„Lituanorum gente“ – tai 1926 m. balandžio 4 d. apaštališkoji konstitucija
Autorius: popiežius Pijus XI
Oficialus pavadinimas: Constitutio Apostolica „Lituanorum gente“
Tai vienas reikšmingiausių Katalikų Bažnyčios dokumentų, susijusių su modernios Lietuvos istorija. Šiuo aktu popiežius Pijus XI oficialiai įsteigė nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, suformavo naujas vyskupijas ir pripažino Lietuvos politinį savarankiškumą Bažnyčios struktūros lygmeniu.
Nors lotyniškas pavadinimas „Lituanorum gente“ dažniausiai neverčiamas, lietuviškai dažnai vartojami tokie aprašomieji pavadinimai:
- „Lituanorum gente“ konstitucija
- Pijaus XI konstitucija dėl Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo
- Apaštališkoji konstitucija apie Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva atgavo nepriklausomybę (1918), tačiau Bažnyčios organizacija vis dar priklausė nuo senų imperinių struktūrų: dalis parapijų buvo pavaldi Žemaičių vyskupijai, kitos – užsienio vyskupijoms, o visas regionas neturėjo savo arkivyskupijos. Tai kėlė ne tik praktinių, bet ir simbolinių problemų: valstybė buvo nepriklausoma, tačiau dvasinė vadovybė dar tebebuvo fragmentuota.
Popiežius Pijus XI, buvęs nuncijus Lenkijoje, puikiai išmanė Vidurio Europos geopolitiką. Šiuo dokumentu jis norėjo išreikšti pagarbą lietuvių tautai, jų ištikimybei Katalikų Bažnyčiai, ir kartu suteikti jiems visavertę dvasinę autonomiją, nepriklausomą nuo kaimyninių šalių įtakos.
Ką paskelbė šis dokumentas?
- Įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.
- Pakėlė Kauno vyskupiją į arkivyskupijos rangą.
- Įsteigė keturias naujas vyskupijas: Telšių, Vilkaviškio, Panevėžio ir Kaišiadorių.
- Įsteigė Klaipėdos prelatūrą (lot. praelatura nullius), kuri buvo išimtinai pavaldi Telšių vyskupijai ir nebepriklausė Vokietijos Varmės vyskupijai.
- Išsamiai apibrėžė kiekvienos vyskupijos teritorijas: išvardytos parapijos, dekanatai, net pavieniai kaimai ir kolonijos.
Dokumentas simbolizavo Bažnyčios solidarumą su lietuvių tautos nepriklausomybe. Nuo šiol visa Lietuvos teritorija turėjo aiškią ir savarankišką bažnytinę struktūrą, su arkivyskupu Kaune kaip metropolitu. Tai buvo reikšmingas žingsnis ir tautinei savivokai, nes dvasinė vadovybė nuo šiol buvo lietuviška, o ne atkelta iš Vilniaus, Varšuvos ar Rygos.
Ilgalaikės pasekmės
- Dokumentas padėjo sustiprinti tautinį dvasininkų sąmoningumą, skatino lietuviškų seminarijų, kunigų rengimo ir vietinių parapijų vystymąsi.
- Nors vėliau sovietų okupacija nutraukė normalią bažnytinės provincijos veiklą, ši struktūra buvo išsaugota pogrindyje ir atkurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
- Kai kurie vyskupijų kontūrai, numatyti 1926 m., išliko nepakitę iki šių dienų.
„Lituanorum gente“ – tai dokumentas, įtvirtinęs Katalikų Bažnyčios Lietuvos nepriklausomybę. Jis ne tik struktūriškai reformavo Bažnyčią Lietuvoje, bet ir buvo pagarbos ženklas tautai, kuri išlaikė tikėjimą per carinės Rusijos priespaudą. Dokumentas išliko kaip istorinis paminklas tiek Lietuvos laisvei, tiek Bažnyčios ištikimybei savo žmonėms.
Popiežiaus Pijaus XI Apaštališkoji konstitucija
Lietuvos Respublikoje įsteigiama bažnytinė provincija ir nauja vyskupijų tvarka
1926 m. balandžio 4 d.
Pijus, vyskupas, Dievo tarnų tarnas
Ateities atminimui
Lietuvių tautai po didžiojo karo, Dievo malone, pagaliau atgavus laisvę, mes, matydami jų tikėjimą ir pamaldumą, taip uoliai ir ilgai išlaikytą įvairiose negandose, esame įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas labai prisidėtų ne tik prie katalikų vardo plitimo, bet ir prie pačios valstybės gerovės. Todėl laikome itin naudinga ir tinkama, kad Lietuvoje vyskupijų skaičius būtų padidintas ir jos sujungtos į bažnytinę provinciją.
Mes, vykdydami apaštališkąją pareigą nustatyti vyskupijų ribas, naudodamiesi apaštališkosios valdžios pilnatve ir tikru žinojimu, gavę suinteresuotų ar galimai suinteresuotų asmenų sutikimą, nutariame, kad iš visų teritorijų, esančių dabartinės Lietuvos Respublikos ribose, būtų įsteigta atskira bažnytinė provincija. Ji susidės iš Kauno vyskupijos kaip metropolinės sosto, ir šių sufraganinių vyskupijų: Telšių kartu su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių.
Kauno arkivyskupija, turėdama metropolinę baziliką, pavadintą Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardu Kauno mieste, apims šiuos dekanatus: Kauno (išskyrus Paliesės, Pinciškių kaimus, Petrištės dvarą, Livintų kaimą ir Ramatų koloniją), Kėdainių, Veliuonos, Raseinių, Kražių, Šiaulių, Joniškio, Šiluvos (išskyrus Vaiguvos, Kražių ir Pakražančio parapijas), Žeimio (išskyrus Gegužyno dvarą ir Kosmovščiznos koloniją), Ukmergės (išskyrus Želvos parapiją, Špokiškio, Vaiteliškių, Jaskaudžių, Migučių, Lauzdonių, Liaušių kaimus, Laurinavos, Gerklinkos, Dembuvkos, Dembovicos, Malinavos, Tivonios, Bartkeliškių kolonijas), taip pat Gruzdžių parapiją su Šipilių filaline bažnyčia, Badziliškio, Šiaulėnų su Polekėlės filaline bažnyčia, Kurklių ir Balninkų parapijas; be to, iš Žiežmarių parapijos – Bijautonių, Rusonių, Kaspariškių kaimus, o iš Kaišiadorių parapijos – Apušoto kaimą ir Guronių dvarą.
Telšių vyskupija, turėdama katedrą, pavadintą Šv. Antano Išpažinėtojo vardu Telšių mieste, apims šiuos dekanatus: Palangos, Skuodo, Sėdos, Alsėdžių, Rietavo, Švėkšnos, Tauragės, Kaltinėnų, Varnių, Telšių, Viekšnių, Kuršėnų (išskyrus Gruzdžių parapiją su Šipilių filaline bažnyčia); taip pat iš Šiluvos dekano – Vaiguvos, Kražių ir Pakražančio parapijas.
Klaipėdos regionas, apimantis Klaipėdos, Šilutės, Bobkojų ir Viešvilės parapijas, bus sudarytas į Klaipėdos nullius prelatūrą su prelatine bažnyčia, pavadinta Švč. Trejybės vardu Klaipėdos mieste. Ją, atskirtą nuo Varmijos vyskupijos, administruos Telšių ordinaras, laikydamasis vietos aplinkybių ir teisės normų.
Panevėžio vyskupija, turėdama katedrą, šiuo metu statomą, kuriai bus suteiktas Kristaus Karaliaus titulas Panevėžio mieste, apims šiuos dekanatus: Panevėžio, Šeduvos (išskyrus Badziliškio ir Šiaulėnų parapijas su Polekėlės filaline bažnyčia), Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Raguvo, Anykščių (išskyrus Kurklių ir Balninkų parapijas), Utenos (išskyrus Suginčių filalinę bažnyčią su jos apylinke).
Vilkaviškio vyskupija, turėdama katedrą, pavadintą Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vardu Vilkaviškio mieste, apims šiuos dekanatus: Bartninkų, Garliavos, Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio, Panemunės, Prienų, Seirijų, Simno, Vilkaviškio, Šakių.
Kaišiadorių vyskupija, turėdama katedrą, šiuo metu statomą, pavadintą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymo vardu Kaišiadorių mieste, apims šiuos dekanatus: Giedraičių, Molėtų, Merkinės, Stakliškių ir Žaslių (išskyrus Bijautonių, Rusonių, Kaspariškių, Apušoto kaimus ir Guronių dvarą); taip pat iš Ukmergės dekano – Želvos parapiją ir Suginčių filalinę bažnyčią su jos apylinke; iš Liduokų parapijos – Migučių, Lauzdonių, Liaušių kaimus, Laurinavos, Gerklinkos, Dembuvkos, Dembovicos kolonijas; iš Pabaisko parapijos – Malinavos, Tivonios, Bartkeliškių kolonijas, dalis Špokiškio, Vaiteliškių, Jaskaudžių kaimų; iš Skarulių parapijos – Gegužyno dvarą ir Kosmovščiznos koloniją; iš Rumšiškių parapijos – Ramatų koloniją, Livintų, Paliesės, Pinciškių kaimus ir Petrištės dvarą.
Tačiau mes ir Apaštališkasis Sostas pasiliekame teisę, atsižvelgdami į laiko aplinkybes, šias ribas keisti, taisyti ar kitaip apibrėžti, kai tai atrodys tinkama Viešpatyje.
Dėl minėtų Bažnyčių administravimo ir valdymo, kapitulos vikaro rinkimų sosto atsilaisvinimo atveju, katedros kapitulos ar bent laikinai konsultorių kolegijos steigimo, seminarijų įkūrimo, dvasininkų ir tikinčiųjų teisių bei pareigų ir kitų panašių dalykų, nurodome laikytis šventųjų kanonų nuostatų.
Kalbant apie dvasininkiją, įsakome, kad vos tik ši mūsų Konstitucija įsigalios, visi kunigai būtų laikomi priskirtais tai Bažnyčiai, kurios teritorijoje jie teisėtai yra.
Galiausiai įsakome, kad visi dokumentai ir aktai, susiję su naujomis vyskupijomis ar nullius prelatūra, jų dvasininkais ir tikinčiaisiais, kuo greičiau būtų perduoti atitinkamai vyskupijai ar prelatūrai, kuriai jie priklauso.
Niekam niekada neleidžiama šių mūsų Apaštališkąja valdžia paskelbtų nutarimų pažeisti, jiems prieštarauti ar kaip nors nepaisyti. Jei kas, neduok Dieve, išdrįstų tai padaryti, tegul žino, kad užsitrauks bausmes, numatytas šventuosiuose kanonuose tiems, kurie priešinasi bažnytinės jurisdikcijos vykdymui.
Šių nutarimų įgyvendinimui pavedame mūsų garbingajam broliui Jurgiui Matulaičiui, Adulitano tituliniam arkivyskupui, kurį paskyrėme Lietuvos vizitatoriumi, suteikdami jam būtinas ir tinkamas galias, įskaitant teisę subdeleguoti bet kurį bažnytinėje garbėje esantį asmenį šiam tikslui, ir galutinai spręsti dėl bet kokių sunkumų ar pasipriešinimo. Jam pavedame per šešis mėnesius atsiųsti Šventajai Konsistorinei Kongregacijai autentišką įvykdyto pavedimo kopiją.
Galiausiai nutariame, kad šios mūsų Laiškos galioja, nepaisydamos jokių priešingų nuostatų, net ir tų, kurios vertos specialaus ar aiškaus paminėjimo.
Duotas Romoje, prie Šventojo Petro, 1926 m. balandžio 4 d., mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje, penktaisiais mūsų pontifikato metais.
O. Kard. Cagiano, Šventosios Konsistorinės Kongregacijos sekretorius
C. Kard. De Lai, Sabinos ir Mandelės vyskupas
Dominicus Iorio, apaštališkasis protonotaras
Alfonsus Carinci, apaštališkasis protonotaras