„Apaštalo Pilypo pamokslavimas“ (The Preaching of Philip) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs koptų, sirų ir arabų rankraščių tradicijose. Tai vienas iš ryškiausių rytietiškų apaštalų misijų tekstų, kuriame Pilypas ir Petras vaizduojami kaip stebuklų kupinos misijos Afrikos kraštuose veikėjai. Kūrinys priklauso tam pačiam ciklui kaip Andriejaus darbai, Baltramiejaus darbai, Tomo darbai ir kiti rytų apokrifai, kuriuose apaštalai keliauja į tolimas, pagoniškas žemes, griauna stabus, išvaro demonus ir perkeičia ištisas tautas.
Pasakojimas prasideda Alyvų kalne, kur apaštalai susirenka po Kristaus žengimo į dangų. Viešpats jiems pasirodo ir įsako burtų keliu pasidalyti pasaulį į dvylika dalių, kad kiekvienas eitų į savo misijos vietą. Pilypui tenka Afrikos kraštas, o jis prašo Petro jį palydėti – tai būdingas rytų apokrifams motyvas, kuriame Petras vaizduojamas kaip apaštalų vadovas ir kelionių palydovas. Kristus dar kartą pasirodo jiems kelyje, sustiprina ir pažada didelį atlygį už jų triūsą.
Vos tik apaštalai priartėja prie miesto, juos pasitinka apsėstas vyras, kuris šaukia, kad jie negali įeiti. Petras išvaro demoną, ir tai tampa pirmuoju ženklu miestui. Prie miesto vartų stovi aukštas stulpas, ir Petras meldžia Viešpatį jį nuleisti – vartai ir stulpas stebuklingai įsmenga į žemę, kad apaštalai galėtų juos paliesti. Tai sukelia miesto gyventojų siaubą: griaudžia perkūnija, žaibai persekioja žmones net urvuose ir salose, ir daugelis miršta iš baimės. Tai vienas iš dramatiškiausių viso ciklo epizodų – Dievo galia pasireiškia kaip tiesioginė, nevaldoma jėga.
Apsėstas vyras, dabar išgydytas, užlipa ant stulpo ir šaukia miestiečiams, kad jie ateitų pas apaštalus. Minia krinta ant žemės, vadina Pilypą ir Petrą „naujais dievais“ ir prašo pasakyti, kokias aukas jiems atnešti. Apaštalai meldžia Dievą, ir audra nurimsta. Tada prasideda kova su stabmeldyste: miestiečiai atneša savo „dievą“ – aukso statulą, o kunigai maldauja jos nesunaikinti. Pilypas meldžiasi, ir ugnies debesis nusileidžia ant stabų tarnų, juos apsupdama. Petras įmeta auksinį stabą į ugnį, ir šis prabyla, prisipažindamas, kad yra tik žmonių rankų darbas, o tikroji galia yra apaštalų Dievo.
Kunigai, degdami ugnyje, maldauja pasigailėjimo. Pilypas sutinka juos išgelbėti tik jei jie išpažins tikėjimą Kristumi. Jie sušunka: „Mes tikime!“ – ir ugnis virsta pieno baltumo vandens ežeru. Tai vienas iš gražiausių simbolinių epizodų visame tekste: teismas virsta krikštu.
Apaštalai įsako pastatyti bažnyčią toje vietoje, kur žmonės atsivertė. Pilypas nuleidžia miesto vartus ir stulpą į naujos bažnyčios vietą – tai simbolizuoja miesto perėjimą iš tamsos į šviesą. Merginos neša vandenį, vyrai kasa pamatus, ir visa bendruomenė dalyvauja statyboje. Kristus vėl pasirodo apaštalams „spindinčio žmogaus pavidalu“, jų veidai nušvinta Jo šlove, ir minia krinta prieš juos iš baimės ir pagarbos.
Toliau apaštalai išvaro demoną iš apsėsto žmogaus, pakrikštija visus prie stebuklingo vandens ežero ir šešias dienas moko tikėjimo pagrindų. Galiausiai jie paskiria vyskupą, presbiterius ir diakonus, atlieka Eucharistiją ir palieka miestą, o žmonės šlovina Dievą už stebuklus.
Šis apokrifas yra vienas iš stipriausių, teatrališkiausių ir labiausiai „epinių“ rytų apaštalų tekstų. Jame susipina:
– galingi stebuklai, – demonų išvarymai, – stabų griūtis, – Dievo teismo ir gailestingumo kontrastas, – Kristaus apsireiškimai, – masiniai atsivertimai, – ir bažnyčios įkūrimas.
Pilypas čia vaizduojamas kaip ugninis misionierius, o Petras – kaip jo dvasinis tėvas ir autoritetas. Tai kūrinys, kuris atskleidžia rytų krikščionybės pasaulėvaizdį: Dievas yra galingas, matomas, veikiantis, o apaštalai – Jo tiesioginiai įrankiai, keičiantys tautų likimus.
Pilypo pamokslavimas
Jėzaus Kristaus mokinio Pilypo pamokslavimų knyga, kurią jis skelbė Afrikos mieste, Viešpaties ramybėje. Amen.
Nutiko taip, kad mokiniams susirinkus ant Alyvų kalno ir besikalbant tarpusavyje apie Viešpaties įsakymus, jiems pasirodė Gelbėtojas Jėzus Kristus ir tarė: „Ramybė jums, mano mylimieji. Kodėl jūs sėdite? Kodėl neišeinate į pasaulį ir neskelbiate jiems Karalystės Evangelijos? Štai, meskite tarpusavyje burtus ir padalykite pasaulį į dvylika dalių, kad iškeliautumėte ir jame pamokslautumėte.“ Ir Jis suteikė jiems ramybę bei šlovėje pasišalino nuo jų į dangų.
Jie metė burtus, ir Pilypui teko burtas keliauti į Afrikos šalį. Jis neatidėliojo kelionės, bet tarė: „O mano tėve Petrai, Viešpats įsakė, kad tu keliautumei su kiekvienu iš mūsų į jo šalį; aš labai norėčiau, kad tu keliautumei su manimi į mano šalį.“ Ir šis sutiko.
Tuomet jie keliavo kartu; jiems pasirodė Viešpats ir tarė: „Ramybė jums abiems, mano išrinktieji mokiniai! Keliaukite ir skelbkite visai žmonijai, kad išplėštumėte juos iš šėtono rankų. Iš tiesų sakau jums: jei triūsite prie šito, kol nugręšite juos nuo klaidų į tiesos pažinimą, iš tiesų sakau jums, kad jūsų užmokestis bus didelis, jūs pasieksite atilsį ir pamiršite triūsą.“
Tai ištaręs, Jis suteikė jiems ramybę ir šlovėje pasišalino nuo jų. Jų sielos sustiprėjo, ir jie patraukė savo keliu.
Mokiniams prisiartinus prie miesto, juos sutiko žmogus, apsėstas netyrosios dvasios; jis sušuko: „O Kristaus mokiniai! Jūs negalite įžengti į miestą.“ Petras suprato, kad tai velnio dvasia; tą pačią valandą jis ją sudraudė, ir velnias išėjo iš jo. Žmogus pasveiko ir sekė paskui mokinius į miestą.
Ant miesto vartų viršaus stovėjo labai aukšta kolona. Pasiekęs vartus, Petras meldė Viešpatį, sakydamas: „Maldauju Tave, o mano Viešpatie Jėzau, nuleisk ant žemės šiuos vartus ir šią aukštą koloną, stovinčią ant jų, kad mano ranka galėtų ją pasiekti ir sugriebti.“
Ir tuoj pat vartai susmego į žemę kartu su kolona, stovėjusia ant jų viršaus, taip kad jie susilygino su žemės paviršiumi. Petras įsakė tam žmogui, iš kurio buvo išėjusi netyroji dvasia, užlipti ant kolonos viršūnės ir pasakoti apie tai, kas jam nutiko, kad miesto gyventojus apimtų baimė.
Žmogus užlipo ant kolonos, stovėjusios virš vartų. Petras tarė: „Mano Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kuriuo jūs susmegote į žemę ir priartėjote prie mūsų – sugrįžkite į savo ankstesnę vietą.“ Ir tuoj pat vartai pakilo kartu su virš jų buvusia kolona, kol pasiekė savo ankstesnį aukštį.
Žmogus garsiu balsu sušuko: „O vyrai! Šio miesto gyventojai! Susirinkite į šią vietą, kur yra Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai, kad jie jus palaimintų ir prašytų jūsų nuodėmių atleidimo.“ Žmogui, stovinčiam ant kolonos, tai ištarus, kilo griaustinis ir žaibai. Miesto gyventojai sudrebėjo ir labai išsigando; jie bėgo į urvus, duobes bei salas, o žaibai sekė paskui juos, kad ir kur jie bėgo, kol daugelis vyrų ir moterų žuvo nuo griaustinio garsų bei žaibų blyksnių.
Žmogus sušuko: „Ateikite ten, kur esu aš.“ Ir minia susirinko prie jo; jie pamatė abu mokinius, ištiesusius rankas ir besimeldžiančius Dievui. Jie krito veidais ant žemės, nusilenkė jiems ir verkdami kalbėjo: „O Dievo tarnai! Maldaujame jūsų pasigailėti mūsų. O naujieji dievai, kurių mes nepažinojome, pasigailėkite mūsų! Pamokykite mus, kokia yra jūsų valia ir kokia jūsų auka, kad galėtume ją jums atnešti. Ir prašome jūsų, kad šis griaustinis bei šis siaubas pasitrauktų nuo mūsų.“
Abu mokiniai meldė Viešpatį dėl jų ir prašė jiems atleidimo. Griaustinis nutilo, žaibai liovėsi, o žmogus daugiau nebekalbėjo; vartai ir ant jų stovėjusi kolona sugrįžo į ankstesnę būseną, tad žmogus nulipo nuo jos viršūnės.
Minia, pamačiusi, kad žmogus nutilo, o tie baisūs dalykai baigėsi, kalbėjo: „Šis dogma yra dievas.“ Ir jie vienu balsu sušuko: „Tu esi dievas, o mes tavęs nepažinojome.“ Žmogus jiems atsakė tarydamas: „Aš nesu dievas. Esu toks pat žmogus kaip jūs. Šventoji Dvasia prabilo mano burna per Jo tyrųjų mokinių įsakymą. Verčiau prieikite prie šventųjų mokinių Petro ir Pilypo, ir visko, ką jie jums pasakys, klausykite bei vykdykite, kad būtumėte išgelbėti.“
Jie atsikėlė ir priėjo prie mokinių, pabučiavo jų kojas ir paklausė: „Kas jūs tokie?“ Pilypas jų paklausė: „Kurį iš dievų jūs garbinate?“ Jie atsakė: „Mes garbiname žmogaus statulą.“ Pilypas jiems tarė: „Eikite ir atneškite ją man.“ Ir jie padarė taip, kaip jis jiems įsakė. Statula buvo iš aukso.
Kunigai sušuko sakydami: „Nesunaikinkite dievų, kurie jus gelbsti visuomet. Nes jei kils prieš jus karas ir ieškosite pas juos išsigelbėjimo, jie jums nepadės.“ Miestiečiai jiems atsakė: „Mums geriau priimti mokinių žodžius nei jūsų. Šis dievas yra žmonių rankų darbas; jis nemato, negirdi, neužuodžia, nevaikšto.“
Atnešus jį pas abu mokinius, kunigai sušuko mokiniams: „Jūs klaidinate žmones savo burtininkavimu. Jūs sakote apie žmogų, kad Jis yra Dievas. Marija Jį pagimdė, o Pilotas nubaudė mirtimi. Argi kada nors matei dievą mirštantį? Tačiau šie yra iš aukso ir sidabro; mes juos garbiname ir vadiname dievais; jie nemato ir neduoda jokios naudos.“
Ir Šventoji Dvasia nužengė ant Pilypo, o Viešpats Jėzus Kristus sustiprino jį savo galybe; jis meldėsi ir tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Tegu Tavo valia ugnis nusileidžia iš dangaus ir sudegina šiuos piktus, nedorus kunigus, kad jie žinotų esą apgavikai iki šios dienos.“
Ir tuoj pat nusileido ugnies debesis, apgaubdamas juos ratu, atskirai nuo minios. Jie pasiliko ugnies viduryje, verkdami nuo jos liepsnų baisumo. Pilypas jiems tarė: „Kodėl jūs verkiate ir staugiate? Argi nesakėte, kad jei kils prieš jus karas, jūs maldausite savo dievų ir jie išgelbės jus bei jūsų miestą?“
Petras paėmė tą stabą ir įmetė jį į ugnį, kurioje buvo kunigai. Auksinis atvaizdas prabilo: „O Kristaus mokiniai! Nekankinkite manęs, bet pasigailėkite manęs; ir teiskite mane bei šiuos nuodėmingus vyrus. Esu vienas iš žemės įrankių; šie vyrai paėmė mane, išlydė ir padarė mane tokį, kokį matote, bei pastatė šventykloje. Jie aukoja gyvulius, maišo jų kraują su vynu ir klaidina žmones, sakydami jiems, kad tai aš suėdžiau tas aukas, nors aš nei valgau, nei geriu, nei kalbu su jokiu žmogumi. Ir ne aš kalbu jums, bet ant jūsų esanti galybė įgalino mane ištarti šiuos žodžius miniai bei sudrausti juos už jų darbų nedorumą.“
Statulai tai ištarus, ji nutilo. O kunigai maldavo mokinių išvesti juos iš ugnies, kad ji jų nesunaikintų. Ir ką tik jie jiems įsakys, jie viską padarys.
Pilypas jiems tarė: „Jei atsisakysite savo netyro garbinimo ir ištarsite: „Mes tikime Viešpačiu Jėzumi Kristumi“, mes pasakysime: „Jo vardu teatsitraukia šis ugnies debesis nuo jūsų“.“
Tuomet jie visi garsiu balsu sušuko: „Mes tikime Dievu; Viešpats Jėzus Kristus yra Jo Žodis.“ Ir tuoj pat ugnies karštis pasitraukė nuo jų, ir ugnis pavirto saldaus vandens ežeru, baltu kaip pienas, taip kad abu mokiniai nustebo. Minia paklausė jų, ką jiems dera daryti, kad sutvirtintų savo tikėjimą.
Pilypas jiems tarė: „Mes įsakome jums pastatyti bažnyčią šioje vietoje; mes joje mokysime, nes tai vieta, kurioje įtikėjote.“
Jie sutiko su jų įsakymais. Ir jis liepė jiems atnešti daug šiaudų; jų kiekis turėjo būti toks, kokio reikės pamatams. Jis įsakė keliems vyrams kasti, kol bus padėti pamatai.
Kai įsakymas buvo įvykdytas ir darbas atliktas, jis priėjo prie miesto vartų, ant kurių stovėjo kolona, ir tarė: „Jėzaus Kristaus Nazariečio, kuris išaukštintas virš dangaus, vardu įsakau jums persikelti iš čia į bažnyčios, pavadintos Viešpaties vardu, vietą.“ Ir vartai su ant jų stovėjusia kolona minios akivaizdoje sugriuvo ir persikėlė į statybų vietą. Joks garsas nesigirdėjo juose, ir jokios dulkės iš jų nekilo.
Minia kalbėjo: „Nėra kito Dievo, tik Petro, Andriejaus ir Pilypo – Jėzaus Kristaus tarnų – Dievas.“
Pilypas tarė miniai: „Mes pradėjome statyti Viešpaties namus; prašau jūsų surinkti mergaites mergeles, kad jos nešiotų vandenį, o suaugusius vyrus bei jaunuolius ir visus miestiečius – kiekvieną pagal savo išgales – dirbti Viešpaties namuose. Ir tegu niekas iš minios neatsisako to, ką įsakiau.“ Mokiniai apsistojo miesto valdytojo Marvano namuose. Jie džiaugėsi, kad minia taip greitai atsiliepė į tikėjimą.
Ir Viešpats Jėzus Kristus prisiėmė švytinčio veido žmogaus pavidalą; Jis pasirodė mokiniams ir tarė: „Viešpaties ramybė tebūna su jumis, o du palaimintieji mokiniai. Jūs matėte šio miesto žmonių tikėjimo grožį; kodėl sėdite namuose? Išeikite pas juos, mokykite juos Dievo įsakymų bei gyvenimo. Nebūkite jiems abejingi, ir ko tik Manęs paprašysite, Aš jums duosiu.“
Tai ištaręs, Viešpats Jėzus Kristus, panašus į švytintį žmogų, šlovėje pasišalino į dangų.
Jų veidai švietė Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris jiems pasirodė namuose, šlove. Jie išėjo pas minią. Pamatę jų veidų švytėjimą, žmonės nusilenkė jiems iki žemės. Mokiniai juos palaimino, pakėlė, mokė ir sutvirtino Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjime.
Jie įsakė jiems nebegrįžti prie ankstesnių nuodėmių. Minia aplink juos didėjo, mokiniai juos laimino, o žmonės stebėjosi ant jų esančia Dievo šlove.
Vienas из jų, apsėstas velnio, baisiu balsu sušuko: „Maldauju jūsų, o Kristaus tarnai, nekankinkite manęs. Aš išeisiu iš jo.“ Ir piktasis dvasia parbloškė žmogų ant žemės ir išėjo iš jo.
Petras ir Pilypas įsakė tam velniui išeiti iš jo ir daugiau niekuomet nebegrįžti. Pagydytasis žmogus puolė po jų kojomis ir jas bučiavo.
Tuomet jie surinko minią prie to ežero, kuris anksčiau buvo ugnies debesis, apgaubęs kunigus, o dabar tapęs vandeniu. Jie pakrikštijo juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Mokiniai tarė miniai: „Dievas atleido jūsų nuodėmes, kurias padarėte iš nežinojimo; pradėkite darytis verti dangaus karalystės gerais darbais ir amžinųjų gėrybių.“ Ir jie baisiu balsu sušuko: „Dėkojame Tau, o Dieve! Petro ir Pilypo Dieve, kad pasigailėjai mūsų ir buvai mums užjaučiantis.“
Abu mokiniai pašventino bažnyčią, ir minia susirinko į ją su džiaugsmu bei linksmybe. Jie klausėsi Dievo žodžio; Pilypas skaitė jiems Įstatymą ir Pranašus, o Petras aiškino juos Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia.
Pamokslavę miniai tikėjimo tiesas ir padarę juos vertus priimti šventuosius Slėpinius, jie pakilo šventai maldai, ją užbaigė ir leido kiekvienam iš minios prieiti bei tikėjimu priimti gerbiamąjį Kūną. Jie palinkėjo jiems ramybės. Jie pasiliko su jais šešias dienas, mokydami juos Viešpaties įsakymų, kol šie juos išmoko. Jie paskyrė jiems vyskupą, kunigus bei diakonus.
Atsisveikinę jie iškeliavo iš jų, teikdami šlovę Dievui ir stebėdamiesi stebuklais, kuriuos įvykdė Viešpats Jėzus Kristus; Jam tebūna šlovė ir pagarba su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen.