Kas yra kas?

Antikinės Graikijos agorose, šalia gilių filosofinių ieškojimų, klestėjo kur kas aštresnis ir agresyvesnis intelektualinis reiškinys – eristika. Tai „ginčo menas“, kurio vienintelis ir galutinis tikslas yra pergalė prieš oponentą, nepaisant to, ar ginama pozicija yra teisinga, ar visiškai klaidinga. Pavadinimas kilęs iš graikų deivės Eridės (Ἔρις), įkūnijančios nesantaiką ir ginčus, vardo. Jei sofizmas siekė įtikinti … [Skaityti toliau…]

V amžiuje prieš mūsų erą Atėnų gatvės ir agoros prisipildė naujo tipo intelektualų. Kol senieji filosofai bandė įminti visatos kilmės paslaptis stebėdami žvaigždes ar vandenį, šie vyrai – sofistai (σοφισταί, angl. sophists) – domėjosi kai kuo kur kas praktiškesniu: žmogumi, jo kalba ir galia įtikinti. Jie mokė, kaip kalbėti taip, kad atrodytum teisus net tada, … [Skaityti toliau…]

Achilas – tai vienas iš žymiausių herojų senovės Graikijos mitologijoje, garsus kaip drąsus, galingas karys ir pagrindinė figūra Trojos karo mituose. Jis yra pagrindinis Homero epinės poemos „Iliada“ veikėjas, o jo istorija ir likimas tapo simboliais, atspindinčiais žmogaus jėgą, aistras ir pažeidžiamumą. Pagal mitologiją, Achilas buvo mirtingos moters Tetidės ir jūrų dievo Pelejo sūnus. Norėdama … [Skaityti toliau…]

Asklepijo lazda yra vienas iš seniausių ir geriausiai atpažįstamų medicinos simbolių, kuris dažnai naudojamas šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje, norint simbolizuoti gydytojų ir medicinos profesijų misiją – rūpintis žmogaus sveikata. Šis simbolis kyla iš senovės Graikijos mitologijos, o jo kilmė glaudžiai susijusi su dievu Asklepiju, kuris buvo laikomas medicinos globėju ir gydytojo dievu. Pagal graikų mitus, Asklepijas … [Skaityti toliau…]

Teodicėja yra teologinis ir filosofinis bandymas paaiškinti, kaip visagalis ir gailestingas Dievas gali leisti egzistuoti blogį ir kančią pasaulyje. Šis klausimas, dar žinomas kaip “Dievo problema”, ilgą laiką užsiėmė tiek religiniais mąstytojais, tiek filosofais, siekiančiais suderinti tikėjimą Dievo gerumu su kasdienio gyvenimo realijomis, tokiais kaip kančia, ligos ir neteisybė. Terminas “teodicėja” kilo iš graikų kalbos … [Skaityti toliau…]

Žodis „nacizmas” kilo iš Vokietijos nacionalinio socialistinio darbininkų partijos (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) pavadinimo santrumpos – „Nazi”. Tai radikali nacionalistinė ir rasistinė ideologija, kuri suformuliuota XX a. 3-4 dešimtmečiuose Vokietijoje. Nacizmas išsiskyrė šiais principais: Nacizmas suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo: Nacistai įgyvendino: Nacistų pozicija buvo dviprasmiška: Nacizmo žlugimas ir pasekmės Nors nacizmas oficialiai sutriuškintas, … [Skaityti toliau…]

Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir … [Skaityti toliau…]

Ordo Templi Orientis, dažnai įvardijamas tiesiog OTO inicialais, yra okultinė-mistinė organizacija, susieta su Aleisterio Crowley vardu ir Thelemos dvasine tradicija. Teigiama, kad ši bendruomenė siekia išlaikyti ceremoninės magijos, vakarietiškos ezoterikos ir senųjų simbolių paveldo kryptį. Pavadinimas, verčiamas kaip „Rytų Šventyklos Ordinas“, iš pradžių kėlė aliuziją į tam tikrą istorinį tęstinumą su riterių tradicijomis, tačiau dabartinis … [Skaityti toliau…]

Šventybės kosmoso samprata, kurią vartoja P. L. Bergeris, nurodo erdvę, kurioje visuomenė pripažįsta tam tikrus reiškinius kaip sakralios tvarkos dalį. Religiniai įsitikinimai, apeigos ir simboliai sukuria prasminį pamatą, galintį suvienyti žmones bendrai patirčiai bei vertybių laukui. Anksčiau tradicinės bendruomenės turėjo kolektyvinius ritualus, neabejotinai priimamus nurodymus, kurie ne tik formavo vertikalią ryšį su dievybe, bet ir … [Skaityti toliau…]

Tikėjimo subjektyvizmas siejamas su pasikeitusiu žmogaus santykiu su dvasine tikrove modernioje aplinkoje. Kai socialinės struktūros išgyvena didelę transformaciją, nyksta vienakryptis religijos autoritetas ir atsiveria įvairovė filosofinių, mokslinių bei kultūrinių perspektyvų. Asmuo renkasi individualius dvasinius principus, kartais nesitaikydamas prie tradicinių institucijų nustatytų reikalavimų. Taip skleidžiasi požiūris, jog kiekvieno individuali sąmonė turi suverenią teisę apsispręsti, kaip įprasminti … [Skaityti toliau…]

Religijos pakaitalų tema atkreipia dėmesį į žmogaus polinkį ieškoti prasmingų istorijų ir simbolių, kai ilgą laiką vyravusi institucionalizuota tradicija praranda anksčiau turėtą įtaką. Kultūros istorijoje fiksuojama daug pavyzdžių, kai nykstant kolektyviniam ryšiui su vienu tikėjimu, individai ir bendruomenės sukuria naujus dvasinio patyrimo būdus. Net jei nebėra nusistovėjusios dogmos ar ritualinės tvarkos, lieka vidinė trauka prie … [Skaityti toliau…]

Reguliacinė religija siejama su dvasinėmis sistemomis, kurių pagrindinis tikslas – nustatyti vertybes ir normatyvines gaires visuomenėje. Jos ištakos aptinkamos ankstyvuosiuose žmogiškuosiuose sambūriuose, kur bendras tikėjimas rūpinosi tvarkos įtvirtinimu, o pasirinktą dieviškąjį autoritetą laikė galutiniu teisingumo šaltiniu. Tokios religijos modelis nurodo, kad nepakanka tik siūlyti dvasinę viltį ar palaikymą, privalu reguliuoti elgesį, idant bendruomenė išvengtų chaoso … [Skaityti toliau…]