Tekstai

Šventajame Rašte, ypač Mato evangelijos 25-ajame skyriuje, randame vieną iš labiausiai įsimintinų Jėzaus pasakojimų apie Paskutinį teismą. Šiame pasakojime Kristus apibūdina save kaip Karalių, sugrįžusį visiems laikams, kuris „pasodins avis savo dešinėje, o ožius – kairėje“ (plg. Mt 25, 33). Tokia ne tik vaizdinga, bet ir itin reikšminga scena tapo galingu dvasiniu mokymu, atskleidžiančiu teisingumo … [Skaityti toliau…]

Biblinėje kalboje frazė „ieškoti Dievo veido“ (hebr. pānîm) reiškia ne vien tikrąjį Dievo atvaizdą, bet ir artimą Jo buvimą, malonės bei meilės patyrimą. Šventajame Rašte šis motyvas atskleidžia gilų troškimą susitikti su Dievu, patirti Jo artumą. Psalmistas rašo: „Sako mano širdis: „Ieškokite jo veido.“ Tavo veidą, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8). Šie žodžiai puikiai … [Skaityti toliau…]

„Arda Virafo kelionė“ (pahlavių kalba Ardā Wīrāz Nāmag) – tai senovinis zoroastrizmo tekstas, parašytas viduriniosios persų (pahlavių) kalba, datuojamas maždaug III–VII a. po Kr. Šis kūrinys priskiriamas viduramžių persų literatūrai ir yra vienas svarbiausių zoroastrizmo religinių tekstų, atspindinčių to meto tikėjimą, moralę ir kosmologiją. Tai nėra šiuolaikinio romano ar grožinės literatūros knyga, o veikiau religinis-didaktinis … [Skaityti toliau…]

Viduramžiais geometrija buvo laikoma ne tik matematikos šaka, bet ir dieviškosios tvarkos atspindžiu. Dievas, vadinamas „dangiškuoju geometru“ (Divinus Geometer), buvo vaizduojamas kaip kūrėjas, naudojantis geometrinius principus, tokius kaip proporcijos, simetrija ir harmonija, kurdamas pasaulį. Ši idėja atsispindėjo teologijoje, architektūroje, mene ir rankraščiuose, kur Dievas vaizduotas laikantis skriestuvą – įrankį, simbolizuojantį Jo tikslumą ir tobulumą. Žodis … [Skaityti toliau…]

Biblijos autorius yra pats Dievas, – viena kertinių krikščionių tikėjimo nuostatų, kurią ypač išsamiai aptaria Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Šiame dokumente (žr. DV, 11) pabrėžiama, jog visi Šventojo Rašto tekstai, nepaisant skirtingų epochų, literatūrinių žanrų ir autorių, kilę iš dieviškojo šaltinio ir yra perduoti Bažnyčiai kaip paties Dievo kalba. Tokia tiesa krikščioniškojoje … [Skaityti toliau…]

Liturgijoje, pasibaigus kiekvienam iš pirmųjų dviejų skaitinių, lektorius iškilmingai pareiškia: „Tai – Dievo žodis“. Šie žodžiai pabrėžia ypatingą Šventojo Rašto statusą, liudydami, kad tai, ką bendruomenė išgirdo, nėra paprastas istorinis dokumentas ar literatūrinis kūrinys. Bažnyčia čia drąsiai skelbia, jog kalbama apie patį gyvąjį Dievo žodį, skirtą konkrečiam laiko ir vietos kontekstui. Jis yra pritaikomas kiekvienam … [Skaityti toliau…]

Įkvėpimas, ypač religine prasme, yra universalus reiškinys, apimantis asmens dvasinę, emocinę ir intelektinę sritį. Šis konceptas, kilęs iš lotyniško žodžio „inspiratio“, reiškia pripūtimą arba įkvėpimą iš išorės, kitaip tariant – galingą stimulą, ateinantį iš aukštesnio šaltinio. Religinėje tradicijoje įkvėpimas dažnai siejamas su dieviškuoju impulsu, sakraliomis epifanijomis ar mistine patirtimi. Įvairių tikėjimų atstovai pripažįsta, kad toks … [Skaityti toliau…]

Actekai, viena iš svarbiausių senovės Meksikos civilizacijų, paliko gausybę religinių bei kultūrinių paminklų, liudijančių jų sudėtingą pasaulėvaizdį ir ypatingą santykį su aplinka. Naujausias radinys Templo Mayor – centrinės actekų šventyklos – archeologinėje vietovėje Meksiko mieste atskleidė iki šiol neregėtą gausių aukų pavyzdį: maždaug 1500 m. pastatytą altorių, kuriame aptikta 164 jūrų žvaigždės. Tai laikoma didžiausia … [Skaityti toliau…]

Kryžius krikščioniškoje tradicijoje yra itin svarbus simbolis, glaudžiai susijęs su Kristaus auka bei prisikėlimu. Jis reiškia ne tik Jėzaus pergalę prieš mirtį, bet ir dvasinę žmogaus pergalę prieš blogį. Dėl to krikščionys nuo seno tiki, kad kryžius skleidžia ypatingą, mistinę galią, saugo nuo piktosios dvasios įtakos ir suteikia žmogui dvasinę stiprybę. Kryžiaus galia krikščioniškoje tradicijoje … [Skaityti toliau…]

Ukraina, būdama didžiulė ir istoriškai įvairiapusė šalis, ilgus amžius formavo savitą religijų mozaiką. Jos geografija – nuo vakarinės srities, glaudžiai susijusios su katalikybe, iki rytinių regionų, kuriuose vyravo stačiatikybė bei istoriškai jautėsi Maskvos įtaka, – padėjo atsirasti gausybei konfesinių tradicijų. Be stačiatikybės ir katalikybės (tiek lotyniškojo, tiek graikiškojo rito), Ukrainos religiniame gyvenime svarbus vaidmuo teko … [Skaityti toliau…]

Verkiantis Jėzus – dažnai taip vadinama skulptūra ar kitokia Kristaus atvaizdo forma, kurios akyse žmonės pastebi skaidriai vilnijančias ašaras. Šis reiškinys neretai sutinkamas krikščioniškose bendruomenėse, kur plačiai diskutuojama apie jo kilmę, prasmę bei galimą antgamtinę prigimtį. Toks atvaizdas gali būti medinis, marmurinis ar net gipsinis, tačiau esminis dėmesio taškas yra tariamas ašarojimas, kuris tikintiesiems simbolizuoja … [Skaityti toliau…]

Šv. Petro aikštė Vatikane – monumentalus urbanistinis ansamblis, tapęs ne tik barokinės architektūros pavyzdžiu, bet ir plačiai žinoma dvasinės traukos vieta. Ji įsikūrusi priešais Šv. Petro baziliką, o jos ištakos siekia XVII amžių, kai popiežius Aleksandras VII patikėjo skulptoriui ir architektui Džovanui Lorencui Berniniui suprojektuoti didingą, tačiau svetingą erdvę, galinčią sutalpinti maldininkus iš viso pasaulio. … [Skaityti toliau…]