Žodis semitai reiškia ne rasę, o kalbinę ir kultūrinę tautų grupę, kilusią iš Artimųjų Rytų. Tai žmonės, kurie kalbėjo semitų kalbomis – hebrajų, arabų, aramėjų, akadų, finikiečių, etiopų ir kitomis. Pavadinimas kyla iš Biblijos genealogijos: Nojaus sūnus Šemas (hebrajiškai Šem, שֵׁם – „vardas“, „garbė“) laikomas tautų, kalbančių šiomis kalbomis, protėviu. Todėl „Šemo palikuonys“ – Šemijjai arba semitai. Tai teologinis modelis, o ne griežtas istorinis faktas: Šemo palikuonys atstovauja „tikėjimo linijai“, iš kurios kilo Abraomas, izraelitai ir arabai.
Semitų tautų protėvynė buvo Artimieji Rytai – dabartinis Izraelis, Palestina, Sirija, Irakas, Arabijos pusiasalis. Pirmosios semitų gentys pasirodė apie 4000–3000 m. pr. Kr. Jos klajojo tarp dykumų ir oazių, o vėliau sukūrė seniausias civilizacijas. Pagrindinės šakos: rytų semitai – akadai ir babiloniečiai, kūrę civilizaciją Mezopotamijoje (dabartinis Irakas). Pirmasis garsus valdovas – Sargonas Akadietis (apie 2300 m. pr. Kr.). Vakarų semitai – hebrajai, aramėjai, finikiečiai, moabitai; jie gyveno Kanaane ir Levante, prekiavo Viduržemio jūroje. Pietų semitai – arabai (sabai, minajai) ir etiopai (ge’ez kalbos vartotojai). Visos šios tautos naudojo giminingas kalbas, kurios priklauso afroazijinei kalbų šeimai, kartu su senąja egiptiečių ir berberų kalbomis. Joms būdingas triraidžių šaknų principas (pvz., k-t-b reiškia „rašyti“), o iš jų kilo rašto tradicija, per finikiečius pasiekusi graikus ir lotynus.
Santykis su žydais ir arabais
Žydai ir arabai – abi semitų tautos. Jų kalbos – hebrajų ir arabų – artimos kaip pusbroliai. Fiziškai ir genetiškai jie yra tos pačios Artimųjų Rytų kilmės žmonės, turintys bendrą paveldą, kuris siekia kelis tūkstančius metų. Skirtumai tarp jų daugiau kultūriniai ir religiniai, o ne biologiniai: žydai išlaikė monoteizmą per judaizmą, arabai per islamą, tačiau abiejų šaknys siekia Abraomą – tą patį protėvį, kurį pripažįsta ir Biblija, ir Koranas.
Semitų kalbos išsiskiria paprasta, bet genialia struktūra: žodžiai sudaromi iš trijų šakninių raidžių. Šis principas gimė dar senovės Akade ir išplito į visą regioną. Finikiečių abėcėlė (apie 1200 m. pr. Kr.) tapo pirmąja tikra abėcėle pasaulyje, iš jos kilo graikų, o vėliau – lotynų raštas, kuriuo rašome ir šiandien.
Antisemitizmas – ne prieš visus semitus
Žodis antisemitizmas dažnai klaidina: tiesiogine prasme jis reiškia „priešiškumą semitams“, tačiau istorijoje šis terminas vartojamas tik žydų atžvilgiu. XIX a. Europoje vokiečių ideologai, ypač Wilhelmas Marras, pavartojo terminą Antisemitismus norėdami „moksliškai“ pateisinti neapykantą žydams. Nors arabai irgi semitai, antisemitizmas visada reiškia priešiškumą žydų tautai ir religijai.
Įdomu tai, kad nors semitų kalbos skiriasi, jų rašto sistemos turi bendrą šaknį. Pavyzdžiui, finikiečių abėcėlė, kuri yra daugelio vėlesnių rašto sistemų (įskaitant graikų ir lotynų) motina, kilo iš semitų aplinkos. Tai rodo ne tik kalbos, bet ir mąstymo bendrumą.
Dar vienas mažai žinomas faktas: senovės arabų religijoje, prieš islamą, buvo gausu dievybių, kurios turėjo ryšių su Šemo palikuonimis. Pavyzdžiui, Mekos Kaaboje buvo garbinamos trys svarbios deivės, kurios kai kurių tyrinėtojų siejamos su senaisiais semitų panteonais. Šios deivės buvo vadinamos „Dievo dukterimis“, o tai rodo sudėtingą senovės tikėjimo tinklą regione, kur vėliau triumfavo vienas Dievas. Semitų kultūrose skaičius trys turėjo didelę religinę reikšmę.