Esenai – tai žydų religinė bendruomenė, gyvavusi Palestinoje maždaug nuo II a. pr. Kr. iki I a. po Kr. Jie buvo viena iš trijų pagrindinių judaizmo srovių šalia fariziejų ir sadukiejų. Apie esenus rašė senovės autoriai Juozapas Flavijus, Filo Aleksandrietis ir Plinijus Vyresnysis, o modernūs atradimai – Negyvosios jūros rankraščiai – suteikė naujų žinių apie … [Skaityti toliau…]
Porfirijus iš Tyro – tas finikietis neoplatonikas, gimęs apie 234 m. po Kr., o užgesęs 305 m. Romoje – buvo Plotino ištikimas mokinys, redagavęs „Eneadas” ir sukūręs veikalą, kuris pavertė vegetarizmą dievišku keliu. Jo traktatas, originaliai griekiškai vadinamas Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων (Peri apochēs empsychōn), angliškai žinomas kaip On Abstinence from Animal Food. Lietuviški variantai: Apie … [Skaityti toliau…]
Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79 m. po Kr.) buvo romėnų rašytojas, mokslininkas ir karininkas, žuvęs per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais, gelbėdamas draugus. Jo pagrindinis veikalas – Natūralioji istorija (Historia naturalis), parašytas lotyniškai 77 metais ir skirtas imperatoriui Titui. Tai 37 knygų enciklopedija, apimanti viską nuo astronomijos iki medicinos, zoologijos ir mineralogijos. Plinijus rinko žinias … [Skaityti toliau…]
„Sezamai, atsiverk!“ – šie žodžiai, tarti su paslaptingu aidu, akimirksniu perkelia į olą, pilną aukso ir brangakmenių, kur plėšikai slepia grobį. Tai ne šiaip užkeikimas, o slaptažodis, simbolizuojantis prieigą prie uždrausto, stebuklingą atvėrimą ir žinių galią. Iš pasakos „Ali Baba ir 40 plėšikų“ frazė tapo kultūros ikona – nuo vaikų animacijos iki technologijų metaforos, primindama, … [Skaityti toliau…]
Žodis „abrakadabra“ (kartais rašomas „abracadabra“ ar net „aracadabra“ senesniuose tekstuose) šiandien kelia šypseną – jis siejamas su cirko magais, kiškių traukimu iš skrybėlės ar vaikų gimtadienio šou. Bet po šia linksma fasada slypi tūkstantmečių istorija: nuo gyvybę gelbstinčių amuletų Romos imperijoje iki demonų valdymo viduramžių grimuaruose. Tai vienas rečiausių maginių žodžių, išgyvenusių kultūrų kaitą, ir … [Skaityti toliau…]
Konsistorijos salė, italų kalba žinoma kaip Sala del Concistoro, o lotynišku vardu Aula Concistorialis, tūno Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose lyg senovės Romos forumo širdis, kur kardinolai nuo XIII amžiaus renkasi spręsti Bažnyčios likimo. 1585-ųjų vasarą, kai popiežius Sikstas V, kilęs iš vargingos italų šeimos, samdė architektą Domenico Fontana perstatyti erdvę – jis pridėjo aukštas marmurines kolonas, … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Gnostikų pasaulėžiūroje archontai – tai ne kokie nors kilmingi pareigūnai iš senovės Atėnų, o tikri kosminiai kankintojai. Žodis „archontas” ateina iš graikų kalbos, kur reiškia „valdovą” ar „valdytoją”, bet gnostikai jį pavertė sinonimu blogiui, kuris valdo materiją. Jie vaizduojami kaip demoniški padarai, gimę iš dieviško chaoso, ir jų darbas – laikyti sielas pririštas prie šitos … [Skaityti toliau…]
Žodis semitai reiškia ne rasę, o kalbinę ir kultūrinę tautų grupę, kilusią iš Artimųjų Rytų. Tai žmonės, kurie kalbėjo semitų kalbomis – hebrajų, arabų, aramėjų, akadų, finikiečių, etiopų ir kitomis. Pavadinimas kyla iš Biblijos genealogijos: Nojaus sūnus Šemas (hebrajiškai Šem, שֵׁם – „vardas“, „garbė“) laikomas tautų, kalbančių šiomis kalbomis, protėviu. Todėl „Šemo palikuonys“ – Šemijjai … [Skaityti toliau…]
Dešimt Egipto rykščių – tai Dievo siunčiamos nelaimės, aprašytos Išėjimo knygoje (Iš 7–12), kurios privertė faraoną paleisti izraelitus iš vergijos. Tai ne atsitiktinės katastrofos, o tikslūs teismo aktai: kiekviena rykštė demaskuoja egiptiečių dievus (pvz., Hapi – Nilo dievą, Heket – varlių deivę) ir rodo Izraelio Dievo viršenybę. Rykštės didėja intensyvumu – nuo nemalonių iki mirtinų, … [Skaityti toliau…]
Žodis „arabas“ kyla iš tos pačios senovės semitų šaknies arab, reiškiančios klajoklius, dykumų ar stepių žmones. Senovės asirų įrašuose minimos gentys, klajojusios pietų Mesopotamijos pakraščiuose antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Graikai ir romėnai vėliau vadino arabais visus pusiasalio gyventojus – nuo prekybininkų oazėse iki beduinų, keliaujančių kupranugariais per smėlynus. Lietuviškai šis terminas atėjo per lotynišką … [Skaityti toliau…]
Vardai religiniuose tekstuose dažnai turi skirtingas formas priklausomai nuo kalbos, kuria jie užrašyti. Tas pats vardas gali būti užrašytas visai kitaip hebrajų, arabų, graikų, lotynų ar slavų kalbose. Dėl to kartais sunku suprasti, kad tai tas pats asmuo – ypač skaitant senovinius raštus ar šventuosius tekstus, kur vardai keičiasi priklausomai nuo vertimo tradicijos ar regiono. … [Skaityti toliau…]