„Petro darbai“ angliškai vadinami Acts of Peter, lotyniškai – Actus Petri arba Acta Petri. Tai vienas iš ankstyvųjų krikščioniškų apokrifų, priklausantis vadinamajam „apokrifinių apaštalų darbų“ ciklui kartu su Jono, Pauliaus, Andriejaus ir Tomo darbais. Tai nėra kanoninė knyga, o ankstyvosios krikščionybės literatūros kūrinys, atsiradęs II amžiaus pabaigoje. Dauguma tyrinėtojų mano, kad autorius buvo kilęs iš … [Skaityti toliau…]
Numerologija – tai ezoterinė sistema, kuri teigia, kad skaičiai turi vibraciją, prasmę ir įtaką žmogaus gyvenimui, charakteriui bei likimui. Pagal ją vardas, gimimo data ir kiti skaičiai nėra atsitiktiniai – jie atspindi kosminį planą arba dvasinę energiją. Trys pagrindinės numerologijos šakos šiandien Pitagoriškoji (vakarų klasikinė)Kilmė: Pitagoras (VI a. pr. Kr.) ir jo mokykla Krotono mieste. … [Skaityti toliau…]
Ar Mozė, stovėdamas Sinajaus kalno papėdėje prieš daugiau nei 3000 metų, galėjo nujausti, kad jo tauta laukia žmogaus, kuris pakeis istoriją? Ar Abraomas, sudarydamas sandorą su Dievu, turėjo bent menkiausią užuominą apie Mesiją? O gal paprasti piemenys, tremtiniai ar pranašai, gyvenę šimtmečiais anksčiau, nešiojo širdyje viltį, kurią vėliau krikščionys atpažins kaip Jėzaus laukimą? Tiesiogiai niekas … [Skaityti toliau…]
Gailestingumo darbai – tai konkretūs veiksmai, kuriais krikščionys parodo meilę artimui, ypač tiems, kurie kenčia kūnu ar siela. Lotyniškai jie vadinasi Opera misericordiae. Šie darbai nėra tik moralinis idealas – jie remiasi Kristaus žodžiais ir yra senosios Bažnyčios praktikos dalis, perėmusi žydų gailestingumo tradicijas ir papildžiusi jas Kristaus mokymu. Jie buvo laikomi esminiu tikro tikėjimo … [Skaityti toliau…]
Abraomas (hebrajiškai אַבְרָהָם, arabiškai إبراهيم – Ibrahimas) yra viena svarbiausių figūrų žydų, krikščionių ir islamo religijose. Jo vardas pažodžiui reiškia „daugelio tautų tėvas“ – šį pavadinimą jis gavo pagal Dievo pažadą. Abraomas gimė senovės Mesopotamijoje, tradiciškai – Uro mieste (dabartinis Irakas), kažkur apie XIX–XVIII a. pr. Kr. Abraomas buvo Teracho sūnus. Biblija pasakoja, kad Dievas … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Šofaras (hebrajiškai שׁוֹפָר, shofar) yra vienas seniausių ir paslaptingiausių muzikos instrumentų pasaulyje. Jis gaminamas iš avino rago, rečiau iš kitų gyvūnų, tačiau niekada – iš jaučio. Tai ypatingas objektas žydų tradicijoje, tapęs dvasinio atsinaujinimo ir šventinių apeigų simboliu. Jei kas nors įsivaizduoja senovės sinagogą, dažnai prieš akis iškyla būtent šofaras ir jo stiprus, skvarbus garsas. … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Religiniai pastatai, šventyklos, bažnyčios, vienuolynai ir kiti šventi objektai yra ne tik architektūros kūriniai, bet ir žmonijos dvasinio paveldo dalis, menanti tūkstantmečių tikėjimus, kultūras ir istoriją. Tačiau daugybė šių objektų buvo sunaikinta – kartais dėl karų, gamtos stichijų ar ideologinių konfliktų, o kartais dėl sąmoningų sprendimų, tokių kaip nekilnojamojo turto plėtra, urbanizacija ar ekonominiai interesai. … [Skaityti toliau…]
Žodis aeonas (gr. αἰών / aiōn; lot. aeon) – vienas daugiasluoksniškiausių terminų Vakarų religinėje ir filosofinėje tradicijoje. Jo reikšmė kito per amžius: nuo paprasto „ilgo laiko tarpo“ iki kosminės dieviškosios esybės ar net dvasinės epochos. Šiandien jis vartojamas filosofijoje, teologijoje, gnosticizme, ezoterikoje ir net popkultūroje. Etimologija ir pirminė reikšmė Homeras vartojo aiōn kaip „gyvybės jėgą“ … [Skaityti toliau…]
Šventosios knygos yra įvairių religijų pagrindiniai tekstai, kuriuose įrašyti dieviški apreiškimai, moralės įstatymai, tikėjimo tiesos ir dvasinio gyvenimo gairės. Jos laikomos ne tik religinės doktrinos pagrindu, bet ir kultūros, teisės, meno bei visuomenės normų šaltiniu. Šie tekstai įkvepia milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje, formuoja žmonių pasaulėžiūrą ir siūlo atsakymus į pagrindinius gyvenimo klausimus apie kilmę, tikslą … [Skaityti toliau…]
Kunigų knyga, viena iš Penkiaknygės dalių, yra Senojo Testamento tekstas, kuriame detaliai aprašomos izraelitų religinės ir moralinės taisyklės. Ypatingas dėmesys skiriamas ritualiniam tyrumui – būsenai, būtinei norint artintis prie Dievo šventovės ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Ritualinis tyrumas Kunigų knygoje nėra vien fizinė švara, bet ir dvasinė būsena, atskirianti šventą nuo profaniško. Ši būsena buvo būtina … [Skaityti toliau…]