Šie himnai – tai krikščioniškos liturginės poezijos šedevrai, sukurti laikotarpiu nuo ankstyvosios krikščionybės (IV a.) iki baroko epochos (XVIII a.). Jie buvo giedami bažnyčiose per svarbiausias liturgines šventes – ypač Advento, Kalėdų, Gavėnios, Velykų ir Sekminių laikotarpiu. Šiuos tekstus kūrė įvairūs autoriai: ankstyvieji Bažnyčios poetai ir vyskupai (pvz., Prudentijus, Theodulfas iš Orleano), vienuoliai teologai (kaip … [Skaityti toliau…]
Diena rūstybės, diena tojipavers pasaulį į pelenus,kaip liudija Dovydas ir Sibilė. Koksai bus drebėjimas,kai ateis teisėjas,visus griežtai ištirsiantis! Trimitas, skleidžiąs nepaprastą garsąvisų kraštų kapuose,sušauks visus priešais sostą. Mirtis ir gamta nustėrs,kai prisikels kūrinys,turintis atsakyti teisiančiam. Atneš prirašytą knygą,kurioje bus viskas,už ką pasaulis teisiamas. Tad kai teisėjas atsisės,visa, kas slapta, pasirodys,niekas neliks nenubausta. Ką aš vargšas … [Skaityti toliau…]
Josepho Haydno oratorija „Metų laikai“ (vok. Die Jahreszeiten, Hob. XXI:3), sukurta 1801 m., yra vėlyvas klasicizmo muzikos šedevras, švenčiantis gamtos ciklą ir Dievo kūrinijos grožį. Po sėkmingos oratorijos „Sutvėrimas“, Haydnas vėl bendradarbiavo su libretistu Gottfried van Swieten, kuris pritaikė tekstą pagal Jameso Thomsono poemą The Seasons. Kūrinys susideda iš keturių dalių, atitinkančių metų laikus – … [Skaityti toliau…]
„Šėtono biblija“ (angl. The Satanic Bible) – tai vienas žymiausių ir kontroversiškiausių religinių bei filosofinių tekstų, parašytas 1968 m. amerikiečių okultisto Antono Szandoro LaVey. Šis veikalas laikomas pagrindiniu Šėtonizmo religijos doktrinos šaltiniu ir neatsiejama moderniojo Šėtonizmo ideologijos dalimi. Antonas LaVey, įkūręs Šėtono bažnyčia (angl. Church of Satan), šia knyga siekė ne tik suformuluoti savo pasaulėžiūrą, … [Skaityti toliau…]
Collin de Plancy, prancūzų rašytojas ir okultizmo entuziastas, gimęs 1794 metais, 1818-aisiais Paryžiuje išleido veikalą, kuris greitai tapo klasika tarp demonologijos mėgėjų. Originalus pavadinimas – „Dictionnaire Infernal“, o lietuviškas vertimas „Pragaro žodynas“ puikiai perteikia esmę: tai enciklopedinis demonų, velnių, šėtonų ir visokios pragaro faunos katalogas, surinktas abėcėlės tvarka. Pirmasis leidimas buvo gana sausas – tekstas … [Skaityti toliau…]
Sūra „Āl ʿImrān“ yra trečioji Korano dalis, priklausanti mediniam laikotarpiui, kai musulmonų bendruomenė jau buvo įsitvirtinusi Medinoje ir susidūrė su naujais iššūkiais – karo grėsme, diskusijomis su žydais ir krikščionimis bei bendruomenės vidaus stiprinimu. Pavadinimas „Āl ʿImrān“ reiškia „Imrano šeima“ ir siejasi su biblinių veikėjų istorija: Marijos (Jėzaus motinos), jos tėvo Imrano, taip pat kitų … [Skaityti toliau…]
Al-A‘raf yra septintoji Korano sura, viena ilgiausių, turinti du šimtus šešias eiles. Ji priskiriama prie mekitų surų, nes buvo apreikšta pranašui Muchamedui dar gyvenant Mekoje, ir išsiskiria savo turinio turtingumu bei plėtojamu pasakojimu apie ankstesnių pranašų patirtis. Pavadinimas „Al-A‘raf“ reiškia „Aukštumos“ arba „Pakilimai“ ir kilo iš vietos, minimos šioje suroje – tai simbolinė riba tarp … [Skaityti toliau…]
Sūra „Ibrahim“ yra keturioliktasis Korano skyrius, turintis penkiasdešimt dvi eilutes. Jos pavadinimas kilo iš pranašo Abraomo (Ibrahimo) vardo, kuris islamo tradicijoje laikomas vienu iš svarbiausių tikėjimo tėvų – žmogumi, kuris visiškai pasitikėjo Dievu, pakluso Jo valiai ir atmetė stabmeldystę. Tai viena iš vadinamųjų Mekos laikotarpio sūrų, apreikštų pranašui Mahometui dar prieš jo išvykimą į Mediną, … [Skaityti toliau…]
Mirtis šiuolaikiniame pasaulyje dažnai vaizduojama kaip bauginanti, žiauri jėga – negailestinga giltinė su dalgiu, tykanti tamsoje. Tačiau senovės graikai mirties fenomeną matė kur kas sudėtingiau ir subtiliau. Jų panteone mirtis turėjo veidą, vardą ir netgi brolį dvynį. Tas veidas priklausė Tanatui (sen. gr. Θάνατος – „mirtis“) – dievui, kuris įkūnijo ne smurtinę pabaigą, o neišvengiamą, … [Skaityti toliau…]
Žodžiai „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ ar „iš dulkės virtai, dulke pavirsi” turi gilią simbolinę reikšmę, susijusią su žmogaus kilme, egzistencija ir pabaiga. Jie atsiranda Biblijos kontekste, Pradžios knygoje (3, 17-19), kur Dievas kalba su Adomu po to, kai jis nusideda valgydamas nuo uždrausto vaisiaus. Šie žodžiai nurodo žmogaus laikinas savybes – mes esame … [Skaityti toliau…]
Codex Borgia (liet. Bordžijos kodeksas) – tai senovės Mesoamerikos piktografinis rankraštis, vienas svarbiausių iki ispanų užkariavimo išlikusių dokumentų. Jame pateikiami išsamūs Toltekų ir actekų religijos, kosmologijos, kalendoriaus ir ritualinių praktikų vaizdiniai. Rankraštis sukurtas maždaug XV a. pabaigoje arba XVI a. pradžioje, dar prieš ispanų atvykimą, todėl jis yra autentiškas šaltinis, leidžiantis suprasti, kaip Meksikos aukštikalnių … [Skaityti toliau…]
Pradžios knygos 5, 5 eilutė: „Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė“, atskleidžia Biblijos požiūrį į žmonijos pradžią ir Adomo, pirmojo žmogaus, gyvenimo trukmę. Ši ištrauka, kaip daugelis kitų Biblijos fragmentų, turi tiek tiesioginę, tiek simbolinę reikšmę, kurios galima nagrinėti įvairiais lygmenimis – istoriškai, teologiškai ir filosofiniu požiūriu. Gyvenimas … [Skaityti toliau…]