Tekstai

Gesaro eposas (tibetietiškai སྒེར་སར་རྒྱལ་པོ་, Gesar Gyalpo; mongoliškai Гэсэрийн тууж, Gesarin tuuj; kinų tradicijoje 格萨尔王传, Gésà’ěr wáng zhuàn) yra vienas didžiausių ir ilgiausių pasaulio epų, gyvuojantis daugiau nei tūkstantį metų. Tai nėra viena knyga ar kanoninis tekstas, o milžiniška žodinė tradicija, perduodama dainuojant, deklamuojant ir improvizuojant. Skirtingos tautos – tibetiečiai, mongolai, tu, balti tibetiečiai, buriatai – … [Skaityti toliau…]

Tahāfut al‑Tahāfut (Nenuoseklumo nenuoseklumas arba Paneigimo paneigimas) yra vienas svarbiausių islamo filosofijos tekstų, parašytas Andalūzijos mąstytojo Ibn Rušdo, Vakaruose žinomo kaip Averojus. Šis veikalas sukurtas kaip tiesioginis atsakas Al‑Ghazalio knygai Tahāfut al‑Falāsifa (Filosofų nenuoseklumas), kurioje Al‑Ghazalis kritikavo islamo racionalistus ir jų metafizines doktrinas. Averojus siekė parodyti, kad Al‑Ghazalio argumentai yra vidujai prieštaringi, o filosofų sistema … [Skaityti toliau…]

Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]

„Risālat al‑Ghufrān“ (arab. رسالة الغفران, liet. Atleidimo laiškas) yra Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057) kūrinys, vienas originaliausių viduramžių arabų literatūros tekstų. Jis parašytas XI a. pirmoje pusėje, vėlyvuoju autoriaus gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau buvo įsitvirtinęs kaip radikalus mąstytojas, skeptikas ir literatūrinės satyros meistras. „Risālat al‑Ghufrān“ išsiskiria tuo, kad pomirtinio pasaulio kelionę naudoja ne kaip religinę … [Skaityti toliau…]

„Luzūmiyyāt“ (arab. اللزوميات), pilnu pavadinimu „Luzūm mā lā yalzam“ („Įsipareigojimas tam, ko nereikia įsipareigoti“), yra vienas reikšmingiausių XI a. arabų literatūros kūrinių, sukurtas Sirijos poeto, mąstytojo ir skeptiko Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057). Šis rinkinys laikomas brandžiausiu jo filosofinės kūrybos etapu ir išsiskiria tiek forma, tiek turiniu. Jį sudaro beveik 1600 trumpų eilėraščių, parašytų sudėtinga, paties … [Skaityti toliau…]

Kitāb al‑Zumurrud (Smaragdo knyga) yra vienas paslaptingiausių ankstyvosios islamo intelektinės istorijos kūrinių. Šis tekstas neišliko, tačiau jo fragmentai žinomi iš vėlesnių musulmonų teologų, kurie citavo jį polemikos tikslais. Dėl šios priežasties Smaragdo knyga tapo savotišku intelektiniu šešėliu: jos turinys rekonstruojamas iš priešiškų šaltinių, o pats kūrinys egzistuoja tik kaip atgarsis. Tarptautinėje literatūroje jis minimas arabų … [Skaityti toliau…]

„Zhuangzi“ arba „Chuang Tzu“ (莊子, liet. Džuangzi) – vienas kertinių daoizmo tekstų, parašytas IV–III a. pr. m. e. laikotarpiu ir tradiciškai priskiriamas mąstytojui Zhuang Zhou (庄周). Vakarų pasaulyje bei senesnėje literatūroje šis kūrinys taip pat gerai žinomas kaip „Chuang Tzu“ – tai senoji Wade-Giles lotynizacijos sistema, kuri dominavo klasikinėje sinologijoje. Šiuolaikinis tarptautinis standartas yra „Zhuangzi“ … [Skaityti toliau…]

Sāṃkhyakārikā – vienas svarbiausių ir įtakingiausių klasikinės Indijos filosofijos tekstų, priskiriamas mąstytojui Īśvarakṛṣṇai, gyvenusiam maždaug IV–V amžiuje. Tai glaustas, eiliuotas traktatas, sudarytas iš septyniasdešimt dviejų posmų (kai kuriuose rankraščiuose išlikusi ir septyniasdešimt trečioji, vėlyva baigiamoji eilutė). Kūrinys parašytas trumpomis, koncentruotomis eilutėmis, vadinamomis kārikomis, todėl savo forma primena filosofinį poemą: kiekviena eilutė yra savarankiškas teiginys, o … [Skaityti toliau…]

Heraklis, graikų mitologijos didvyris, žinomas romėnams kaip Herkulis, yra ne tik raumenų kalnas, bet ir simbolis žmogaus, kovojančio su likimu, dievų rūstybe ir savo paties silpnybėmis. Jo 12 žygdarbių, paskirtų karaliaus Euristejo, turėjo būti neįveikiami, tačiau Heraklis, ginkluotas stiprybe, išradingumu ir užsispyrimu, juos atliko, tapdamas legenda. Heraklis, Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, nuo gimimo buvo … [Skaityti toliau…]

Šiuolaikinėje visuomenėje religinės bendruomenės veikia ne tik kaip dvasinio gyvenimo centrai, bet ir kaip nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios įvairiomis socialinėmis bei kultūrinėmis veiklomis. Dėl to kyla klausimų, kokios mokestinės prievolės joms taikomos, ar jos moka tokius pačius mokesčius kaip verslo įmonės, ar gali naudotis tam tikromis lengvatomis. Įvairiose šalyse susiformavusios skirtingos praktikos, tačiau remiantis Lietuvos ir … [Skaityti toliau…]

Šis klausimas iškyla daugeliui tikinčiųjų ir domisi ne tik katalikai, bet ir kitų konfesijų krikščionys ar dvasinių ieškojimų keliu einantys žmonės. Nors nėra griežto visiems vienodo grafiko, pagal kurį privalu lankytis bažnyčioje, tradicinės Katalikų Bažnyčios mokymas ir praktika siūlo kelias gaires, padedančias palaikyti gyvą tikėjimo ryšį. 1. Sekmadienio Mišios – privalomasis tikinčiųjų susitikimas Katalikų Bažnyčios … [Skaityti toliau…]

Vienas iš reikšmingiausių aspektų Katalikų Bažnyčios mokyme yra išpažinties slaptumas. Šis principas, dar vadinamas „išpažinties antspaudu“ (lot. sigillum confessionis), reiškia, kad kunigas, išklausantis penitento (išpažintį atliekančio asmens), negali jokiomis aplinkybėmis atskleisti jokios išpažinties informacijos. Netgi teismai ar kitos teisinės institucijos negali įpareigoti kunigo atskleisti išgirstų nuodėmių. Tačiau visuomet kyla klausimas: ar gali būti kokių nors … [Skaityti toliau…]