Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Viduramžių ir Renesanso laboratorijų prietemoje, tarp rūkstančių krosnių ir stiklinių kolbų, gimė viena drąsiausių ir kartu šiurpiausių žmonijos ambicijų – sukurti gyvybę be moters įsčių. Homunkulas (lot. homunculus – „žmogeliukas“) nebuvo tik burtininkų pramanas; alchemikams tai buvo galutinis įrodymas, kad žmogus, įvalstęs gamtos paslaptis, gali tapti prilygstamas Kūrėjui. Ši idėja ryškiausiai suspindo Filipo Aureolo Teofrašto … [Skaityti toliau…]
Dualizmas nėra tiesiog teorija – tai radikalus būdas matyti tikrovę kaip sudarytą iš dviejų nesutaikomų, dažnai priešingų pradų. Dualistai tiki, kad visata nėra vienalytė: joje nuolat grumiasi šviesa ir tamsa, dvasia ir materija, gėris ir blogis. Jei monistai sako, kad viskas yra viena (Dievas arba gamta), tai dualistai brėžia griežtą liniją, skiriančią šį pasaulį į … [Skaityti toliau…]
Antikinio pasaulio sumaištyje, kai graikų ir romėnų dievai daugeliui pradėjo atrodyti tik kaip antžmogiškų ydų rinkinys, atsirado grupė žmonių, kurie ieškojo kažko gilesnio, griežtesnio ir prasmingesnio. Jie atsigręžė į judaizmą – religiją su vienu Dievu, aukšta morale ir senoviniais įstatymais. Šie žmonės istorijoje liko žinomi kaip prozelitai (gr. prosēlytos – „atėjęs į naują vietą“, „atėjūnas“). … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai Bažnyčia dar tik bandė suvokti savo tapatybę, aplink virė idėjų katilas. Gnostikai, manichėjai, arijonai ir šimtai kitų grupių siūlė savo versijas, kas buvo Jėzus ir kaip pasiekti išganymą. Šiame intelektualiniame chaose iškilo ypatinga rašytojų klasė – heresiologai. Tai nebuvo tiesiog sausi metraštininkai; tai buvo dvasiniai pasieniečiai, kurių darbas buvo nubrėžti ribą … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščioniškajame Rytų pogrindyje egzistavo grupė, kurios pavadinimas net ir tada kėlė šiurpą. Tai buvo satanianai (Sataniani). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) paaiškina, kad tai nebuvo atskira sekta, o vienas iš specifinių pavadinimų, kuriais buvo vadinami kraštutiniai mesalijonai (euchitai). Tačiau satanianiškas šio judėjimo aspektas atskleidžia tamsiausią ir labiausiai paradoksalų ankstyvosios … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mesopotamijos dykumose klajojo grupė, kuri vietinius gyventojus trikdė savo keistais laidojimo papročiais ir fanatišku pamaldumu. Tai buvo martirianai (Martyriani). Šis pavadinimas, kaip pažymi šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje), buvo viena iš daugelio etikečių, lipdomų mesalijonams (euchitams). Tačiau martirianų vardas turėjo specifinę, kraupią priežastį: jie buvo apsėsti savo … [Skaityti toliau…]
Šventasis Epifanijus Salaminietis savo grandiozinį aštuoniasdešimties erezijų žinyną „Panarion“ (80 skyriuje) užbaigia viena mįslingiausių grupių – eufemitais (Euphemitai). Nors jie dažnai tapatinami su jau aptartais mesalijonais ar euchitais, Epifanijus eufemitus išskiria kaip pirminę, dar pusiau pagonišką šio judėjimo šaknį. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio euphemia („geras kalbėjimas“, „šlovinimas“), nes jų pagrindinis dvasinis užsiėmimas buvo … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje Mesopotamijos ir Sirijos dykumose pasigirdo mokymas, kuris metė iššūkį pačiai krikščioniškų sakramentų galiai. Tai buvo mesalijonai (iš sirų k. mṣallyānē – „besimeldžiantys“), graikiškai vadinami euchitais (Euchitai). Šis judėjimas, kurio pradininku laikomas Adelfijus Edėsietis, teigė, kad tradicinė Bažnyčia su savo apeigomis yra tik paviršutiniška, o tikrasis išganymas pasiekiamas tik per nenutrūkstamą dvasinę ekstazę. … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis, baigdamas savo kovą su erezijomis, susidūrė su reiškiniu, kuris jam pasirodė kaip absoliutus krikščionybės ir pagonybės susiliejimas. Tai buvo kolyridianai (Kollyridianoi), mįslinga, daugiausia moterų sudaryta grupė, veikusi Trakijoje, Skitijoje ir Arabijoje. Jei jų amžininkai antidikomarianitai Mariją „nužemino“, tai kolyridianai nuėjo į kitą kraštutinumą – jie ją sudievino. Savo veikale … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai Bažnyčia jau buvo išgryninusi mokymą apie Kristaus dievystę, iškilo naujas, itin subtilus klausimas: o kaipgi su Jo žmogiškumu? Šio ginčo centre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.), gerbiamas vyskupas ir uolus Nikejos tikėjimo gynėjas. Jo sekėjai, kuriuos šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (77 skyriuje) vadina dimoiritais (Dimoiritae), sukėlė sumaištį teigdami, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščionių pasaulis atsidūrė ties nauja praraja. Nors kova su arijonais dėl Kristaus dievystės jau artėjo prie pabaigos, iškilo kitas, ne mažiau skausmingas klausimas: jei Kristus yra Dievas, tai kiek Jame liko žmogaus? Šio ginčo epicentre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.) – žmogus, kurio vardas iki tol buvo siejamas su ištikimybe Nikejos … [Skaityti toliau…]