Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje rytiniame krikščionybės pakraštyje, Edėsos mieste (dabartinėje Pietryčių Turkijoje), iškilo viena ryškiausių ir spalvingiausių ankstyvosios Bažnyčios asmenybių – Bardaisanas (Bardesanes, 154–222 m.). Jis buvo ne tik teologas, bet ir poetas, mokslininkas bei artimas Osroenės karaliaus Abgaro IX draugas. Jo sekėjai, vadinami bardesanistais, suformavo intelektualų judėjimą, kuris bandė suderinti krikščioniškąjį mokymą … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje netrūksta utopijų vizijų, tačiau viena šiurpiausių pamokų apie tai, kas nutinka pasiekus „absoliutų komfortą“, atėjo ne iš filosofų traktatų, o iš Merilando valstijos laboratorijų. Šis eksperimentas, žinomas kaip „Visata 25“ (Universe 25), tapo veidrodžiu, kuriame šiandienos visuomenė vis dažniau pamato savo pačios dvasinio sąstingio bruožus. Pavadinimas „Visata 25“ tiesiog nurodo eilės numerį – … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Hinduizmo dievų sistema – viena iš seniausių ir labiausiai kompleksinių religinių tradicijų pasaulyje, kurios šaknys siekia Indų slėnio civilizaciją (apie 2500 m. pr. Kr.). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, čia nėra vieno, griežtai apibrėžto panteono – dievų pasaulis yra kaip gyvas audeklas, kur vienas dievas gali būti daugelio aspektų išraiška, o pati Aukščiausioji Tikrovė (Brahmanas) … [Skaityti toliau…]
Sakaros įrašai (originalo kalba egipt. hieroglifais: Serekh kontekste arba ritualiniuose tekstuose; lotyniškai: Inscriptiones Saqqarensis) – tai plati epigrafinių šaltinių grupė, rasta Sakaros nekropolyje, netoli senosios Egipto sostinės Memfio. Tai nėra vienas vientisas tekstas, o šimtmečius trukusi dokumentacija, užfiksuota ant piramidžių sienų, sarkofagų, stėlų ir kapaviečių (mastabų). Šie įrašai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: religinius-magiškus (Piramidžių … [Skaityti toliau…]
„The Practice of the Presence of God“ („Dievo artumo praktika“) – vienas iš paprasčiausių ir kartu giliausių krikščioniškosios dvasinės tradicijos tekstų, parašytas XVII a. karmelito vienuolio, žinomo kaip broliukas Laurynas (Brother Lawrence). Tai nedidelė knyga, sudaryta iš keturių pokalbių ir kelių laiškų, kuriuose šis kuklus vienuolis atskleidžia savo kelią į nuolatinį, gyvą ir paprastą bendravimą … [Skaityti toliau…]
„The Seven Valleys and the Four Valleys“ („Septyni slėniai ir Keturi slėniai“) – vienas giliausių ir poetiškiausių Bahá’u’lláh mistinių traktatų, parašytas kaip dvasinio kelio vadovas ieškotojui, trokštančiam Dievo artumo. Tai ne teologinė sistema ir ne doktrinos išdėstymas, bet vidinės kelionės žemėlapis, kuriame žmogaus siela vaizduojama kaip keliautojas, pereinantis per skirtingas būsenas, kol pasiekia vienybę su … [Skaityti toliau…]
„The Lectures on Faith“ („Tikėjimo paskaitos“) – tai ankstyvosios Pastarųjų Dienų Šventųjų judėjimo teologijos tekstas, kuriame tikėjimas pristatomas kaip pirmasis ir esminis Dievo pažinimo bei dvasinio gyvenimo principas. Šios paskaitos buvo skirtos mokyti bendruomenę, kaip suprasti tikėjimo prigimtį, jo objektą ir jo veikimą žmogaus gyvenime. Tekstas parašytas aiškiai, logiškai ir nuosekliai, todėl iki šiol išlieka … [Skaityti toliau…]