Oras nuo seniausių laikų buvo laikomas ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu elementu – jungtimi tarp žemės ir dangaus, kūno ir sielos, žmogaus ir dievybės. Visose didžiosiose religijose jis simbolizuoja gyvybę, kvėpavimą, dvasinį buvimą, o dažnai ir patį Dievo veikimą pasaulyje. Jau Filonas Aleksandrietis veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 28–30) aiškino, kad „Dievas orui suteikė išskirtinę vietą, nes tai yra kvėpavimas – gyvybingiausias iš visų dalykų, o gyvybės priežastis yra pats Dievas“. Filonas čia susieja orą su dieviškuoju kvapu ir siela – tai, kas nematoma, bet gyvybinga. Pasak jo, kvėpavimas yra ženklas, kad žmogaus viduje veikia dieviškoji kibirkštis. Panašiai Klemensas Aleksandrietis „Protreptikas“ (I, 5) vadina orą „dieviškuoju dvelksmu“, per kurį Dievas palaiko kūriniją.
Senajame Testamente oras tiesiogiai susijęs su Dievo dvasia: „Viešpaties Dvasia (ruach) pleveno virš vandenų“ (Pr 1,2). Hebrajiškas žodis ruach reiškia ir vėją, ir kvėpavimą, ir dvasią. Tai ta pati jėga, kuri įkvepia gyvybę į žmogų: „Viešpats Dievas įkvepė į žmogaus šnerves gyvybės kvapą, ir žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2,7). Oras čia yra ne elementas, o dieviškojo veikimo būdas. Ezechielio regėjime (Ez 37,5–10) Dievas sako: „Aš įkvėpsiu į jus kvapą, ir jūs atgysite“ – sausiems kaulams ateina ruach, ir jie tampa gyva kariuomene. Psalmėse (Ps 33,6) „Viešpaties žodis sukūrė dangų, jo burnos kvapas – visą jų kareiviją“. Šv. Bazilijus Didysis „Hexaemeron“ (II, 6; PG 29, 40–44) aiškina, kad oras – lengviausias elementas, jungiantis žemę su dangumi, o jo judėjimas – Dievo valios ženklas.
Graikų filosofijoje oras taip pat turėjo sakralinį statusą. Anaksimenui (kaip cituoja Aristoteles „Metafizikoje“ A 3, 984a) jis buvo pirmapradė substancija – pneuma, iš kurios kyla visa būtis retėjant ar tankėjant. Stoikai, ypač Chrysippas (cit. Diogenes Laertius VII, 138–139), šią idėją perėmė ir pavadino pneuma visatos siela, pernešančia dieviškąją tvarką – logosą. Krikščionybėje ši samprata išliko – Šventoji Dvasia graikiškai vadinama Pneuma Hagion, o lotyniškai Spiritus Sanctus – abu žodžiai reiškia tą patį: orą, kvėpavimą, dvelksmą. Šv. Jonas Auksaburnis homilijoje apie Sekmines (PG 50, 457) sako: „Pneuma – tai Dievo kvėpavimas, kuris užliejo apaštalus kaip ugnis ir vėjas“. Grigalius Nazianzietis „Teologinėse kalbose“ (V, 5; PG 36, 136) vadina Dvasią „dieviškuoju vėju“, nešiojančiu malonę.
Induizme oras yra vienas iš penkių pagrindinių elementų (panchamahabhuta) – vayu. Jis laikomas gyvybės jėga, susijusia su prana, vidiniu kvėpavimu, kuris palaiko visų būtybių egzistenciją. „Upanišadose“ (Brihadaranyaka Upanishad 3.7.1–2) prana – tai visatos kvėpavimas, be kurio niekas negyvena. Jogos praktikos pagrįstos oro kontrole – pranayama, tiesiogiai reiškiančia „gyvybinės energijos valdymą per kvėpavimą“ (Patandžalio „Joga sutros“ II, 49–51). Čia oras yra vartai į dvasinį susiliejimą su aukštesne sąmone – per kvėpavimą žmogus suvienija kūną su Brahmanu. „Bhagavad Gita“ (4:29) mini pranajamą kaip auką, kur kvėpavimas tampa dievišku ritualu.
Budizme kvėpavimas laikomas tarpine būsena tarp kūno ir proto. Meditacijos metu stebimas kvėpavimas (anapanasati) yra kelias į nušvitimą – protu suvokiant, kaip oras ateina ir išeina, žmogus suvokia gyvenimo nepastovumą ir vidinę ramybę. „Anapanasati Sutta“ (Majjhima Nikaya 118) Buda moko: „Įkvėpdamas ilgai, jis žino: įkvepiu ilgai; iškvėpdamas trumpai, jis žino: iškvepiu trumpai“. Tai vipassanos pagrindas. Theravados tradicijoje Ajahn Chah „Food for the Heart“ aiškina kvėpavimą kaip inkarą dabartyje, jungiantį su Dharmos srautu.
Islame oras taip pat laikomas Dievo kūriniu ir jo valios nešėju. Korane sakoma: „Jis siunčia vėją kaip gailestingumo nešėją“ (Sūra 7:57; taip pat 25:48, 30:46). Vėjas (arab. riyah) – tai Dievo rankos ženklas, kuris atgaivina žemę ir žmonių širdis. Sūra 42:29 mini vėją kaip gyvybės nešėją. Sufizme kvėpavimas (nafas) yra sakralus: kiekvienas įkvėpimas laikomas Dievo dovana, o kiekvienas iškvėpimas – padėka. Rumi „Masnavi“ (I, 1920–1930) rašo: „Kvėpavimas – tai Dievo malonės vėjas, pučiantis per tuščią nendrę“. Ibn Arabi „Futuhat al-Makkiyya“ (II, 312) mato kvėpavimą kaip dieviškąjį rahman kvapą, palaikantį visatą.
Senovės Egipto religijoje oras buvo dievas Šu – jis laikė atskirai dangų (Nut) ir žemę (Gebą), leisdamas pasauliui egzistuoti, kaip pasakojama „Piramidžių tekstuose“ (PT 275–280). Šu – tai vėjas ir šviesa, gyvybės palaikytojas. Kinų tradicijoje oras (qi) yra gyvybinė energija, cirkuliuojanti visatoje. Žmogus gyvena tol, kol qi laisvai teka jo kūne – kaip dieviškas vėjas. „Huangdi Neijing“ (Su Wen, 1 skyrius) aiškina: „Qi – tai dangaus ir žemės kvėpavimas“. Daoizme Laozi „Dao De Jing“ (10) klausia: „Ar gali sutelkti qi kaip naujagimis?“ – kvėpavimas tampa keliu į Dao.
Krikščioniškoje mistikoje oras dažnai siejamas su malda. Šv. Jonas Klimakas „Laiptuose į dangų“ (28 žingsnis) moko Jėzaus maldą sinchronizuoti su kvėpavimu: įkvepiant – „Viešpatie Jėzau Kristau“, iškvepiant – „pasigailėk manęs“. Hesichastai, kaip Gregoras Palamas „Triadose“ (I, 2), mato kvėpavimą kaip kūno dalyvavimą Dievo energijose. Net šiuolaikinėje ortodoksijoje kvėpavimas – liturginis ritmas, jungiantis su Pneuma.
Per visas šias tradicijas oras išlieka metafora gyvybei ir dvasiai. Jis jungia Dievą su pasauliu, o žmogaus kvėpavimas – tai nuolatinis ryšys su kūrėju. Nuo ruach ir pneuma iki prana ir qi, visur pasikartoja ta pati mintis: oras yra nematoma, bet viską palaikanti dieviška energija, kurioje glūdi gyvybės paslaptis. Šiandien net mokslas pripažįsta kvėpavimą kaip gyvybės pagrindą, bet religinėje patirtyje jis lieka dieviškuoju dvelksmu – tiltu tarp matomo ir nematomo.