Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Šešiapirštis žmogus milžinas, bevardis karys, minimas 2 Samuelio 21:20, yra intriguojanti figūra Senojo Testamento milžinų tradicijoje. Aprašytas kaip „rafaimų palikuonis“ iš Gato, filistinų miesto, jis išsiskiria neįprasta fizine anomalija – turėjo po šešis pirštus ant rankų ir kojų. Ši detalė pabrėžia jo milžinišką ir beveik antgamtinę prigimtį, siejamą su kitais Gato milžinais, tokiais kaip Goliatas … [Skaityti toliau…]
Dievo omniscientia, arba visagalybė žinojime, yra teologinė sąvoka, reiškianti, kad Dievas pažįsta viską: praeitį, dabartį, ateitį, kiekvieną mintį, veiksmą ir net tai, kas galėtų nutikti. Terminas omniscientia kilęs iš lotynų kalbos žodžių omni (visa) ir scientia (žinojimas, pažinimas). Ši Dievo savybė yra pagrindinė monoteistinių religijų, tokių kaip krikščionybė, islamas ir judaizmas, mokyme. Tačiau viską žinojantis … [Skaityti toliau…]
Nuo seniausių laikų žmonės medžius laikė ne tik gamtos dalimi ir dvasiniais simboliais, tiltais tarp žmogaus ir dievų, gyvųjų ir protėvių. Daugelio tautų tikėjimuose medžiai buvo gyvenimo, pasaulio sandaros ar dieviškos išminties ženklai. Prie jų buvo meldžiamasi, aukojamos dovanos, sprendžiami bendruomenės ginčai, ieškoma apsaugos, išminties ar gydymo. Medžiai tapo susitikimų su dieviškuoju vietomis, kur gamta … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Kristaus išdavimas yra vienas tragiškiausių ir teologiškai reikšmingiausių Naujojo Testamento epizodų. Šis įvykis, aprašytas visose keturiose evangelijose (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), atskleidžia žmogaus silpnybę, dieviškąją valią ir išganymo plano kulminaciją. Jėzaus išdavimas įvyko Getsemanės sode, netoli Jeruzalės, po Paskutinės vakarienės. Šis momentas žymi perėjimą nuo Jėzaus mokymo ir tarnystės prie jo kančios ir … [Skaityti toliau…]
Dar nuo senovės žmonės ieškojo vieno stebuklingo vaisto, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Senovės graikai tai vadino panacėja – vardas kilęs nuo Panakejos, Asklepijo dukros, mitologinės gydymo deivės. Tačiau krikščioniškame mąstyme panacėjos idėja įgavo visai kitą atspalvį: tai jau ne vaistinė žolelė ar eliksyras, o žmogaus širdies troškimas būti pilnai išgydytam – ne tik kūnu, … [Skaityti toliau…]
Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]
Sakartvelas ir Gruzija – du pavadinimai, vartojami tai pačiai Pietų Kaukazo valstybei, esančiai rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, apibūdinti. Šie pavadinimai atspindi skirtingas istorines, lingvistines ir kultūrines perspektyvas, o jų kilmė bei vartojimas yra glaudžiai susiję su regiono religine tapatybe, ypač krikščionybe, kuri Sakartvele yra dominuojanti religija. Pavadinimas Sakartvelas yra autentiškas, gruzinų kalboje vartojamas šalies vardas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje caligo ignorantiae (lot. „nežinojimo tamsa“) yra gili teologinė sąvoka, apibūdinanti būseną, kai siela, ieškodama Dievo, atsisako racionalaus žinojimo ir pasineria į dieviškąją paslaptį, kurią gaubia „tamsa“. Ši tamsa nėra neišmanymas ar neviltis, bet veikiau nuolankus pripažinimas, kad Dievas yra anapus žmogaus proto ribų. Populiarinta šv. Bonaventūros ir įkvėpta ankstesnių mistikų, tokių kaip Pseudo-Dionisijus … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje terminas excessus mentis (lot. „sielos išėjimas“ arba „proto peržengimas“) apibūdina gilų dvasinį patyrimą, kai žmogaus siela, per maldą ir kontempliaciją, pakyla virš savo žmogiškų ribų ir susivienija su Dievu. Ši sąvoka, ypač išplėtota viduramžių teologų, tokių kaip šv. Bonaventūra, atspindi mistinį kelią, kuriame siela peržengia racionalų mąstymą ir pasineria į dieviškąją meilę. Terminas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje angelai ir demonai yra dvasinės būtybės, turinčios laisvą valią, tačiau jų pasirinkimas tarp gėrio ir blogio laikomas vienkartiniu ir negrįžtamu. Ši idėja ypač ryški svarstant Velnio (arba Liuciferio) ir jo pasekėjų – demonų – likimą. Kodėl Velnias, net jei teoriškai atsiverstų į tikėjimą ir išlaisvintų sielas iš pragaro, negalėtų tapti šventuoju? Atsakymas slypi … [Skaityti toliau…]
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis. Vienas ryškiausių šių mitologijų bruožų – dievų vaizdavimas su žmogiškomis savybėmis, įskaitant santuokas, meilės romanus ir vaikų gimimą. Graikų ir Romėnų dievai dažnai buvo vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios žmonas, meilužes ir palikuonis, kurie atlikdavo svarbius vaidmenis mitologinėse istorijose. Graikų … [Skaityti toliau…]