Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
„Lituanorum gente“ – tai 1926 m. balandžio 4 d. apaštališkoji konstitucijaAutorius: popiežius Pijus XIOficialus pavadinimas: Constitutio Apostolica „Lituanorum gente“ Tai vienas reikšmingiausių Katalikų Bažnyčios dokumentų, susijusių su modernios Lietuvos istorija. Šiuo aktu popiežius Pijus XI oficialiai įsteigė nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, suformavo naujas vyskupijas ir pripažino Lietuvos politinį savarankiškumą Bažnyčios struktūros lygmeniu. Nors lotyniškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo pažymėtas išskirtiniu dėmesiu Centrinės ir Rytų Europos tautoms, jų kančioms sovietmečiu ir krikščioniško paveldo įprasminimui. Tarp svarbiausių šio laikotarpio dokumentų išsiskiria du laiškai, skirti Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos istorinės „Rusios“ krikščionims. 1. „Omnium ecclesiarum sollicitudo“ (1972 m.) Tai – popiežiaus Pauliaus VI (ne Jono Pauliaus II!) apaštališkas laiškas, … [Skaityti toliau…]
Konstantino ediktas (Milano ediktas), paskelbtas 313 m. Jį išleido du Romos imperatoriai – Konstantinas Didysis ir Licinijus – susitikę Milane po pergalės prieš Maksencijų. Lotyniškai žinomas kaip „Edictum Mediolanense“, o lietuviškai vadinamas „Milano ediktas“, „Konstantino ediktas“ arba „Ediktas dėl religijos laisvės“. Pavadinimas „Konstantino ediktas“ pabrėžia pagrindinį veikėją – imperatorių Konstantiną Didįjį. Būtent jis buvo ryškiausia … [Skaityti toliau…]
Abraomas (hebrajiškai אַבְרָהָם, arabiškai إبراهيم – Ibrahimas) yra viena svarbiausių figūrų žydų, krikščionių ir islamo religijose. Jo vardas pažodžiui reiškia „daugelio tautų tėvas“ – šį pavadinimą jis gavo pagal Dievo pažadą. Abraomas gimė senovės Mesopotamijoje, tradiciškai – Uro mieste (dabartinis Irakas), kažkur apie XIX–XVIII a. pr. Kr. Abraomas buvo Teracho sūnus. Biblija pasakoja, kad Dievas … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
„Paroles d’un croyant“ („Tikėjimo žmogaus žodžiai“, 1834) – viena garsiausių ir labiausiai skandalingų XIX a. religinių-politinių knygų Europoje. Tai trumpų esė ir meditacijų rinkinys, kuris tapo tarsi „dvasiniu manifestu“ ne tik religiniams, bet ir politiniams permainų siekiantiems žmonėms. Knygą parašė Félicité Robert de Lamennais (1772–1854) – jau minėtas prancūzų kunigas, filosofas ir rašytojas, žinomas kaip … [Skaityti toliau…]
Civilinės dvasininkijos konstitucija – 1790 (pranc. Constitution civile du clergé; liet. dar vartojama: Dvasininkų civilinė konstitucija, Dvasininkijos civilinė konstitucija, Dvasininkijos pasaulietinė konstitucija) Ši konstitucija buvo priimta Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos 1790 m. liepos 12 d., pačiame Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. Iniciatoriai – revoliucijos šalininkai ir Asamblėjos nariai, kurie siekė pertvarkyti Katalikų Bažnyčios santykį su valstybe pagal naujos … [Skaityti toliau…]
Vėzdininkų procesijos (lot. flagellantes – „plakantieji save“) yra vienas iš keisčiausių ir kartu įsimintiniausių viduramžių Europos religijos fenomenų. Tai buvo judėjimas, kai šimtai ar net tūkstančiai vyrų ir moterų viešai eidavo gatvėmis, plakdami save odiniais rimbais, kartais net su metaliniais smaigais. Šis kraupus reginys buvo lydimas giesmių, maldų ir kolektyvinio atgailos šauksmo. Flagelantų procesijos pirmą … [Skaityti toliau…]
Granados susirinkimu dažniausiai vadinamas 1499–1501 m. Katalikų bažnyčios ir Ispanijos karūnos inicijuotas susirinkimas Granados mieste, kurio tikslas buvo reglamentuoti ir pagreitinti musulmonų (maurų) masinį atsivertimą į katalikybę po paskutinės maurų valstybės – Granados – užkariavimo 1492 metais. Ką nutarė? Pasekmės Granados susirinkimas – tai XV a. pabaigos–XVI a. pradžios Ispanijos Bažnyčios ir valdžios bandymas masiškai … [Skaityti toliau…]