Kas yra archontai?

Gnostikų pasaulėžiūroje archontai – tai ne kokie nors kilmingi pareigūnai iš senovės Atėnų, o tikri kosminiai kankintojai. Žodis „archontas” ateina iš graikų kalbos, kur reiškia „valdovą” ar „valdytoją”, bet gnostikai jį pavertė sinonimu blogiui, kuris valdo materiją. Jie vaizduojami kaip demoniški padarai, gimę iš dieviško chaoso, ir jų darbas – laikyti sielas pririštas prie šitos netobulos realybės. Įsivaizduok: tu esi kibirkštis iš grynos šviesos, bet jie tave įspaudžia į kūną, mintis ir kasdienybę, kad nepabegtum atgal į tikrąją namus. Tai ne religinė moralė su roju ir pragaru – čia visa visata kaip didžiulis kalėjimas, o archontai jo sargybiniai.

Gnostikų mituose viskas prasideda nuo Pleromos – begalinės, grynos dieviškos srities, kur viskas tobulai susilieję. Ten gyvena Aeonai, amžini emanacijos, tarp jų – Sofija, Išmintis. Ji, per didelė aistra pažinti neatpažįstamą Tėvą, padaro klaidą: bando kurti be partnerio. Iš jos vienatvės gimsta Yaldabaoth – pusdievis, arogantiškas kūrėjas, dažnai vadinamas Demiurgu. Jis mano esąs vienintelis dievas ir suformuoja materiją kaip savo karalystę, bet tai tik netobula kopija, pilna skausmo ir iliuzijų.

Archontai – jo pagalbininkai. Dažniausiai jų septyni, pririšti prie septynių planetų (saulės, mėnulio ir penkių žinomų tuomet – Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio, Saturno). Kiekvienas valdo vieną dangaus kūną ir atitinkamą sritį: emocijas, troškimus, likimą. Jie turi hibridinius kūnus – vyriškus ir moteriškus, su žvėrių galvomis: liūto, gyvatės, asilo ar eršketo. Tai ne atsitiktinumas – gnostikai matė juose chaotišką, gyvulišką prigimtį, kuri maitinasi iš žmonių silpnybių. Jie ne tik stato pasaulį, bet ir stebi sielas: po mirties siela turi praeiti pro jų vartus, o jie reikalauja slaptažodžių ar ženklų. Jei nežinai (o žino tik gnostikai, per vidinę žinią), lieki įkalintas reinkarnacijoje.

Bet skaičius nėra fiksuotas. Kai kuriuose tekstuose jų penki (pvz., „Pistis Sophia” pabaigoje, kur jie maištauja ir gauna bausmę), dvylika (atitinkantys zodiako ženklus) ar net daugiau. Tai rodo, kaip gnostika – ne viena sekta, o kratinys idėjų iš žydų mistikos, platonizmo, egiptiečių ir babiloniečių mitų. Archontai čia – ne grynas išradimas, o perdirbti senovės valdovai: planetų dievai iš astrologijos, angelai iš Kabalos ar net Septyni iš babiloniečių kosmologijos.

365 archontai: metų kalendorius kaip spąstai

Dabar prie to įdomiausio – 365. Tai ne atsitiktinis skaičius, o tiesioginis saulės metų atitikmuo, kiekvienai dienai po vieną archontą. Jie gimsta iš Sofijos kritimo į chaosą: ji, siekdama išsigelbėti, „įtvirtina” šiuos valdovus, kad jie valdytų materiją, bet iš tiesų jie tampa grandinėmis. Kiekviena diena – viena jų kontrolė, kiekviena naktis – priminimas apie užmaršą. Tai kaip kosminis kalendorius, kur laikas pats save maitina: archontai maitinasi iš tavo energijos, kol nepabundi ir nepralauži rato.

Šis variantas ateina iš Basilides sekos, II a. gnostiko, kuris mokė apie „didįjį archontą” Abraxasą (ar Abrasaksą) – magišką figūrą su galva gaidžio, kūnu žmogaus ir kojomis gyvatės. Abraxas valdo tuos 365, o jo vardas net turi skaitinę vertę 365 (graikiškais skaičiais). Gnostikai matė čia astrologinį kodą: 365 ne tik dienos, bet ir „dangaus durys”, pro kurias siela turi prasibrauti. Jei archontai – kalėjimo prižiūrėtojai, tai 365 – pilnos pamainos, užtikrinančios, kad niekas nepabėgtų be kovos.

Archontai mirga visuose pagrindiniuose gnostikų tekstuose, surinktuose Nag Hamadio bibliotekoje (IV a. rankraščiai, rasti 1945 m. Egipte). Štai keletas:

• Apokrifas apie Joną (arba „Slaptas Jono apokrifas”): Čia Yaldabaoth su septyniais sūnumis-archontais kuria pasaulį, bet jie apgaudinėja žmones, slėpdami tikrąją kilmę. Jėzus (kaip gnostikų atskleisėjas) atvyksta ne kryžiuje numirti, o atnešti žinių, kaip apeiti šiuos sargybinius.
• Pistis Sophia: Ilgas dialogas, kur Jėzus aiškina Sofijai jos klaidą. Čia 365 archontai – Sofijos „vaikai” iš chaoso, o ji juos „įtvirtina” kaip tiltą tarp šviesos ir tamsos. Vėliau penki maištaujantys archontai (įskaitant Hekatę ir Tifoną) gauna bausmę – juos meta į bedugnę. Tai ne bažnytinė moralė, o kosminė drama su 13 repenting archontų, kurie gauna malonę.
• Pasaulio kilmė ir Archontų hipostazė (arba „Valdovų realybė”): Septyni archontai su žvėrių veidais bando sukurti Adomą, bet nepavyksta – siela ateina iš aukščiau. Jie – „dvasiniai blogio šeimininkai”, cituojant Laišką efeziečiams (6:12), bet gnostikai tai interpretuoja kaip kovą ne su kūnu, o su šiais valdovais.
• Ophitų diagramos ir Epifanijaus „Panarion” (IV a.): Čia vardijami vardai kaip Iao, Saklas, Seth, Yaldabaoth – sumaišyti su babiloniškais dievais. Ophitai (gyvatės garbintojai) matė archontus kaip septynis demonus, kuriuos reikia „apeiti” ritualuose.

Šie tekstai nebuvo plačiai žinomi iki Nag Hamadio atradimo – bažnyčia juos vadino erezijomis ir degino. Bet gnostikams archontai – paaiškinimas, kodėl pasaulis toks neteisingas: ne Dievo klaida, o žemesniųjų valdovų machinacijos. Žmogus turi viduje kibirkštį iš Pleromos, ir gnosis (žinojimas) – vienintelis būdas ištrūkti. Jėzus čia ne auka, o karžygis, rodantis kelią pro vartus.

Žinomi archontai

365 archontai gnostikų mitologijoje – tai ne šiaip skaičius, o pilnas saulės metų kalendorius kaip kosminis kalėjimas: kiekviena diena – po vieną valdovą, kuris maitinasi iš žmogaus energijos ir laiko sielą pririštą prie materijos rato. Šis motyvas kyla iš Basilido sekos (II a.), kur Abraxas (skaitinė vertė 365) valdo visas šias sferas, simbolizuodamas, kad laikas pats yra spąstai – 365 „vartai“, pro kuriuos siela turi prasibrauti po mirties, kitaip lieka reinkarnacijoje. Tačiau lentelėje pateikiame tik apie 40 žinomų vardų, nes gnostikų tekstai (pvz., Pistis Sophia, Apocryphon of John) vardija tik pagrindinius septynetą, dvyliktuką ar penketą maištautojų, o likusieji 325 lieka anoniminiai „dienos sargybiniai“ – jie nėra individualizuoti, nes svarbiausia ne vardas, o sistemos idėja: archontai kaip bevardė biurokratija, kuri veikia masiškai, o ne kaip atskiri personažai. Pilno sąrašo nėra jokiame šaltinyje, nes gnostikai rašė alegorijomis, o ne katalogais – tai būtų prieštaravę jų gnosis principui, kad tikroji žinia ateina per vidinį pažinimą, o ne išorinius vardus.