Kešo šventyklos himnas (The Kesh temple hymn) yra vienas seniausių žinomų pasaulio religinių tekstų, sukurtas ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu apie 2600 m. pr. Kr. Tai sumerų poetinis kūrinys, skirtas šventyklai Keše (Keš, Kiš), kuri buvo laikoma viena iš svarbiausių dievų buveinių ankstyvojoje Mesopotamijoje. Himnas priklauso vadinamajai „dešimtuko“ (Decad) literatūrinei tradicijai — tai buvo tekstų rinkinys, kurį senovės raštininkai mokėsi kopijuoti kaip savo profesinio pasirengimo dalį. Dėl to Kešo himnas išliko nepaprastai stabilus: jo tekstas beveik nepakito per daugiau nei aštuonis šimtmečius, o tai yra retas reiškinys senovės literatūroje.
Himnas šlovina Kešo šventyklą kaip kosminį centrą, jungiantį dangų ir žemę. Šventykla čia vaizduojama ne tik kaip architektūrinis statinys, bet kaip gyva, dieviška struktūra, kurioje susitelkia Enlilio — aukščiausiojo sumerų dievo — galia. Tekste pabrėžiama, kad šventykla buvo pastatyta ir palaiminta pačių dievų, o jos tvarka ir grožis yra dieviškos valios išraiška. Kešas čia tampa vieta, kurioje dievai nusileidžia į žemę, o žmonės gali patirti jų artumą.
Svarbi himno dalis yra dievų vaidmenų išskleidimas. Enlilis, kaip dangaus ir žemės valdovas, šventyklai suteikia galią ir autoritetą. Deivė Nisaba, rašto ir išminties globėja, aprašoma kaip ta, kuri „suaudžia žodžius kaip tinklą“, taip pabrėžiant himno literatūrinį ir sakralinį pobūdį. Šventykla čia tampa ne tik religijos, bet ir kultūros, žinių bei socialinės tvarkos centru.
Kešo šventyklos himnas taip pat yra vienas pirmųjų tekstų, kuriame šventykla aprašoma kaip kosminė ašis — vieta, kurioje susitinka dieviškasis ir žemiškasis pasauliai. Ši idėja vėliau tapo universali daugelyje religijų: nuo Babilono zigurato iki Jeruzalės šventyklos, nuo graikų Apolono šventyklų iki krikščioniškų katedrų. Todėl Kešo himnas yra ne tik literatūrinis paminklas, bet ir vienas ankstyviausių religinių tekstų, formavusių vėlesnę sakralinės architektūros ir teologijos tradiciją.
Kešo šventyklos himnas
1–9
Kunigaikštis, kunigaikštis, iš šventyklos išeina.
Enlilis, kunigaikštis, iš šventyklos išeina.
Kunigaikštis, karališkasis kunigaikštis, iš šventyklos išeina.
Enlilis pakėlė akis į kalnus.
Enliliui kalnai pakėlė savo baimę.
Keturių dangaus kampų dievai Enliliui kaip sodas žaliuoja.
Kešas iškėlė galvą jam.
Kešas, kalnų galvų iškėlėjas.
Enlilis Kešui gieda šlovės giesmę.
10–17
Nisaba – jos rašytoja.
Jos žodžiai teka kaip tinklas.
Raštas rašomas, rankos dedamos ant lentelių.
Šventykla – gyvatė krašte, įnirtingas jautis Aratoje.
Kešo šventykla – gyvatė krašte, įnirtingas jautis Aratoje.
Užaugusi kaip kalnas, apkabinusi dangų.
Užaugusi kaip E-kuras, kalnų galvų iškėlėja.
Kaip Abzu išsiliejusi, kaip kalnas žaliuojanti.
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
18–25
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos pirmoji giesmė.
26–34
Šventykla gera, pastatyta geroje vietoje.
Kešo šventykla (kai kuriuose rankraščiuose: gera šventykla), pastatyta geroje vietoje.
Kaip didžioji laivė plaukia danguje.
Kaip sidabrinė laivė prieplaukoje išsirikiavusi.
Kaip dangaus laivė – gyvatė kalnuose.
Kaip maža laivė pakrante plaukia.
Šventykla kaip jautis riaumoja, kaip jautis baubia.
Šventykla iš vidaus – šalies širdis.
Iš nugaros – Gyvenimo kvėpavimas Šumerui.
Šventykla – didžioji pakyla, prie dangaus prilipusi.
Šventykla – tikroji didžioji pakyla, prie dangaus prilipusi.
Šventykla – didžioji karūna, prie dangaus prilipusi.
Šventykla – vaivorykštė, prie dangaus prilipusi.
Jos gyvatė danguje išsidėsčiusi.
Jos pamatas Abzu gilumoje įleistas.
Jos šešėlis kalnus dengia.
35–43
Šventykla, pastatyta dangaus ir žemės vietoje, Enliliui šlovę gieda.
Motinai Nin-tud sprendimą skelbia.
Šventykla Keše žaliuojanti kaip vaisius.
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos antroji giesmė.
44–55
Šventykla – dešimt šarų danguje, penki šarai žemėje.
Šventykla – dešimt burų danguje, penki burai žemėje.
Šventykla – danguje laukinis jautis, žemėje tauras.
Šventykla – danguje gazelė, žemėje stirna.
Šventykla – danguje marga gazelė, žemėje žalia stirna.
Šventykla – danguje gyvatė žaibo pavidalu, žemėje žuvėdra vandeniu plaukia.
Šventykla – danguje kaip saulė kyla, žemėje kaip mėnulis šviečia.
Šventykla – danguje vėzdas, žemėje – kirvis.
Šventykla – danguje kalnas, žemėje – požemis.
Šventykla – trečioji jos giesmė.
56–57
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos trečioji giesmė.
58–73
Šventykla – liūto pagimdytas, jos vidus – tolimas didvyris.
Kešo šventykla – liūto pagimdytas, jos vidus – tolimas didvyris.
Jos vidus – didvyriai didvyrius rikiuoja.
Nin-hur-sag – didžioji gyvatė, jos viduje įsikūrusi.
Nin-tud – didžioji motina, gimdančioji gimdo.
Šul-pa-ed – kunigaikštis, valdžia jam duota.
Ašgi – didvyris, žaidžia mezej.
Uru-maš – didysis sargybinis, stepėje gyvena.
Šventykla – tauras pakrantėje ričkauja.
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos ketvirtoji giesmė.
74–86
Šventykla – kaip šviesa pakyla ant didžiosios pakylos.
Kaip baltas jautis stepėje šviečia.
Šventykla – kunigaikštis pastatė, tigi giesme šlovina.
Jos vidus – šalies širdis.
Jos nugara – Gyvenimo kvėpavimas Šumerui.
Jos vartai – liūtas guli.
Jos vartai – didysis žmogus, žodį skelbia.
Šventykla – vartai kalną neįveikia.
Jos durų užraktas – didysis jautis duria.
Šventykla – kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos penktoji giesmė.
87–102
Šventykla – šventa jos šviesa – rūmai.
Kešo šventykla – šventa jos šviesa – rūmai.
Šventykla – jos valdovas – Anuna.
Jos šventikai – šventyklos tarnai E-an-na.
Šventykla – karalius laiko vėzdą.
Kunigaikštis – širdyje tinklą ištempia.
Durininkas – duris laiko.
Paukštis – vandenį neša.
Medaus – šventoje vietoje sėdi.
Enkumai – žemę laimina.
Pašalikai – būgnus muša.
Uru-ru – uru-ru dainuoja.
Si-amake – gumga groja.
Jical-jar-sur-ra – suh-sah groja.
Nar – kugala būgną muša.
Tigi – kunigaikštis gerai groja.
Šventykla pastatyta – jos grožis geras.
Kešo šventykla pastatyta – jos grožis geras.
Jos valdovė – DIN-bi-a sėdi.
Nin-hur-sag – jos valdovė DIN-bi-a sėdi.
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos šeštoji giesmė.
103–127
Miesto šlovė – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
Kešo šventykla – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
Jos vidus – didvyriai didvyrius rikiuoja.
Sprendimą skelbia – didžiąją ranką laiko.
Šventykla – jautis riaumoja – jautis baubia.
Šventykla – avių banda – valgo.
Šventykla – avių banda – valgo.
X – jų kaklai švarūs.
Pakylos – kaklus kelia.
Taskarin – karūną nešioja.
Asal – dangų dengia.
Kaip kalnas – žaliuoja.
Kaip Kešas galinga – kas gali ją įveikti?
Jos didvyris kaip Ašgi – galinga, motina ją pagimdė.
Jos valdovė kaip Nin-tud – galinga, kas gali į ją žiūrėti?
Šventyklos septintoji giesmė.
128–133
Miesto šlovė – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
Kešo šlovė – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
Jos didvyris – Ašgi – šlovė.
Kešas pastatytas – Ašgi šlovė.
Kešas pagirtas – Nin-tud šlovė.
Šventyklos aštuntoji giesmė
(128–133)
iriki-ce₃ iriki-ce₃ lu₂ teš₂-a na-teš₂
miesto šlovė – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
e₂ keš₃ki iriki-ce₃ lu₂ teš₂-a na-teš₂
Kešo šventykla – miesto šlovė – kas gali ją pasiekti?
ur-saŋ-bi daš₃gi₄-ce₃ lu₂ teš₂-a na-teš₂
jos didvyris – Ašgi – šlovė
keš₃ki du₃-a daš₃gi₄ za₃-mi₂
Kešas pastatytas – Ašgi šlovė
keš₃ki mi₂ dug₄-ga dnin-tu-ra za₃-mi₂
Kešas pagirtas – Nin-tud šlovė