Tekstai

1 Esdras yra viena iš apokrifinių Senojo Testamento knygų, kuri buvo įtraukta į Septuagintą (LXX) ir Vulgatą, bet nebuvo priimta į hebrajų kanoną. Ji buvo dalis Karaliaus Jokūbo Biblijos (KJV) iki 1885 m., kai buvo pašalinta. Ši knyga iš esmės sutampa su Ezra knyga, tačiau joje yra papildomų epizodų. Pagrindinis akcentas yra Jeruzalės šventyklos atstatymas … [Skaityti toliau…]

Anafora yra centrinė Dieviškosios liturgijos malda, per kurią duona ir vynas yra paaukojami Dievui ir perkeičiami į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriais dalijamasi per Šventąją Komuniją. Bizantijos apeigose dažniausiai naudojamos dvi anaforos formos – viena iš jų yra Šventojo Bazilijaus Didžiojo anafora. Ši anafora ilgą laiką buvo pagrindinė sekmadieninė Dieviškoji liturgija Konstantinopolyje, … [Skaityti toliau…]

„Tuo metu Jėzus ėjo per javų laukus per sabatą; jo mokiniai buvo alkani ir pradėjo skinti varpas ir valgyti.“ (Mato 12:1) Ši trumpa ištrauka iš Mato evangelijos atskleidžia tiek religinį, tiek socialinį kontekstą, kuriame gyveno Jėzus ir jo mokiniai. Ji kalba apie sabato reikšmę, įstatymo laikymąsi bei Jėzaus požiūrį į religinį formalizmą. Sabatas žydams buvo … [Skaityti toliau…]

Karolingų teologinis traktatas, vadinamas Libri Carolini, yra VIII a. parašytas veikalas, kuriame Karolio Didžiojo aplinkos mokyti dvasininkai aiškino, kaip krikščionys turėtų žiūrėti į šventuosius paveikslus. Rankraštis saugomas Vatikano archyve kaip Vat. lat. 7207 ir yra vienas svarbiausių dokumentų, leidžiančių suprasti, kaip Vakarų Europa reagavo į tuo metu Bizantijoje kilusį ginčą dėl ikonų. Šis ginčas buvo … [Skaityti toliau…]

Gelazijaus sakramentarijus (lot. Sacramentarium Gelasianum), saugomas Vatikano archyve kaip rankraštis Vat. reg. lat. 316, yra vienas svarbiausių ankstyvosios Vakarų liturgijos šaltinių. Tai seniausias išlikęs Romos rito mišių ir sakramentų rinkinys, datuojamas apie 750 metus, kai frankų karalystėje formavosi nauja liturginė tradicija, sujungusi Romos ir vietinius galikų elementus. Rankraštis leidžia tiksliai matyti, kaip buvo suprantama liturginė … [Skaityti toliau…]

Avesta – seniausias zoroastriečių religijos šventasis raštas, susiformavęs senovės Persijoje (dabartiniame Irane) maždaug tarp 1500 ir 500 m. pr. Kr. Šis tekstų rinkinys yra ne tik zoroastrizmo religinis pamatas, bet ir vienas svarbiausių indoeuropiečių religijų, kalbos bei kultūros paveldo šaltinių, atveriantis unikalią senosios Persijos pasaulėžiūros, papročių ir tikėjimo panoramą. Mokslinėje ir religinėje literatūroje šis raštas … [Skaityti toliau…]

Piramidžių tekstai – vieni seniausių žinomų religinių rašytinių šaltinių pasaulyje, sukurti Senovės Egipte III tūkstantmetyje prieš Kristų. Jie iškalti ant kelių faraonų laidojimo kamerų sienų bei sarkofagų, dažniausiai aptinkami Penktosios ir Šeštosios dinastijų laikotarpio (apie 24–22 amžius pr. Kr.) piramidėse. Šie tekstai, dar vadinami „Maginiais užkeikimais“, tarnavo kaip dvasinis vadovas pomirtinei kelionei, siekiant užtikrinti mirusiojo … [Skaityti toliau…]

Kešo šventyklos himnas (The Kesh temple hymn) yra vienas seniausių žinomų pasaulio religinių tekstų, sukurtas ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu apie 2600 m. pr. Kr. Tai sumerų poetinis kūrinys, skirtas šventyklai Keše (Keš, Kiš), kuri buvo laikoma viena iš svarbiausių dievų buveinių ankstyvojoje Mesopotamijoje. Himnas priklauso vadinamajai „dešimtuko“ (Decad) literatūrinei tradicijai — tai buvo tekstų rinkinys, kurį … [Skaityti toliau…]

Kas yra Dekalogas? Dekalogas (lot. Decalogus, angl. The Ten Commandments, *hebr. ‏עשרת הדברות), dar vadinamas Dešimčia Dievo įsakymų, yra kertinis moralės principų rinkinys, randamas Senojo Testamento tekstuose. Jis laikomas pamatiniu tiek žydų, tiek krikščionių tikėjimo pamatu, o jo idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir islamo kultūrą. Tradicija pasakoja, kad Mozei, užkopusiam į Sinajaus kalną, šiuos … [Skaityti toliau…]

Bodmerio papirusai XIV–XV (lot. Papyri Bodmer XIV–XV), dažniausiai žymimi kaip P75, yra vieni svarbiausių ankstyvųjų Naujojo Testamento rankraščių, datuojami maždaug II–III amžiumi. Šiuose papirusuose išlikusios didelės Evangelijos pagal Luką ir Evangelijos pagal Joną dalys, todėl jie yra vieni seniausių šių tekstų liudijimų. P75 reikšmė tekstologijai yra išskirtinė, nes šis rankraštis leidžia palyginti ankstyvąsias evangelijų formas … [Skaityti toliau…]

„Kilk, plikagalvi“ (lot. Ascende calve) yra vienas iš viduramžių pranašiškų ciklų, priklausančių platesnei popiežių pranašysčių tradicijai, kurią tyrinėtojai sieja su XIII–XV amžiaus rankraščių aplinka. Šis ciklas nėra savarankiškas literatūrinis kūrinys, o dalis platesnės pseudojoachiminės pranašysčių šeimos, kurioje popiežių seka pateikiama per simbolinius vaizdinius ir trumpus tekstinius komentarus. Pavadinimas Ascende calve kilęs iš pirmosios pranašystės iliustracijos … [Skaityti toliau…]

Didžioji Vakarų schizma, lotyniškai vadinama Magnum Schisma Occidentale, buvo vienas reikšmingiausių viduramžių Bažnyčios krizių laikotarpių, trukęs nuo 1378 iki 1417 metų. Ši krizė prasidėjo po popiežiaus Grigaliaus XI mirties, kai Romoje susirinkus kardinolams buvo išrinktas popiežius Urbonas VI, tačiau dalis jų netrukus pareiškė, kad rinkimai įvyko neteisėtai dėl Romos minios spaudimo. Tai paskatino antrą popiežiaus … [Skaityti toliau…]