Tekstai

Mano Jėzus – tai ne knygoje parašytas personažas, ne tik Bažnyčios skelbiama tiesa, o gyvas, kasdienis lydintis asmuo, kurio buvimą jaučiu tyliausiose savo valandose. Kiekvienas žmogus, net jei to nesuvokia, turi savo santykį su Dievu – jis gali būti tylus, maištingas, artimas ar ilgesingas, bet jis yra. Ir kai sakau „Mano Jėzus“, neturiu omenyje vien … [Skaityti toliau…]

Kai Antanas Maceina 1950 m. parašė „Jobo dramą“, jis kalbėjo ne tik apie biblijinį veikėją, bet ir apie žmogų tremtyje, žmogų karo sūkuryje, žmogų, stovintį Dievo akivaizdoje – bet negaunantį atsakymo. Tai vienas subtiliausių ir jautriausių Maceinos kūrinių, parašytas ne kaip sausas komentaras, o kaip teologinė poema, kurioje Jobas tampa visos žmonijos simboliu. Šis veikalas … [Skaityti toliau…]

Vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu parašytas Antano Maceinos veikalas „Prasmė ir būtis“ yra tarsi subrendęs vaisius, kurio kiekvienas kąsnis prasideda klausimu – kodėl esu? ką tai reiškia? Ir kur link visa tai veda? Tai ne filosofinis traktatas griežta akademine prasme, bet veikiau dvasinis kelionės žemėlapis, sukurtas žmogaus, kuris daug matė, daug tylėjo ir dar daugiau mąstė. Šiame … [Skaityti toliau…]

1946 metais, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, lietuvių filosofas ir teologas Antanas Maceina ištarė tai, ko daugelis nedrįso suformuluoti – kodėl, Dievui esant, pasaulyje vis dar tvyro tiek daug tamsos, skausmo ir smurto? Jo veikalas „Niekšybės paslaptis“ – tai ne pamokslas ir ne kaltinimas, o gili, egzistenciškai sunki, bet dvasiškai atverianti meditacija apie blogio prigimtį. … [Skaityti toliau…]

Kai 1848 metais pasirodė Motiejaus Valančiaus dviejų tomų veikalas „Žemaičių vyskupystė“, tai nebuvo tik knyga apie dvasininkus ar bažnytines datas. Tai buvo tarsi tyli revoliucija – istorinis pasakojimas apie Žemaitiją, parašytas lietuvių kalba tuo metu, kai kalba ir tauta dar tik ieškojo savo balso. Valančius, Žemaičių vyskupas, parodė, kad galima ne tik melstis, bet ir … [Skaityti toliau…]

Marburgo straipsniai (vok. Marburger Artikel) yra 15 teologinių punktų, suformuluotų 1529 m. spalio 1–4 d. per Marburgo kolokviumą, kuriame Martynas Liuteris, Ulrichas Cvinglis, Martinas Buceris ir kiti reformatoriai diskutavo dėl protestantų doktrinų. Straipsniai buvo parengti siekiant rasti bendrą pagrindą tarp liuteronų ir šveicarų reformatorių, tačiau Eucharistijos klausimas liko neišspręstas. Žemiau pateikiami visi 15 straipsnių su … [Skaityti toliau…]

Oras nuo seniausių laikų buvo laikomas ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu elementu – jungtimi tarp žemės ir dangaus, kūno ir sielos, žmogaus ir dievybės. Visose didžiosiose religijose jis simbolizuoja gyvybę, kvėpavimą, dvasinį buvimą, o dažnai ir patį Dievo veikimą pasaulyje. Jau Filonas Aleksandrietis veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 28–30) aiškino, kad … [Skaityti toliau…]

Vandalų persekiojimai Afrikoje – tai vienas skaudžiausių ankstyvųjų krikščionybės epizodų, vykęs V a. viduryje, kai germanų vandalų karalystė valdė Šiaurės Afriką. Ši gentis, atėjusi iš Ispanijos ir įsikūrusi Kartaginos regione 429–439 m., buvo priėmusi arianizmo formą – mokymą, neigusią Kristaus dieviškumą. Jų valdovas Genserichas, o vėliau jo sūnus Hunerichas, laikė katalikus pavojingu priešu tiek teologiškai, … [Skaityti toliau…]

I amžiaus Palestina – tai pasaulis, kurio visuomeninė ir teisinė struktūra buvo giliai patriarchalinė. Moterys gyveno griežtai apibrėžtame vaidmenų lauke, kur svarbiausias jų tikslas buvo šeima, vaikai ir klusnumas vyro autoritetui. Viešoji erdvė, švietimas, religija, politika – visa tai buvo laikoma vyrų domenu. Būtent šiame kontekste pasirodo Jėzus iš Nazareto, ir tai, kaip jis elgėsi … [Skaityti toliau…]

Lotynų kalba, kadaise buvusi didingosios Romos imperijos širdimi, šiandien gyvuoja tarsi šešėlyje – jos neskambina nei turgaus prekeiviai, nei vaikai kiemuose. Tačiau nepaisant to, ši „mirusi kalba“ vis dar gyva, ypač religijoje, moksle ir simbolikoje. Kaip tai įmanoma? Kur pradingo kalba, kurią kalbėjo imperatoriai, kariuomenė, rašytojai ir mąstytojai? Lotynų kalba kilo Latiumo regione – ten, … [Skaityti toliau…]

Dešimtinė – tai senas kaip Biblija paprotys, kai žmogus atiduoda vieną dešimtąją savo turto ar pajamų Viešpačiui. Tai ne šiaip mokestis ar labdara – dešimtinė visų pirma reiškė, kad žmogus pripažįsta Dievą kaip tikrąjį visko davėją. Duodamas dalį, jis iš tiesų liudijo: viskas mano – bet nė vienas dalykas nėra tik mano. Pirmą kartą apie … [Skaityti toliau…]

Karališkoji funkcija (munus regale) – tai viena iš trijų pagrindinių Kristaus misijos pusių: pranašiškoji (mokymo), kunigiškoji (aukojimo) ir karališkoji (valdymo). Kiekvienas krikščionis per Krikštą ir Sutvirtinimą tampa šių trijų „funkcijų“ dalininku, ne tik simboliškai, bet ir iš tikrųjų – kviečiamas įgyvendinti jas savo gyvenime. Karališkoji funkcija nereiškia viešpatavimo jėga ar autoritetu – ji reiškia tarnystę, … [Skaityti toliau…]