Tiurkų dievai sudarė dinamišką, kosmiškai orientuotą panteoną, kuriame kiekviena dievybė buvo susijusi su dangaus, žemės ar požemio sferomis. Ši religija formavosi Eurazijos stepėse nuo II tūkst. pr. Kr. ir lydėjo klajokliškas tiurkų gentis nuo Altajaus iki Anatolijos. Tiurkų dievybės nebuvo nutolusios nuo žmonių – jos veikė per vėją, audras, kalnus, gyvūnus, protėvių dvasią ir klajoklių … [Skaityti toliau…]
Persų dievai sudarė sudėtingą ir daugiasluoksnį religijos pasaulį, kuris formavosi Irano plynaukštėje maždaug II tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pr. Kr. ir vėliau tapo vienu svarbiausių senovės Artimųjų Rytų dvasinių centrų. Ši religija jungė senąsias indoiranietiškas politeistines tradicijas ir Zaratustros mokymą, kuris iškėlė moralinę kovą tarp šviesos ir tamsos. Persų dievybės nebuvo tik gamtos … [Skaityti toliau…]
Suomių dievai sudarė savitą, archajišką ir itin gamtišką panteoną, kylantį iš senųjų finų‑ugrų tikėjimų, šamanistinių praktikų ir šiaurės gamtos patirties. Tai nebuvo griežtai hierarchizuota dievų sistema kaip graikų ar skandinavų mitologijoje – suomių dievybės veikiau buvo gamtos jėgos, dvasios ir protėvių galios, veikiančios per vėją, mišką, vandenį, ugnį ar žodį. Jų pasaulis glaudžiai susijęs su … [Skaityti toliau…]
Mezoamerikos dievai sudarė vieną sudėtingiausių ir simboliškai turtingiausių panteonų pasaulyje, jungiantį actekų, majų ir inkų religines tradicijas. Nors šios civilizacijos skyrėsi kalbomis, kultūra ir politine sandara, jų dievų pasauliai turėjo bendrą bruožą: dievai buvo neatskiriami nuo gamtos ciklų, kosmoso tvarkos ir žmogaus pareigos palaikyti pasaulio pusiausvyrą. Tai nebuvo abstraktūs, nuo žmonių nutolę dievai – jie … [Skaityti toliau…]
Mesopotamijos dievai sudarė vieną seniausių ir įtakingiausių panteonų pasaulio istorijoje – šumerų, akadų, asirų ir babiloniečių religijos formavo bendrą, bet nuolat kintantį dievų pasaulį, kuriame kiekviena dievybė turėjo aiškų vaidmenį kosmoso, gamtos ir žmogaus gyvenimo tvarkoje. Šis panteonas nebuvo statiškas: šumerų dievai tapo akadų dievais, vėliau – babiloniečių ir asirų dievais, o jų funkcijos ir … [Skaityti toliau…]
Slavų dievai sudarė platų ir daugiasluoksnį panteoną, kuriame kiekviena dievybė turėjo aiškų vaidmenį kosmoso, gamtos ir žmogaus gyvenimo tvarkoje. Ši mitologinė sistema jungė rytų, vakarų ir pietų slavų genčių tikėjimus, todėl buvo įvairi, tačiau išlaikė bendrą pasaulėvaizdį: pasaulis yra nuolatinės kovos tarp tvarkos ir chaoso arena, o dievai – šios kovos dalyviai ir reguliuotojai. Slavų … [Skaityti toliau…]
Aušautas – tai senovės lietuvių mitologijoje minimas dievas, siejamas su gyvybe, sveikata ir naujos dienos pradžia. Jo vardas iš dalies susijęs su žodžiais „aušra“ ir „aušti“, kas simbolizuoja pradžią, šviesos sugrįžimą ir gyvenimo ciklo atsinaujinimą. Nors apie Aušautą išlikę nedaug tiesioginių šaltinių, jis buvo svarbi dalis baltų tikėjimo, kuris ypatingą dėmesį skyrė gamtos reiškiniams, cikliškumui … [Skaityti toliau…]
Enoko knyga arba Henoko knyga (angl. The Book of Enoch, ge’ez መጽሐፈ ሄኖክ Mäṣḥäfä Henok, hebrajų סֵפֶר חֲנוֹךְ Sefer Ḥanokh) yra vienas paslaptingiausių senovės judaizmo religinių raštų, kuris nepateko į oficialų hebrajiškąjį Biblijos kanoną, tačiau paliko neištrinamą pėdsaką ankstyvojoje krikščionybėje. Šis tekstas priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo, apie kurį Pradžios knygoje rašoma, jog jis „vaikščiojo … [Skaityti toliau…]
Apokalipsė pagal Petrą (Apocalypse of Peter) yra ankstyvas krikščioniškas apokrifinis kūrinys, kurio pilnas tekstas iki mūsų dienų neišliko. Šis rašinys ankstyvojoje krikščionybėje buvo laikomas vienu svarbiausių apokaliptinių šaltinių ir tam tikru metu užėmė vietą greta kanoninės Jono apokalipsės. Išlikę liudijimai rodo, kad kūrinys buvo žinomas II–V amžiuje, o kai kuriose bendruomenėse netgi skaitomas liturgiškai. Dėl … [Skaityti toliau…]
Istorija paprastai priklauso nugalėtojams, tačiau krikščionybės aušroje egzistavo stiprus poreikis turėti ne tik dvasinį, bet ir juridinį liudijimą apie įvykius Jeruzalėje. Taip atsirado „Piloto aktai“ arba „Nikodemo evangelija“ – tekstas, kuris savo forma primena oficialią Romos imperijos teismo kroniką. Nors tikrasis šio kūrinio autorius istoriškai nėra žinomas, krikščioniškoji tradicija jį dažniausiai priskiria Nikodemui (Nikódēmos) – … [Skaityti toliau…]
Žodis „stabas“ lietuvių kalboje yra senas vertinys iš graikiško eidolon ir lotyniško idolum. Graikiškai tai reiškė tiesiog „atvaizdą“, „figūrą“, „vaizdinį“, be jokios neigiamos prasmės. Tik judaizmo ir krikščionybės tradicijoje šis žodis įgavo moralinį krūvį – „netikras dievas“, „klaidingas atvaizdas“, „dvasinė apgaulė“. Lietuviškas „stabas“ tapo žodžiu, reiškiančiu materialų dievybės atvaizdą: medinę statulą, akmenį, stulpą, šventą medį … [Skaityti toliau…]
Stabai buvo materialūs dievybių atvaizdai, kuriuos senosios religijos naudojo kaip ryšio taškus su dievais. Tai galėjo būti medinės ar akmeninės statulos, šventi medžiai, akmenys, taurės, kaukės ar kiti objektai, kuriuose, žmonių tikėjimu, apsigyvendavo dievo galia. Pagonys niekada netikėjo, kad pats medis ar akmuo yra dievas. Jie tikėjo, kad dievas per tą objektą pasirodo, jame apsistoja, … [Skaityti toliau…]