Protopresbiteris – tai senas ir garbingas titulas, vartojamas tiek Rytų, tiek kai kuriose Vakarų krikščioniškose tradicijose. Žodis kilęs iš graikų kalbos: prōtos – „pirmasis“ ir presbyteros – „vyresnysis“, „kunigas“. Tad pažodžiui šis terminas reiškia „pirmąjį tarp kunigų“ arba „vyresnįjį kunigą“.
Protopresbiteris nėra naujas laipsnis ar atskira šventimų pakopa – tai garbės ar administracinis titulas, teikiamas tam kunigui, kuris yra ilgiausiai tarnaujantis, išmintingiausias ar turintis ypatingą autoritetą tarp kitų savo regiono dvasininkų. Kai kuriose tradicijose jis vadinamas vyriausiuoju kunigu arba dekanu (lot. decanus).
Rytų krikščionių Bažnyčiose – tiek ortodoksų, tiek katalikų rytų apeigų – protopresbiteris turi svarbų vaidmenį. Jis yra tarsi tiltas tarp vyskupo ir parapijų kunigų, padedantis palaikyti tvarką, vieningumą ir bendrystę. Jo pareigos apima dvasinį vadovavimą, patarimus, vizitacijas bei pagalbą kunigams, susiduriantiems su pastoraciniais sunkumais.
Istoriškai protopresbiterio pareigybė siekia dar IV–V amžių, kai didelėse vyskupijose reikėjo žmogaus, galinčio prižiūrėti tolimas parapijas ir užtikrinti, kad liturginė tvarka bei drausmė būtų išlaikomos. Tada jis veikdavo kaip vyskupo atstovas vietos bendruomenėse. Tokių pareigūnų būta Konstantinopolyje, Antiochijoje, Aleksandrijoje ir kitur – jie dažnai buvo laikomi autoritetingais patarėjais.
Vakarų Bažnyčioje, ypač viduramžiais, šis titulas taip pat egzistavo, nors palaipsniui jį pakeitė kitas terminas – archipresbiteris. Kai kuriais atvejais archipresbiteris ir protopresbiteris buvo tapatinami: abu reiškė dvasininką, turintį vyresniojo ar prižiūrėtojo funkciją parapijų kunigų tarpe.
Rytų katalikų Bažnyčiose (pvz., graikų, ukrainiečių, maronitų, chaldėjų) protopresbiteris dažnai yra regioninis kunigų vadovas, kuris vadovauja kelioms parapijoms arba visam dekanatui. Jis atsakingas už kunigų susirinkimų organizavimą, naujų kunigų integravimą, dvasinį lydėjimą ir liturginės drausmės priežiūrą.
Kai kuriose ortodoksų Bažnyčiose protopresbiterio titulas turi ir garbės pobūdį – suteikiamas kunigui už ypatingus nuopelnus, ilgametę tarnystę ar išskirtinį dvasinį autoritetą. Tokie dvasininkai dažnai sėdi garbingesnėse vietose per liturgiją, dėvi tam tikras liturgines insignijas, o jų vardas minimas oficialiuose dokumentuose.
Senesniuose liturginiuose tekstuose protopresbiteriai minimi kaip tie, kurie pirmieji dalyvauja Eucharistijoje šalia vyskupo. Tai simbolizuoja dvasinę brandą ir ištikimybę – protopresbiteris laikomas pavyzdžiu kitiems kunigams.
Lietuvoje šis titulas nėra plačiai vartojamas lotynų apeigų Bažnyčioje, bet jis išlikęs kai kuriose Rytų katalikų bendruomenėse (pavyzdžiui, unitų ar graikų katalikų struktūrose). Katalikų kanonų teisės kodeksas (CCEO) taip pat mini protopresbiterį kaip pareigybę, turinčią konkrečias administracines teises ir atsakomybę už kunigų priežiūrą savo teritorijoje.
Protopresbiteris turi ir simbolinę prasmę. Jis laikomas kunigiškojo luomo atmintimi – žmogumi, kuris saugo kunigystės dvasią, senąsias tradicijas ir liturginę tvarką. Kai vyskupas lankosi dekanate, būtent protopresbiteris jį pasitinka, pristato kitus kunigus ir pristato vietos padėtį.
Šis titulas primena, kad Bažnyčia visada vertino ne tik amžių ar pareigas, bet ir išmintį, patirtį, nuoseklų tarnavimą. Protopresbiteris yra tarsi tylus liudininkas to, kad tikroji galia Bažnyčioje kyla ne iš valdžios, o iš ištikimos tarnystės.
Kai kurie Bažnyčios tėvai rašė, jog „pirmasis kunigas turi būti pirmas ne valdžia, o meile“. Ši mintis atspindi protopresbiterio esmę – jis pirmas tik tam, kad būtų pavyzdys kitiems, o ne kad valdytų.