Kas yra kas?

Žodis „nacizmas” kilo iš Vokietijos nacionalinio socialistinio darbininkų partijos (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) pavadinimo santrumpos – „Nazi”. Tai radikali nacionalistinė ir rasistinė ideologija, kuri suformuliuota XX a. 3-4 dešimtmečiuose Vokietijoje. Nacizmas išsiskyrė šiais principais: Nacizmas suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo: Nacistai įgyvendino: Nacistų pozicija buvo dviprasmiška: Nacizmo žlugimas ir pasekmės Nors nacizmas oficialiai sutriuškintas, … [Skaityti toliau…]

Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir … [Skaityti toliau…]

Ordo Templi Orientis, dažnai įvardijamas tiesiog OTO inicialais, yra okultinė-mistinė organizacija, susieta su Aleisterio Crowley vardu ir Thelemos dvasine tradicija. Teigiama, kad ši bendruomenė siekia išlaikyti ceremoninės magijos, vakarietiškos ezoterikos ir senųjų simbolių paveldo kryptį. Pavadinimas, verčiamas kaip „Rytų Šventyklos Ordinas“, iš pradžių kėlė aliuziją į tam tikrą istorinį tęstinumą su riterių tradicijomis, tačiau dabartinis … [Skaityti toliau…]

Šventybės kosmoso samprata, kurią vartoja P. L. Bergeris, nurodo erdvę, kurioje visuomenė pripažįsta tam tikrus reiškinius kaip sakralios tvarkos dalį. Religiniai įsitikinimai, apeigos ir simboliai sukuria prasminį pamatą, galintį suvienyti žmones bendrai patirčiai bei vertybių laukui. Anksčiau tradicinės bendruomenės turėjo kolektyvinius ritualus, neabejotinai priimamus nurodymus, kurie ne tik formavo vertikalią ryšį su dievybe, bet ir … [Skaityti toliau…]

Tikėjimo subjektyvizmas siejamas su pasikeitusiu žmogaus santykiu su dvasine tikrove modernioje aplinkoje. Kai socialinės struktūros išgyvena didelę transformaciją, nyksta vienakryptis religijos autoritetas ir atsiveria įvairovė filosofinių, mokslinių bei kultūrinių perspektyvų. Asmuo renkasi individualius dvasinius principus, kartais nesitaikydamas prie tradicinių institucijų nustatytų reikalavimų. Taip skleidžiasi požiūris, jog kiekvieno individuali sąmonė turi suverenią teisę apsispręsti, kaip įprasminti … [Skaityti toliau…]

Religijos pakaitalų tema atkreipia dėmesį į žmogaus polinkį ieškoti prasmingų istorijų ir simbolių, kai ilgą laiką vyravusi institucionalizuota tradicija praranda anksčiau turėtą įtaką. Kultūros istorijoje fiksuojama daug pavyzdžių, kai nykstant kolektyviniam ryšiui su vienu tikėjimu, individai ir bendruomenės sukuria naujus dvasinio patyrimo būdus. Net jei nebėra nusistovėjusios dogmos ar ritualinės tvarkos, lieka vidinė trauka prie … [Skaityti toliau…]

Reguliacinė religija siejama su dvasinėmis sistemomis, kurių pagrindinis tikslas – nustatyti vertybes ir normatyvines gaires visuomenėje. Jos ištakos aptinkamos ankstyvuosiuose žmogiškuosiuose sambūriuose, kur bendras tikėjimas rūpinosi tvarkos įtvirtinimu, o pasirinktą dieviškąjį autoritetą laikė galutiniu teisingumo šaltiniu. Tokios religijos modelis nurodo, kad nepakanka tik siūlyti dvasinę viltį ar palaikymą, privalu reguliuoti elgesį, idant bendruomenė išvengtų chaoso … [Skaityti toliau…]

Egzistencinė kompensacinė religija siejama su dvasine patirtimi, kuri suteikia gyvenimui kryptį ir leidžia tikėtis moralinio atpildo. Mąstytojai, nagrinėjantys tokį reiškinį, pastebi, kad žmogus dažnai ieško teisingumo, tačiau realiame pasaulyje netobulumas neretai atveda prie nusivylimo. Tokia religijos forma duoda viltį, kad egzistuoja aukštesnis teisingumas ir gilesnis tikslas. Iš to kyla tikėjimas, kad žmogaus darbai ar kančios … [Skaityti toliau…]

Rekristianizacija vadinama reiškiniu, kai ankstesni krikščioniškojo tikėjimo ir dvasinės patirties elementai atgyja po ilgesnio silpimo ar sekuliarėjimo laikotarpio. Vakarų kultūrose jau kuris laikas svarstoma, kaip modernėjimas ir vertybių kaita paveikė bendruomenių santykį su krikščionybe. Vis dėlto kai kurie autoriai pastebi atsinaujinimo užuomazgų, vadindami tai „šventybės atgavimu“ arba „Respiritualisierung“. R. Wuthnow mini dvasinio išgyvenimo sugrįžimą, M. … [Skaityti toliau…]

Terminas nukrikščionėjimas dažnai minimas sociologijoje ir teologijoje, kalbant apie krikščioniškos tradicijos nykimą vakarietiškose visuomenėse. Vakaruose kilusi modernizacija ir sekuliarizacija pakeitė vertybių, pasaulėžiūrų lauką, o kartu ir bendruomenių sąsajas su senosiomis religinėmis formomis. P. M. Zulehneris, vartodamas žodį Dechristianisierung, nurodo procesą, kai krikščioniškas paveldas netenka ankstesnės įtakos individų bei visuomenės gyvenime. Tai ne vien statistinis reiškinys, … [Skaityti toliau…]

Šventybės skliauto samprata siejama su P. Bergerio sociologinės religijos teorijos pagrindais. Jis pabrėžia, kad žmogus netikrovę, pripildytą chaotiškų įvykių, mėgina tvarkyti naudodamas simbolius, suteikiančius pasauliui aiškią struktūrą. Religija atsiranda kaip socialinis institutas, padedantis palaikyti bendruomenės moralę, prasmę ir vertybes. Taip susikuria tam tikra dvasinė „arka“, palaikanti tvarką prieš gyvenimo netikėtumus. Autorius vartoja sąvoką, kurią galima … [Skaityti toliau…]

Religinis postulatas siejamas su esminiu reikalavimu, kurį tikintysis arba bendruomenė laiko neliečiamu. Pats žodis gali būti kildinamas iš lotynų kalbos postulare, nusakančio prašymą ar reikalavimą. Tai gali reikšti doktrininį principą, moralinę nuostatą ar tiesos teiginį, kurio laikomasi netgi tuomet, kai aplinkinės socialinės sąlygos kinta. M. Weberio darbuose pabrėžiama, kad socialinių santykių racionalizacija neretai sukelia įtampą … [Skaityti toliau…]