Kai 1848 metais pasirodė Motiejaus Valančiaus dviejų tomų veikalas „Žemaičių vyskupystė“, tai nebuvo tik knyga apie dvasininkus ar bažnytines datas. Tai buvo tarsi tyli revoliucija – istorinis pasakojimas apie Žemaitiją, parašytas lietuvių kalba tuo metu, kai kalba ir tauta dar tik ieškojo savo balso. Valančius, Žemaičių vyskupas, parodė, kad galima ne tik melstis, bet ir rašyti moksliškai lietuviškai.
„Žemaičių vyskupystė“ – tai istoriografinis dviejų tomų darbas, kuriame pasakojama apie Katalikų Bažnyčios raidą Žemaitijoje nuo XV iki XIX amžiaus. Valančius rėmėsi rankraštiniais dokumentais, senais metraščiais, vyskupų vizitacijų aprašais ir net bažnytinėmis kronikomis. Šaltiniai buvo iš įvairių laikotarpių ir kalbų – lotynų, lenkų, rusų – tačiau viskas perteikta lietuviškai.
Valančius nuosekliai pasakoja apie pirmųjų bažnyčių kūrimą, kovas su pagonybe, dvasininkų kasdienybę, vienuolijų atvykimą ir parapijų steigimą. Kartu atsiskleidžia ir pasaulietinis gyvenimas – didikų vaidmuo, paprastų žmonių religingumas, švietimo pradmenys. Tai nėra sausa kronika. Valančius rašė gyvai, su pagarba, bet ir kritiškai – nevengė aprašyti dvasininkų ydų ar politinių įtakų.
Kodėl tai svarbu?
- Kalba: Tai vienas pirmųjų istorinių, beveik akademinių, veikalų lietuvių kalba. Tuo metu rašyti lietuviškai apie mokslą buvo drąsus sprendimas.
- Tautinė savimonė: Veikalas stiprino lietuvių tautinę tapatybę per istorinį pasididžiavimą.
- Moksliškumas: Nors Valančius nebuvo profesionalus istorikas, jo metodai – šaltinių analizė, lyginimas, nuosekli chronologija – priartina jį prie modernios istoriografijos.
- Paveldas: Iki šiol tai viena iš pagrindinių istorinių knygų apie Žemaitijos krikštą, dvasinį gyvenimą ir Bažnyčios vaidmenį regione.
Įdomūs faktai
- Pirmasis tomas buvo atspausdintas lėšomis, surinktomis iš pačių žemaičių – tai tarsi bendras tautos užsakytas veidrodis savo praeičiai.
- Antrame tome aprašytas net bažnytinis kaimų žemėlapis su kiekvienos parapijos ypatumais – tai buvo tikslus ir unikalus dokumentas.
- Knyga platinta slapta ir atsargiai, nes Rusijos imperijai netiko tokia tautinio sąmoningumo literatūra.
Šis veikalas paskatino tolesnį domėjimąsi lietuvių istorija, buvo skaitomas švietėjų, kunigų, net vėlesnių tautinio atgimimo veikėjų. Motiejus Valančius sugebėjo parodyti, kad lietuviškai galima kalbėti ne tik apie ganytojiškus reikalus, bet ir apie akademinius dalykus – su tikslumu, pagarba ir misija.
Įdomu tai, kad Valančius savo tekstuose subtiliai kritikavo kai kuriuos dvasininkus už aplaidumą ar girtavimą. Jis tikėjo, kad kunigas privalo būti pavyzdžiu, todėl nevengė viešai barti tų, kurie pamiršdavo savo pašaukimą. Toks atvirumas buvo drąsus žingsnis, rodantis vyskupo rūpestį tikinčiųjų sielomis. Be to, knygoje gausu detalių apie stebuklingais laikytus paveikslus, kurie sutraukdavo minias maldininkų. Valančius šiuos pasakojimus fiksavo su pagarba, suprasdamas, jog žmonių tikėjimas stebuklais yra svarbi religinio gyvenimo dalis. Jis tarsi sujungė oficialiąją bažnytinę istoriją su gyva liaudies religingumo tradicija, paversdamas Žemaitiją dvasiniu centru, kuriame kiekvienas kryžkelės koplytstulpis turėjo savo svarbią vietą.