Tarapita (arba Tharapita) – vienas paslaptingiausių ir daugiausiai diskusijų keliančių baltų–finų regiono dievų vardų, minimas XIII a. šaltiniuose, pirmiausia Henriko Latvio Chronicon Livoniae. Tai vienintelis istorinis šaltinis, kuriame šis vardas užfiksuotas, todėl visos interpretacijos remiasi būtent Henriko pasakojimu ir vėlesnėmis mokslinėmis rekonstrukcijomis. Henrikas Latvis rašo, kad estai (ypač osiliai – Saaremos gyventojai) garbino dievą, vardu … [Skaityti toliau…]
Otto Henne am Rhyn knyga „Mysteria: History of the Secret Doctrines and Mystic Rites of Ancient Religions and Medieval and Modern Secret Orders“ pirmą kartą pasirodė 1895 metais Čikagoje, Stockham Publishing Company leidykloje. Lietuviškai „Misterijos: Senovės religijų slaptųjų doktrinų ir mistinių apeigų istorija bei viduramžių ir modernių slaptųjų ordinų tradicijos“. Henne am Rhyn buvo šveicarų … [Skaityti toliau…]
Erazmo Roterdamiečio „Pagyros kvailybei“ (Moriae Encomium, In Praise of Folly) yra vienas įtakingiausių Renesanso tekstų, kuriame susipina gilus humanizmas, aštri satyra ir teologinė kritika. Nors knyga parašyta prieš pat reformaciją, ji paruošė dirvą esminiams pokyčiams Europoje. Kūrinio pavadinimas „Moriae Encomium“ turi dvigubą prasmę. Lotyniškai tai reiškia „Pagyros kvailybei“, tačiau graikiškai žodis Moria primena Erazmo geriausio … [Skaityti toliau…]
William Crooke veikalas „The Popular Religion and Folk-Lore of Northern India“ (pirmą kartą išleistas 1896 m., dviem tomais) – klasikinis XIX a. pabaigos etnografinis tyrimas apie Šiaurės Indijos liaudies tikėjimus, papročius ir mitologiją. Autorius, britų kolonijinės administracijos pareigūnas ir antropologas, daug metų praleidęs Indijoje, rinko medžiagą iš pirmų rankų: stebėjo kaimų gyvenimą, kalbėjosi su vietos … [Skaityti toliau…]
Prodigija – lotyniškas žodis (lot. prodigium, kilęs iš pro „prieš“ + agium nuo agere „vesti, pranašauti“, reiškiantis „pranašiškas ženklas“ ar „nenormalus reiškinys“), romėnų religijoje žymėjo dievų įspėjimus – kraujuojančias statulas, dvigalvius veršius ar žaibus, kurie skelbė pax deorum pažeidimą. Ne šiaip gamtos keistenybės, o kosminiai signalai, reikalaujantys atpirkimo – aukų, procesijų ar „reus“ paskelbimo. Lietuviškai … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Lie Zi (kin. 列子, pinyin: Lièzǐ, taip pat rašomas „Lieh-Tzu“ ar „Lieh-Tzü“) – klasikinis kinų filosofinis veikalas, priklausantis daoizmo tradicijai. Tuo pačiu vardu Lie Zi vadinamas ir pats mąstytojas, kurio mokymai tapo šios knygos pagrindu – (tikrasis jo vardas Lie Yukou (列禦寇)), legendinis išminčius, gyvenęs, pasak tradicijos, V a. pr. Kr. Kadangi vėliau knyga buvo … [Skaityti toliau…]
Jātaka – tai senovės budistinių pasakojimų rinkinys, Pali kanono Khuddaka Nikāyoje sudarantis atskirą Jātakos dalį. Pasakojimai perteikia Budos ankstesnius gimimus, kai jis vadinamas bodhisatva, ir rodo, kaip per daugybę gyvenimų brandinamos dorybės: dosnumas, savitvarda, kantrybė, ištvermė, meditacija ir išmintis. Žodis jātaka pali kalboje reiškia gimimą, tad kiekviena istorija – tarsi moralinė genealogija, vedanti į nušvitimą. … [Skaityti toliau…]
„Asinaria“ – tai romėnų komedija, parašyta Tito Makcijaus Plauto apie 200 metus prieš Kristų. Kūrinio pavadinimas kilęs iš žodžio asinus, reiškiančio asilą, todėl lietuviškai jis verčiamas kaip „Asilų komedija“. Pavadinimas yra simbolinis, nes nors siužete minima pinigų suma, gauta iš asilų prekybos, „asilai“ taip pat reiškia žmones, kurie leidžiasi mulkinami. Plautas buvo vienas žymiausių senovės … [Skaityti toliau…]
Eda (Edda) – tai senovės islandų literatūros rinkinys, saugantis visą Skandinavijos mitologijos branduolį. Nors terminas kildinamas iš vietovės pavadinimo Oddi (Odžio knyga), jis taip pat siejamas su žodžiu edda (prosenelė) bei óðr (poezija). Tai nėra vienas kūrinys, o du fundamentalūs šaltiniai: Poetinė Eda (Eddukvæði) ir Prozinė Eda (Snorra Edda). Abu jie užrašyti senąja islandų kalba … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Pilypo pamokslavimas“ (The Preaching of Philip) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs koptų, sirų ir arabų rankraščių tradicijose. Tai vienas iš ryškiausių rytietiškų apaštalų misijų tekstų, kuriame Pilypas ir Petras vaizduojami kaip stebuklų kupinos misijos Afrikos kraštuose veikėjai. Kūrinys priklauso tam pačiam ciklui kaip Andriejaus darbai, Baltramiejaus darbai, Tomo darbai … [Skaityti toliau…]