Dvasinė sausra – tarsi išdžiūvusi žemė sieloje, kur malda nebesuteikia paguodos, tikėjimas atrodo tolimas, o Dievas – nepasiekiamas. Ši būsena, dažnai vadinama ariditas (lot. „sausumas“), yra gilus dvasinis išbandymas, kai žmogus jaučia tuštumą ir dvasinį išsekimą.
Terminas „dvasinė sausra“ kildinamas iš lotynų kalbos ariditas, reiškiančio „sausumą“ arba „išdžiūvimą“, kuris kilęs iš aridus („sausas“, „nevaisingas“). Krikščionių mistikoje, ypač viduramžiais, ariditas buvo naudojamas apibūdinti būseną, kai tikintysis jaučia dvasinį tuštumą, kai malda tampa sausa, o Dievo buvimas nejuntamas. Šis terminas dažnai siejamas su „sielos tamsiąja naktimi“, tačiau sausra yra švelnesnė, ilgesnė būsena, ne tokia intensyvi kaip neviltis, bet vis tiek varginanti.
Lietuvių kalboje „dvasinė sausra“ apibūdina periodą, kai žmogus jaučia dvasinį išsekimą, tarsi jo sielos šaltiniai būtų išdžiūvę. Skirtingai nei akedia, kuri yra tinginystė ar abejingumas, dvasinė sausra dažnai užklumpa net tuos, kurie uoliai siekia dvasinio gyvenimo. Religijose ji laikoma išbandymu, kuris gali išgryninti tikėjimą, jei žmogus išlieka ištvermingas.
Dvasinė sausra yra universali patirtis, randama įvairiose religinėse tradicijose, kur ji suvokiama kaip laikinas dvasinis išbandymas, skirtas stiprinti tikėjimą ar išmintį. Religiniai tekstai ir mokytojai pabrėžia, kad sausra nėra Dievo apleidimas, o veikiau kvietimas gilintis į tikėjimą be emocinių paguodų. Pažvelkime, kaip dvasinė sausra atsispindi skirtingose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje dvasinė sausra (ariditas) yra gerai dokumentuota mistikų raštuose. Šv. Teresė Avilietė aprašė ją kaip būseną, kai „siela jaučia, kad Dievas yra toli, o malda – kaip vandens nešimas kiauru kibiru“. Ji rašė:
„Sausros metu siela mokosi mylėti Dievą ne dėl Jo paguodos, o dėl Jo paties.“ (Vidaus pilies gyvenimas, 4.15)
Biblijoje dvasinė sausra atspindėta Psalmių knygoje, kur tikintysis skundžiasi Dievo tyla, bet ieško vilties:
„Mano siela trokšta Tavęs kaip išdžiūvusi žemė vandens.“ (Psalmė 143:6)
Šv. Jonas nuo Kryžiaus, aprašydamas „sielos tamsiąją naktį“, pabrėžė, kad sausra yra Dievo dovana, kuri išgrynina sielą:
„Sausumoje siela išmoksta pasitikėti, net kai nieko nejaučia.“ (Sielos tamsioji naktis, 1.8)
Krikščionys moko, kad dvasinę sausrą galima įveikti per atkaklią maldą, kantrybę ir pasitikėjimą Dievo planu.
Islamas
Islame dvasinė sausra nėra tiesiogiai vadinama ariditas, tačiau ji atpažįstama kaip būsena, kai tikintysis jaučia dvasinį silpnumą ar atitolimą nuo Alacho. Koranas ragina neprarasti vilties:
„Mano tarnai, kurie tiki, nenusiminkite, nes Alachas yra arti.“ (Koranas, 2:186)
Sufijų tradicijoje sausra laikoma sielos išbandymu, kurį galima įveikti per dhikr ar poeziją. Rumi rašė:
„Kai tavo širdis išdžiūvusi, ieškok Meilės šaltinio, kuris visada teka.“ (Divan-e Shams, 78)
Sufijų šokiai ir meditacijos padeda atkurti dvasinį gyvybingumą, tarsi laistant išdžiūvusią sielą.
Budizmas
Budizme dvasinė sausra gali būti siejama su viraga (emociniu išsekimu) ar meditacijos stagnacija, kai praktikuojantis jaučia, kad progresas sustojo. Buda mokė, kad tokios būsenos yra laikinos:
„Kaip lietus atgaivina sausą žemę, taip sąmoningumas atgaivina protą.“ (Dhammapada, 354)
Budistai sausrą įveikia per vipassana meditaciją ar metta praktiką, kurios padeda atkurti vidinę ramybę ir tikslą.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Dvasinė sausra prieštarauja bhakti (atsidavimo) dvasiai, tačiau ji pripažįstama kaip natūrali dvasinio kelio dalis. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Net kai jautiesi toli, veik be prisirišimo, ir rasi mane.“ (Bhagavadgyta, 6:30)
- Daoizmas: Daoizme sausra laikoma disbalansu su Dao. Laozi mokė: „Kai viskas atrodo tuščia, grįžk prie paprastumo, ir šaltinis vėl tekės.“ (Daodejing, 32 skyrius)
- Judaizmas: Judaizmo mistikoje sausra siejama su hester panim (Dievo veido paslėpimu). Pranašas Izaijas ragino: „Ieškokite Viešpaties, net kai Jis atrodo pasislėpęs.“ (Izaijo 55:6)
Motinos Teresės tyla
XX a. šventoji Motina Teresė savo laiškuose atskleidė, kad dešimtmečius gyveno dvasinėje sausroje. Nepaisydama Dievo „tylos“, ji tęsė darbą su vargšais, rašydama:
„Mano širdis tuščia, bet aš šypsausi, nes žinau, kad Jis yra net šioje tyloje.“ (Ateik, būk mano šviesa)
Jos atkaklumas rodo, kad dvasinė sausra gali tapti meilės ir tarnystės keliu, net kai trūksta dvasinės paguodos.
Achabo žlugimas
Senajame Testamente Izraelio karalius Achabas, apimtas dvasinės sausros, atmeta Dievo kelią ir pasiduoda stabmeldystei, skatinamas savo žmonos Jezabelės. Jo širdis „išdžiūvo“, kaip aprašyta:
„Achabas darė tai, kas pikta Viešpaties akyse, labiau nei visi prieš jį.“ (1 Karalių 16:30)
Achabo istorija moko, kad dvasinė sausra, jei jai pasiduodama, gali vesti į moralinį ir dvasinį žlugimą.
Dvasinė sausra vargina, nes ji atima dvasinį džiaugsmą, palikdama žmogų tuštumoje. Religiniai tekstai moko, kad sausra nėra Dievo apleidimas, o išbandymas, skirtas stiprinti tikėjimą. Istorijos apie Motiną Teresę ir Achabą atskleidžia sausros dvilypumą: ji gali būti kelias į šventumą arba pražūtis. Sausra yra tarsi dykuma – joje sunku išbūti, bet kantrybė gali atvesti prie šaltinio.
Dvasinė sausra nėra Dievo apleidimas, o dažnai – išbandymas, rafinuojantis tikėjimą, panašiai kaip augalas, išgyvenantis sausrą, tampa stipresnis. Šventojo Jono Kryžiaus raštuose ariditas apibūdinamas kaip „tamsios nakties“ dalis, kurioje tikėjimas patiria giliausią išmėginimą, bet galiausiai veda prie didesnės dvasinės brandos. Ši būsena nėra neįprasta – daugelis šventųjų ir mistikų patyrė panašius laikotarpius. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė aprašė savo kovą su dvasine sausra, kurią įveikė pasitikėdama Dievo meile, net ir tada, kai jo nebuvo juntama.Kai kurie teologai lygina dvasinę sausrą su dykuma, kurioje Izraelio tauta klajojo keturiasdešimt metų. Ši patirtis, nors ir skausminga, galiausiai privedė juos prie pažado žemės. Taip ir dvasinė sausra gali būti kelias prie gilesnio santykio su Dievu, priverčianti žmogų nusimesti paviršutinišką religingumą ir ieškoti tikro, autentiško ryšio. Psalmės 23 giesmė, kalbanti apie Viešpaties kaip ganytojo metaforą, gali būti paguodos šaltinis net ir dvasinės sausros metu. Juk net ir dykumoje ganytojas rūpinasi savo avis.Svarbu prisiminti, kad dvasinė sausra nėra nuosprendis, o kvietimas gilinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Kaip sakoma Psalmyje 42: 11, "Kodėl tu nusiminęs, mano siela, ir kodėl neramiai mane jaudinti?" Šis klausimas yra kvietimas sugrįžti prie Dievo, ieškoti jo net ir tada, kai jo jaučiamas buvimas atrodo tolimas. Tikėjimas išlieka net ir tada, kai jaučiamas dvasinis išsekimas.