Konsistorijos salė, italų kalba žinoma kaip Sala del Concistoro, o lotynišku vardu Aula Concistorialis, tūno Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose lyg senovės Romos forumo širdis, kur kardinolai nuo XIII amžiaus renkasi spręsti Bažnyčios likimo. 1585-ųjų vasarą, kai popiežius Sikstas V, kilęs iš vargingos italų šeimos, samdė architektą Domenico Fontana perstatyti erdvę – jis pridėjo aukštas marmurines kolonas, primenančias 312 metų Konstantiną po Milvijaus tilto mūšio, kai imperatorius pamatė kryžių danguje ir įsakė pastatyti bazilikas, o čia sienos papuoštos freskomis su apaštalų scenomis, tarsi aliuzija į 451 metų Chalcedono susirinkimą, kur 500 vyskupų ginčijosi dėl Kristaus prigimties po saulėlydžio lempos šviesa. Vokiečiai ją vadina Konsistorialsaal, pabrėždami senato tradiciją iš Viduramžių Šventosios Romos imperijos, kur 1356 metų Auksinė bulė nustatė kurfiurstų balsavimą, panašiai kaip kardinolai renka popiežių. Prancūzai sako Salle du Consistoire, prisimindami 1590 metus, kai Henrikas IV, buvęs hugenotas, konvertavęs į katalikybę, kad užimtų sostą, siuntė pasiuntinius į Vatikaną derėtis dėl absoliucijos – tarsi 1303 metų Anjani incidentą, kai Prancūzijos karalius Pilypas IV įsakė suimti popiežių Bonifacą VIII, sukeldamas Avinjono nelaisvę.
Šioje salėje 1870-aisiais, po Garibaldi kariuomenės įsiveržimo į Romą, Pijus IX užrakino duris pasaulietiškai valdžiai, bet atvėrė jas dvasiniams pokalbiam – pavyzdžiui, 1964 metų sausį Paulius VI čia susitiko su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru, abu panaikino 1054 metų ekskomunikas, kurias legatas Humbertas buvo padėjęs ant Hagia Sophia altoriaus, o dabar jie dalijosi vynu ir duona po Michelangelo kupolo šešėliu, primindami 1439 metų Florencijos susirinkimą, kai Bizantijos imperatorius Jonas VIII atvyko prašyti pagalbos prieš osmanus, pasirašydamas uniją, kuri vėliau žlugo. 2025 metų lapkričio 5 dieną, minint Nikajos susirinkimo 1700-metį, popiežius galėtų čia pristatyti atnaujintą Charta Oecumenica versiją, kur jauni delegatai iš Taizé bendruomenės, įkvėpti 1940-ųjų brolio Rogerio kelionių dviračiu per karo nuniokotą Prancūziją, siūlo virtualias maldas su stačiatikiais iš Maskvos, kurdami tiltus per ekranus, tarsi viduramžių piligrimai, nešantys relikvijas per Alpes. Angliškai ji vadinama Consistory Hall, o ispanai – Sala del Consistorio, prisimindami 1492 metus, kai Izabelė ir Ferdinandas išvarė žydus, bet popiežius Aleksandras VI čia suteikė prieglobstį conversos, slėpdami juos nuo inkvizicijos liepsnų.
Sala alsuoja intrigomis: 2005-aisiais Benediktas XVI čia paskyrė kardinolus, tarp jų Josephą Ratzingerį patį, po Jono Pauliaus II mirties, kai dūmai kilo iš Siksto koplyčios, o kardinolai prisiekė tylą po freskomis, vaizduojančiomis 1215 metų Laterano susirinkimą, kur Inocentas III ekskomunikavo Anglijos karalių Joną už Magna Carta ginčus. Šiandien, 2025-aisiais, ekumeniniai susitikimai čia kviečia protestantus iš Liuterio Wittenbergo, kur 1517 metais vinys į bažnyčios duris pradėjo Reformaciją, o dabar jauni teologai dalijasi kavą aptardami migracijos krizes, remdamiesi Charta skyriumi apie pabėgėlius – tarsi 1945 metų pokario pabėgėlių bangą, kai milijonai europiečių kėlėsi per sieną, o Bažnyčia dalijo duoną stovykloje. Architekto Fontana ranka pridėjo auksuotą lubų skliautą, kuriame angelai laiko herbus, primenančius 1527 metų Romos apiplėšimą, kai Karolį V kareiviai niokojo miestą, bet popiežius Klemensas VII slapta derėjosi konsistorijoje dėl taikos. Lankytojai retkarčiais užsuka per jubiliejaus metus, girdėdami aidą iš 1978-ųjų, kai Jonas Paulius I mirė po 33 dienų, o kardinolai skubėjo rinkti lenką Karolį Wojtylą, keisdami Bažnyčios veidą Šaltojo karo metu. Sala – gyvas ekumenizmo archyvas, kur 2025 metų atnaujintoje Chartoje akcentuojamas jaunimas, įkvėptas 1968 metų Prahos pavasario, kai studentai reikalavo laisvės, o dabar virtualūs forumai jungia tikinčiuosius nuo Vilniaus iki Lisabonos, kurdami nematomus ryšius po senovės freskomis.