Tekstai

Popiežiaus valstybė (Stato Pontificio, dar vadinama Ecclesiastical States arba Patrimonium Petri) – tai buvusi katalikų popiežiaus valdoma pasaulietinė valstybė, gyvavusi daugiau nei 1100 metų (nuo VIII a. iki 1870 m.), apėmusi didelę dalį centrinės Italijos. Ji buvo unikalus reiškinys: dvasinis vadovas valdė realią teritoriją, turėjo armiją, diplomatiją, mokesčius, teisės sistemą ir netgi kalėjimus. Popiežiaus valstybės … [Skaityti toliau…]

Tai klausimas, kuris verčia persvarstyti ne tik filosofiją, bet ir kasdienį gyvenimo jausmą: ar aš renkuosi, ar tiesiog stebiu, kaip mano smegenų laidai žaidžia savo scenarijų? Neurofiziologija pateikia įdomų iššūkį: eksperimentai, kuriuos pradėjo Benjaminas Libet, rodė, kad smegenyse sprendimo „žygiai“ prasideda keliasdešimt ar net šimtą milisekundžių anksčiau nei sąmoningas suvokimas apie apsisprendimą. Tai paskatino idėją, … [Skaityti toliau…]

Religija nuo seno laikoma tiesos, moralės ir dvasinio vadovavimo šaltiniu, tačiau jos istorija slepia ne tik šviesius puslapius, bet ir tamsias paslaptis, kurios dažnai buvo sąmoningai nutylimos. Krikščionybė, islamas, budizmas ir kitos religijos, jų institucijos bei lyderiai per šimtmečius ne kartą vengė atvirai pripažinti faktus, kurie galėjo pakenkti jų autoritetui, sukelti konfliktus ar atskleisti žmogiškas … [Skaityti toliau…]

Krikščioniškoji išmintis yra giluminis gebėjimas matyti pasaulį taip, kaip jį mato Dievas – su meile, tiesa ir amžinybės perspektyva. Tai ne proto gudrumas, bet širdies aiškumas, kilęs iš susitikimo su Tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14,6). Šventajame Rašte išmintis vadinama dievobaimės vaisiumi. Senajame Testamente – ypač Patarlių, Išminties, Siracido knygose – išmintis … [Skaityti toliau…]

Italija yra viena iš svarbiausių religinių centrų pasaulyje. Nuo seniausių laikų ši teritorija buvo įvairių tikėjimų ir dvasinių praktikų sankirta. Senovės romėnai garbino daugybę dievų, o jų religija buvo glaudžiai susijusi su valstybės gyvenimu. Šventyklos, aukojimai ir ritualai buvo neatsiejama visuomenės dalis, o Romos imperatoriai neretai buvo laikomi dieviškais. Krikščionybės plitimas Italijoje prasidėjo dar pirmaisiais … [Skaityti toliau…]

Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo pažymėtas išskirtiniu dėmesiu Centrinės ir Rytų Europos tautoms, jų kančioms sovietmečiu ir krikščioniško paveldo įprasminimui. Tarp svarbiausių šio laikotarpio dokumentų išsiskiria du laiškai, skirti Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos istorinės „Rusios“ krikščionims. 1. „Omnium ecclesiarum sollicitudo“ (1972 m.) Tai – popiežiaus Pauliaus VI (ne Jono Pauliaus II!) apaštališkas laiškas, … [Skaityti toliau…]

Konstantino ediktas (Milano ediktas), paskelbtas 313 m. Jį išleido du Romos imperatoriai – Konstantinas Didysis ir Licinijus – susitikę Milane po pergalės prieš Maksencijų. Lotyniškai žinomas kaip „Edictum Mediolanense“, o lietuviškai vadinamas „Milano ediktas“, „Konstantino ediktas“ arba „Ediktas dėl religijos laisvės“. Pavadinimas „Konstantino ediktas“ pabrėžia pagrindinį veikėją – imperatorių Konstantiną Didįjį. Būtent jis buvo ryškiausia … [Skaityti toliau…]

Abraomas (hebrajiškai אַבְרָהָם, arabiškai إبراهيم – Ibrahimas) yra viena svarbiausių figūrų žydų, krikščionių ir islamo religijose. Jo vardas pažodžiui reiškia „daugelio tautų tėvas“ – šį pavadinimą jis gavo pagal Dievo pažadą. Abraomas gimė senovės Mesopotamijoje, tradiciškai – Uro mieste (dabartinis Irakas), kažkur apie XIX–XVIII a. pr. Kr. Abraomas buvo Teracho sūnus. Biblija pasakoja, kad Dievas … [Skaityti toliau…]

Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]

Civilinės dvasininkijos konstitucija – 1790 (pranc. Constitution civile du clergé; liet. dar vartojama: Dvasininkų civilinė konstitucija, Dvasininkijos civilinė konstitucija, Dvasininkijos pasaulietinė konstitucija) Ši konstitucija buvo priimta Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos 1790 m. liepos 12 d., pačiame Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. Iniciatoriai – revoliucijos šalininkai ir Asamblėjos nariai, kurie siekė pertvarkyti Katalikų Bažnyčios santykį su valstybe pagal naujos … [Skaityti toliau…]

Granados susirinkimu dažniausiai vadinamas 1499–1501 m. Katalikų bažnyčios ir Ispanijos karūnos inicijuotas susirinkimas Granados mieste, kurio tikslas buvo reglamentuoti ir pagreitinti musulmonų (maurų) masinį atsivertimą į katalikybę po paskutinės maurų valstybės – Granados – užkariavimo 1492 metais. Ką nutarė? Pasekmės Granados susirinkimas – tai XV a. pabaigos–XVI a. pradžios Ispanijos Bažnyčios ir valdžios bandymas masiškai … [Skaityti toliau…]

George’o Edwardo Moore’o paradoksas, išreikštas teiginiu „Lyja, bet aš netikiu, kad lyja“, yra vienas iš klasikinių analitinės filosofijos galvosūkių, nagrinėjančių žinojimo, tikėjimo ir tikrovės santykį. Šis paradoksas, pavadintas XX a. britų filosofo vardu, kelia klausimus apie tai, kaip žmogaus įsitikinimai gali prieštarauti akivaizdžiai tikrovei ir ar tokie prieštaringi teiginiai yra logiškai įmanomi. Moore’o paradoksas kyla … [Skaityti toliau…]