskupijoms seminariją steigia tų vyskupijų vyskupai arba aukštesnė valdžia, tačiau gavus Hierarchų Tarybos sutikimą, jei tai metropolinės savo teisės Bažnyčios Metropolitas, arba Vyskupų Sinodo sutikimą, jei tai Patriarchas.
§ 2. Vyskupijų vyskupai, kurių pavaldiniams įsteigta bendra seminarija, negali galiojančiai steigti kitos seminarijos be valdžios, įsteigusios bendrą seminariją, sutikimo arba, jei seminariją įsteigė patys vyskupai, be vienbalsio susitarimų šalių sutikimo ar aukštesnės valdžios sutikimo.
Kan. 335
§ 1. Teisėtai įsteigta seminarija ipso iure yra juridinis asmuo.
§ 2. Visais juridiniais seminarijos klausimais jos vardu veika rektorius, nebent specialioji teisė ar seminarijos statutai numato kitaip.
Kan. 336
§ 1. Bendrą kelioms vyskupijoms seminariją valdo Hierarchas, paskirtas tų, kurie ją įsteigė.
§ 2. Seminarija yra atleista nuo parapinio valdymo; visiems seminarijoje esantiems, išskyrus santuokos klausimus ir laikantis Kan. 734, klebono pareigas atlieka seminarijos rektorius arba jo įgaliotinis.
Kan. 337
§ 1. Seminarija turi savo statutus, kuriuose pirmiausia nustatomas specialus seminarijos tikslas ir valdžios kompetencija; taip pat nustatoma vadovų, pareigūnų ir mokytojų skyrimo ar rinkimų tvarka, jų pareigų trukmė, teisės, pareigos ir teisingas atlyginimas, taip pat būdai, kuriais jie ir auklėtiniai dalyvauja seminarijos rektoriaus valdyme, ypač laikantis drausmės.
§ 2. Seminarija taip pat turi savo direktoriją, kuri pritaiko dvasininkų ugdymo tvarkos normas prie konkrečių aplinkybių ir tiksliau nustato pagrindinius seminarijos drausmės aspektus, susijusius su auklėtinių ugdymu, kasdienio gyvenimo ir viso seminarijos tvarka, laikantis statutų.
§ 3. Seminarijos statutai turi būti patvirtinti valdžios, įsteigusios seminariją, kuriai taip pat priklauso, jei reikia, juos keisti; direktorijos klausimai priklauso statutuose nustatytai valdžiai.
Kan. 338
§ 1. Kiekvienoje seminarijoje turi būti rektorius ir, jei reikia, ekonomas bei kiti vadovai ir pareigūnai.
§ 2. Rektorius pagal statutus rūpinasi bendru seminarijos valdymu, užtikrina, kad visi laikytųsi statutų ir direktorijos, koordinuoja kitų vadovų ir pareigūnų darbą, skatina seminarijos vienybę ir bendradarbiavimą.
Kan. 339
§ 1. Seminarijoje turi būti bent vienas dvasios tėvas, atskiras nuo rektoriaus, be to, auklėtiniai gali laisvai kreiptis į kitą rektoriaus patvirtintą kunigą dvasiniam vadovavimui.
§ 2. Be nuolatinių nuodėmklausių, turi būti paskirti ar pakviesti kiti nuodėmklausiai, išlaikant auklėtinių teisę, laikantis seminarijos drausmės, pasirinkti nuodėmklausį ir už seminarijos ribų.
§ 3. Sprendžiant dėl asmenų, draudžiama klausti nuodėmklausių ar dvasios tėvų nuomonės.
Kan. 340
§ 1. Jei seminarijoje organizuojami dėstomų disciplinų kursai, turi būti pakankamas tinkamai parinktų mokytojų skaičius, kiekvienas iš jų turi būti tikras savo srities žinovas, o didžiojoje seminarijoje – turėti atitinkamus akademinius laipsnius.
§ 2. Nuolat tobulindami savo pasirengimą, mokytojai bendradarbiauja tarpusavyje ir su seminarijos vadovais, siekdami visapusiško būsimų Bažnyčios tarnų ugdymo, tarp disciplinų įvairovės išlaikydami tikėjimo ir ugdymo vienybę.
§ 3. Šventųjų mokslų mokytojai, sekdami šventųjų Tėvų ir Bažnyčios pripažintų Rytų mokytojų pėdomis, stengiasi išryškinti mokymą, pagrįstą jų perduotu turtingu paveldu.
Kan. 341
§ 1. Valdžia, įsteigusi seminariją, rūpinasi jos išlaidų padengimu, įskaitant mokesčius ar aukas, kaip nurodyta Kan. 1012 ir 1014.
§ 2. Mokesčiui seminarijai yra pavaldžios ir vienuolynų namai, išskyrus tuos, kurie išlaikomi tik iš aukų arba kuriuose veikia studijų centras, kaip nurodyta Kan. 471, § 2 ir 536, § 2.
II STRAIPSNIS
APIE UGDYMĄ TARNYSČIOMS
Kan. 342
§ 1. Į seminariją priimami tik tie auklėtiniai, kurie pagal statutuose reikalaujamus dokumentus laikomi tinkamais.
§ 2. Niekas nepriimamas, nebent tiksliai nustatyta, kad jis yra gavęs Krikšto ir šventojo Myro patepimo sakramentus.
§ 3. Tie, kurie anksčiau buvo kitos seminarijos ar vienuolinio instituto ar bendruomenės, gyvenančios pagal religinį modelį, auklėtiniai, nepriimami, nebent pateikiamas rektoriaus ar vyresniojo liudijimas, ypač apie atleidimo ar išėjimo priežastis.
Kan. 343
Auklėtiniai, net jei priimti į kitos savo teisės Bažnyčios ar kelių savo teisės Bažnyčių bendrą seminariją, ugdomi pagal savo ritualą, atmetant priešingą paprotį.
Kan. 344
§ 1. Paaugliai ir jaunuoliai, gyvenantys mažojoje seminarijoje, palaiko tinkamą ryšį su savo šeimomis ir bendraamžiais, kas būtina jų sveikai psichologinei, ypač emocinei, raidai; tačiau kruopščiai vengiama visko, kas pagal sveikas psichologijos ir pedagogikos normas galėtų kaip nors apriboti laisvą luomo pasirinkimą.
§ 2. Tinkamai dvasiškai vadovaujami, auklėtiniai mokomi priimti asmeninius ir atsakingus sprendimus Evangelijos šviesoje ir nuolat tobulinti savo įvairius talentus, nepraleidžiant jokių žmogaus prigimčiai tinkamų dorybių.
§ 3. Mažosios seminarijos studijų programa apima tai, kas kiekvienoje šalyje reikalinga aukštesnėms studijoms pradėti, ir, kiek leidžia studijų tvarka, tai, kas ypač naudinga šventosioms tarnystėms priimti; paprastai rūpinamasi, kad auklėtiniai įgytų civilinį studijų laipsnį ir, jei pasirinko, galėtų tęsti studijas kitur.
§ 4. Vyresnio amžiaus auklėtiniai ugdomi seminarijoje ar specialioje įstaigoje, atsižvelgiant į jų ankstesnį išsilavinimą.
Kan. 345
Didžiosios seminarijos auklėtinių ugdymas užbaigiamas papildant tai, ko galėjo trūkti mažosios seminarijos ugdyme, integruojant dvasinį, intelektualinį ir pastoracinį ugdymą taip, kad jie taptų Kristaus tarnais Bažnyčioje, šio pasaulio šviesa ir druska.
Kan. 346
§ 1. Kandidatai į šventąsias tarnystes ugdomi taip, kad Šventojoje Dvasioje puoselėtų artimą bendrystę su Kristumi ir visuose dalykuose ieškotų Dievo, kad, skatinami Kristaus Ganytojo meilės, būtų uolūs, dovanodami savo gyvenimą, pritraukti žmones prie Dievo karalystės.
§ 2. Iš Dievo žodžio ir sakramentų, ypač Eucharistijos, jie kasdien semiasi dvasinio gyvenimo ir apaštalinio darbo jėgų:
1° per budrią ir nuolatinę Dievo žodžio meditaciją bei ištikimą Tėvų aiškinimą auklėtiniai mokomi savo gyvenimą vis labiau derinti prie Kristaus gyvenimo ir, sustiprinti tikėjimu, viltimi ir meile, praktikuojasi gyventi pagal Evangelijos modelį;
2° nuolat dalyvauja Dieviškojoje Liturgijoje, kuri yra ir turi būti viso seminarijos gyvenimo, kaip ir viso krikščioniško gyvenimo, šaltinis ir viršūnė;
3° mokosi nuolat švęsti dieviškąsias giesmes pagal savo ritualą ir iš jų semiasi dvasinio gyvenimo;
4° vertindami dvasinį vadovavimą, mokosi teisingai tikrinti savo sąžinę ir dažnai priimti Atgailos sakramentą;
5° su sūniška meile gerbia Šventąją Mariją, visuomet Mergelę, Dievo Motiną, kurią Kristus paskyrė visų žmonių Motina, ir prašo jos malonės tapti panašesniems į jos Sūnų;
6° skatinami praktikuoti pamaldumo praktikas, kurios stiprina maldos dvasią ir apaštalinį pašaukimą, ypač tas, kurias rekomenduoja savo teisės Bažnyčios garbinga tradicija; taip pat skatinamas dvasinis atsiskyrimas ir mokymas apie šventąsias tarnystes, raginimas dvasios kelyje;
7° ugdomi Bažnyčios ir jos tarnystės jausmui bei paklusnumo dorybei ir bendradarbiavimui su broliais;
8° skatinami puoselėti kitas dorybes, ypač tinkančias jų pašaukimui, tokias kaip dvasių skyrimas, skaistumas, dvasios stiprybė; taip pat vertina ir puoselėja dorybes, kurios yra vertinamos tarp žmonių ir rekomenduoja Kristaus tarną, tokias kaip nuoširdumas, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, neturtas, ištikimybė pažadams, mandagumas elgsenoje, kuklumas bendravime, sujungtas su meile.
§ 3. Seminarijos drausmės normos taikomos pagal auklėtinių brandą taip, kad jie, mokydamiesi save valdyti, išmoktų protingai naudotis laisve, veikti savo iniciatyva ir uoliai.
Kan. 347
Doktrininis ugdymas siekia, kad auklėtiniai, išmanydami vietos ir laiko bendrąją kultūrą bei tyrinėdami žmogaus proto pasiekimus, įgytų plačią ir tvirtą mokymą šventuosiuose moksluose, kad, apšviesti gilesniu tikėjimo supratimu ir sustiprinti Kristaus Mokytojo šviesa, galėtų veiksmingiau apšviesti savo laiko žmones ir tarnauti tiesai.
Kan. 348
§ 1. Tiems, kurie ruošiasi kunigystei, didžiosios seminarijos studijos, laikantis Kan. 345, apima filosofijos ir teologijos kursus, kurie gali būti dėstomi nuosekliai arba kartu; šios studijos trunka mažiausiai šešerius metus, iš kurių dveji metai skirti filosofijos disciplinoms, o ketveri – teologijos studijoms.
§ 2. Filosofijos ir teologijos kursai pradedami įvadu į Kristaus slėpinį ir išganymo ekonomiką ir baigiasi parodydami, atsižvelgiant į katalikų doktrinos tiesų tvarką ar hierarchiją, visų disciplinų tarpusavio ryšį ir darnią sudėtį.
Kan. 349
§ 1. Filosofinis ugdymas siekia užbaigti ugdymą humanitariniuose moksluose; todėl, atsižvelgiant į senovės ir šiuolaikinę išmintį tiek visos žmonijos, tiek ypač savo kultūros, pirmiausia ieškoma perenniai vertingo filosofinio paveldo.
§ 2. Istoriniai ir sisteminiai kursai dėstomi taip, kad auklėtiniai, turėdami aštrų intelektualinį skyrimą, galėtų lengviau atskirti tiesą nuo klaidingumo, atvira širdimi Dievui vykdyti teologinius tyrimus ir taptų tinkamesni vykdyti tarnystes, užmegzdami dialogą su išsilavinusiais savo laiko žmonėmis.
Kan. 350
§ 1. Teologinės disciplinos dėstomos tikėjimo šviesoje taip, kad auklėtiniai giliai suvoktų katalikų doktriną, paimtą iš dieviškojo Apreiškimo, ir ją išreikštų savo kultūroje, kad ji taptų jų dvasinio gyvenimo maistu ir labai naudingu įrankiu efektyvesnei tarnystei.
§ 2. Šventasis Raštas turi būti visos teologijos siela, formuojanti visas šventąsias disciplinas; todėl, be tikslios egzegezės metodikos, dėstomi pagrindiniai išganymo ekonomikos aspektai ir svarbiausios biblinės teologijos temos.
§ 3. Liturgija dėstoma atsižvelgiant į jos ypatingą svarbą kaip būtinas doktrinos ir tikro krikščioniško dvasingumo šaltinis.
§ 4. Kol Kristaus trokštama Bažnyčios vienybė nėra pilnai įgyvendinta, ekumenizmas yra būtinas kiekvienos teologinės disciplinos aspektas.
Kan. 351
Šventųjų mokslų mokytojai, dėstydami pagal bažnytinės valdžios pavedimą, ištikimai perduoda jos pateiktą doktriną ir nuolankiai paklūsta pastoviam Bažnyčios magisteriumui ir vadovavimui.
Kan. 352
§ 1. Pastoracinis ugdymas pritaikomas prie vietos ir laiko sąlygų, auklėtinių, tiek celibato, tiek vedusiųjų, gabumų ir tarnysčių, kurioms jie ruošiasi, poreikių.
§ 2. Auklėtiniai pirmiausia mokomi katechetikos ir homiletikos meno, liturginio šventimo, parapijos administravimo, evangelizacijos dialogo su netikinčiais, nekrikščionimis ar mažiau uoliais tikinčiaisiais, socialinio apaštalavimo ir komunikacijos priemonių, nepraleidžiant pagalbinių disciplinų, tokių kaip pastoracinė psichologija ir sociologija.
§ 3. Nors auklėtiniai ruošiasi tarnystėms savo teisės Bažnyčioje, jie ugdomi tikrojo visuotinumo dvasia, pasirengę tarnauti sieloms visame pasaulyje; todėl jie mokomi apie visos Bažnyčios poreikius, ypač ekumenizmo ir evangelizacijos apaštalavimą.
Kan. 353
Pagal specialiosios teisės normas vykdomos pratybos ir išbandymai, ypač stiprinantys pastoracinį ugdymą, tokie kaip socialinė ar labdaringa tarnystė, katechetinis mokymas, ypač pastoracinė praktika per filosofijos-teologijos studijas ir diakoninė praktika prieš kunigystės šventimus.
Kan. 354
Diakonų, neskiriamų kunigystei, ugdymas pritaikomas pagal aukščiau pateiktas normas taip, kad studijų programa truktų bent trejus metus, atsižvelgiant į savo teisės Bažnyčios tradicijas dėl liturginės, žodžio ir meilės diakonijos.
Kan. 355
Šventimų kandidatai tinkamai mokomi apie dvasininkų pareigas ir ugdomi jas priimti bei vykdyti su didele širdimi.
Kan. 356
§ 1. Seminarijos rektorius kasmet siunčia ataskaitą apie auklėtinių ugdymo pažangą jų vyskupijos vyskupui arba, jei reikia, vyresniajam; apie seminarijos būklę – tiems, kurie ją įsteigė.
§ 2. Vyskupijos vyskupas arba vyresnysis, rūpindamiesi savo auklėtinių ugdymu, dažnai lanko seminariją, ypač spręsdami dėl paaukštinimo į šventuosius šventimus.
II SKIRSNIS
APIE DVASININKŲ PRISKIRYMĄ VYSKUPIJAI
Kan. 357
§ 1. Kiekvienas dvasininkas kaip dvasininkas turi būti priskirtas vyskupijai, egzarchijai, vienuoliniam institutui, bendruomenei, gyvenančiai pagal religinį modelį, ar institutui arba asociacijai, gavusiai teisę priskirti dvasininkus iš Apaštalų Sosto arba, patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, iš Patriarcho, gavus Nuolatinės Sinodo sutikimą.
§ 2. Tai, kas nustatyta dėl dvasininkų priskyrimo vyskupijai ir atleidimo iš jos, taikoma, atitinkamai pritaikius, ir kitoms minėtoms juridiniams asmenims, taip pat patriarchalinei Bažnyčiai, jei specialioji teisė nenustato kitaip.
Kan. 358
Per diakoninius šventimus asmuo kaip dvasininkas priskiriamas vyskupijai, kurios tarnystei šventinamas, nebent pagal savo teisės Bažnyčios specialiąją teisę jis jau yra priskirtas tai vyskupijai.
Kan. 359
Kad dvasininkas, jau priskirtas vienai vyskupijai, galėtų galiojančiai pereiti į kitą vyskupiją, jis turi gauti savo vyskupijos vyskupo pasirašytą atleidimo raštą ir taip pat kitos vyskupijos, kuriai nori būti priskirtas, vyskupo pasirašytą priskyrimo raštą.
Kan. 360
§ 1. Dvasininko perkėlimas į kitą vyskupiją, išlaikant priskyrimą, vyksta tam tikram laikui, kuris gali būti kelis kartus atnaujinamas, per rašytinį abiejų vyskupijų vyskupų susitarimą, nustatantį dvasininko ar šalių teises ir pareigas.
§ 2. Praėjus penkeriems metams po teisėto perkėlimo, dvasininkas ipso iure priskiriamas priimančiajai vyskupijai, jei jis raštu išreiškė šią valią abiem vyskupams ir nė vienas iš jų per keturis mėnesius raštu neprieštaravo.
Kan. 361
Dvasininkui, ypač rūpinantis visos Bažnyčios evangelizacija, neturi būti draudžiama pereiti ar persikelti į kitą vyskupiją, kenčiančią didelį dvasininkų trūkumą, jei jis yra pasirengęs ir tinkamas ten vykdyti tarnystes, nebent tai prieštarauja tikram jo vyskupijos ar savo teisės Bažnyčios poreikiui.
Kan. 362
§ 1. Dėl pateisinamos priežasties dvasininkas gali būti atšauktas iš perkėlimo savo vyskupijos vyskupo arba atleistas priimančiosios vyskupijos vyskupo, laikantis sudarytų susitarimų ir teisingumo.
§ 2. Teisėtai grįžtančiam iš perkėlimo į savo vyskupiją išsaugomos ir apsaugomos visos teisės, kurias jis turėtų, jei būtų tarnavęs šventojoje tarnystėje toje vyskupijoje.
Kan. 363
Dvasininko priskyrimo vyskupijai, atleidimo iš jos ar leidimo persikelti galiojančiai negali atlikti:
1° Patriarchalinės Bažnyčios Administratorius be Nuolatinės Sinodo sutikimo; patriarchalinis egzarchas ar vyskupijos Administratorius be Patriarcho sutikimo;
2° kitais atvejais vyskupijos Administratorius, nebent praėjus vieneriems metams po vyskupijos sosto vakancijos ir gavus vyskupijos konsultorių kolegijos sutikimą.
Kan. 364
Dvasininko priskyrimas vyskupijai nenutrūksta, nebent jis galiojančiai priskiriamas kitai vyskupijai arba praranda dvasininko statusą.
Kan. 365
§ 1. Teisėtam perėjimui ar perkėlimui reikalingos pateisinamos priežastys, tokios kaip Bažnyčios nauda ar paties dvasininko gerovė; leidimas neturi būti atmetamas, nebent yra rimtos priežastys.
§ 2. Jei savo teisės Bažnyčios specialioji teisė taip numato, teisėtam perėjimui į kitos savo teisės Bažnyčios vyskupiją taip pat reikalingas dvasininką atleidžiančio vyskupijos vyskupo sutikimas, gautas iš specialiojoje teisėje nustatytos valdžios.
Kan. 366
§ 1. Vyskupijos vyskupas negali priskirti savo vyskupijai svetimo dvasininko, nebent:
1° to reikalauja vyskupijos poreikiai ar nauda;
2° jis įsitikinęs dvasininko tinkamumu vykdyti tarnystes, ypač jei dvasininkas atvyksta iš kitos savo teisės Bažnyčios;
3° pagal teisėtą dokumentą patvirtinta teisėta atleidimo iš vyskupijos procedūra ir gauti tinkami vyskupo, atleidžiančio dvasininką, liudijimai apie dvasininko gyvenimo istoriją ir moralę, jei reikia, laikantis slaptumo;
4° dvasininkas raštu pareiškė, kad pasišvenčia naujos vyskupijos tarnystei pagal teisės normas.
§ 2. Vyskupijos vyskupas kuo greičiau informuoja ankstesnį vyskupijos vyskupą apie įvykdytą dvasininko priskyrimą savo vyskupijai.
III SKIRSNIS
APIE DVASININKŲ TEISES IR PAREIGAS
Kan. 367
Pagrindinė dvasininkų pareiga yra skelbti Dievo karalystę visiems ir savo žodžio bei sakramentų tarnyste, o taip pat visu gyvenimu parodyti Dievo meilę žmonėms taip, kad visi, mylėdami vienas kitą ir labiau už viską Dievą, būtų statomi ir augtų į Kristaus Kūną, kuris yra Bažnyčia.
Kan. 368
Dvasininkai ypač privalo siekti tobulumo, kurį Kristus pasiūlė savo mokiniams, nes per šventuosius šventimus jie nauju būdu pašvęsti Dievui, kad taptų tinkamesniais Kristaus, amžinojo Kunigo, įrankiais Dievo tautos tarnystėje ir kartu būtų kaimenei pavyzdingu modeliu.
Kan. 369
§ 1. Dvasininkai kasdien skaito ir medituoja Dievo žodį, kad taptų ištikimais ir atidžiais Kristaus klausytojais ir tikrais skelbimo tarnais; jie uoliai meldžiasi, dalyvauja liturginėse apeigose, ypač pamaldžiai gerbia Eucharistijos slėpinį; kasdien tikrina savo sąžinę ir dažnai priima Atgailos sakramentą; gerbia Šventąją Mariją, visuomet Mergelę, Dievo Motiną, ir prašo jos malonės tapti panašesniems į jos Sūnų; taip pat atlieka savo teisės Bažnyčios pamaldumo praktikas.
§ 2. Jie vertina dvasinį vadovavimą ir nustatytu laiku pagal specialiosios teisės nuostatas dalyvauja dvasiniuose rekolekcijose.
Kan. 370
Dvasininkai ypač privalo rodyti pagarbą ir paklusnumą Romos Popiežiui, Patriarchui ir vyskupijos vyskupui.
Kan. 371
§ 1. Dvasininkai turi teisę, gavę teisėje reikalaujamą leidimą, gauti iš savo vyskupijos vyskupo tam tikras pareigas, tarnystę ar užduotį Bažnyčios tarnystėje.
§ 2. Dvasininkai privalo priimti ir ištikimai vykdyti visas pareigas, tarnystes ar užduotis, kurias jiems paveda kompetentinga valdžia, kai to reikalauja Bažnyčios poreikiai pagal šios valdžios sprendimą.
§ 3. Norėdami užsiimti civiline profesija, dvasininkai turi gauti savo Hierarcho leidimą.
Kan. 372
§ 1. Baigę šventiesiems šventimams reikalingą ugdymą, dvasininkai nesiliauja studijuoti šventųjų mokslų, bet siekia gilesnių ir prie laiko pritaikytų jų žinių bei naudojimo per savo Hierarcho patvirtintus mokymo kursus.
§ 2. Jie taip pat dalyvauja konferencijose, kurias Hierarchas laiko tinkamomis šventiesiems mokslams ir pastoraciniams reikalams skatinti.
§ 3. Jie taip pat nepraleidžia galimybės įgyti tokių pasaulietinių mokslų žinių, ypač tų, kurie glaudžiai susiję su šventaisiais mokslais, kokias turi išsilavinę žmonės.
Kan. 373
Dvasininkų celibatas, pasirinktas dėl dangaus karalystės ir labai tinkamas kunigystei, visur labai vertinamas pagal visos Bažnyčios tradiciją; taip pat dvasininkų, susituokusių, statusas, įtvirtintas pirminės Bažnyčios ir Rytų Bažnyčių per amžius praktikos, yra gerbtinas.
Kan. 374
Tiek celibato, tiek susituokę dvasininkai turi spindėti skaistumo grožiu; specialioji teisė nustato tinkamas priemones šiam tikslui pasiekti.
Kan. 375
Susituokę dvasininkai, gyvendami šeimyninį gyvenimą ir auklėdami vaikus, turi būti puikiu pavyzdžiu kitiems Kristaus tikintiesiems.
Kan. 376
Bendras gyvenimas tarp celibato dvasininkų, kiek įmanoma, skatinamas, kad jie galėtų vienas kitą remti puoselėdami dvasinį ir intelektualinį gyvenimą ir efektyviau bendradarbiauti tarnystėje.
Kan. 377
Visi dvasininkai privalo švęsti dieviškąsias giesmes pagal savo teisės Bažnyčios specialiosios teisės nuostatas.
Kan. 378
Dvasininkai dažnai švenčia Dieviškąją Liturgiją pagal specialiosios teisės normas, ypač sekmadieniais ir šventėmis; labai skatinama kasdienė celebracija.
Kan. 379
Dvasininkai, meilės ryšiu sujungti su bet kurios savo teisės Bažnyčios broliais, visi kartu dirba Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, statydinimui, todėl, nepaisydami skirtingų pareigų, bendradarbiauja ir padeda vienas kitam.
Kan. 380
Dvasininkai rūpinasi pašaukimų į šventąsias tarnystes ir pašvęstąjį gyvenimą skatinimu ne tik pamokslais, katecheze ar kitomis tinkamomis priemonėmis, bet ypač savo gyvenimo ir tarnystės liudijimu.
Kan. 381
§ 1. Kupini apaštalinio uolumo, dvasininkai visiems yra geradarystės ir svetingumo pavyzdys, ypač ligoniams, kenčiantiems, persekiojamiems, tremtiniams ir pabėgėliams.
§ 2. Dvasininkai, nebent turi pateisinamą kliūtį, privalo teikti dvasinius Bažnyčios gėrybes, ypač Dievo žodį ir sakramentus, tiems Kristaus tikintiesiems, kurie tinkamai prašo, yra tinkamai nusiteikę ir nėra teisės draudžiami priimti sakramentų.
§ 3. Dvasininkai pripažįsta ir skatina pasauliečių orumą bei jų specifinį vaidmenį Bažnyčios misijoje, ypač vertindami įvairius pasauliečių charizmas ir jų kompetenciją bei patirtį nukreipdami Bažnyčios labui, ypač teisėje numatytais būdais.
Kan. 382
Dvasininkai visiškai vengia to, kas neatitinka jų luomo pagal specialiosios teisės tiksliau nustatytas normas, ir taip pat vengia to, kas yra svetima jų luomui.
Kan. 383
Dvasininkai, kaip ir kiti piliečiai, turi turėti civilines ir politines teises, tačiau:
1° jiems draudžiama užimti viešąsias pareigas, susijusias su civilinės valdžios vykdymu;
2° kadangi karinė tarnyba mažiau tinka dvasininkų luomui, jie negali savanoriškai jos imtis be savo Hierarcho leidimo;
3° jie naudojasi išimtimis, kurias civiliniai įstatymai, susitarimai ar papročiai suteikia dvasininkams, atleidžiant juos nuo pareigų ir viešųjų tarnybų, svetimų dvasininkų luomui, taip pat nuo karinės tarnybos.
Kan. 384
§ 1. Kaip sutaikinimo tarnai, dvasininkai stengiasi skatinti taiką, vienybę ir teisingumu pagrįstą santarvę tarp žmonių Kristaus meilėje.
§ 2. Jie nedalyvauja politinėse partijose ar profesinių sąjungų valdyme, nebent vyskupijos vyskupo sprendimu, specialiosios teisės ar Patriarcho ar kitos valdžios nuomone tai reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendrajam gėriui skatinti.
Kan. 385
§ 1. Įkvėpti Kristaus neturto dvasios, dvasininkai siekia būti dangaus gėrybių liudytojais pasaulyje per paprastą gyvenimą ir naudoja laikinas gėrybes su dvasine išmintimi teisingam tikslui; gėrybes, įgytas vykdant bažnytines pareigas, tarnystę ar užduotis, panaudoja, užtikrinę savo tinkamą išlaikymą ir luomo pareigų vykdymą, apaštalavimo ar labdaros darbams.
§ 2. Dvasininkams draudžiama patiems ar per kitus užsiimti verslu ar prekyba savo ar kitų naudai, nebent gavus specialiosios teisės nustatytos savo teisės Bažnyčios valdžios ar Apaštalų Sosto leidimą.
§ 3. Dvasininkui draudžiama laiduoti, net savo turtu, be konsultacijos su savo vyskupijos vyskupu ar, jei reikia, vyresniuoju.
Kan. 386
§ 1. Dvasininkai, net jei neturi pareigų, susijusių su gyvenamąja vieta, ilgam laikui, nustatytam specialiosios teisės, negali palikti savo vyskupijos be bent numanomo savo Hierarcho leidimo.
§ 2. Dvasininkas, gyvenantis už savo vyskupijos ribų, pavaldus tos vietos vyskupijos vyskupui klausimais, susijusiais su jo dvasininko statuso pareigomis; jei jis ketina ten būti ne trumpą laiką, nedelsdamas informuoja vietos Hierarchą.
Kan. 387
Dėl dvasininkų drabužių laikomasi specialiosios teisės.
Kan. 388
Dvasininkai negali naudotis teisėmis ir insignijomis, susijusiomis su jiems suteiktomis garbės pareigomis, už vietų, kuriose savo valdžią vykdo jas suteikusi valdžia, ribų, nebent valdžia, suteikusi garbės pareigas, nieko neišskirdama raštu sutiko, arba jie lydi ar atstovauja tą valdžią, arba gavo vietos Hierarcho sutikimą.
Kan. 389
Dvasininkai stengiasi vengti bet kokių ginčų; jei vis dėlto kyla ginčas tarp jų, jis perduodamas Bažnyčios teismui, ir, jei įmanoma, taip daroma ir ginčams tarp dvasininkų ir kitų Kristaus tikinčiųjų.
Kan. 390
§ 1. Dvasininkai turi teisę į tinkamą išlaikymą ir todėl už jiems pavestų pareigų ar užduočių vykdymą gauti teisingą atlyginimą, kuris, jei dvasininkai yra susituokę, turi atsižvelgti ir į jų šeimos išlaikymą, nebent tai jau kitaip tinkamai užtikrinta.
§ 2. Jie taip pat turi teisę, kad būtų užtikrinta tinkama jų ir, jei susituokę, jų šeimos socialinė apsauga, socialinė rūpyba ir sveikatos priežiūra; kad šios teisės būtų įgyvendintos, dvasininkai privalo prisidėti prie instituto, nurodyto Kan. 1021, § 2, pagal specialiosios teisės normas.
Kan. 391
Dvasininkai, laikantis Kan. 578, § 3, gali jungtis su kitais siekdami tikslų, tinkamų dvasininkų luomui; vyskupijos vyskupui priklauso autentiškai spręsti apie šių tikslų tinkamumą.
Kan. 392
Dvasininkai turi teisę į kasmetinį atostogų laiką, nustatytą specialiosios teisės.
Kan. 393
Dvasininkams, nepaisant jų būklės, rūpi visų Bažnyčių gerovė, todėl jie turi būti pasirengę tarnauti ten, kur yra poreikis, ypač leidžiant ar skatinant jų vyskupijos vyskupui ar vyresniajam, vykdyti savo tarnystę misijose ar regionuose, kur trūksta dvasininkų.
IV SKIRSNIS
APIE DVASININKO STATUSO PRARADIMĄ
Kan. 394
Šventieji šventimai, kartą galiojančiai priimti, niekada netampa negaliojančiais; tačiau dvasininkas praranda dvasininko statusą:
1° teismo sprendimu ar administraciniu dekretu, kuriuo paskelbiama šventimų negaliojimas;
2° teisėtai paskirta nušalinimo bausme;
3° Apaštalų Sosto reskriptu arba, pagal Kan. 397, Patriarcho reskriptu; šis reskriptas diakonams gali būti teisėtai suteikiamas tik dėl rimtų priežasčių, o presbiteriams – tik dėl labai rimtų priežasčių, ir Apaštalų Sostas jo nesuteikia be tokių priežasčių.
Kan. 395
Dvasininkas, praradęs dvasininko statusą pagal teisės normas, kartu praranda dvasininkų luomui būdingas teises ir nebėra saistomas dvasininko statuso pareigų, išskyrus Kan. 396; jam draudžiama vykdyti šventimų valdžią, išskyrus Kan. 725 ir 735, § 2; jis ipso iure netenka visų pareigų, tarnysčių, užduočių ir bet kokios deleguotosios valdžios.
Kan. 396
Išskyrus atvejus, kai paskelbiamas šventimų negaliojimas, dvasininko statuso praradimas neatleidžia nuo celibato pareigos, kurią suteikia tik Romos Popiežius.
Kan. 397
Patriarchas, gavęs Patriarchalinės Bažnyčios Vyskupų Sinodo arba, jei yra skubus pavojus, Nuolatinės Sinodo sutikimą, gali suteikti dvasininko statuso praradimą dvasininkams, turintiems gyvenamąją ar kvazi-gyvenamąją vietą patriarchalinės Bažnyčios teritorijos ribose, kurie nėra saistomi celibato pareigos arba neprašo atleidimo nuo šios pareigos; kitais atvejais klausimas perduodamas Apaštalų Sostui.
Kan. 398
Asmuo, praradęs dvasininko statusą Apaštalų Sosto reskriptu, gali būti vėl priimtas tarp dvasininkų tik Apaštalų Sosto; asmuo, gavęs dvasininko statuso praradimą iš Patriarcho, gali būti vėl priimtas tarp dvasininkų Patriarcho.
XI ANTRAŠTĖ
APIE PASAULIEČIUS
Kan. 399
Šiame Kodekse pasauliečiais laikomi Kristaus tikintieji, kuriems būdingas pasaulietinis pobūdis ir kurie, gyvendami pasaulyje, dalyvauja Bažnyčios misijoje, nėra šventimų luome ar priskirti vienuoliniam statusui.
Kan. 400
Pasauliečiai, be visiems Kristaus tikintiesiems bendrų teisių ir pareigų bei kitų kanonuose nustatytų, turi teises ir pareigas, išvardytas šioje antraštėje.
Kan. 401
Pagrindinė pasauliečių pareiga pagal jų pašaukimą yra, tvarkydami laikinus dalykus ir juos kreipdami pagal Dievą, siekti Dievo karalystės, todėl savo privačiame, šeimos ir politiniame-socialiniame gyvenime būti Kristaus liudytojais, skelbti Jį kitiems, ginti teisingus visuomenės įstatymus ir, spindėdami tikėjimu, viltimi ir meile, kaip raugas prisidėti prie pasaulio pašventinimo.
Kan. 402
Pasauliečiams priklauso teisė turėti tokią laisvę pasaulietiniuose valstybės reikaluose, kokia priklauso visiems piliečiams; tačiau, naudodamiesi šia laisve, jie rūpinasi, kad jų veiksmai būtų persmelkti evangeline dvasia, ir atsižvelgia į Bažnyčios magisteriumo pateiktą mokymą, vengdami savo nuomonę ginčytinais klausimais pateikti kaip Bažnyčios mokymą.
Kan. 403
§ 1. Laikantis teisės ir pareigos išlaikyti savo ritualą visur, pasauliečiai turi teisę aktyviai dalyvauti bet kurios savo teisės Bažnyčios liturginėse apeigose pagal liturginių knygų nuostatas.
§ 2. Jei Bažnyčios poreikiai ar tikra nauda to reikalauja ir trūksta šventųjų tarnų, pasauliečiams gali būti pavedamos tam tikros šventųjų tarnų funkcijos pagal teisės normas.
Kan. 404
§ 1. Be katechetinio mokymo, kuris turi būti teikiamas nuo vaikystės, pasauliečiai turi teisę ir pareigą įgyti jų gabumams ir būklei pritaikytą Kristaus apreikštos ir Bažnyčios autentiško magisteriumo perduotos doktrinos žinias, kad galėtų gyventi pagal šią doktriną, ją skelbti ir, jei reikia, ginti.
§ 2. Jie taip pat turi teisę įgyti gilesnes šventųjų mokslų žinias, dėstomas bažnytiniuose universitetuose, fakultetuose ar religinių mokslų institutuose, lankydami paskaitas ir siekdami akademinių laipsnių.
§ 3. Taip pat, laikantis nustatytų tinkamumo reikalavimų, jie yra tinkami gauti kompetentingos bažnytinės valdžios pavedimą dėstyti šventąsias disciplinas.
Kan. 405
Pasauliečiai uoliai studijuoja liturginį, teologinį, dvasinį ir drausminį paveldą, tačiau taip, kad tarp skirtingų savo teisės Bažnyčių pasauliečių būtų skatinama abipusė geranoriškumas, pagarba ir veiklos vienybė, o ritualų įvairovė nekenktų bendrajam visuomenės, kurioje jie gyvena, gėriui, bet vis labiau prie jo prisidėtų.
Kan. 406
Pasauliečiai, prisimindami pareigą, nurodytą Kan. 14, žino, kad ji ypač svarbi tose aplinkybėse, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų.
Kan. 407
Pasauliečiai, gyvenantys santuokiniame luome, pagal savo pašaukimą ypač privalo per santuoką ir šeimą prisidėti prie Dievo tautos statydinimo.
Kan. 408
§ 1. Pasauliečiai, pasižymintys tinkamomis žiniomis, patirtimi ir dora, yra tinkami būti išklausyti kaip ekspertai ar konsultantai bažnytinės valdžios, tiek asmeniškai, tiek kaip įvairių tarybų ir susirinkimų, tokių kaip parapiniai, vyskupiniai ar patriarchaliniai, nariai.
§ 2. Be bažnytinių pareigų, į kurias pasauliečiai priimami pagal bendrąją teisę, jie gali būti kompetentingos valdžios paskirti ir kitoms pareigoms, išskyrus tas, kurios reikalauja šventimų ar yra aiškiai draudžiamos pasauliečiams pagal savo teisės Bažnyčios specialiąją teisę.
§ 3. Vykdydami bažnytines pareigas, pasauliečiai visiškai pavaldūs bažnytinei valdžiai.
Kan. 409
§ 1. Pasauliečiai, nuolat ar laikinai paskirti specialiai Bažnyčios tarnystei, privalo įgyti tinkamą formavimą, reikalingą jų pareigoms tinkamai vykdyti, ir šias pareigas vykdyti sąmoningai, uoliai ir rūpestingai.
§ 2. Jie turi teisę į teisingą atlyginimą, pritaikytą jų būklei, kad, laikydamiesi ir civilinės teisės nuostatų, galėtų tinkamai pasirūpinti savo ir savo šeimos poreikiais; taip pat turi teisę, kad būtų užtikrinta tinkama jų ir jų šeimos socialinė apsauga, socialinė rūpyba ir sveikatos priežiūra.