Mysteria - ✞ Maldos.lt

Otto Henne am Rhyn knyga „Mysteria: History of the Secret Doctrines and Mystic Rites of Ancient Religions and Medieval and Modern Secret Orders“ pirmą kartą pasirodė 1895 metais Čikagoje, Stockham Publishing Company leidykloje. Lietuviškai „Misterijos: Senovės religijų slaptųjų doktrinų ir mistinių apeigų istorija bei viduramžių ir modernių slaptųjų ordinų tradicijos“.

Henne am Rhyn buvo šveicarų istorikas, kultūros tyrinėtojas ir masonų tradicijų žinovas, gyvenęs 1828–1914 metais. Jo tekstuose juntamas žmogus, kuris ne tik tyrinėja šaltinius, bet ir gerai supranta slaptų draugijų struktūrą, simboliką ir jų veikimo logiką. „Mysteria“ nėra sensacingas pasakojimas apie sąmokslus – tai akademinis, XIX amžiui būdingas kultūrinis tyrimas, kuriame slaptos doktrinos ir ritualai analizuojami kaip civilizacijų dvasinės istorijos dalis.

Knyga prasideda nuo seniausių religinių misterijų. Autorius keliauja į Egiptą, Babiloną ir Asiriją, kur ritualai ir slaptos žinios buvo laikomos dvasinio pakylėjimo pagrindu. Jis aptaria Osirio kultą, mirties ir prisikėlimo simboliką, astrologijos vaidmenį Mesopotamijoje, o vėliau pereina prie graikų misterijų. Eleusino misterijos, Demetros ir Persefonės mitas, orfikų mokymas, Pitagoro draugijos iniciacijos pakopos – visa tai pateikiama kaip vientisa tradicija, kurioje slaptumas saugojo ne tiek paslaptis, kiek dvasinę discipliną ir bendruomenės tapatybę.

Toliau autorius nagrinėja judaizmo ir helenistinio pasaulio ezoterines sroves. Esenai ir terapeutai Palestinoje, gnostikų kosmologija, hermetizmo tekstai, Apollonijaus iš Tianos figūra – šios temos rodo, kaip slaptos žinios jungė filosofiją, moralę ir ritualus. Henne am Rhyn pabrėžia, kad tokios bendruomenės siekė ne valdžios, o dvasinės tvarkos, nors jų uždarumas dažnai kėlė įtarimų aplinkiniams.

Viduramžiai knygoje užima ypatingą vietą. Autorius aptaria tamplierių ordiną, jo kilmę, galią ir tragišką žlugimą, taip pat slaptuosius teismus Vokietijoje (Vehmgerichte), kurie veikė kaip savotiška šešėlinė teisinė sistema. Daug dėmesio skiriama alchemikams, rozenkreiceriams ir kitoms ezoterinėms brolijoms, kurios jungė simboliką, filosofiją ir praktinius eksperimentus. Henne am Rhyn analizuoja, kaip slaptumas viduramžiais tapo tiek apsaugos, tiek politinės įtakos įrankiu.

Modernių laikų skyriuose autorius pereina prie masonų, iluminatų ir kitų XIX amžiaus slaptų organizacijų. Masonerijai skiriama ypač daug vietos: aptariama jos kilmė, simboliai, ložių struktūra, ritualų prasmė ir įvairūs imitatoriai. Kalbėdamas apie Adamo Weishaupto įkurtus iluminatus, Henne am Rhyn stengiasi atskirti faktus nuo mitų, ypač tų, kurie sieja iluminatus su Prancūzijos revoliucija. Jo požiūris kritiškas, bet ne priešiškas – autorius aiškina, kaip slaptos draugijos gali būti tiek dvasinio ieškojimo forma, tiek manipuliacijos priemonė.

Knygoje gausu temų, jungiančių alchemiją, astrologiją, gnostines sistemas, ritualų simboliką ir slaptų draugijų sociologiją. Henne am Rhyn rašo aiškiai, be sensacingumo, bet su pakankamai detalių, kad skaitytojas suprastų tiek istorinius faktus, tiek platesnį kultūrinį kontekstą. „Mysteria“ laikoma vienu iš klasikinių veikalų apie slaptas draugijas ir misterijų tradicijas. Ji paveikė vėlesnius autorius, kurie bandė suprasti, kaip senovės ritualai ir simboliai persikėlė į viduramžių ir modernių organizacijų struktūras.

Misterijos

TURINYS

PIRMA DALIS. — RYTŲ IR BARBARŲ TAUTŲ MISTERIJOS.

Įvadas 1
Dievai 5
Egiptas 9
Aukštesnioji Egipto religijos raida 12
Reformacija Nilo šalyje 16
Egiptiečių mirusiųjų karalystė 18
Slaptasis Nilo krašto žynių mokymas 20
Babilonas ir Ninevė 26
Zaratustra ir persai 32
Brahmanai ir budistai 33
Slaptosios barbarų tautų sąjungos 36

ANTRA DALIS. — GRAIKŲ MISTERIJOS IR ROMĖNŲ BAKCHANALIJOS.

Helada 38
Helėnų dievų kultas 41
Helėnų misterijos 45
Eleusino misterijos 49
Samotrakės misterijos 57
Kretos misterijos 59
Dionisijos 60
Romėnų bakchanalijos 62
Išsigimusios misterijos iš Rytų 65

TREČIA DALIS. — PITAGORIEČIŲ SĄJUNGA IR KITOS SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

Pitagoras 72
Pitagoriečiai 79
Orfikai 84
Paslaptingos senovės asmenybės 86

KETVIRTA DALIS. — ŽMOGAUS SŪNUS. DIEVO SŪNUS.

Helenizmas ir judaizmas 91
Esėjai 94
Krikščionybė 96
Jėzus 102
Pirmieji krikščionys 107
Naujasis Testamentas 110
Bažnyčios elementai 114

PENKTA DALIS. — PSEUDOMESIJAS. MELAGINGAS PRANAŠAS.

Apolonijas Tianietis 117
Aleksandras, netikras pranašas 124

ŠEŠTA DALIS. — RITERIAI TAMPLIERIAI.

Viduramžiai 129
Tamplieriai 132
Tamplierių paslaptys 136
Riterių tamplierių žlugimas 140

SEPTINTA DALIS. — FEMOS TEISMAI.

Teisingumo teismai viduramžiais 147
Slaptasis tribunolas 152
Femos pabaiga 160

AŠTUNTA DALIS. — VIDURAMŽIŲ AKMENSKALDŽIŲ LOŽĖS.

Viduramžių architektūra 162
Vokietijos akmenskaldžių ložės 164
Prancūzų amatininkai 169
Anglijos akmenskaldžiai 172
ASTROLOGAI IR ALCHEMIKAI 174

DEVINTA DALIS. — LAISVOSIOS MŪRININKIJOS IŠKILIMAS IR SĄRANGA.

Laisvosios mūrininkijos iškilimas 178
Ordino sąranga 184
Ložė 188

DEŠIMTA DALIS. — AŠTUONIOLIKTOJO AMŽIAUS SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

Įvairios slaptosios draugijos 193
Obskurtantizmo įtaka 196
„Aukštųjų laipsnių“ apgavystė 199
Nesąmonių apaštalai 203
Švediškoji sistema 210
Naujieji rozenkreiceriai 211

VIENUOLIKTA DALIS. — ILUMINATAI.

Iluminatai 216
Iluminizmo imitacijos 226

DVYLIKTA DALIS. — ĮVAIRAUS POBŪDŽIO SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

Sąmojininkų draugijos 230
Senovės mistinių sąjungų imitacijos 232
Laisvosios mūrininkijos imitacijos 234

ĮVADAS

Visais laikais paslaptis turėjo ypatingą trauką žmonijai. Smalsumas mums įgimtas. Vaikas klausinėja apie viską: „Kas tai?“, „Kam tai skirta?“, „Kodėl tai padaryta taip, o ne kitaip?“. Vaikas tiesiog kankina tėvus klausimais, niekada nepavargsta kelti naujų, dažnai tokių netikėtų ir sudėtingų, kad į juos atsakyti suklumptų ir išmintingiausias filosofas. Šis tyrinėjimo instinktas dominuoja ir suaugusiojo gyvenime. Suaugęs žmogus trokšta sužinoti, kas slypi už kiekvienos užuolaidos, už kiekvienų užrakintų durų, kiekviename užantspauduotame laiške. O pasisotinęs tokiomis smulkmenomis, jis privalo stumti savo tyrimus toliau, į begalybę; privalo pakelti šydą, slepiantį stebuklingąjį Sajo paveikslą; privalo nuskinti nuo uždrausto pažinimo medžio gundantį aukso vaisių. Jis norėtų su titanais šturmuoti dangų ir pakilti į aukštybes, „kur nedvelkia joks oro gūsis, kur stovi kūrinijos riboženklis“. Galiausiai, kai Faustas po daugybės kančių ir nusivylimų supranta, kad „mes nieko negalime žinoti“, ši mintis „sudegina širdį jo krūtinėje“.

Taigi mus nuolat turi kankinti apmąstymai, kad didžioji egzistencijos mįslė nebus įminta; ne, ji niekada negali būti įminta. Kodėl, klausiame mes, kodėl apskritai kas nors egzistuoja? Ir kas gi egzistuoja, iš kur tai atsiranda ir kur tai eina? Ir nors rašalo vandenynai būtų išlieti ant popieriaus pasaulių siekiant apibrėžti santykį tarp „Čia“ ir „Anapus“, po viso to mes vis tiek nežinotume, kokia dalia tenka mąstančiam siauriausios žmogaus kaukolės gyventojui, pasibaigus jo gyvenimo terminui. Niekada nepajėgsime suvokti Būties kaip turinčios pradžią ir pabaigą, bet lygiai taip pat niekada nesuprasime, kaip ji, be pradžios ir pabaigos, gali tęstis amžinai ir plėstis beribė vis tolyn ir tolyn į bekrantį Visatos vandenyną. Mąstytojas privalo per prievartą susilaikyti nuo tokių išvadų, kad jo smegenų neapimtų karštinė; ir pažangus veiklos žmogus atsigręžia į tai, kas tikra, aišku ir suprantama, tuo tarpu abejingas Budos mokinys, praradęs viltį kada nors suvokti egzistenciją, ilgisi nirvanos – amžino sielos poilsio ir laisvės nuo rūpesčių būsenos.

Taigi žmoniją gaubia didžiulė paslaptis, kuri niekada nebuvo atskleista, nors ji jėga spaudžia mus iš visų pusių, ir nors mes žinome, kad ji egzistuoja, bei suvokiame, jog ji lydi mus kiekviename žingsnyje. Tačiau žmogus yra per daug išdidus, kad pakęstų mintį, jog kas nors pranoksta jo galias: žmogus visuose dalykuose privalo daryti tai, ką daro pirminė kuriamoji galia. Amžinasis Nesuprantamasis sukūrė pasaulius, kurių negali regėti jokia mirtingojo akis: žmogus, pasitelkęs lęšius, juos mato. Amžinasis paleido pasaulius suktis aplink pasaulius taip, kad mes, mirtingieji, ilgai klydome, laikydami Žemę visatos centru: bet žmonės atliko skaičiavimus bei matavimus ir atrado, kad jų milžiniškas rutulys tėra smiltelė tarp kolosalių pasaulių. Amžinasis iškėlė kalnus ir paleido tekėti upes; žmogus taip pat supylė kalnus ir iškasė upių vagas bei jūras. Didžiuliai vandenynai skyrė žemynus: žmogus perplaukė vandenynus ir atrado krantus, kurių niekas anksčiau nebuvo regėjęs. Žaibas, išsiveržęs iš debesų, skaldo didžiulius medžius, stovėjusius šimtmečius: žmogus imituoja žaibą ir naudoja elektros srovę siųsti žinutėms per žemynus ir vandenynus bei apšvietimui. Garą, vandens garus, jis pasikinko į savo vežimą arba naudoja laivams varyti per jūras. Jis paima saulės spindulius ir paverčia juos dailininko teptuku. Net patį Amžinąjį žmogus formuoja pagal savo paties mintis ir suteikia jam vardą bei savybes, sostą ir dvarą, formą ir netgi sūnų. Ir kad tik jokiame punkte neatsiliktų nuo Neišaiškinamojo veiksmų, žmogus priešpriešiais didingai amžinajai kūrinijos ir amžinybės paslapčiai, kurios jis negali suvokti, pastato kitas savo paties išrastas paslaptis – Įsikūnijimo, Prisikėlimo, Atpirkimo, Trejybės ir kitas paslaptis; ir reikalauja, kad jo artimas pripažintų bei gerbtų šiuos dalykus kaip paslaptis ir garbintų kaip tiesą tai, ką žmogaus paties pasipūtimas sugalvojo varžydamasis su Amžinuoju.

Taip žmogaus išrastos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Meilė paslaptims yra užkrečiama; tas, kuris išgirsta apie paslaptis, pats jų prikurs daugiau ir jomis klaidins kitus. Ir Įšventintieji užsidaro slaptuose kambariuose, prisiekia baisiomis priesaikomis niekam niekada neišduoti to, ką kiti jau žino, naudoja emblemas, kurias interpretuoja vienaip ar kitaip, kalba jiems vieniems būdinga kalba, keičiasi specialiais ženklais, šnibžda vienas kitam paslaptingus žodžius, priima asmenis į savo slaptas draugijas su kraupiais arba nekaltais išbandymais bei apeigomis ir formuoja intelekto, tikėjimo ar labdaros, meno ar mokslo, netgi humoro ir kvailystės aristokratijas. Tokia yra mistinių mokymų ir slaptųjų draugijų kilmė: mokymai skirti draugijoms išlaikyti, o draugijos – mokymams skleisti: ranka ranką plauna. Visais amžiais, tarp visų rasių randame šias misterijas, egzistuojančias pačiomis įvairiausiomis formomis ir pačiais įvairiausiais tikslais, tačiau jos visos turi bendrą bruožą – jos atriboja profanus (pašalinius) ir jų tikslas yra įgyti bei išlaikyti galią ir įtaką. Tačiau jos turėjo ir šalutinių tikslų, tokių, kuriuos buvo galima pasiekti be slaptų doktrinų ar slaptų susivienijimų; ir šie tikslai buvo patys įvairiausi. Vienur tikslas gali būti skatinti socialinę laisvę ir religinį ar mokslinį švietimą, kitur – juos slopinti; vėlgi, tai gali būti narių praturtinimas arba, priešingai, jų skatinimas pasiaukojančiai labdarai; arba draugija savo tikslu laikys Grožį ir kurs meno kūrinius Amžinajam pašlovinti, bet kita draugija niekins visa, kas idealu, demonstruodama panieką pasauliui ir patiems sau; arba tikslas gali būti ne kas kita, kaip visos žmonių visuomenės sunaikinimas ir grįžimas į Chaosą.

Margas ir gyvybės pilnas paveikslas! Judančios procesijos priekyje žengia žyniai ilgais rūbais, pasipuošę vainikais, nešdami šventą Izidės atvaizdą arba giedodami himnus Eleusino Demetrai. Paskui ateina laukinėmis akimis žvelgiantys bakchantų būriai, o ryškus kontrastas jiems – Pitagoriečių sąjungos filosofai baltais apsiaustais, žvelgiantys į minia su švelnios pašaipos šypsena; po jų – kuklieji esėjai, kurie neša kančios kryžių, Romos brolijos (kolegijos), o tada Anglijos ir Vokietijos akmenskaldžių gildijos su plaktuku, skriestuvu ir kampainiu; riteriai tamplieriai baltais apsiaustais, papuoštais raudonu kryžiumi, kurių išdidi laikysena išduoda panieką bet kokiai valdžiai; Jėzaus Draugijos tėvai juodomis kutanomis ir keturkampėmis kepurėmis, šventeiviškai nuleistomis akimis, kiekvienas iš jų – tarsi lavonas savo vyresniųjų rankose; tada eina didikai ir mokslininkai, ir visų luomų žmonės, ryšintys baltas prijuostes ir mėlynus kaspinus, o paskiausiai – neišsiskirianti įvairiai apsirengusių figūrų minia. Patyrinėkime atskiras šio paveikslo grupes. Pirmiausia – vadinamųjų pagoniškų senovės religijų žynius. Čia matome žmones, naudojančius dvejopą kalbėjimo būdą. Liaudžiai jie skelbė mokymą, kuris skyrėsi nuo to, kuris buvo perduodamas jų slaptųjų draugijų – jų misterijų – Įšventintiesiems. Kaip tai atsitiko, kaip tai paaiškinama ir kaip tai galima pateisinti?

2. DIEVAI

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime išnagrinėti religinių idėjų kilmę ir formas, kurias jos įgijo skirtingais laikotarpiais. Čia susiduriame su minties faze, kuri yra susijusi su bergždžiais bandymais suvokti Amžinąjį, ištirti Neišaiškinamąjį, ir kuri todėl neišvengiamai susijusi su ankstyviausia žmogaus meilės paslaptims išraiška.

Miglotais amžiais prieš civilizacijos aušrą, kai urvinis žmogus ar ežerų gyventojas baigdavo savo dienos darbus, ir jo vaikai nakčiai būdavo saugūs, o jų alkis numalšintas, tada, džiaugsmingai suvokdamas atliktą pareigą, jis pakildavo virš paprastų pojūčių ir žvelgdavo į savo aplinką su didesniu dėmesiu, nei tai būtų įmanoma sunkių, duoną pelnančių darbų sūkuryje. Tada, be abejonės, tai, kas labiausiai veikė jo vaizduotę, buvo mėlynas dangaus skliautas, kuriuo dieną saulė – šviesos ir šilumos, ar svilinančio karščio šaltinis – o naktį švelniaveidis mėnulis, skleidžiantis savo kerinčius spindulius, ir daugybė mirgančių žvaigždžių, slydo keista, nekintama tvarka. Po šiuo skliautu driekėsi aplinkinė šalis, ir žmogus žvelgė į įvairiapusę snieguotų kalnų, šniokščiančių krioklių, veidrodinių ežerų ir žaliuojančių, saulutėmis nusėtų pievų panoramą. Arba jis stebėjo besiblaškančias jūros bangas, grėsmingus griaustinio trenksmo ir žaibo blyksnio reiškinius, uragano nuniokojimus, vidinių jėgų draskomų kalnų griūtį, negailestingą, staigų upės, užliejusios lygumą, srautą.

Šios gamtos jėgų apraiškos, ar malonios, ar baisios, darė žmogui įspūdį; ir pripažindamas savo menkumą bei bejėgiškumą, jis poldavo prieš jas ir jas garbino. Tačiau garbindamas gamtos jėgas, jis neišvengiamai turėjo galvoti apie jas kaip apie asmenybes; ir įasmeninimo procesas būtinai prasidėjo nuo reiškinių, turinčių ryškiausią individualumą, t. y. žemėje – uolų, kalnų, medžių, gyvūnų, upių, ežerų; danguje – saulės, mėnulio ir žvaigždžių; tarp žemės ir dangaus – debesų, vėjų, griaustinio ir žaibo; galiausiai ugnies, kurios išgavimas buvo pirmas žingsnis žmogaus kultūroje.

Tolesnis gamtos stebėjimas vedė žmogų nuo konkrečių prie bendrų sąvokų: pirmosios formavosi lengviau, pastarąsias buvo sunku apimti, o jų prasmei suprasti reikėjo didesnės refleksijos galios. Mitologija kilo iš paprasto gamtos garbinimo tokiu būdu:

Žmogaus, nieko nežinančio apie tikruosius dangaus kūnų santykius, prote visa egzistencija turi būti suskirstyta į dvi pagrindines kategorijas: dangų virš galvos ir žemę po kojomis. Dangus ir Žemė – tai visų mitologijų ir kosmogonijų pradžia. Izraelitui Dangus ir Žemė yra pirmieji Amžinojo kūriniai; kinams jie yra „visų daiktų tėvas ir motina“; helėnams ir teutonams – pirmosios dieviškos būtybės (Uranas ir Gėja, Vodanas ir Erta). Žmonėms toliau svarstant klausimą, kaip atsirado visa ši gamtos scena, tiek maloniais, tiek baisiais savo aspektais, Dangus ir Žemė buvo laikomi lytį turinčiomis būtybėmis: Dangus – kaip apvaisinantis, kilnus, aukštas, vyriškas, valdantis žaibą ir griaustinį; Žemė – kaip vaisinga, pastojanti, pasyvi, moteriška. Dangus ir Žemė sudarė sąjungą, o Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės buvo laikomi jų vaikais. Tarp dangaus kūnų pirmąją vietą užima Saulė, dienos dievas, kuris, tekėdamas Rytuose, magiška galia priverčia savo brolius ir seseris dievybes jam paklusti: jis karaliauja vienas šviesos ir spindesio jūroje. Saulės sesuo ir sutuoktinė yra Mėnulis, ir šių dviejų kelias per dangų, jų tekėjimas ir leidimasis, jų švytėjimas ir užtemimas yra begalinių fantastiškų mitų šaltinis: šiuose mituose visgi dažnos transformacijos, tas pats herojus dabar yra Saulė, vėl – Dangus, o ta pati herojė dabar yra Mėnulis, netrukus – Žemė. Ir fantazija atrado Saulėje ir Mėnulyje tiek daug įvairių savybių, kad atskyrė jas vieną nuo kitos ir pamažu suformavo iš jų atskiras asmenybes. Saulė, kylanti iš vandenyno ir vėl į jį nugrimztanti, tapo Poseidonu (Neptūnu), o nematoma Saulė, kuri naktį užtrunka požemio pasaulyje, tapo šešėlių pasaulio dievu Plutonu; ir taip nutiko su kitais saulės reiškiniais. Mėnulis taip pat, savo skirtingomis – pilnėjančio, pilno ir dylančio, tekančio ir besileidžiančio – formomis, davė pradžią trijų ar keturių seserų grupėms (Gracijoms, Parkoms, Furijoms) ir daugybei kitų deivių formų, ir jos yra liūdnos, griežtos, skaisčios arba viliojančios, patrauklios, nuolaidžios; arba Mėnulis įgauna kokios nors gražios žmogaus dukters formą, kuri, mylima dievo, tampa dievų ir herojų motina. Iš čia kilo iš dievų kildinamos rasės ir dinastijos, kurių likimai ir karai yra epų, tragedijų ir romanų tema, o nesuskaičiuojama žvaigždžių daugybė, fantastiškomis formomis, kuriomis vaizduotė jas sugrupuodavo, suteikė neišsemiamos medžiagos pasakojimams ir mitams. Čia buvo matoma kaimenė, ištikimai saugoma piemens, ten – medžioklė, vadovaujama drąsių medžiotojų, arba drąsių jūreivių kompanija, vykstanti laimėti aukso vilnos arba auksinių Hesperidžių obuolių, arba tūkstantis budriojo Argo akių. Ant nakties deivės apsiausto fantazija matė pavaizduotą Aviną, Taurą, Ožiaragį, Kapelą, Didžiuosius Grįžulo Ratus, Orioną, Jaučiaganį, Slibiną, Heraklį ir visas kitas begalinio poezijos audinio figūras, kuriose pasakojama apie stebuklingus dievų ir herojų žygius.

Tokioje šviesoje pasirodė mitologija, kai, mokslinio tyrinėjimo pradžioje, gamtos jėgos buvo suasmenintos. Bėgant šimtmečiams, tikroji šių mitų, perduodamų iš tėvo sūnui, prasmė buvo prarasta, ir viskas buvo priimama kaip tikri faktai. Tačiau iškilieji protai įžvelgė tikrąją padėtį ir netrukus atgavo tikrąsias reikšmes. Tokie žmonės kaip Aristotelis, Plutarchas ir kiti savo raštuose dažnai pasakodavo, ką manė apie tradicijas, tačiau ne klastingi žyniai šventyklų sienose. Jų slaptos doktrinos be abejonės perteikė daugiau ar mažiau racionalistinę mitų interpretaciją ir grynesnę teologiją, nors tenka pripažinti, kad siekiant apsaugoti slaptųjų draugijų paslaptis ir išgelbėti žynių luomą nuo tapimo nereikalingu, šis mokymas buvo išpuoštas mistika, simbolika ir alegorija; ir visų pirma, jį lydėjo tam tikri draminiai vaidinimai ir tam tikros moralizuojančios ceremonijos.

Senovės šalys, apie kurias tikrai žinome, kad jos turėjo „misterijas“, t. y. slaptas draugijas, vadovaujamas žynių, yra Egiptas, Chaldėja ir Graikija.

3. EGIPTAS.

Kadangi Nilo ištakos nebuvo atrastos iki pat labai nesenų laikų, taip ir Egipto civilizacijos ištakos vis dar lieka paslėptos. Mes gana gerai žinome, kaip susiformavo Egipto gyventojai. Juos sudarė vietinė giminė, kurios fiziniai bruožai, kaip pavaizduota raštuose ar skulptūrose, rodo ją buvus negriškos kilmės, ir užkariautojų tauta, priklausiusi tai pačiai rasei kaip ir Europos gyventojai gilioje senovėje: ši rasė įsiveržė į Nilo žemę tikriausiai iš Azijos, tapo jos valdovais ir ilgainiui susimaišė su aborigenais. Didžioji Egipto civilizacijos varomoji jėga visada buvo Nilas, Egipte vadinamas Hapiu; nes Nilas buvo esminis veiksnys, kasmetiniais savo tręšiančių vandenų potvyniais vasarą ir rudenį nulemiantis krašto reljefą, klimatą, metų laikus ir, atitinkamai, gyventojų papročius bei elgseną. Todėl vietinių kalba Egiptas buvo vadinamas Kemet – tamsiąja žeme, dėl derlingų priemolio nuosėdų, liekančių po Nilo potvynių.

Tačiau šis pavadinimas buvo taikomas tik Nilo slėniui, kurį iš Rytų ir Vakarų ribojo akmenuotos dykumos, kurių egiptiečiai nelaikė priklausančiomis jų šaliai. Semitai kraštą vadino Misr arba Misraim; graikai iš pradžių upei, paskui regionui suteikė Egipto vardą (kokiu pagrindu, mes nežinome), ir galiausiai upei – Neilos vardą. Tai visada buvo mįslių žemė, šis Nilo kraštas. Iš kur atteka jo upė? Kodėl ji užlieja šalį vasarą ir rudenį? Kodėl tos galingos piramidės? Kas vyko tose šventyklose, pastatytose taip arti viena kitos? Ką reiškia tie keisti ženklai – hieroglifai? Kodėl dievai turi gyvūnų galvas, ir kodėl, kita vertus, sfinksai turi žmogaus galvą ant liūto kūno?

Siekdami nekliudomai valdyti šalį, užkariautojai pasidalijo tarpusavyje visą žemę ir visą valdžią. Jie suformavo dvi paveldimas klases arba luomus – Žynius, kurie valdė užkariautos tautos protus, ir Karius, kurie valdė jų kūnus. Pavaldžioji rasė buvo suskirstyta į kelias klases, greičiausiai šešias, nors turimi duomenys prieštarauja vieni kitiems. Šios klasės yra: menininkai, amatininkai, prekybininkai, jūreiviai, žemdirbiai, piemenys; pastarojoje klasėje – kiauliaganiai, labiausiai niekinami iš visų egiptiečių dėl nešvaraus gyvūno, kurį ganė.

Taigi, kol karių klasė tvarkė karinius reikalus ir vykdomąją valdžią bei paprastai tiekdavo pretendentus į sostą, žyniai valdė teisinę išmintį ir mokslines žinias bei nurodydavo žmonėms, kuo jie privalo tikėti, tuo tarpu tarpusavyje ir Įšventintųjų draugijoje jie mąstė visiškai kitaip.

Egipto religijos pamatas yra astronomija. Reguliarus Nilo potvynis, kuris reikalavo tikslaus metų suskirstymo į sezonus, ankstyvuoju laikotarpiu turėjo paskatinti kruopštų žvaigždžių eigos stebėjimą, kad būtų galima laiku pasiruošti potvyniams; o žvaigždėto dangaus spindesys tame regione, netoli atogrąžų, kur beveik nė vienas žvaigždynas neišnyksta iš akiračio ištisus metus, buvo palankus astronomijos mokslo studijoms. Egiptiečiai stebėjo dangaus šlovę ne su kinų abejingumu, kurie ten mato tik objektus skaičiavimui ir matavimui, ir ne su europiečių idealistine vaizduote. Todėl jų žvaigždžių pasaulio personifikacijos yra gremėzdiškos, painios, be gracijos ar žavesio.

Dangaus kūnas, kuris mums yra galingiausias iš visų – saulė – egiptiečiams turėjo būti seniausias ir galingiausias iš dievų. Jų saulės dievas buvo vadinamas Ra. Tačiau net ir Egipte, kaip ir tarp helėnų, atskiros saulės savybės buvo priskirtos skirtingoms asmenybėms. Taip tekanti saulė, kaip jaunas dievas-karys Horas, buvo anksti atskirta nuo Ra; priešais Horą stovėjo jo priešingybė ir brolis dvynys Setas, tamsos dvasia. Motinomis saulės dievas turėjo Izidę, Hator ir Neitę, dangaus deives. Prie šių dievybių buvo pridėtas Aah, mėnulio dievas, ir atskirų žvaigždžių bei žvaigždynų dievai. Be šių visos šalies dievų, atskiros vietos ir regionai turėjo savo dievus; taip Ptachas buvo Memfio viešpaties ir dievas, Amonas – Tėbų, ir taip toliau.

Labai dažnai tam tikri garbinami objektai, kaip medžiai ir gyvūnai, kuriuose gyvena dvasios, išsivystydavo į vietines dievybes. Tokiu būdu juodosios aborigenų tautos fetišizmas pateko į labiau kultūringą šviesiaodžių užkariautojų religiją ir padarė jai labai didelę įtaką. Nedaug buvo vietinių gyvūnų, kurie nebūtų garbinami vienoje ar daugelyje vietų kaip dievybių buveinės. Kad garbinimas buvo skiriamas gyvūnams ne dėl jų pačių, geriausiai matyti iš to, kaip vaizduojami dievai – t. y. dažniausiai su žmogaus kūnu ir jiems švento gyvūno galva, nors kai kuriais atvejais visiškai žmogaus pavidalu. Taip Amonas, Tėbų dievas, turi avino galvą, Hator iš Anuto – karvės galvą, Anubis – šakalo, Basta – katės, Sechmeta – liūtės, Sobekas – krokodilo ir t. t. Ir kadangi buvo tikima, kad juose gyvena dievai, tokie gyvūnai patys buvo paversti garbinimo objektais; pavyzdžiui, jautis Hapi (gr. Apis) Memfyje, ožys Mendese ir taip toliau. Ši garbė priklausė visai rūšiai, ir kaip rūšies atstovai, tam tikri atskiri gyvūnai buvo išlaikomi šventyklose tikinčiųjų aukomis bei turėjo tarnus, kurie juos prižiūrėjo. Bet kokia žala, padaryta šiems fetišams, buvo griežtai baudžiama: už vieno iš jų nužudymą grėsė mirtis. Tačiau viskas būdavo kitaip, kai dievas neišklausydavo tikinčiųjų maldų, pvz., dėl lietaus: tokiu atveju žyniai priversdavo fetišą sumokėti baudą. Pirmiausia jie grasindavo gyvūnui, bet kai grasinimai būdavo bergždi, jie nužudydavo šventąjį žvėrį, tiesa, slapta; žmonės neturėjo apie tai sužinoti.

4. AUKŠTESNIOJI EGIPTO RELIGIJOS RAIDA.

Egiptui žengiant civilizacijos keliu ir valdžiai tampant labiau koncentruotai, vietinės dievybės ir zoolatrija (gyvūnų garbinimas) buvo vis mažiau vertinami, tuo tarpu šviesos dievai, saulės dievai, Ra ir Horas, su jiems giminingomis dievybėmis, tapo vis svarbesni. Šių šviesos dievų gyvenimai ir likimai, o ypač jų karai su tamsos jėgomis, tapo mitų tema. Nilo slėnio gyventojai įsivaizdavo saulės eigą ne kaip vežimo kelionę, kaip tą, kuriuo buvo vežamas persų Mitra ar graikų Helijas, bet kaip Nilo barkos kelionę, kuria Ra plaukia dangaus vandenynu. Mūšyje su tamsiuoju Setu jis krinta ir nusileidžia į požemio pasaulį Vakaruose, bet jaunasis Horas, ateinančios dienos saulės dievas, užima jo vietą ir pradeda savo kelią per dangų. Šis nuolat atjaunėjantis saulės dievas, kuris per visas transformacijas vis tiek išliko ta pačia dievybe, taip, kad ta pati deivė buvo dabar jo motina, netrukus jo sutuoktinė, buvo toks tikras aukščiausiasis dievas, netgi vienintelis Egipto dievas, kad jo hieroglifas, vanagas, tapo idėjos „dievas“ ženklu, ir rašant šis ženklas buvo pridedamas prie dievų vardų, nurodant, kad jie tokie yra. Kita vertus, prie saulės dievų motinų ir sutuoktinių vardų buvo pridedamas karvės ženklas.

Iš to matyti, kad Nilo krašto religija – tai yra žynių religija – pamažu judėjo link monoteizmo. Skirtingai nei paprastos liaudies tikėjimai, slapti žynių mokymai arba misterijos, laipsniškai vystydamiesi, atsižvelgė ne tik į dievų egzistavimą, bet, visų pirma, į tai, ką dievai reiškia. Kurį laiką šis vystymasis sustojo ties saulės dievu ir pasiekė savo pirmąją stadiją mieste Anu (žemutiniame Egipte), graikų vadintame Heliopoliu (saulės miestu), kur jie įtraukė vietinį dievą Atumą (Tumą) į saulės dievą Ra. Tai įvyko valdant ketvirtajai dinastijai, kurios monarchai pastatė didžiąsias Gizos piramides prie Memfio. Tačiau viena didžiausių iš šių transformacijų buvo Ozyrio, Abdu (gr. Abydos) miesto aukštutiniame Egipte dievo, vardo suteikimas saulėlydžio dievui, požemio pasaulio ir mirties karalystės valdovui. Izidė tapo jo seserimi ir sutuoktine, Setas – kartu jo broliu ir žudiku, Horas – jo sūnumi, kuris kaip nauja saulė užima jo vietą po saulėlydžio ir taip pat tampa jo keršytoju prieš Setą. Horas stoja į mūšį su Setu, bet kadangi negali jo visiškai sunaikinti, palieka jam dykumą kaip karalystę, o pats Horas valdo Nilo slėnį. Ši dievų istorija buvo sceniškai vaizduojama per viešas šventes, bet tik Įšventintieji, t. y. žyniai ir jų pasekėjai, kuriems buvo atskleista paslaptis, žinojo vaidinimo prasmę. Net Ozyrio vardas ir jo buveinė mirusiųjų karalystėje buvo laikomi paslaptyje, o pašaliniai girdėjo tik apie „didįjį dievą“, gyvenantį „Vakaruose“. Be Ozyrio misterijų, pačių garsiausių, buvo ir kitų vietinių Egipto dievų, paverstų saulės dievais, misterijos; ir taip saulės mitas buvo toliau plėtojamas. Taip Totas, Hermopolio dievas, kurio šventas gyvūnas buvo paukštis ibis, tapo Horo pagalbininku kare su Setu, taip pat tapo mėnulio dievu, laiko skaičiavimo ir tvarkos dievu, rašto išradėju, šventųjų knygų apreiškėju. Tik Memfis, senosios karalystės sostinė, laikė savo dievą Ptachą per daug iškilminga būtybe, kad jis dalyvautų kitų transformacijoje; nes Ptachas savo garbintojų buvo laikomas visų dievų tėvu, pasaulio ir žmonių kūrėju, senesniu už Ra; be to, jis buvo karališkojo dvaro dievas. Nepaisant to, jis neišvengė likimo tapti saulės dievu. Garsiausias Egipto zoolatrijos objektas buvo pašvęstas Ptachui, būtent Apis (Hapi), šventasis Memfio jautis, saulės ir taip pat derlingojo Nilo simbolis. Šis jautis turėjo būti juodas su balta dėme kaktoje ir su atauga po liežuviu, turinčia švento vabalo formą. Jautis buvo laikomas Memfio šventykloje nuo veršiuko amžiaus iki mirties; tada kūnas būdavo mumifikuojamas, iškilmingai pašarvojamas ir pagerbiamas įrašais kaip dievas. Apio elgesys įvairiomis aplinkybėmis ir situacijomis buvo laikomas pranašišku.

Kita saulės dievo forma buvo Sfinksas, pusiau žmogaus, pusiau žvėries figūra iš akmens, tūkstantį kartų atkartota Nilo slėnyje. Garsiausias sfinksas matomas prie didžiųjų Gizos piramidžių. Reguliarios alėjos, apsuptos sfinksų, sudarė kelius į didžiąsias šventyklas. Egipte sfinksas buvo laikomas vyriškos lyties; galva buvo kurio nors karaliaus, o visa figūra vaizdavo saulės dievą Harmachį, vardą, sudarytą iš Ra ir Horo (Ra-Harmchuti). Vėlesniais laikais sfinksas buvo įvestas Azijoje ir Graikijoje; graikų sfinksas visada yra moteriškos lyties.

Kai Egipto vietinės dievybės buvo susistemintos, Ra vis dar buvo aukščiausias, bet dabar Ra turėjo tėvą Nuną, Chaoso dievą, visos būties šaltinį – aiškiai žynių meditacijos produktą, visiškai svetimą paprastos liaudies protui. Ra buvo pirmasis dieviškasis žemės valdovas. Žvaigždės buvo jo palydovės. Po jo sekė jo sūnus Šu (vaizduojamas su liūto galva), oro dievas, kuris padarė atramas, laikančias dangų. Po Šu sekė dievas Gebas ir deivė Nut, Ozyrio ir Izidės tėvai, kurie tada tapo žemės valdovais. Po jų, Setui užgrobus valdžią, sekė Horas keršytojas ir deivė Hator. Antra klasė apima žemesnius dievus, kaip Totas, Anubis ir t. t.; o trečioje klasėje yra vietinės dievybės. Dievų ir jiems pavaldžių demonų skaičius buvo milžiniškas. Tačiau savo dievuose egiptiečiai visiškai neieškojo gėrio tobulumo, taip pat nelaikė teisingo elgesio esminiu dalyku norint pelnyti dangaus malonę; jie greičiau žiūrėjo į religines praktikas atvirai kaip į priemonę savo asmeniniams interesams pasiekti padedant dievams.

Taigi, kuo didesnis dievų skaičius, tuo mažesnis skirtumas tarp jų, ir tuo lengvesnis tapo perėjimas prie tikėjimo saulės dievu kaip aukščiausia ir vienintele tikra dievybe – tikėjimo, kurį puoselėjo žyniai, bet ne liaudis. Ra žyniams tapo vieninteliu dievu, visatos kūrėju; ir tai lėmė faktas, kad svarbiausių miestų žyniai, sekdami Heliopolio pavyzdžiu, šlovino vietinį dievą kaip aukščiausiąjį virš visų, ir tuo pačiu metu tapatino jį su Ra, kurio vardas buvo pridedamas prie originalaus vardo, pvz., Tumas-Ra (Atumas-Ra), Amonas-Ra. Kai Tėbai tapo karalystės sostine vadinamosios naujosios imperijos pradžioje, jų dievas Amonas natūraliai užėmė svarbiausią vietą, ir kol Tėbai klestėjo, visiems Įšventintiesiems buvo žinoma, kad saulės dievas yra vienintelis tikras dievas, pats save sukūręs, vienintelis garbinimo, teikiamo nesuskaičiuojamai daugybei kitų dievų, objektas. Ne, netgi piktasis dievas Setas imtas laikyti Ra forma ir jam leista užimti vietą Saulės barkoje. Savęs sukūrimas taip pat buvo priskirtas mėnulio dievui. Karalius, kaip visos šalies viešpats, kiekvienoje vietoje meldėsi identiškais žodžiais vietinei dievybei kaip dangaus ir žemės valdovui.

5. REFORMACIJA NILO ŠALYJE.

Tačiau dabar slaptasis žynių mokymas turėjo būti paskelbtas liaudžiai. Faraonas Amenchotepas IV iš 18-osios dinastijos (apie 1460 m. pr. Kr.) žynių galioje įžvelgė grėsmę karūnos orumui. Todėl jis paskelbė vieninteliu dievu saulę, ne kokiu nors žmogišku pavidalu, kaip buvo įprasta, bet jos pačios – disko (egiptietiškai – aton) pavidalu, kaip buvo priimta Heliopolyje. Amenchotepas įsakė sunaikinti visus kitų dievų, susijusių su saule, atvaizdus, prisiėmė vardą Echnatonas (Chuenatenas) – „Saulės disko spindesys“, paliko Tėbus ir vidurio Egipte, į rytus nuo Nilo, pastatė naują karališkąją buveinę Chutateną – „Saulės disko buveinę“. Nuverstų dievų žyniai Tėbuose ir tam tikruose kituose miestuose (ne visuose) prarado savo vietas, o didžiulės žynių korporacijų valdos buvo konfiskuotos. Žinoma, dvaro pareigūnai ir civiliai tarnautojai lojaliai sekė savo šeimininko pavyzdžiu; tačiau tik labai maža žynių dalis atsisakė savo įsitikinimų dėl pragyvenimo.

Vos Echnatonas atgulė pas protėvius po dvylikos metų valdymo, jo reforma buvo atšaukta. Jo žentai, kurie jį pakeitė, žingsnis po žingsnio grįžo prie Amono religijos ir vėl įtvirtino karališkąją buveinę Tėbuose; vis dėlto, žynių, dabar atgavusių savo senąją galią, akyse jie buvo laikomi eretikais. Šventyklos, pastatytos Saulės diskui, buvo sulygintos su žeme, pusiau baigtas saulės miestas ištrintas, žynių korporacijų valdų konfiskavimas atšauktas, o Amono šventyklos, atvaizdai ir žynija atstatyti. Egipto intelektualinis gyvenimas nuo tada buvo paralyžiuotas, ir senųjų mistinių žynių mokymų daugiau niekada nesudrumstė jokia judėjimo ar pažangos banga. Liaudis grįžo prie buko formalizmo ir dar giliau paniro į demonizmą ir burtininkavimą. Norėdami atitraukti juos nuo tikrojo dievo, žyniai mokė juos garbinti mirusius karalius ir karalienes, tuo pačiu metu linksmindami juos prabangiomis aukomis, procesijomis ir šventėmis. Atstumas, skiriantis žyniją nuo liaudies – o faraonai, nors ir ne iš žynių klasės, buvo laikomi žynių lygiais – buvo pabrėžiamas šventyklomis su įvairiais skyriais, kurių pačiame viduje, šventų švenčiausiojoje (adyton), buvo saugomos žynių paslaptys, tuo tarpu liaudis buvo įleidžiama tik į pačią šventyklą ir jos prieangį. Tikėtina, kad garsusis Labirintas prie Meridės ežero, Krokodilopolyje, buvo suprojektuotas žynių tikslams. Labirintas buvo požeminis kambarių painiava. Herodotas pasakoja, kad virš žemės buvo 1500 kambarių ir tiek pat po žeme, ir kad požeminiai kambariai nebuvo rodomi profanams, nes juose buvo faraonų ir šventųjų krokodilų palaikai. Ne tik Herodotas, bet ir Diodoras, Strabonas ir Plinijus šlovina šių didžiulių rūmų, kurių paslėptuose skyriuose, be abejonės, buvo įrengtos tinkamos patalpos misterijoms, šlovę.

7. EGIPTIEČIŲ MIRUSIŲJŲ KARALYSTĖ

Galiausiai, slaptasis žynių mokymas suvaidino vaidmenį liaudies idėjose apie mirtį ir kitą gyvenimą. Pagal egiptiečių mokymą, žmogus sudarytas iš trijų sudedamųjų dalių, t. y. be kūno, sielos (ba), kuri laikyta grynai materialia esybe ir kuri mirties metu palikdavo kūną paukščio pavidalu; ir nematerialios dvasios (ka), kurios santykis su žmogumi buvo toks pat, kaip dievo santykis su gyvūnu, kuriame jis gyveno: mirties metu dvasia pasitraukdavo iš kūno kaip sapno vaizdinys. Dievai taip pat turėjo savo ka ir savo ba. Tolesnis sielos ir dvasios egzistavimas priklausė nuo rūpinimosi lavonu; kad ka ir ba galėtų gyventi toliau, kūnas turėjo būti balzamuotas ir paguldytas uoloje iškaltame kambaryje arba kapo statinyje (iš tokių pastatų žymiausios buvo piramidės), o giminaičiai turėjo tiekti mirusiajam maistą, gėrimą ir drabužius. Mirusiojo dvasia keliaudavo pas Ozyrį, kito pasaulio – vešlios lygumos (Jaru) Vakaruose, kur žemės gėrybės nereikalavo triūso, bet augo savaime – valdovą. Naudojant magišką formulę, kuria Horas atšaukė į gyvenimą nužudytąjį Ozyrį, mirusysis ne tik panašiu būdu atgaivinamas, bet netgi suvienijamas su Ozyriu; todėl laidojimo apeigų formulėse, kurios sudaro vadinamąją „Mirusiųjų knygą“, į mirusįjį kreipiamasi kaip į Ozyrį, pridedant jo paties vardą. Todėl dabar jis gali plaukti saulės barka, gyventi šlovingą gyvenimą kitame pasaulyje ir vaikščioti tarp žvaigždžių kaip kiti dievai. Paveikslai ant kapaviečių sienų rodo, kad egiptiečiai kitą gyvenimą įsivaizdavo labai panašų į dabartinį, tik malonesnį ir pilnesnį. Mirusysis vaizduojamas apsuptas tokių malonumų, kokie buvo pasiekiami Nilo krašte – puotų, turto, medžioklės, kelionių, muzikos ir panašiai. Tačiau iš „Mirusiųjų knygos“ tekstų, kurie būdavo dedami kartu su mirusiuoju į kapą, matome, kad šie vaizdiniai turėjo dvasingesnę prasmę „vidurinėje“ nei „senojoje“ imperijoje. Šiuose tekstuose mirusysis pats kalba, tapatindamas save su kuriuo nors dievu, arba su vienu dievu po kito; nebe vien tik su Ozyriu, nes pagal išvystytą to laiko mokymą visi dievai yra vienas dievas. Mirusiojo maršrutas link kito pasaulio yra saulės kelias iš Rytų į Vakarus; bet savo kelionėje jam reikia burtininko meno pagalbos prieš demonų ir pabaisų, kurios jam grasina, kariauną. Atvykęs ten, jis įgyja galią savo noru aplankyti žemę dievo, žmogaus ar gyvūno pavidalu, ar net, jei taip pasirinktų, savo paties buvusiame kūne. Šiuo laikotarpiu medinės ar molinės lėlės, bei įvairūs įrankiai ir rykai būdavo dedami į kapą kartu su mirusiuoju, kad jam tarnautų. „Naujosios imperijos“ laikais kito gyvenimo ir kelio į jį vaizdiniai yra detalesni ir labiau fantastiniai. Čia taip pat randame garsiojo „mirusiųjų teismo“ vaizdinių, įvykio, priklausančio gyvenimui anapus, o ne, kaip klaidingai manė graikai, dabartinei būsenai ir laikui prieš pat laidojimą. Ozyris pirmininkauja tribunolui su keturiasdešimt dviem padėjėjais, kurių akivaizdoje atvykėlis turi įrodyti, kad nėra kaltas dėl bet kurios iš keturiasdešimt dviejų nuodėmių, pavyzdžiui: „Niekada nesu padaręs neteisybės, niekada nesu vogęs, niekada nesu klastingai siekęs jokio žmogaus mirties, niekada nesu nužudęs jokio švento gyvūno“ ir t. t. Visgi visa tai buvo greičiau magiška formulė palaimai pasiekti pagal egiptiečių supratimą, nei tiesakalbis nekaltumo patvirtinimas siekiant įrodyti postulanto moralinį tyrumą. Nepaisant to, Mirusiųjų teismo paveiksle „Mirusiųjų knygoje“ mirusįjį atveda tiesos ir teisingumo deivė (Ma) į Ozyrio rūmus, o jo nuodėmės ir geri darbai yra sveriami svarstyklėmis. Begemotas dalyvauja kaip kaltintojas, o dievas Totas – kaip gynėjas.

7. SLAPTASIS NILO KRAŠTO ŽYNIŲ MOKYMAS.

Nors iš to, kas pasakyta, susidarome bendrą supratimą apie santykį tarp žynių ir liaudies, vis dar nėra aišku dėl slaptojo mokymo pobūdžio ir jo organizavimo būdo. Čia tenka pasikliauti beveik vien tik graikų rašytojų pasakojimais, ne visada patikimais, bei spėlionėmis ar išvadomis.

Be jokios abejonės, slaptoji doktrina reikalavo tam tikros slaptos draugijos, kurią, matyt, sudarė aukštesnieji žynių rangai, ir kuri apėmė tik laisvai susijusius padalinius. Teigiama pozityviai, kad tuo metu valdantis faraonas visada būdavo priimamas į narius. Taigi karalius buvo vienintelis egiptietis už žynių luomo ribų, kuris buvo supažindintas su slapta doktrina, ir taip namuose buvo veiksmingiausiai išvengta bet kokio išdavystės pavojaus. Tačiau kadangi žyniai šiuo atžvilgiu mažiau bijojo užsieniečių, nes užsieniečiai vėl išvykdavo; ir kadangi užsieniečių indoktrinacijoje žyniai matė galimybę puoselėti savo pačių erudicijos reputaciją, todėl jie dažnai noriai priimdavo įšventinimui pasižymėjusius vyrus iš užsienio, ypač graikus. Tarp legendinių asmenybių, kurios, kaip tikėta, buvo vedamos žinių troškulio aplankyti Egiptą, kad ten išmoktų slapčiausios žynių išminties, buvo bardai Orfėjas, Musėjas ir Homeras; tarp istorinių asmenybių buvo įstatymų leidėjai Likurgas ir Solonas, istorikas Herodotas, filosofai Talis, Pitagoras, Platonas, Demokritas, matematikas Archimedas ir daugelis kitų.

Tačiau jiems ne visada buvo lengva pakelti šydą, slėpusį misterijas. Pitagoras, pavyzdžiui, nors ir rekomenduotas karaliaus Amasio (Aahmes), veltui kreipėsi į Heliopolio ir Memfio žynius, ir tik po to, kai sutiko su apipjaustymu, privalomu postulantams, jis gavo iš Diospolio žynių instrukcijas apie jų paslaptinguosius mokslus.

Priėmimo į šią slaptą doktriną formą sudarė ilgos ir varginančios, bet reikšmingos ceremonijos, ir Įšventintieji tam tikrais intervalais turėjo pereiti daugybę laipsnių arba žinių pakopų, kol įsisavindavo visą žynių mokomą išmintį. Tačiau apie šio progreso būdą ir skirtumą tarp laipsnių mes, deja, neturime patikimų liudijimų.

Apie egiptiečių slaptojo mokymo turinį žinome nedaug daugiau nei apie jo formas, nes visi Įšventintieji buvo įpareigoti griežčiausiai tylėti apie mokymo dalyką. Vis dėlto nesame be pavienių užuominų iš kompetentingų šaltinių, ir jų šviesoje negalime smarkiai nuklysti. Pasak graikų istoriko Diodoro, gyvenusio Julijaus Cezario ir Augusto laikais ir kuris pats buvo įšventintas Egipte, Orfėjas, tiksliau, orfiškieji mistai, pavadinti jo vardu, buvo skolingi už graikų misterijas Egipto žyniams; ir tam pačiam šaltiniui buvo dėkingi Likurgas ir Solonas už savo įstatymus, Pitagoras ir Platonas už savo filosofines sistemas, o Pitagoras, be to, už savo matematines žinias, ir Demokritas už savo astronominę doktriną. Dabar, kalbant apie čia paminėtus tiksliuosius mokslus, Egipto slaptasis mokymas negalėjo apimti nieko tokio, kas nebūtų pasiekiama bet kam, turinčiam to meto mokslo priemones; ir nieko astronominių žinių srityje, kas nebūtų susiję su laiko skaičiavimu; ir jei apie šias žinias nieko esminio nebuvo mokoma liaudžiai, tai tada tai buvo žemas prekyba paslaptimis, o ne slaptas mokymas. Kalbant apie įstatymų leidybą, Likurgo ir Solono sistemos taip skiriasi viena nuo kitos ir yra dvasia taip ryškiai atitinkamai spartietiška ir atėniška, kad iš jų negalime spręsti, koks mokymas buvo toje srityje. Tikimybė tokia, kad abu graikų įstatymų leidėjai tiesiog naudojo Egipto įstatymus kaip pagrindą, o visa kita pritaikė savo idėjas atitinkamų šalių poreikiams. Taip pat nereikėtų manyti, kad kadangi Egipto žyniai taip pat buvo teisėjai, todėl jų idėjos apie įstatymų leidybą, kurias jie neabejotinai turėjo taikyti laisvai ir viešai, priklausė jų misterijoms.

Tačiau iš hieroglifų liekanų matyti, kad Egipte egzistavo aukšto lygio mokyklos, vadovaujamos žynių, ir todėl galime daryti išvadą, kad šiose institucijose graikų žinių ieškotojai gavo instrukcijas apie įstatymų leidybą ir tiksliuosius egiptiečių mokslus.

Tiesa, kad hieroglifai, egiptiečių rašto rūšis, susidedanti iš tikrų objektų figūrų, buvo žinomi tik žyniams; bet ankstyvaisiais laikais taip buvo tik todėl, kad likusi liaudies dalis nemokėjo skaityti ir rašyti. Vėliau atsirado speciali liaudies rašto forma (demotinis raštas), kilusi iš hieroglifų ir panaši į ankstesnę sutrumpintą hieroglifų rašto formą – hieratinį, arba žynių, raštą.

Kitaip yra su filosofine ir religine spekuliacija, kurioje pozityvios, neginčijamos išvados, kokios galimos tiksliuosiuose moksluose, yra neįmanomos, ir kuri neturi praktinio pritaikymo kaip teistyra ir diplomatika; kuri, iš tikrųjų, suteikia laisvę veikiau hipotezėms ir savavališkai nuomonei, mistikai ir simbolizmui. Tai, taigi, buvo mokymo dalykas, perteikiamas Įšventintiesiems Egipto misterijose, bet dėl svarių priežasčių nuslepiamas nuo vulgarios minios, nes čia ant kortos buvo pastatytas pats žynių klasės egzistavimas: žynija prarastų visą savo svarbą, vos tik žmonės sužinotų, kad žyniai nepaiso priimtos religijos.

Taigi nėra abejonės, kad slaptoji Egipto žynių doktrina buvo kartu filosofinė ir religinė; t. y. ji tikrino tradicinį tikėjimą, analizavo jį ir priėmė tai, ką rado esant protinga, bei atmetė tai, kas atrodė iracionalu; ir ji buvo griežtai atskirta nuo liaudies tikėjimo, kuris tradiciją laikė absoliučia ir neginčijama tiesa.

Kokie gi buvo principai, kuriais rėmėsi filosofinė Egipto žynių religija? Atmetę visas savavališkas ir painias teorijas, iš įvairių aiškių požymių darome išvadą, kad ji buvo monoteistinio pobūdžio, t. y. ji postulavo vieną asmeninį dievą, ir ji atmetė politeizmą bei zoolatriją, taip pat materialistinį liaudies tikėjimo supratimą apie tai, kas vyksta po mirties. Iš tiesų, laikome tikėtina, kad slaptoji doktrina dažnai buvo radikalesnė nei karališkojo reformatoriaus Amenchotepo IV, arba Echnatono, pažiūros, ir kad, skirtingai nei jis, žyniai tikėjo tikrąjį dievą esant ne materialų daiktą, saulės diską, bet patį nematomą kūrėją, jų vadinamą Nunu, Ra tėvu ir visų dalykų šaltiniu. Taip „Mirusiųjų knygoje“ ir vėlesniuose raštuose randame paminėtą „visatos demiurgą (arba architektą)“, kuriam nesuteikiamas joks specialus dieviškas vardas. Plutarchas taip pat savo išmoningame veikale „Apie Izidę ir Ozyrį“ (67, 68 sk.) sako: „Dievybė nėra koks nors beprotis ar be sielos padaras, pavaldus žmogui“, – tai užuomina į zoolatriją; ir vėl: „Yra tik viena racionali būtybė, kuri viską tvarko, tik viena valdanti apvaizda ir pavaldžios jėgos, kurios yra paskirtos atskiriems dalykams ir kurios skirtingose tautose per tradicinį naudojimą gauna savitą garbinimą ir savitus pavadinimus. Ir todėl Įšventintieji naudoja tai neaiškius, tai akivaizdesnius simbolius, kuriais veda supratimą link dieviškosios būtybės, tačiau ne be pavojaus įkristi į prietarų purvą arba netikėjimo bedugnę. Todėl žmogus turi imti filosofiją savo mistagogu (vadovu į misterijas), kad turėtų tikrą visų misterijų mokymų ir apeigų supratimą.“

Priėmus tikėjimą vienu asmeniniu kūrėju, Egipto mitologija natūraliai buvo paskelbta klaidinga, ir jos tikrąją reikšmę Įšventintiesiems aiškino žyniai. Kad ši mitų interpretacija kaip alegoriniai personifikuotų gamtos reiškinių pasakojimai buvo esminė misterijų dalis, matyti iš mokytų graikų, kai kurie iš jų buvo Įšventintieji, liudijimų, pvz., Plutarchas („Izidė ir Ozyris“, 3 sk.) rašo: „Ne baltas apdaras ir nuskusta barzda padaro Izidės tarnu: jis vienintelis yra tikrai toks, kuris gauna deramą instrukciją apie apeigas ir ceremonijas, naudojamas toje dieviškoje tarnystėje, kuris protingai tiria ir apmąsto tiesą, jose esančią.“ Vėl (8 sk.): „Egipto žynių apeigose nėra nieko iracionalaus, nieko pasakiško ar prietaringo. Vietoj iracionalumo randame moralės principus ir priesakus; vietoj pasakų ir prietarų – autentišką istoriją ir gamtos faktus.“ Ir 9 sk.: „Deivės Neitės atvaizdas Saje, laikomas taip pat ir Izidės atvaizdu, turi šį įrašą: ‘Aš esu Viskas, kas buvo, kas yra, kas bus; mano šydo joks mirtingasis niekada nėra pakėlęs.’“ Galiausiai, 11 sk.: „Kai girdime Egipto mitus apie dievus, jų klajones, jų sukapojimą ir įvairius kitus panašius incidentus, turime prisiminti jau išsakytas pastabas, kad suprastume, jog pasakojamos istorijos neturi būti priimamos paraidžiui kaip faktinių įvykių atpasakojimas.“ Atsargesnis Herodotas (II., 61) sutinka su Plutarchu, nors išsireiškia mįslingiau: „Per Izidės šventę Bubasčio mieste, po aukojimo visi, tiek vyrai, tiek moterys, tūkstančiai jų, plaka save. Bet man įvardyti tą, dėl kurio jie save plaka, būtų bedievystė.“

Tuomet visos Egipto liaudies religijos tradicijos ir apeigos buvo aiškinamos racionalistine prasme įšventintiesiems. Daugelis šio paaiškinimo detalių buvo prarasta, bet tai, kas prarasta, vargu ar mums turėjo kokią nors realią vertę, ir dėl to neverta labai apgailestauti.

8. BABILONAS IR NINEVĖ.

Klasikinės senovės tradicijose slapta Egipto žynių išmintis nebuvo laikoma labiau gerbtina nei jų kolegų žynių Chaldėjoje ar Babilonijoje, apšviestoje imperijoje prie žemutinio Tigro ir Eufrato, kurios kolonija tebuvo Asirija, aukštutinio Tigro žemė. Naujausi tyrimai iškėlė klausimą, kuri civilizacija buvo ankstyvesnė – Nilo krašto ar Vakarų Azijos, dviejų upių regione. Tačiau kadangi apie Babilono religiją turime dar mažiau informacijos nei apie Egipto, turime pasitenkinti trumpu jos aprašymu.

Chaldėjų religija be abejonės kilo šalyje aplink žemutinį Tigrą ir Eufratą tarp tautos, priklausančios Turano arba Uralo-Altajaus giminei (giminingai tiurkams), vadinamos šumerais arba akadais: jos šaknis buvo šamanizmas, religijos forma, būdinga tiurkų rasėms. Seniausi šios tautos (tarp kurios atsirado dantiraštis) religiniai raštai susideda iš piktųjų dvasių egzorcizmo formulių; šios dvasios paprastai vaizduojamos ateinančios iš dykumos septyneto grupėmis. Šiems demonams vadovavo dangaus dvasia (In-lilla, vėliau vadinta Anu, t. y. dangus); po Anu didžiausia pagarba buvo teikiama žemės dvasiai (In-kia arba Ea), kuri vėliau tapo ir vandenų dvasia. Iš aukštesniųjų dvasių išsivystė daugybė dievų ir deivių. Seniausia deivė buvo Ba-u, vardas, reiškiantis „pirminį vandenį“ arba chaosą. Po Ba-u atėjo „dangaus dukra“, iš pradžių vadinta Anun, vėliau Ninni arba Ninna, o vėliau Ištare.

Šumerišką Chaldėjos civilizacijos ir religijos pamatą perėmė semitų tauta, tikrieji babiloniečiai ir asirai, kurių pėdsakai randami beveik 4000 m. pr. Kr., ir kurių viešpatavimas atrodo įsitvirtinęs 2500 m. pr. Kr. Aukščiausias šios rasės dievas buvo vadinamas tiesiog „Dievu“ (jų kalba Ilu), arba „Viešpačiu“ (Baalu). Saulė ir mėnulis buvo garbinami kaip jo atvaizdai. Gyvenimo po mirties scena buvo įrengta šešėlių karalystėje (šualu, hebrajiškai Šeol). Ši religija susiliejo su šumerų religija. Dievai Anu ir Ilu tapo vienu dangaus dievu Belu; o Ištarė tapo Belo žmona. Kiti šumerų dievai buvo susieti su semitų garbinamomis planetomis: Mardukas su Jupiteriu, Nindaras su Saturnu, Nergalas su Marsu, Nabu su Merkurijumi, tuo tarpu Ištarė buvo specialiai susijusi su Venera. Buvo tam tikra trejybė, sudaryta iš Šamašo (saulės), Sino (mėnulio), Ramano (audrų dievo). Panašiai, Anu, dangaus dvasia, ir Ea, žemės dvasia, buvo pastatyti greta Belo. Ši sistema buvo užbaigta apie 1900 m. pr. Kr., ir ji išliko nepakitusi Asirijoje, išskyrus tai, kad ten vietinis dievas Ašūras užėmė pirmąją vietą tarp dievų.

Tarp babiloniečių ir asirų žyniai buvo labai gerbiami. Asirijoje jie stovėjo iškart po karaliaus, o karalius buvo vyriausiasis žynys; Babilono karalystėje jie užėmė labiau nepriklausomą ir įtakingesnę padėtį. Kaip ir Egipto žyniai, jie tikriausiai turėjo slaptą doktriną, nuslėptą nuo vulgarios minios. Iš Babilono dievybių vardų reikšmių, kaip pateikta aukščiau, lengva numanyti šios slaptos doktrinos pobūdį. Chaldėjai visoje senovėje buvo žinomi kaip dangaus kūnų stebėtojai. Ir nors tikriausiai jie buvo labiau astrologai nei astronomai, bent jau jie pakankamai žinojo apie žvaigždes, dangų ir meteorologijos faktus, kad laikytų juos tuo, kas jie buvo, užuot laikę juos dievais. Todėl manome, kad Chaldėjos žyniai tarpusavyje objektus, kuriuos prieš žmones laikė dievais, vertino tiesiog kaip dangų, saulę, mėnulį, planetas, žaibą, griaustinį.

Be jau minėtų ankstyvųjų dantiraščio raštų (egzorcizmo formų), Babilono griuvėsiuose rasta didžiulių „bibliotekų“ – užrašų ant plytelių dantiraščio rašmenimis. Tarp jų yra „atgailos psalmės“ ir himnai dievams. Šioje psalmėje, iššifruotoje iš plytelių lentelių, žynys atgailaujančio nusidėjėlio vardu maldauja deivę:

    O Valdove, tavo tarnui taurė yra pilna.
      Ištark jam žodį: „Tebūna tavo širdis rami.“
      Tavo tarnas – bloga aš padariau –
      Suteik jam pasigailėjimo užtikrinimą.
      Atsuk savo veidą į jį.
      Apsvarstyk jo maldavimą.
      Tavo tarnas, tu pyksti ant jo,
      Būk jam maloninga.
      O Valdove, mano rankos surištos.
      Aš glaudžiuosi prie tavęs.

Daugelis mitologinių poemų, iš tiesų, dauguma jų, ir didelė dalis mažiau šventos lentelių literatūros yra tokios neaiškios ir nesuprantamos, kad joms suprasti buvo būtinas „raktas“, ir žyniai turėjo tą raktą. Ypatingai įdomūs yra fragmentai, kuriuose pateikiamos Babilono kosmogonijos dalys; ir kadangi mūsų Biblija (Pradžios 11, 31) pasakoja, kad Abraomas buvo iš Ūro Chaldėjoje, jo palikuonys iš jo (darant prielaidą, kad jis buvo istorinė asmenybė) paveldėjo kai kurias senovės tradicijų ir chaldėjų folkloro dalis. Štai Babilono Kūrimo istorijos fragmentas:

    Kai dangus viršuje dar nebuvo pavadintas,
          Žemė apačioje dar neturėjo vardo,
          ir vandeningoji gelmė, niekad neprasidėjusi,
          buvo jų gimdytoja,
          jūros chaosas, jų visų pradininkė,
          nes jos vandenys susijungė į viena.
          Tamsa dar nebuvo išsklaidyta,
          nė vienas augalas dar nebuvo sudygęs.
          Kai iš dievų nė vienas dar nebuvo išėjęs,
          ir jie dar neturėjo vardo,
          tada didieji dievai taip pat buvo sukurti ir t. t.

Chaldėjų Nojus, vadinamas Samas-Napištimu (gyvybės saule), pasakoja tvano istoriją tokia forma: Dievui Ea pranešus jam apie žmonijai skirtą bausmę dėl jų nuodėmių, jis dievo įsakymu pastatė didelį laivą ir į jį sugabeno visą savo turtą, savo giminaičius, savo tarnus, taip pat naminius ir laukinius gyvūnus. Tada dievai paleido didžiulę audrą ir kartu su dvasiomis stojo į kovą, kad sunaikintų visus gyvus padarus. Bet tvanas pakilo iki dangaus ir grasino net žemesniesiems dievams, kurie turėjo ieškoti prieglobsčio pas aukštesniuosius dievus. Todėl dievai gailėjosi dėl to, ką padarė. Bet po septynių dienų audra nurimo ir vandenys atslūgo; Samas-Napištimas atidarė savo laivo, dabar stovinčio ant Niciro kalno, langą ir po kitų septynių dienų paleido balandį, bet balandis nerado vietos nutūpti. Tada kregždę, kuri padarė tą patį; tada varną, kuris mito nuskendusiųjų kūnais. Dabar Samas-Napištimui buvo galima išleisti gyvūnus; jis pastatė aukurą ir paaukojo auką, prie kurios dievai susirinko „kaip musių masė“. Tada dievas Belas, kuris buvo įsakęs sukelti tvaną, susitaikė su kitais dievais, kurie pyko ant jo dėl to; jis išvedė Samas-Napištimą su žmona ir sudarė sandorą su jais bei žmonėmis. Tačiau pora buvo paimta gyventi toli amžinai.

Ši chaldėjiška tvano istorija tėra vienas skyrius iš didelės poemos, epo, esančio dvylikoje molinių lentelių, kuriame pasakojami herojaus, matyt, hebrajų Biblijos Nimrodo, likimai ir žygdarbiai. Manoma, kad ši poema datuojama dvidešimt trečiuoju amžiumi prieš Kristų. Šio herojaus, Gišdubaros (Gilgamešo), arba Namrasito, kaip jis vadinamas, darbai stipriai primena helėnų Heraklio istoriją, ir Heraklio mitas, galbūt, kilo iš Chaldėjos epo. Gišdubara yra Samas-Napištimo palikuonis, kurio jis ieško savo prieglobstį, norėdamas gauti vaistų nuo savo ligos, ir kuris ta proga jam papasakoja tvano istoriją. Dabar gi, jo liga buvo deivės Anatu bausmė, nes jis atstūmė deivės Ištarės meilę. Trumpa poema vaizdingai ir efektingai pasakoja, kaip Ištarė, sielvartaudama dėl šio atstūmimo, ieškojo pagalbos požemio pasaulyje. „Ištarės nusileidimas į pragarą“ daro įspūdį kaip Dantės „Pragaras“; iš tiesų, įžanginėse eilutėse ji naudoja beveik tuos pačius žodžius kaip didysis florentietis. Ištarė eina, sako poetas,

Į tuos namus, iš kurių niekas neišeina, kas įeina,
Tuo taku, kuris leidžia žengti pirmyn, bet atgal niekada;
Į tuos namus, kurių gyventojai šviesos neregės niekada,
Į tą vietą, kur dulkės yra jų maistas ir purvas jų mėsa ir t. t.

Požemio pasaulyje karaliene valdo deivė Alatu. Ji yra Ištarės atitikmuo: kaip Ištarė (mėnulio dievo dukra) yra tekantis mėnulis arba ryto žvaigždė, taip Alatu yra besileidžiantis mėnulis arba vakaro žvaigždė. Jos dvi yra viena kitai prieštaraujančios priešingos vienos būtybės pusės; ir čia, galbūt, turime užuominą į gilesnę etinę interpretaciją pagal slaptąją chaldėjų doktriną. Chaldėjų teologijos pragaras padalintas į septynis skyrius, atskirtus vartais. Prie kiekvienų vartų Ištarė turi atiduoti jų sargui kokią nors savo puošmenų dalį; prie pirmųjų karūną, prie antrųjų auskarus, prie trečiųjų vėrinį, prie ketvirtųjų apsiaustą, prie penktųjų juostą, inkrustuotą brangakmeniais, prie šeštųjų apyrankes ir kojų papuošalus, o prie septintųjų – paskutinį drabužį. Galimai čia turime simbolinę užuominą į chaldėjų mistinį mokymą, kuris galėjo turėti septynis įšventinimo laipsnius į tiek pat misterijų ordinų, kol viskas būdavo atskleista. Požemio pasaulio karalienė ne tik nesuteikia Ištarei jokios pagalbos, bet, priešingai, elgiasi su ja kaip su prieše ir apipila ją kūno sužalojimais. Tuo tarpu žemėje, Ištarei esant meilės deive, nutrūksta bet kokia lyčių sąjunga, tiek tarp žmonių, tiek tarp gyvūnų, ir galiausiai dievai paprašo Alatu išlaisvinti Ištarę. Nenoriai ji sutinka. Ištarė pagydoma ir išlaisvinama, ir prie kiekvienų vartų atgauna tai, kas iš jos buvo paimta. Poema buvo skirta recituoti žyniui per mirusiųjų laidotuves, kad gedintiems likusiems gyviesiems būtų suteiktas užtikrinimas, jog požemio pasaulio vartai nėra nenugalimi, bet kad šešėliams vis dar yra galimybė pasiekti palaimintųjų šalį, Ištarės buveinę.

9. ZARATUSTRA IR PERSAI.

Jei Chaldėjoje tikro slaptojo mokymo pėdsakai atrodo neryškūs ir neaiškūs, jie visiškai išnyksta, kuo toliau keliaujame nuo senovės kultūros centrų Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje, nors analogijų randama visur. Persijoje, kurios kultūra iš esmės buvo Chaldėjos atšaka, Zaratustros religijos žyniai (atravanai) buvo aukščiausia iš trijų gyventojų klasių, ir žynių klasė buvo laikoma labiau nutolusia nuo kitų dviejų (karių ir žemdirbių), nei šios viena nuo kitos. Kilę iš medų giminės, žyniai tuokdavosi tik su savo rasės moterimis ir vieninteliai iš gyventojų turėjo aukštą kultūrą. Kaip ir Egipte, Karalius buvo priimamas į žynių klasę. Žyniai keliaudavo po šalį kaip mokytojai, bet religinį mokymą teikdavo tik savo klasės atstovams. Vyriausiasis žynys buvo tituluojamas zaratustrotema, t. y. tas, kuris arčiausiai Zaratustros, ir turėjo savo sostą šventajame mieste Ragoje (dabar Rai), kurio gyventojai, kaip ir šiuolaikinės Romos, turėjo netikinčiųjų reputaciją. Ragoje valdė tik žyniai, ir jokia pasaulietinė valdžia neturėjo teisės duoti įsakymų. Net ir kitur visoje karalystėje žyniai laikė save pavaldžiais tik zaratustrotemos įsakymams.

Be to, jie buvo gydytojai, astrologai, sapnų aiškintojai, raštininkai, teisėjai, valstybės pareigūnai ir t. t. Pareigos, kurias jie stengėsi įdiegti žmonių protams, buvo tik šios: kad jie turėtų gerbti šventąją ugnį, klausytis ištraukų iš šventųjų knygų skaitymo ir atlikti begalę apsivalymo ceremonijų dėl savo nuodėmių prieš religijos priesakus. Visa tai rodo egzistavus mistinę žynių gildiją, kuri nuslėpė tikruosius savo religijos mokymus nuo neįšventintųjų, ir kurios nariai vieninteliai suprato, kas buvo gerojo Ormuzdo pasaulio ir blogojo Arimano kovos originalas, būtent, greičiausiai, nakties ir dienos, Vasaros ir Žiemos kaita.

10. BRAHMANAI IR BUDISTAI.

Panaši padėtis buvo ir Indijoje. Čia žyniai, tuomet kaip ir dabar sudarantys aukščiausiąją kastą (bramanus), nuo liaudies buvo atskirti dar gilesnės prarajos nei Persijoje. Jie negali bendrauti su jokios kitos kastos žmonėmis ir nieko imti iš asmenų, nepriklausančių jų pačių kastai. Jie stovi už valstybės ir jos įstatymų ribų bei turi savus įstatymus. Žmonės juos laiko dievais: jie ir jų mokiniai, brahmačarijai, kaip sakoma „Atharvavedoje“ (apeiginių įstatymų knygoje), suteikia gyvybę abiem pasauliams; ne, būtent jie sutvirtino dangų ir žemę ant jų pamatų, įvedė religiją, dievus ir nemirtingumą, sukūrė pasaulį ir pavergė demonus. Taip jie mokė liaudį; tačiau patys, žinoma, suvokdami, kad viskas yra ne taip, natūraliai sukūrė tarpusavyje slaptą doktriną. Taigi jie įsteigė mistinę draugiją, kurios nariai vieninteliai žinojo tikrąją padėtį ir tai, kad liaudis yra mulkinama. Atitinkamai, religijos pagrindas bramanams buvo visiškai kitoks nei likusiai liaudžiai. Pastarieji buvo stabmeldžiai, pirmieji – panteistai. Šis panteizmas dėstomas visose jų šventosiose knygose; tačiau antroji ir trečioji kastos (kariai ir žemdirbiai) šių knygų nesuprato, o ketvirtajai, tarnų kastai (kuri buvo ir gausiausia), jas skaityti buvo visai uždrausta.

Pagal šią doktriną visi dievai ir visa kūrinija yra kilę iš Amžinybės (Aditi). Atgailautojus ir atsiskyrėlius bramanai vertino labiau už karalius ir herojus, netgi labiau už dievus. Tačiau atsiskyrėlio gyvenimas jiems nebuvo pakankamai tobulas, nes tokį galėjo pasiekti ir kitos dvi kastos. Todėl, kaip savo ypatingą specializaciją, jie sukurpė tam tikros visatos sielos – Atmano-Brahmano (Viskas-Aš arba Aš-Viskas) – idėją. Šią dogmą sukūrė bramanas Jadžnavalkija, tačiau patys bramanai sako, kad niekas negali jos suvokti ir niekas negali kito jos išmokyti. Taigi, praradę viltį įminti gyvenimo mįslę, bramanai priėjo prie minties, kad visata tėra iliuzija, Visatos Sielos sapnas, ir todėl žemė su visu tuo, kas joje yra, yra niekas: tai yra pesimizmas. Jie įsivaizdavo milžiniškus laiko eonus, kuriems bėgant pasaulis darėsi vis blogesnis, o būtybės gimdavo tik tam, kad kentėtų, mirtų ir arba atgimtų kančiai sielų persikūnijime, arba atgailautų neapsakomose pragaro kančiose. Kadangi iš viso to liaudis galėjo suprasti tik tai, kas buvo sakoma apie pragaro kančias, bramanai jiems taip pat sukūrė aukščiausiąją dievybę tuo pačiu vardu kaip ir jų pačių Visatos Siela – Brahmą, o Brahmai parūpino žmoną Sarasvatę. Brahmą jie padarė kūrėju, tačiau jo atliekamas vaidmuo tebuvo pasyvus, ir liaudis, nepasitenkinusi tokiu neveikliu dievu, daugiau dėmesio skyrė kitiems dievams, ypač spindinčiajam Višnui ir rūsčiajam Šivai. Daug vėliau šie trys dievai buvo sujungti į tam tikrą trejybę arba, tiksliau, buvo vaizduojami triagalve figūra, kuri neturėjo nei šventyklos, nei aukojimo kulto. Taip bramanai vis labiau grynino savo teologines spekuliacijas, kol liaudis susiskaldė į partijas – višnuistus ir šivaistus, o indų religija galiausiai pasiekė tą nuosmukio būseną, kurioje ją randame šiandien.

Prieš degeneracijai nueinant taip toli, Buda, VI a. pr. Kr., stengėsi išgelbėti indų religiją. Budizmas nebuvo nauja religija, tik brahmanizmo reforma. Nors gimtojoje dirvoje, vakarinėse Indijos dalyse, jam nepavyko giliai įleisti šaknų, kitoje pusėje jis įgijo daug pasekėjų Tolimojoje Indijoje, Tibete, Kinijoje ir Japonijoje: nuo to laiko jis įgavo savotišką sudėtinį pobūdį, susiliedamas su senosiomis tų šalių religijomis. Jis išaugo iš vienuolių bendruomenės, kurią įkūrė Sidharta, vėliau pavadintas Buda (Tobuluoju). Jo doktrina buvo visiškai etinė, o jos giliausias principas teigė, kad tik visiškame visų dalykų atsižadėjime žmogus gali rasti saugumą ir ramybę. Pats Buda gana griežtai žiūrėjo į postulantus, norinčius būti priimtiems į bendruomenę, tad jo laikais mokymas daugeliu atžvilgių buvo slapta doktrina. Tačiau po Budos mirties, kai iš pradžių jis pats, o vėliau ir keletas kitų budų, tikima, gyvenusių prieš jį ir turinčių ateiti po jo, buvo pakelti į dievų rangą; ir kai prie jų buvo pridėti indų dievai bei kitų tautų dievai; steigėjo religijai taip išsigimstant į politeizmą, mokytieji ėmė aiškinti pradinę doktriną tai viena, tai kita prasme, nuomonėms išsiskiriant klausimu, ar Budos skelbta Nirvana (pažodžiui – užgesimas) reiškė Mirtį ir Nieką, ar Palaimingą Būseną. Taigi žynių budizmas įgavo stiprų panašumą į slaptą doktriną, nors nežinome jokios formalios organizacijos tam tikslui.

11. SLAPTOSIOS BARBARŲ TAUTŲ SĄJUNGOS.

Net tarp vadinamųjų laukinių randama slaptų doktrinų ir slaptų žynių draugijų, analogiškų labiau kultūringų tautų draugijoms. Havajų žyniai, kurie šiuo atžvilgiu galbūt užima aukščiausią vietą tarp pirmykščių rasių, turėjo savo teoriją apie pasaulio sukūrimą, kuri rodo didelį minties pakilumą. Pirmykščių rasių burtininkai arba žyniai, kad ir kur jie vis dar egzistuoja, yra susibūrę į slaptas draugijas, kurios slepia nuo žmonių visas žinias apie savo triukus. Eskimų angekokai, Šiaurės Amerikos aborigenų žyniai, Sibiro šamanai, taip pat Afrikos ir kitų rasių burtininkai, kad ir kaip būtų vadinami, beveik visi sudaro uždaras kastas, perduoda savo tariamus menus valdyti orus, gydyti ligas, išaiškinti vagis, neutralizuoti kerus ir t. t. savo įpėdiniams, ir ruošiasi savo pareigoms atlikdami keistus išbandymus bei svetimšališkas apeigas; jie taip pat dėvi fantastiškus apdarus. Tarp zulusų (kafirų) tas, kuris trokšta tapti burtininku (paprastai burtininko palikuonis), atsisako įprasto gyvenimo būdo, sapnuoja keistus sapnus, ieško vienatvės, šokinėja ir strikinėja, rėkauja, ima į rankas gyvates, kurių kiti gentainiai neliečia, galiausiai gauna instrukcijas iš kokio nors seno burtininko ir yra oficialiai priimamas tų šarlatanų susirinkimo. Taip pat egzistuoja raganos arba burtininkės, kurios praeina panašią įšventinimo formą.

Tarp pirmykščių tautų egzistuoja ir kitų rūšių slaptosios draugijos. Draugijos salose vadai, vadinami areojais (Areoi arba Erih), sudaro asociaciją, kurios kilmę kildina iš karo dievo Oro. Jie suskirstyti į dvylika klasių, vadovaujamų tiek pat didžiųjų magistrų, kiekviena klasė išsiskiria ypatinga tatuiruote; nariai susieti tvirčiausiais ryšiais, rodo vienas kitam beribį svetingumą, gyvena be santuokos, žudo savo pačių vaikus ir susilaiko nuo bet kokio darbo. Mikronezijoje yra panašių draugijų, vadinamų Klobbergoll, kurios renkasi specialiuose namuose ir karo metu tarnauja vadams kaip asmens sargyba. Naujosios Britanijos saloje (dabar Vokietijos valda, pavadinta Naująja Pomeranija) egzistuoja slapta draugija, vadinama Duk-Duk, kurios nariai, dėvintys baisias kaukes, rūpinasi įstatymų vykdymu, renka baudas ir skiria bausmes padegėjams bei žudikams. Jie atpažįsta vienas kitą pagal slaptus ženklus, o pašaliniams draudžiama dalyvauti jų šventėse grasinant mirtimi. Vakarų Afrikoje yra daug slaptų draugijų, kurių nariai išsiskiria kreidos brūkšniu, kuriuo jie pažymimi per įšventinimą. Jų pareiga – persekioti ir bausti nusikaltėlius bei rinkti duoklę. Kiekvienoje vietovėje šios asociacijos turi namus savo specialiam naudojimui, o jų nariai įpareigoti laikytis griežčiausios paslapties. Taigi net laukiniai turi savo slaptąją policiją ir savo slaptus tribunolus.

ANTRA DALIS. — GRAIKŲ MISTERIJOS IR ROMĖNŲ BAKCHANALIJOS.

1. HELADA.

Graikų religija yra grožio garbinimas. Jos kilmė buvo tokia pati, kaip ir kitų politeistinių religijų: jos pagrindas buvo gamtos jėgų ir dangaus kūnų personifikacija, tačiau savo evoliucija ji iš esmės skyrėsi nuo Rytų tautų religijų, kurios neturėjo grožio pojūčio ir kurios savo dievams priskirdavo keistas, nenatūralias ar bjaurias formas. Savo istorijos aušroje helėnai, be abejonės, garbino gamtos jėgas gyvūnų, ypač gyvačių, pavidalu. Ilgainiui žmogaus ir gyvūno formos susijungė, ir atsirado dievybių su gyvūnų galvomis arba arklių kūnais (kentaurai) ar ožių kanopomis (satyrai). Tačiau prigimtinis Graikijos genijus anksti pareiškė apie save, ir dievų figūros pamažu ėmė reikšti aukščiausią fizinį tobulumą, kokį jie pažino – žmogaus formą. Tiesa, helėnai, kaip ir rytiečiai, pamiršo astronominę ir kosminę savo mitų reikšmę; tačiau, tuo tarpu kai jų kaimynams už jūrų – bent jau liaudies masėms – gamtos jėgos, paverstos dievais, buvo tiesiog fetišai, egzistuojantys tik materijoje, iš kurios buvo pagaminti – aklo garbinimo ar beprotiško siaubo objektai, – Helados žmogui jie tapo moralinėmis jėgomis, idėjomis, kurias jis įsivaizdavo gražiomis formomis; jos jam buvo visiškai ne baimės objektai, bet būtybės, su kuriomis jis galėjo bendrauti kaip su kitais žmonėmis, ir apie kurias jo poetai dainavo kaip apie mirtingus herojus. Čia turime skiriamąjį graikų religinio kulto bruožą.

Helėnai nieko nežinojo apie dogmas, tikėjimo išpažinimus, katekizavimą ar apreiškimą. Jų akyse, jei žmogus tiesiog gerbė dievus kaip dorovės pagrindo atstovus, jis tenkino visus religijos reikalavimus: kaip, kada, kur, kaip dažnai – tai buvo palikta kiekvieno nuožiūrai; ir niekas kitas jo dėl to neteisė. Žinoma, mes neturime taikyti savo šiuolaikinio etinio mato moralės principams, kuriuos globojo dievai, po to, kai dievų kilmė buvo pamiršta. Graikai, kalbant apie dalykus, kuriuos mes šiandien laikome etikos sfera, visiškai nebuvo kankinami skrupulų; ir tiesą sakant, turime prisiminti jų didelius nuopelnus grožiui, jei norime su tam tikru atlaidumu žvelgti į jų trūkumus dorybės atžvilgiu. Dviejuose punktuose, ypač tiesumoje (sąžiningume, atvirume, tiesakalbiškume) ir skaistybėje, jiems daug ko trūko; bet ko gi kito buvo galima tikėtis, matant, kad jų dievai, kaip bėgant laikui jie ėmė juos klaidingai suvokti, toli gražu nebuvo pavyzdingi moralės principų, kuriems tos dievybės turėjo suteikti sankciją, pavyzdžiai. Vis dėlto istorija net ir helėnams daug atleis, nes jie daug mylėjo.

Graikų tikėjimas dievais buvo toks neįpareigojantis, kad atskiros helėnų rasės atšakos jokiu būdu nesutarė dėl dievų skaičiaus ir jų atitinkamų rangų. Iš dvylikos Olimpo dievų vienas būtų nepripažįstamas čia, kitas – ten. Vienoje vietoje didesnė garbė būtų teikiama šiam dievui, kitoje – anam; atvejis lygiai toks pats, kaip šiandien katalikiškose šalyse su šventaisiais. Dar daugiau, vietinės dievybės, pvz., Atėnė Atėnuose, dažnai sulaukdavo daugiau pagarbos nei Dzeusas, dievų tėvas ir griaustinio debesų valdovas. Grožio garbinimas nuėjo taip toli, kad dievai buvo dauginami ir dalijami tarp skirtingų vietovių, kurios turėjo garsias jų statulas: šios statulos tuomet imtos laikyti atskirais individais, taip kad net Sokratas galėjo abejoti, ar Afroditė Uranija (dangiškoji Afroditė) ir Afroditė Pandemos (liaudies Afroditė) buvo ar nebuvo vienas asmuo. Maža to, kai žinomų dievų nepakako, jie sukūrė dievus, kurie neturėjo vardo: taip randame „didžiausiąjį“ dievą, taip pat „tyrąjį“, ir „sutaikantįjį“, ir „valdantįjį“, ir, kaip sužinome iš „Apaštalų darbų“, „nežinomus“ dievus. O dabar dėl visų šių dievybių charakterio: graikams, kurie visuose dalykuose studijavo grožį, jie nebuvo nei pabaisos kaip Egipto, Indijos ir Finikijos dievai, nei bekūnės dvasios kaip persų ir izraelitų dievai, bet žmogiškos egzistencijos, kurios niekada negalėjo mirti, galingos būtybės su žmogiškais jausmais, polinkiais ir aistromis. Graikai nežinojo jokio Jahvės, bet tada jie nežinojo ir jokio Velnio. Jų dievai nebuvo nei be trūkumų, nei be dorybių, lygiai kaip ir patys graikai. Žinoma, helėnų religijoje galima rasti liekanų iš to mitologijos laikotarpio, kai žmogaus ir žvėries formos buvo sumišusios. Tai matome kentauruoses, chimeroje, minotaure, satyruose ir t. t.; tačiau tokios būtybės tapo tiesiog pasakų figūromis, atliekančiomis vaidmenis nuo siaubo iki farso: joms daugiau nebuvo teikiama dieviška garbė. Tą patį galima pasakyti ir apie demonus bei piktąsias dvasias, nustumtas į prietarų sritį ir poezijos karalystę.

2. HELĖNŲ DIEVŲ KULTAS.

Graikų religija buvo valstybinė funkcija. Jos adogmatizmas, tiesa, sumažino baimę, kurią šis faktas galėjo kelti minties laisvei, tačiau, kita vertus, religija tapo priedanga politinių partijų kėslams. Taip, pavyzdžiui, Sokratas buvo pašalintas jam oponuojančios partijos pretekstu, kad jis atsimetė nuo valstybinės religijos. Teismai dėl erezijos, išskyrus tuos atvejus, kai juos kurstė politikai, graikams buvo svetimi. Filosofai ir misterijų Įšventintieji bebaimiškai reiškė savo įsitikinimus, kad ir kaip jie prieštarautų vienai ar kitai oficialiosios teologijos pusei; netgi komedija, ir net konservatyviojo Aristofano komedijos, scenoje vaizdavo dievus juokingiausiose ir gėdingiausiose situacijose. Valstybei pakako, jei vyko viešas dievų garbinimas, kurių šventės buvo įsakytos, o aukos nustatytos viešosios valdžios: valstybei buvo nesvarbu, ką galvojo individai; valstybei nerūpėjo nei palaikyti pozityvių, nei slopinti negatyvių įsitikinimų. Viešas garbinimas buvo laikomas tam tikru teisiniu sandoriu tarp dievų ir žmonių: dievai turėjo teisę į aukas, o žmonės – į dieviškąją pagalbą, ir abi šalys buvo laikomos sąžiningai vykdančios mainus. Todėl šventyklų išniekinimas ir šventų dalykų profanacija buvo sunkūs nusikaltimai. Nereikėjo tikėti stebuklais, kuriuos daro dievų atvaizdai, bet atvaizdus reikėjo palikti ramybėje. Ir kadangi dievai buvo oficialiai pripažinti turintys teises prieš įstatymą, todėl, gavus skundą – ir tik tada – jų egzistavimo neigimas, tyčiojimasis ir piktžodžiavimas buvo baudžiami tremtimi kaip blogiausia nusikaltimų rūšis. Ir tame nebuvo jokio fanatizmo ar netolerancijos, tiesiog teisingumo ir neteisybės samprata. Kad tai tiesa, įrodo faktas, jog nebuvo draudžiama įsivežti svetimų dievų ar juos garbinti, su sąlyga, kad nebuvo pažeidžiami krašto papročiai; be to, svetimi dievai, jei jų religija tapdavo populiari, galėjo būti priimti į valstybinę religiją.

Tokia religijos laisvė, žinoma, galėjo egzistuoti tik ten, kur nebuvo žynių kastos, ir apskritai jokios specialios žynių klasės. Įvairių visuomenės sluoksnių asmenys turėjo teisę atlikti religines ceremonijas. Valstybės vardu karalius (ar kitas vyriausybės vadovas) „tvarkė reikalus“ su dievais, pavyzdžiui, vadovavo aukojimams. Tik šventyklose ir kitose vietose, pašvęstose dieviškajam garbinimui, buvo įdarbinti žyniai kaip tokie: bet už šių sienų jie neturėjo ką veikti; pavyzdžiui, jie neturėjo nieko bendra su žmonių sąžine. Heladoje žynys neturėjo jokių privilegijų, jokios įtakos, kokią turėjo Egipte, o apie žynių draugijas ir žynių slaptąją doktriną negalėjo būti nė kalbos. Kai kurių dievų tarnystę atliko moterys, o tam tikrų dievybių garbinime galėjo dalyvauti tik nesusituokę žyniai; taip pat buvo tam tikrų kitų apribojimų žynio gyvenimo būdui.

Tarp graikų religinis patarnavimas nebuvo labiau apribotas tam tikromis vietomis nei tam tikrais asmenimis. Dievai buvo visur: aukščiausieji gyveno Olimpe, kiti – jūroje, požemio pasaulyje, tam tikrose giraitėse, medžiuose, upeliuose, kalnuose, grotose ir t. t. Ne tik šventyklose, bet visur stovėjo aukurai: namuose, gatvėse, miškuose. Visos pašvęstos vietos, ar tai būtų šventyklos, ar šventosios giraitės, buvo azilai (Asyla) – prieglobsčio vietos įstatymų pažeidėjams. Pagarba dievams susidėjo iš:

Šaukimosi: apimančio maldas, skirtas dievų atvaizdams arba jų numanomai buveinei, ir tariamas tyliai, garsiai arba giedant; Priesaikas, kviečiančias dievus kaip tiesos liudytojus – tai kartais išsigimdavo į savotišką Dievo teismą (išbandymą); Prakeiksmus, šaukiantis dievų nubausti piktadarius.
Votyvinių aukų (anathemata): visų rūšių objektų, dedamų prie dievų atvaizdų kojų; auka galėjo būti gyvūnas, specialiai penimas dievui, arba asmuo, paties savęs, tėvo ar šeimininko pašvęstas visam gyvenimui dievo tarnystei.
Aukojimų: daugiausia maisto ir gėrimo aukų, bet kartais ir gyvų gyvūnų, aukojamų dievams atpirkti nuodėmę, patvirtinti sutartis arba gauti dieviškosios valios ar ateities žinojimo užuominą. Seniausiais laikais buvo aukojami žmonės.

Jei religija susideda iš tikėjimo antgamtinėmis jėgomis ir jų garbinimo, tai, kita vertus, tikėjimas stebuklais kyla iš įsitikinimo, kad į šį garbinimą dangaus jėgos atsako veikdamos fizinį pasaulį. Vienas šio antjuslinio pasaulio veikimo pavyzdys vadinamas Apreiškimu. Čia graikų religija skyrėsi nuo kitų tikėjimo formų tuo, kad ji nepripažino jokio oficialaus nuolatinio apreiškimo, kuriuo visi privalėtų tikėti, tačiau palaikė apreiškimo iš dievų galimybę ypatingais atvejais. Šio tikėjimo tvirtai laikėsi net iškiliausi graikų filosofai, ypač Sokratas ir stoikai. Ir jei maldų išklausymas ir klausimų sprendimas per išbandymus buvo pirmas silpnas žingsnis link apreiškimo, tai tas pats klaidingas tikėjimas vedė prie dar tolesnio religinės idėjos išsigimimo Regėjimo, Orakulų ir Užkeikimų formomis.

Regėjimas (graikiškai mantike, regėtojo menas) buvo netyčinis arba tyčinis. Netyčinį regėjimą matome sapnuose ir transe. Tyčinis regėjimas buvo praktikuojamas aiškinant ženklus (ženklų skaitymas). Regėtojas (mantis) buvo tas, kuris praktikavo ženklų skaitymą, nesvarbu, ar pats save apgavęs, ar tiesiog apsimetantis esąs dieviškojo įkvėpimo būsenoje. Folkloras ir istorija pasakoja apie garsius regėtojus, kurie pranašavo ateitį stebėdami paukščių skrydį, atmosferos reiškinius, žvaigždynų padėtį ir gyvūnų vidurius; arba kurie aiškino sapnus ir kartais patirdavo ekstazes bei vizijas. Be to, buvo neprofesionalių meno praktikuotojų, kurie spėjo ateitį kitomis priemonėmis; pavyzdžiui, vienas ratu ant žemės surašydavo abėcėlės raides, ant kiekvienos raidės padėdavo po grūdą, tada leisdavo gaidžiui lesioti grūdus, operatoriui tuo tarpu atidžiai stebint tvarką, kuria grūdai buvo sulesioti: tai buvo žinoma kaip alektromantija (gr. alektor – gaidys; manteia – regėjimas, pranašavimas).

Orakulai tikrąja to žodžio prasme yra pranašystės, gaunamos tik tam tikrose vietose (kaip šventyklos ir kitos šventovės) ir praktikuojamos tik tinkamai kvalifikuotų asmenų. Buvo keletas orakulų rūšių, būtent:

Orakulai iš ženklų. Seniausias šios klasės orakulas buvo Dzeuso Dodonoje, Epyre, minimas Homero. Dodonos šventovės žyniai pranašavo stebėdami šventojo ąžuolo lapų šlamėjimą; jie taip pat mesdavo burtus ant aukuro arba klausinėdavo šventojo bronzinio dubens.
Sentencijų orakulai. Visi jie buvo šventovės, skirtos Apolonui, ir jų buvo daug Heladoje bei Mažojoje Azijoje. Žymiausias iš jų buvo Delfuose. Delfų orakulo tarnautoja, žynė mergelė, vadinama Pitija, klausdama orakulo sėdėdavo ant trikojo, stovėjusio virš plyšio žemėje; iš ten veržėsi dujos, ir, apsvaigusi nuo jų įkvėpimo, Pitija tardavo žodžius, kuriuos žyniai suformuluodavo eilėmis arba sentencijų forma.
Sapnų orakulai. Tokių buvo daug šventovėse, skirtose Asklepijui (Eskulapui, medicinos dievui), į kurias buvo gabenami ligoniai, kad per sapnų, susapnuotų toje vietoje, aiškinimą jie galėtų gauti iš Asklepijo žynių patarimą dėl savo ligų gydymo. Garsiausias šios klasės orakulas buvo Epidaure, Argolidėje.

Užkeikimai, kurie išsivystė į magiją, buvo plačiai naudojami senovės Graikijoje, ypač po to, kai graikai užmezgė ryšius su Rytų pasauliu; tačiau dievai ir demonai, susiję su šia praktika, visi buvo paimti iš svetimų mitologijų. Žmonės tikėjo orų užkeikimu, žmonių pavertimu gyvūnais, meilės gėrimais ir t. t., ir naudojo magiškas formules, išreikštas žodžiais, kurių niekas nesuprato ir kurie nepriklausė jokiai žemiškai kalbai.

3. HELĖNŲ MISTERIJOS.

Tokia buvo teologija ir tokia taumatologija (stebuklų mokslas) – graikų religijos vaizdas ir atspindys. Šie du elementai sudaro liaudies religiją, jausmo religiją, dievų garbinimą, kiek tai susiję su juslingumu. Tačiau seniausiais laikais priešais liaudies religiją (Graikijoje, kaip ir Egipte) stovėjo žynių, jų Įšventintųjų ir Išrinktųjų religija; priešais jausmo religiją – apmąstymo religija; priešais naivų, juslinį požiūrį – sentimentalus, romantiškas, mistinis požiūris, tas, kuris siekia suteikti tikėjimui etinę pusę ir pajungti tai tikėjimui. Ši religijos fazė kyla iš mistinio svarstymo, kad individas iš esmės skiriasi nuo dieviškosios prigimties, yra jai pavaldus ir nuo jos priklausomas; trumpai tariant, tai kyla iš „atsiskyrimo nuo Dievo“ idėjos, kurios link jau vedė regėjimo, orakulų ir magijos prietarai. Būtent refleksijos suteiktas impulsas „ieškoti prarasto dievo“ paskatino misterijų įsteigimą Graikijoje: žmonių nebetenkino dievai, kurie tebuvo žmogaus lygūs. Misterijos prieštarauja religijos kilmei iš jausmo, jos neigia jos priklausomybę nuo meno ir grožio; jos mąsto ir rymo dėl prarasto dievo, ir nuolat jo ieško. Jos norėtų pajungti gyvenimą ir visus jo interesus jo tarnystei; jos norėtų reguliuoti visus žmogaus veiksmus, o kartu ir moralę, pagal tikėjimą; jos niekina tiek žmogaus galią, tiek jo žinias. Graikų misterijos, tiesa, skolinosi iš liaudies religijos jos meną ir juo naudojosi, tačiau jose menas nebuvo puoselėjamas dėl paties savęs, o mokslas buvo visiškai ignoruojamas. Kadangi mokslas Heladoje buvo laisvas ir nepririštas prie jokio žynių luomo, misterijos ten negalėjo atlikti jokios tarnystės: joms ten nebuvo ką veikti. Iš visų daugybės Graikijos filosofų nė vienas savo sistemoje nenaudojo misterijų doktrinų: nė vienas nerodė joms jokios pagarbos. Misterijos buvo tai, kuo jos visada buvo ir vis dar yra, būtent: savistaba, dieviškų dalykų aiškinimas, gedėjimas dėl prarasto dievo ir jo paieška, siekis susijungti su Dievu, malonės ir išganymo siekis, juslinis pasigėrėjimas mintimi apie kenčiantį ir mirštantį dievą, meditacija apie sielos būseną po mirties, apie apreiškimą, įsikūnijimą ir prisikėlimą; ir visų šių idėjų vaizdavimas draminėmis formomis bei ceremonijomis, kurių pagrindinis efektas – padaryti iliuzinį ir akinantį įspūdį juslėms.

Taigi graikų misterijos buvo visiška tikrojo helenizmo priešingybė. Linksmybė, džiaugsmas, suvokimo ir minties aiškumas, visų miglų ir garų nebuvimas buvo tikro helėno bruožai: jo dievų statulos su savo didingais, drąsiais, pilnais, apvaliais kontūrais iki šiol tai demonstruoja; ir jo prietarai netgi priimdavo dalykus būtent taip, kaip jie jam atrodė. Kita vertus, niūrumas, atgaila, liguista, pernelyg didelė, paslaptinga fantazija, simbolizmas, misticizmas su visais lėkštais įtempto aiškinimo triukais ir visu fariziejiško pamaldumo pasipūtimu yra mistiko požymiai. Vienoje pusėje diena, kitoje – naktis, čia veiksmas – ten paieška ir ilgesys, ten faktas – čia apsimetimas, ten budrumas – čia niurzgėjimas, ten sotus valgis iš to, kas po ranka – čia tiesos, kuri niekada negali būti pasiekta, alkis ir troškulys. Todėl misterijos buvo visais atžvilgiais negrikiškos, svetimšališkos ir nenormalios. Joms nebuvo tinkamos vietos helėnų dirvoje ir tame amžiuje; jos buvo propedeutika (įvadas) būsimam amžiui, kai į sceną turėjo ateiti tas, kuris nublošks Olimpą, Okeaną ir Hadą į amžiną užmaršties naktį.

Ir vis dėlto iš skirtumo tarp graikų misterijų ir įprasto žmonių gyvenimo jokiu būdu neišplaukia, kad Įšventintieji nerado pasitenkinimo, bent jau dalinio pasitenkinimo, šiose mistinėse pratybose. Žmogus, kuris puoselėja poreikį kažkam kitam, nei tai, ką suteikia jo laikai ir aplinka, galiausiai pačiame savo rymojime randa savo poreikio patenkinimą. Todėl sentimentalūs, romantiški, fantazuojantys ir mistiški charakteriai misterijose turi rasti nepaprastą malonumą, tuo tarpu praktiški, aiškiaregiški, neiškraipyti ir griežtai logiški protai joms lieka abejingi. Pasiklausykime dviejų garsių mistų, graiko ir romėno, liudijimo, tiesa, abu gyveno tuo metu, kai jų atitinkamos tautos buvo pradėjusios smukti. Tragikas Euripidas dainuoja: „O palaimintas tas, kurio laimė yra išmokti dieviškųjų įšventinimų; jis pašventina savo gyvenimą.“ Ir Ciceronas („De Legibus“ II., 14) priverčia Marką sakyti Atikui: „Iš visų didingų ir, kaip drįsčiau manyti, dieviškų elementų, kuriuos tavo Atėnai įnešė į žmogaus gyvenimą, nėra nieko geresnio už tas Misterijas, kuriomis mes buvome išvystyti iš grubumo ir laukinumo ir išmokyti žmogiško gyvenimo būdo. Ir mes taip pat, kaip Misterijos vadinamos Initia (pradmenimis), taip jose radome teisingo gyvenimo principus (žodžių žaismas, „initia“ ir „principia“ – principai, būdami sinonimai) ir išmokome ne tik džiugiai gyventi, bet ir mirti su geresne viltimi.“ Tada, kaip šešėlis seka paskui šviesą, jis priduria: „Tai, kas man nepatinka naktinėse apeigose, pasakojama komedijų poetų. Jei tokios laisvės būtų leistos Romoje, ko nebūtų padaręs tas begėdis niekšas (Klodijus), kuris įnešė paleistuvystę į tam tikras šventas apeigas, į kurias net netyčia žvilgtelėti būtų nuodėmė.“

Graikų misterijos nebuvo žynių ar kokios kitos klasės monopolija: joks žmogus nebuvo pašalintas, išskyrus tuos, kurie savo gyvenimu įrodė esą neverti įšventinimo. Šių misterijų kilmė randama Apsivalymo ir Atpirkimo apeigose. Seniausiais laikais apsivalymai tebuvo kūno apiplovimai, privalomi tiems, kurie dalyvavo religinėse ceremonijose: vėliau jie įgijo moralinę prasmę, kai įsigalėjo atsiskyrimo nuo Dievo jausmas. Su nuodėmės suvokimu, su poreikiu gauti atleidimą ir tuo tikslu pažinti dievybę, laisvą nuo bet kokios nuodėmės, ir todėl visiškai nepanašią į žmogų, prasideda ir vystosi misticizmas. Pamažu įsigalėjo atgailos, ypač už kraujo kaltę, ir jos buvo naudojamos liaudies religijoje. Jos susidėjo iš tam tikrų ceremonijų, kuriose buvo naudojamas gyvūnų kraujas ir smilkalai; individų atveju tokios apeigos galėjo sumažinti bausmę esant lengvinančioms aplinkybėms; miestų ir valstybių atveju jos galėjo nuplauti žudikiškų nusikaltimų, padarytų per sukilimus ar pilietinius karus, dėmes. Visose misterijose apsivalymai ir atgailos vaidino didelį vaidmenį. Viskas, kas išliko apie šias misterijas, pateikiama tolesniuose skyriuose.

4. ELEUSINO MISTERIJOS.

Seniausios, garsiausios ir labiausiai gerbiamos tarp graikų misterijų buvo įsteigtos Eleusine, Atikoje, pagerbiant deivę Demetrą (lotynų vadinamą Cerera) ir jos dukterį Persefonę (Prozerpiną), o vėliau ir vyriškąją dievybę, misterijose žinomą Jakcho vardu; ir nors tarp raidžių I (J) ir B nėra jokio giminingumo, Jakchas ilgainiui imtas tapatinti su Bakchu. Atrodo, kad pirminis Jakchas buvo dievas liaudies religijoje, ir šis vardas tikriausiai susijęs su Jao (randamu varde Jovispater, Jupiteris) ir su hebrajų Jahve. Diodoras (I., 94) hebrajų Dievui suteikia Jao vardą; o Klaro Apolono orakulo ištarmė sako:

Žinok, kad aukščiausias iš visų dievų vadinamas Jao, ir Žiemą
Hadu, ir Dzeusu pavasariui auštant, tada Heliju Vasarą, ir dar kartą
Jao Rudenį.

Faktas, kad Jao buvo derliaus dievas, stipriai skatino tapatinti jį su Bakchu, saulės, kuri brandina vynuoges, personifikacija; be to, Bakchas buvo giminingas Demetrai (iš pradžių Gemeter – Žemė motina), kuri buvo žemdirbystės globėja. Miesto pavadinimas, Eleusinas, graikiškai reiškia „atvykimą“, ir jis įamžina Demetros buvimą ten, kai ji klajojo ieškodama savo dukters: panaši istorija pasakojama apie Izidę Egipte. Atsidėkodama už svetingumą, Demetra Eleusino žmonėms padovanojo duoninius grūdus ir misterijas. Iš Eleusino dviejų dievybių kultas paplito po visą Graikiją ir dalį Mažosios Azijos, o modifikuota forma pateko į Italiją: keliose vietose atsirado giminingos institucijos, panašios į Eleusino, turinčios tas pačias šventes ir tą patį slaptą kultą; tačiau Eleusinas visada išlaikė viršenybę. Pastatai Eleusine, gryno dorėninio stiliaus, susidėjo iš Demetros šventyklos ir Mistinio Namo, kuriame vykdavo slaptosios šventės. Su Atėnais juos jungė „Šventasis kelias“, kelias, apsuptas šventyklų ir šventovių: pačiuose Atėnuose buvo Eleusinionas (Eleusino pastatas), kuriame buvo švenčiama dalis misterijų. Priešais miesto vartus link Pirėjo taip pat buvo šiam kultui skirta šventovė, ir dar vienas Eleusinionas Agroje. Pastatai Eleusine stovėjo iki mūsų eros ketvirtojo amžiaus: tuomet juos sugriovė gotai, vadovaujami Alariko, kurstomi vienuolių fanatikų.

Eleusinijos visada buvo pavaldžios Atėnų vyriausybei. Kai Atėnai tapo demokratija, funkcijos, kurias iki tol atliko Karalius kaip Eleusinijų globėjas, perėjo vykdomosios valdžios vadovui, Archontams, kurie todėl turėjo Basilėjo (karaliaus) titulą, nes svarbiausios Karaliaus pareigos buvo susijusios su Eleusinu ir jo misterijomis. Basilėjui padėjo keturi patarėjai (epimeletai), iš kurių du buvo renkami iš atėniečių, o kiti du – iš dviejų Eleusino giminių, Eumolpidų ir Kerikų. Ataskaita apie Misterijų šventimą visada buvo teikiama Didžiajai Tarybai (Bulei), susirinkusiai Eleusinione. Žynio funkcijos Eleusino institucijose visada buvo išimtinė Eumolpidų ir Kerikų privilegija. Vyriausiasis žynys buvo hierofantas, o su juo asocijuota hierofantė. Po jų pagal rangą ėjo deglo nešėjas (daduchas), šventasis šauklys (hierokeriksas) ir „aukuro žynys“. Šie pareigūnai sudarė Šventąją Tarybą, kuri tiesiogiai vadovavo misterijoms.

Būtų didelė klaida laikyti Eleusino misterijas iliuminizmo ar racionalizmo rezultatu. Jos veikiau buvo institucija, ne mažiau religinga, ne mažiau ištikima senovės tradicijoms nei pati liaudies religija; tik su tuo skirtumu, kad pastaroji tenkinosi dievų, įsivaizduojamų žmogaus pavidalu, pagerbimu, o misterijos pabrėžė begalinį dieviškosios prigimties pranašumą prieš žmogiškąją. Todėl mistinė religija buvo saugoma valstybės valdžios su tokiu pat uolumu kaip ir vulgari antropomorfinė religija.

Niekas vienoje nematė jokio pavojaus kitai. Abi religijos formos buvo vieno medžio – panteizmo – šakos, ir skyrėsi tik tuo, kad viena matė Dieviškumą visuose žemiškuose dalykuose, o kita jo ten ieškojo ir siekė susijungti su juo. Lygiai taip pat bergždžia ieškoti Eleusinijose racionalizmo ar monoteizmo. Monoteizmas, t. y. absoliutus žemiškumo atskyrimas nuo dieviškumo be vilties susijungti, buvo grynai rytietiška idėja, visiškai nesuvokiama graikų protui: joks senovės graikų rašytojas niekada nesapnavo apie kūrybinį demiurgą egiptietiška prasme, nei apie piktą ir kerštingą Jahvę, kaip hebrajai.

Pagarba Eleusinijoms tarp graikų valstybių buvo tokia didelė, kad per mistines šventes karo veiksmai tarp priešiškų armijų būdavo sustabdomi; o misterijų niekintojai, slaptosios doktrinos išdavikai ir nekviesti apeigų liudininkai būdavo baudžiami mirtimi arba tremtimi iki gyvos galvos. 411 m. pr. Kr. poetas Diagoras iš Melo, kuris įmetė Heraklio figūrėlę į ugnį, norėdamas skirti herojui tryliktąjį žygdarbį, ir kuris išdavė misterijas, buvo ištremtas už savo bedievystę. Net po helėnų laisvės žlugimo Romos imperatoriai domėjosi Eleusino šventovių išlaikymu. Hadrianas siekė ir gavo įšventinimą, Antoninas pastatė statinius Eleusine, negana to, kai kurie ankstyvieji krikščionių imperatoriai, kaip Konstancijus II ir Jovianas, savo dekretais drausdami naktines šventes, padarė išimtį Eleusinijoms; ir po šventųjų pastatų sugriovimo apeigos, atrodo, vis dar buvo praktikuojamos.

Visa, kas žinoma apie Eleusine dėstytą doktriną, yra tai: mitas, kuriuo rėmėsi šios misterijos, buvo Demetros dukters Persefonės pagrobimas, kurį įvykdė Plutonas. Plutonas, požemio pasaulio dievas pagal liaudies tikėjimą, pasmerktųjų buveinės valdovas, kitais žodžiais, saulės, kuri leidžiasi vakaruose, personifikacija, taigi nakties arba žiemos saulės personifikacija, pagrobia Persefonę (augalų pasaulio personifikaciją), kai ji skina gėles (nes artėjant šaltajam sezonui gėlės vysta ir miršta), ir nusigabena ją su savimi į šešėlių karalystę, kur ji dalijasi sostu su juo. Bet jos motina Demetra, būdama kaip žemės deivė ir augalų pasaulio motina, taigi ir žemdirbystės globėja, klajoja raudodama, nes iš tiesų žemė žiemą praranda savo papuošalus, savo gražiausius bruožus. Tačiau galiausiai dievai pasigaili nelaimingos klajūnės ir pasiekia susitarimą tarp jos ir Plutono, pagal kurį Persefonei leidžiama gyventi aukštutiniame pasaulyje vasarą, grįžtant į požemio pasaulį žiemai: čia žymimas dirvožemio vaisingumas, o taip pat žmogaus prisikėlimas po to, kai jo kūnas nuleidžiamas tarsi grūdas į žemę. Persefonės sąjunga su Bakchu, t. y. su saulės dievu, kurio darbas – skatinti vaisingumą, yra idėja, būdinga tik misterijoms, ir reiškia žmonijos sąjungą su dievybe, tikslą, kurio siekiama mistinėse apeigose. Todėl greičiausiai pagrindinis misterijų mokymas buvo Asmeninis Nemirtingumas, analogiškas augalų žydėjimo sugrįžimui pavasarį.

Eleusino šventės yra susijusios su šiuo mitu. Šių švenčių buvo dvi: Mažosios Eleusinijos pavasarį (Antesteriono mėnesį, kovą), kai pagrobtoji pakilo iš požemio pasaulio į saulės šviesą; šios šventės buvo minimos Agroje; ir Didžiosios Eleusinijos rudenį (Boedromiono mėnesį, spalį), kai ji vėl turi sekti paskui savo niūrų sutuoktinį į Hadą; jos buvo minimos Atėnuose ir Eleusine. Atėnuose vyko parengiamoji šventė, o Eleusine – didžioji šventė. Parengiamoji iškilmė truko šešias dienas, nuo Boedromiono 15 d. iki 20 d. Pirmąją dieną Įšventintieji iš visų kraštų, kur tik skambėjo graikų kalba ir graikiškos širdys plakė dėl dievų, susirinko Atėnų Poikilėje (Margojoje stojoje) ir ten išgirdo pratybų tvarką, paskelbtą hierofanto, po to, kai jo padėjėjai garsiu balsu liepė pasitraukti susitepusiems krauju. Antrąją dieną mistai buvo pakviesti nusileisti prie jūros kranto ir atlikti šventajame sūryme apsivalymo aktą, būtiną oriam iškilmės minėjimui. Likusios dienos buvo praleistos atliekant nustatytus aukojimus, dalijantis aukojimo puotomis ir rengiant įprastas iškilmingas procesijas. Šeštąją dieną vyko didžioji Jakcho procesija, kurioje dalyvavo tūkstančiai mistų, abiejų lyčių; jie, išėję pro Šventuosius vartus, traukė Šventuoju keliu į Eleusiną. Jie dėvėjo petražolių ir mirtų vainikus, o rankose nešė javų varpas, žemdirbystės įrankius ir deglus; nes nors procesija pajudėjo anksti, ji judėjo lėtai ir tikslą pasiekė vėlai, kad atšvęstų šventę šventąją naktį. Buvo tikima, kad pats Jakchas yra procesijos vadovas, o jos priekyje buvo nešamas jo atvaizdas kūdikio pavidalu su brangiais žaislais ir lopšiu. Eitynių maršrutas driekėsi palei jūros krantą per tuos pačius gėlėtus laukus ir žolėtas pievas Trijaso lygumose, kurios buvo Persefonės pagrobimo vieta. Kelias buvo keturiolikos mylių ilgio, bet šventiškai nusiteikusiems dalyviams jis atrodė trumpas, be to, jie dažnai sustodavo prie įvairių pakeliui esančių šventovių, praktikuodami mistines apeigas ir aukodami aukas. Skambėjo grubus laukinis himno Jakchui choras su gyvų šokių ir fleitų grojimo intarpais bei dažnais šūksniais „Jo, Jakchai, sveikas!“. Tačiau, kaip sužinome iš Aristofano „Varlių“, procesijos dalyviai tuo tarpu laisvai mėgavosi linksmybėmis, erzindami savo bičiulius ir meilindamiesi moterims bei merginoms. Moterims buvo įprasta keliauti vežimais, kol vienas demagogas Demosteno laikais pasiekė, kad ši „turtuolių privilegija“ būtų panaikinta.

Pirmosios dienos vakarą Eleusine mistai bendrai gėrė šventąjį gėrimą Kikeoną, kuriuo Demetra buvo paguosta Eleusine savo klajonių metu. Tai buvo miežių, vyno ir tarkuoto sūrio nuoviras; į jį vėliau po vieną buvo dedama medaus, pieno, tam tikrų žolelių, druskos ir svogūnų. Per tris tolesnes naktis vyko mistinių apeigų atlikimas ir įšventinimai, kurių pagrindinis bruožas buvo deglų procesijos, vaizduojančios Demetros paieškas Persefonės; dieną Įšventintieji, atrodo, pasninkavo. Po įšventinimų šventė virsdavo linksmybių ir gimnastikos varžybų scena. Tikėtina, kad mistai procesija grįždavo į Atėnus, ir ten Bulei būdavo pateikiama ataskaita apie šventę, prieš tai neįšventintiems nariams pasitraukus.

Būtent šiose šventėse buvo atliekamos įšventinimo į Eleusino misterijas apeigos. Įšventinimas buvo dviejų laipsnių, t. y. Mažųjų ir Didžiųjų misterijų. Įšventinimas į Mažąsias misterijas vyko per parengiamąją šventę, o į Didžiąsias misterijas – arba per artimiausią didžiąją šventę, arba vėlesnių metų didžiąją šventę. Mažųjų misterijų Įšventintieji buvo vadinami Mistais, Didžiųjų misterijų – Epoptomis (tais, kurie regėjo). Tikėtina, kad abiejose metinėse šventėse mistai dalyvavo tik išorinėse ceremonijose, ir kad tik epoptos (arba adeptai) buvo įleidžiami į Šventąjį namą Eleusine arba supažindinami su slapta švenčių ir ceremonijų prasme: tai sprendžiame iš nepaprastai didelio mistų skaičiaus.

Tas, kuris norėjo būti priimtas į misterijas, turėjo kreiptis į įšventintą Atėnų pilietį, kuris valdžios paskyrimu tarnavo kaip tarpininkas tarp jo ir žynių: todėl jis buvo vadinamas Mistagogu, postulanto vadovu arba globėju. Paprastai iš postulanto buvo reikalaujama būti helėnu. Užsieniečiai buvo priimami tik tada, kai jie buvo pasižymėję žmonės, tokie, pavyzdžiui, kaip skitų filosofas Anacharsis. Romėnams užkariavus Graikiją, Romos piliečiai buvo prilyginti helėnams. Nebuvo jokios diskriminacijos dėl lyties. Tačiau niekas, susitepęs kraujo kalte, negalėjo būti priimtas.

Tie, kurie atvyko priėmimui į epoptos laipsnį ir kurie, kaip manome, niekada nebuvo įžengę į „Mistinį namą“, buvo palikti klaidžioti jo labirintais visiškoje tamsoje, susiduriant su spąstais, kliūtimis ir pavojais. Tada sekė apeigos, kuriose kandidatų drąsa buvo bandoma griežčiausiais išbandymais, kad jie būtų pripildyti „baimės, drebėjimo ir siaubingos nuostabos“. Labai tikėtina, kad išbandymo baisumai buvo pasiskolinti iš graikų idėjų apie požemio pasaulį. Tačiau po tamsos atėjo šviesa, po Tartaro – Eliziejus, Palaimintųjų laukai. Epoptą staiga pradžiugindavo stebuklinga šviesa; besišypsančios lygumos ir pievos kvietė jo žingsnius, iš ko turime daryti išvadą, kad Mistinis namas buvo aprūpintas išradingiausiais sceniniais mechanizmais, tokiais kaip slaptos durys, magiškieji žibintai ir kiti optiniai įrenginiai. Pasigirsdavo dangiški balsai ir harmonijos, buvo atliekami žavingi šokiai, akį ir ausį glostė didžiausių graikų meno išteklių demonstravimas; ir galiausiai atėjo pati įspūdingiausia scena iš visų, kai hierofantas atvėrė pačios vidinės Demetros šventovės duris, liepė epoptoms įeiti, nuėmė šydus nuo dievų atvaizdų (kurių tikroji prasmė taip buvo atskleista) ir parodė dievybę spindinčioje šlovėje.

Kad misterijų Įšventintieji savo šansus požemio pasaulyje laikė geresniais nei profanų, sužinome ne tik iš sarkastiškojo Aristofano, kuris „Varlėse“ pašiepia mistus, kaip jie mirtų giraitėse puotauja skambant fleitoms ir šokiams, tuo tarpu profanai klaidžioja tamsoje ir purve, lakdami vandenį kaip šunys; bet ir rimtai nusiteikęs Sofoklis sako tą patį fragmente, kurį cituoja Plutarchas: „O, triskart palaiminti mirtingieji, kurie matė šias iškilmingas apeigas, kai jie nužengia į Hadą: jiems vieniems yra gyvenimas požemio pasaulyje; visiems kitiems – bergždžias sielvartas ir kančia.“

5. SAMOTRAKĖS MISTERIJOS.

Po Eleusino misterijų pačios seniausios ir garsiausios graikų misterijos buvo Kabirų misterijos Samotrakės saloje. Kas buvo tie Kabirai – žmonės ar tarpinės būtybės, pusiau žmonės, pusiau dievai, taip pat kiek jų buvo, kol kas nėra patenkinamai nustatyta. Tačiau jie datuojami labai gilia senove, prieš atskirų graikų dievybių evoliuciją. Egipte, pasak Herodoto (III., 37), jie buvo „garbinami kaip Hefaisto (jis turi omenyje Ptachą, Memfio dievą) sūnūs; ir kaip jų tėvas, šventovėje buvo vaizduojami kaip pigmėjai“. Tai, kad finikiečių kalba Kabirim reiškia „didieji, galingieji“, neturi reikšmės, nes čia „didis“ nenaudojama kūno didumo prasme. Taip pat nėra prieštaravimas tai, kad Graikijoje Kabirai laikomi dievams pavaldžiomis būtybėmis: nes ankstyvesnieji dievai visada užima antrąją vietą, kai įsitvirtina nauji dievai. Ankstyvojoje Egipto mitologijoje ir religijoje Kabirai buvo žvaigždžių personifikacijos; ir Samotrakės misterijos iš pradžių buvo astromitologija, nors ilgainiui jų astralinės reikšmės buvo pamirštos. Iš Herodoto pastabos (II., 51), kad atėniečiai iš pelasgų, gyvenusių Samotrakės saloje, perėmė paprotį vaizduoti Hermį su falu (o kiekvienas, susipažinęs su slaptu Kabirų kultu, žino, ką tai reiškia), galime daryti išvadą, kad Kabirų misterijose svarbų vaidmenį vaidino gamtos reprodukcinės jėgos: tų jėgų simbolį, falą, naudojo Rytų tautos, ir iš jų jis perėjo pas graikus, kurie iš pradžių neturėjo polinkio į tokias nepadorias vaizduotes. Tą pačią išvadą perša Juvenalio pastaba, kad meilės reikaluose buvo madinga prisiekti Kabyrais. Įšventinimui į Samotrakės misterijas naujokas turėjo atsiduoti apsivalymui ugnimi ir smilkymui, bei atlikti tam tikrą išpažintį. Plutarchas pasakoja apie spartietį, kuris per įšventinimą paklausė žynio, ar jis turėtų išpažinti savo nuodėmes jam, ar dievams; ir žyniui atsakius: „Dievams“, atgailautojas tarė: „Tada pasitrauk, aš pasakysiu tai vienai dievybei.“ Buvo įšventinami vyrai, moterys, net vaikai, ir priimtieji gaudavo purpurinę juostą, kurią ryšėdavo aplink kūną, tikėdami, kad šitaip jie bus saugūs nuo pavojų jūroje.

Graikai pasakodavo apie savo legendinius herojus Orfėją, Agamemnoną, Odisėją ir kt., kad jie buvo šių misterijų Įšventintieji; ir Pilypas II Makedonietis bei jo karalienė Olimpija, Aleksandro Didžiojo tėvai, praėjo šį įšventinimą. Kabirų misterijos vyko ir keliose kitose Graikijos salose bei keliose vietose žemyne, tiek Graikijoje, tiek Mažojoje Azijoje.

6. KRETOS MISTERIJOS.

Kretos saloje buvo švenčiamos Dzeuso misterijos. Pagal mitą, dievų tėvas ir viso pasaulio valdovas, siekdamas sužlugdyti savo tėvo Krono, kuris buvo prarijęs visus kitus savo vaikus, kėslus, dar būdamas vaikas, motinos Rėjos buvo nugabentas į tą salą prieglobsčio, ir ten saugomas Idos kalno grotoje bei maitinamas pienu ir medumi žmonių, kurie tuo tarpu, daužydami vienas kito skydus, kėlė tokį triukšmą, kad užgožė kūdikio verksmą. Kretoje taip pat buvo rodomas Dzeuso kapas. Apie Kretos misterijas žinome tik tiek, kad pavasarį grotoje buvo minimas dievo gimimas, o prie kapo – jo mirtis, ir kad tuo metu jaunuoliai (kurie vaizdavo kuretus), apsiginklavę, su šokiais ir dainomis bei garsiu cimbolų ir būgnų mušimu, vaidino Dzeuso vaikystės istoriją.

7. DIONISIJOS.

Senovinis nacionalinis kultas tarp helėnų, į kurį iš išorės buvo įneštas mistinis elementas, buvo Dioniso arba Bakcho garbinimas, t. y. saulės, kaip skatinančios vynmedžio augimą, garbinimas: jo tikslas aiškiai buvo šlovinti fizinį pasaulį, materialųjį pasaulį visose jo gyvybės ir jėgos apraiškose. Todėl Bakcho kultas yra vyraujančiai materialistinis, skirtas kūniško malonumo pojūčiui, maisto troškimui ir seksualiniam potraukiui; ir vis dėlto, kadangi vynuogininkystė, kaip ir žemdirbystė, yra vienas iš civilizacijos veiksnių, ir kadangi drama kilo iš šių Dioniso švenčių, negalima paneigti, kad už daugelį mūsų intelektualinės ir dvasinės kultūros elementų esame dėkingi šiam kultui. Iš Dioniso švenčių kai kurios priklausė išimtinai liaudies religijai, o kitos buvo susijusios su misterijomis. Pirmosios klasės šventės pagrindinę vietą turėjo Atikoje, kitos – kitur. Iš šių nemistinių Dioniso švenčių Atikoje buvo septynios, vykstančios skirtingais metų mėnesiais, nuo vynuogių derliaus nuėmimo rudenį iki pavasario, arba kol rūgo naujas vynas; kai kurios iš šių švenčių vyko kaime, kitos – mieste. Tokiomis progomis vykdavo juokingos gimnastikos varžybos, pavyzdžiui, šokimas ant vienos kojos, šokinėjimas ant odinio maišo, pripūsto oro ir ištepto riebalais, bandant išlaikyti pusiausvyrą, ir t. t. Procesijos, sudarytos iš visų rangų ir luomų vyrų bei moterų, priekyje buvo nešami aukojimo įrankiai, tada sekė auka – ožys, ir netrukus pasirodydavo Falo atvaizdas, nešamas aukštai su didele pompastika. Graikai taip mažai turėjo mums būdingo gėdos jausmo, kad žiūrėjo į šį simbolį kaip į kažką visiškai tinkamo, nesigėdydami net dainuoti apie jį satyrinių eilių. Po aukojimo sekė juokai, pasišaipymai, travestija, o su travestija – pantomima, kurioje buvo vaidinama dievo istorija, įskaitant, žinoma, jo legendinius nuotykius. Teatras kilo iš tokių švenčių kaip šios. Pavasario šventė, vykstanti Antesteriono (gėlių) mėnesį, buvo minima su ypatingu iškilmingumu. Ji žymėjo laiką, kai vynas buvo pilstomas į molinius ąsočius. Būtent per šią šventę Basilisa (Basilėjo žmona), lydima keturiolikos kitų moterų, įeidavo į senovinės Dioniso šventyklos šventų švenčiausiąją (visu kitu metu moterims buvo draudžiama ten įeiti) ir ten atlikdavo slaptą aukojimą su mistinėmis apeigomis ir įžadais.

Tačiau tikrąjį „misteriumą“ turime Dionisijų trieterose, arba trejų metų Dioniso šventėje. Šios klasės šventės, atrodo, kilo Trakijoje, taigi tarp pelasgų kilmės tautos. Trakų dvasia, kuri natūraliai buvo niūri, bet pažadinus snaudžiančias aistras tapdavo laukiniškai entuziastinga, atrodė, šiose šventėse, tiksliau, šiuose moralinės beprotybės proveržiuose, persiduodavo lengvabūdiškiems ir save kontroliuojantiems helėnams. Beprotiška šio reiškinio ekstravagancija žmogaus istorijoje ir elgesyje matoma graikų herojiniame mite, pasakojančiame, kaip didysis dainius Orfėjas ir Pentėjas, Tėbų karalius, buvo sudraskyti į gabalus įsiutusių menadžių per Bakcho šventes: pirmasis, nes po savo mylimosios Euridikės mirties daugiau nenorėjo nieko girdėti apie moters meilę, o antrasis, nes šnipinėjo šventes. Nes šias šventes minėjo išimtinai moterys, kurios, apsvaigusios nuo vyno, nepaisė jokių proto ar žmogiškumo suvaržymų: jos buvo vadinamos menadėmis (beprotėmis) arba bakchantėmis, o jų šventės – orgijomis. Orgijos vykdavo kalnų šlaituose arba tarpekliuose naktį, deglų šviesoje; gražiosios dalyvės, apsirengusios elnių kailiais, ginkluotos tirsais, apvyniotais gebenėmis ir vynuogių lapais, palaidais plaukais ir, kaip pasakoja istorija, su gyvatėmis, įsipynusiomis į jų garbanas arba laikomomis bakchančių rankose. Ši šventė, vykusi švelnią Helados žiemą, trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų metu, tęsėsi keletą dienų, per kurias menadės, vengdamos bet kokio bendravimo su vyriškąja lytimi, aukojo, gėrė, šoko, džiūgavo, kėlė triukšmą dvigubomis dūdelėmis ir variniais cimbolais, netgi, kaip byloja (akivaizdžiai neįtikėtinas) pasakojimas, savo rankomis sudraskydavo jautį, dievo simbolį, skirtą aukai, ir gėrėjosi aukos baubimu iš skausmo. Šis žygdarbis turėjo pavaizduoti Zagrejo, vienos iš formų, kuria pasirodė Dionisas, mirtį; jis buvo sudraskytas titanų, nes Dzeusas jį pasirinko savo įpėdiniu visatos valdovo soste. Jaučio mėsą menadės dantimis plėšė į skutelius ir rijo žalią. Tada siautėjančios bakchantės sukūrė pasaką apie savo dievo mirtį, ir kaip jis buvo prarastas, ir kaip jis turi būti vėl surastas. Tačiau visos nerimastingos paieškos buvo bergždžios, ir viltis buvo sutelkta į visa atgaivinančio pavasario atradimą. Dionisijų minėjimas ne visur pasižymėjo tokiomis ekstravagancijomis: Atikoje tokių ekscesų niekada nebuvo matyti. Tačiau Atėnų moterys lankydavo slaptą šventę ant Parnaso prie Delfų, nepaisydamos sniego dangos viršūnėje.

8. ROMĖNŲ BAKCHANALIJOS.

Atrodo, kad blogiausioms Bakcho garbinimo netvarkoms, praktikuotoms Graikijoje, prilygo ar jas net pranoko Romos Respublika. Istorikas Livijus (xxxix., 8–20) lygina šio kulto įvedimą į miestą ir jo spartų plitimą su maro apsilankymu. Pasak Livijaus, kultas į Romą buvo atneštas iš Etrūrijos. Savo etruskiška ir romėniška forma Bakcho garbinimas buvo tiesiog ištvirkavimas po ploniausia įmanoma religijos priedanga. Šventes arba orgijas iš pradžių minėjo moterys; bet tam tikra Bakcho žynė, dievo įsakymu, įvedė naujovę priimti vyrus, ir vietoje trijų Bakcho švenčių per metus įsteigė penkias šventes kiekvieną mėnesį; ir kadangi Etrūrijoje apeigos būdavo atliekamos dieną, dabar jos pradėtos rengti naktį. Dėl atsargumo bakchanalijų bjaurastys buvo slepiamos nuo visuomenės akių ceremonijų uždanga, o iš postulantų, norinčių būti priimtiems, buvo reikalaujama keletą dienų praktikuoti griežčiausią susilaikymą. Tačiau pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir postulantui tapus bakchantų kompanijos nariu, jis ar ji atsidurdavo apsupti visų įmanomų paskatų tenkinti geismą visais būdais, kokius tik ištvirkę vyro ar moters instinktai kada nors anksčiau ar galbūt vėliau sugalvojo. Pasak Livijaus, šių misterijų Įšventintųjų skaičius mieste siekė kelis tūkstančius asmenų, daugelis jų priklausė garsiausioms šeimoms. Be bjaurasčių slaptuose susirinkimuose, Įšventintieji buvo kaltinami sąmokslu prieš respubliką, testamentų klastojimu, nuodijimais ir žmogžudystėmis, bjauriausiais prievartavimais. 186 m. pr. Kr. konsulas Spurijus Postumijus Albinas, privačiai atlikęs tyrimą dėl sektos veiksmų, nusprendė panaudoti visus valstybės išteklius jai numalšinti. Aplinkybės, lėmusios šį sprendimą, buvo tokios: kilmingas jaunuolis Publijus Ebucijus, kurio tėvas buvo miręs, buvo savo patėvio Tito Sempronijaus Rutilo globotinis. Sempronijus netinkamai valdė Ebucijaus turtą ir negalėjo atsiskaityti už savo globą, todėl norėjo arba pašalinti jaunuolį, arba paimti jį į savo valdžią. Lengviausias būdas buvo jį ištvirkinti bakchanalijose. Ebucijaus motina, atsidavusi savo vyrui, apsimetė sūnui, kad jo ligos metu ji davė įžadą dievams pašvęsti jį Bakchui, jei jis pasveiks. Ebucijus, nieko neįtardamas, papasakojo apie tai vienai Hispalai, abejotinos reputacijos merginai, su kuria jis kurį laiką buvo labai artimas; tačiau ji maldavo jį dėl visų dievų neturėti nieko bendra su bakchanalijomis: kad ji pati, būdama tarnaitė, buvo įšventinta su savo šeimininke ir žinojo, kokie šokiruojantys dalykai daromi tuose susirinkimuose. Pažadėjęs jai, kad nesieks įšventinimo, jis pranešė apie savo sprendimą tėvams, ir jie jį išvarė iš namų. Ebucijus pasiskundė savo tetai Ebucijai, o jos patariamas – konsului Postumijui. Konsulas pasikvietė Hispalą ir iš jos, ne be vargo, nes ji bijojo sektos keršto, sužinojo, ką ji žinojo apie veiksmus slaptuose susirinkimuose. Tada jis pateikė reikalą Senatui, kuris jam ir jo kolegai Kvintui Marcijui Filipui suteikė visus įgaliojimus blogiui numalšinti. Buvo pasiūlytas atlygis už patikimus liudijimus, imtasi priemonių, kad kalti nepabėgtų, ir buvo atlikta daugybė suėmimų. Iš viso buvo įtraukta septyni tūkstančiai asmenų, ir visa Italija įdėmiai ir su nerimu laukė teismo baigties. Sektos vadeivos ir daugybė jų bendrininkų buvo nubausti mirtimi, kiti nuteisti kalėti arba ištremti. Ebucijus ir Hispala gavo didelį piniginį atlygį; be to, Hispala buvo priimta į visas Romoje gimusios laisvos moters teises ir privilegijas, be žalos dėl jos ankstesnės nešlovingos karjeros. Senato dekretas visiems laikams uždraudė rengti bakchanalijas Romoje ar Italijoje. Dekretas numatė, kad jei kas nors laikytų tokias apeigas privalomomis ir būtinomis, arba manytų, kad negali jų praleisti neužsitraukdamas kaltės dėl bedievystės, jis turi pateikti bylą pretoriui urbanui (Praetor Urbanus), o pretorius turi pasitarti su Senatu. Jei leidimas būtų suteiktas senate, dalyvaujant ne mažiau kaip šimtui narių, jis (asmuo, norintis praktikuoti dievo garbinimą) galėtų atlikti apeigas su sąlyga, kad jose dalyvautų ne daugiau kaip penki asmenys, ir kad nebūtų bendro fondo, nei ceremonijų meistro ar žynio. Buvo įsakyta sunaikinti visas Bakcho garbinimui pašvęstas vietas, „išskyrus ten, kur yra senovinis aukuras ar pašvęstas atvaizdas“ dievui. Tačiau bakchanalijų draudimas negalėjo galioti amžinai. Bakcho kulto piktnaudžiavimai nekliudomi tęsėsi už Italijos ribų ir pamažu vėl atsirado net Italijos žemėje, kol imperijos laikais pasiekė visiško begėdiškumo viršūnę, pavyzdžiui, kai liūdnai pagarsėjusi Mesalina ir kitos imperatoriškos ištvirkėlės šventė labiausiai šokiruojančias orgijas pačiuose rūmuose.

9. IŠSIGIMUSIOS MISTERIJOS IŠ RYTŲ.

Artimai giminingos Dioniso kultui, daugeliu punktų sutampančios su juo, taip pat viena su kita, ir, kaip ir ištvirkusios to kulto formos, slapta įvežtos iš Rytų į Graikiją, o vėliau į Romą, yra dievų motinos Rėjos arba Kibelės, Mitros ir Sabazijaus misterijos – kultai ir dievybės, kurias galiausiai sujungė orfikų sekta, apie kurią netrukus pakalbėsime.

Rėja buvo Krono sesuo ir žmona bei dievų karaliaus Dzeuso motina, kurį ji nugabeno į Kretą, kaip jau matėme, kad išgelbėtų jį nuo tėvo smurto. Ji yra sudievinta Žemė, kaip ir jos motina Gėja, todėl dažnai painiojama su kitomis deivėmis, atitinkančiomis tą patį elementą, ypač su žemės deive Kibele, pavadinta pagal Kibelio kalną Frygijoje, kurią, pasak frygų mito, kai ją paliko tėvas karalius Meonas, žindė panteros ir užaugino piemenys, ir kuri vėliau įsimylėjo jaunuolį Atį (vėliau vadintą Papu, abu vardai reiškia „tėvas“), iš kurio ji pareikalavo skaistybės įžado kaip savo žynio. Ačiui sulaužius įžadą dėl gražios nimfos, deivė iš pykčio atėmė jam protą, ir savo beprotybėje jis pats save išsikastravo. Tuomet deivė įsakė, kad ateityje visi jos žyniai turi būti eunuchai. Apie Atį ir Kibelę pasakojama daugybė kitų istorijų, bet beveik visos jos sutaria, kad Atis kartu su vyriškumu prarado ir gyvybę, ir kad Kibelė, pamišusi iš sielvarto, po to klajojo nelaiminga ir nusivylusi. Kaip ir Dionisą, ją visada lydėjo ilga žmonių ir gyvūnų palyda (mėnulis su žvaigždžių kariauna!), ir ji važiavo vežime, traukiamame liūtų, ant jos uždengtos galvos – miesto sienų karūna; tuo tarpu Atis visada buvo vaizduojamas kaip ekstatiškai sentimentalus jaunuolis po medžiu, su frygiška kepure ant galvos ir dėvintis baltas maišines kelnes. Frygijoje Kibelė buvo garbinama paprasto akmens pavidalu. Jos žygdarbių ir kančių scena buvo prabangios dykynės, kvapnios giraitės, kalvų šlaitai ir laukymės, žinomi piemeniui ir medžiotojui. Kaip Dionise matome linksmos dvasios laukinį atsipalaidavimą, taip Kibelėje turime gyvenimo išvargintos sielos neapdairumą; todėl jos šventėse viskas sukosi apie Ačio praradimą, ir buvo nukertama pušis, nes jo katastrofa įvyko po tos rūšies medžiu. Visa tai lydėjo laukinės muzikos triukšmas, o ragų pūtimas antrąją dieną paskelbdavo Ačio prisikėlimą. Džiaugsmo ekstazėje dalyvius apimdavo laukinė beprotybė. Su šūksniais ir rėksmais, palaidais ilgais plaukais, rankose laikydami deglus, žyniai šoko ir strikinėjo kaip bepročiai, klajodami po kalnus ir slėnius, žalodami save, netgi kastruodami save (kaip reikalavo mitas), ir nešiodami vietoje falo figūros savo paklusnumo deivės priesakui įrodymus. Kibelės kultas pirmą kartą formaliai buvo organizuotas kaip mistinė draugija Romoje, tačiau orgiastinė beprotybė jam buvo būdinga visais laikais. Procesijos nejudėjo matuojamais žingsniais ir tvarkingomis gretomis, kaip kitų kultų, bet Įšventintieji bėgo padrikomis grupėmis, šaukdami savo religines dainas, per kaimus ir miestus, ginkluoti lenktais ašmenimis, kastracijos ženklais. Romoje Kibelės žyniai buvo vadinami galais (Galli), tai yra gaidžiais. Imperatorių laikais buvo įvesti apsivalymai jaučių ir avinų kraujyje, matyt, pavasario garbei, kai saulė įžengia į Tauro ir Avino žvaigždynus, ir gamtos augalinės jėgos vėl pasirodo. Tai yra visų senovės misterijų tema, ir iš tiesų viso misticizmo nuo seniausių laikų iki šių dienų. Visose jose augalijos pasaulio kaita, jo nykimas, nuosmukis ir mirtis rudenį, jo atgimimas ir prisikėlimas pavasarį yra alegorizuojami į dievo kančias, mirtį ir prisikėlimą. Iš šio gamtos kulto po truputį išsivysto žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo jausmas, dievo paieška, jo suradimas ir nuoseklus susijungimas, kas sustiprina sielos nemirtingumo užtikrinimą. Juslinio malonumo perteklius bakchanalijose ir kraštutinis malonumų atsižadėjimas kastruotų Kibelės tarnų yra tik vienos ir tos pačios žmogaus gyvenimo teorijos variacijos.

Dabar gi, kaip ši kenčianti dievybė – kuri buvo pagrindinis visų šių sensualistų ir nuotykių ieškotojų įkvėpimas – buvo importuota iš Trakijos Zagrejo-Dioniso pavidalu, o iš Frygijos kaip Atis, taip Mitra buvo importuotas iš Persijos. Tarp senovės persų Mitra buvo šviesa, suvokiama kaip asmenybė, ir todėl buvo aukščiausia gerojo dievo Ormuzdo apraiška, tuo tarpu tamsa atstovavo Arimaną, piktąjį dievą. Taigi Mitros garbinimas yra šviesos garbinimas, ir todėl yra tyriausias kultas, kokį galėjo įsivaizduoti pagonybė; vėlesniais Persijos imperijos laikais Mitros garbinimas buvo sujungtas su saulės garbinimu, ir Mitra, kaip saulės dievas, rado vietą Europos tautų religijoje. Tais vėlesniais laikais taip pat atsirado tikėjimas moteriška dievybe, vadinama Mitra: bet Mitra (deivė) buvo nežinoma pirmykščiams persams, ir šis vardas buvo Babilono Milytos, mėnulio deivės, transformacija. Apie slaptų kultų egzistavimą tarp persų mes visiškai nieko nežinome, todėl nieko nežinome apie jokias misterijas, skirtas Mitrai. Graikams Mitra buvo nežinomas, bet vėlyvaisiais Romos imperijos laikais tarp daugelio misterijų pasirodė ir Mitros misterijos, ir netgi įgijo didelę svarbą, ką įrodo daugybė išlikusių paminklų. Visi šie paminklai susideda iš akmeninių vaizdinių, vaizduojančių jaunuolį urve, dėvintį frygišką kepurę, durklu nuduriantį jautį; aplinkui yra žmonių ir gyvūnų figūros, visos simbolizuojančios žvaigždynus, kaip skorpionas, šuo, gyvatė ir t. t. Grupės buvo aiškinamos įvairiai, bet labiausiai tikėtina nuomonė yra ta, kad jaunuolis reiškia saulės dievą, kuris, nugalėjęs Taurą (gegužę), pradeda vystyti savo didžiausią galią.

Mitros misterijos, kaip ir jų simbolinis vaizdavimas paminkluose, buvo švenčiamos grotose, ir jų pirminis tikslas buvo šviesos ir saulės garbinimas bei saulės pergalės prieš tamsą šlovinimas; tačiau ši didinga idėja, kaip ir kitose misterijose, užleido vietą bergždžioms svajonėms ir subtilybėms; o korumpuotame Romos imperatorių amžiuje ji, labai tikėtina, įgavo kai kurių labai bjaurių bruožų, kokie buvo matomi bakchanalijose. Įšventinimo apeigos buvo sudėtingesnės nei graikų misterijose. Postulantai turėjo pereiti ilgą bandomųjų testų seriją – manoma, iš viso aštuoniasdešimt – kurie darėsi vis sunkesni, kol tapdavo iš tikrųjų pavojingi gyvybei. Tarp įšventinimo apeigų pagrindinės buvo krikštas ir miltų bei vandens gėrimo gėrimas. Priėmimas į aukščiausias paslaptis buvo pasiekiamas per kelis laipsnius, tikriausiai septynis, kurių kiekvienas turėjo savo specialų ritualą ir savo specialias doktrinas. Kartais iš Įšventintųjų buvo reikalaujama pasninkauti, o aukščiausio laipsnio nariai buvo įpareigoti laikytis celibato. Tokie susilaikymai senovės persams buvo visiškai nežinomi; kita vertus, žmonių aukojimas atėjo su mitraizmu iš Rytų, ir, nepaisant imperatoriaus Hadriano dekretų, tokios aukos buvo aukojamos Mitros kulte. Komodas savo ranka paaukojo žmogų Mitrai, o jo įpėdiniai, ypač monstras Heliogabalas, nuvedė šią bjaurastį toliau ir pavertė tyrąjį šviesos dievą kraujo ištroškusiu Molochu. Negana to, imperijai tapus krikščioniška, Julianas Apostatas Konstantinopolyje pašventino šventovę Mitrai. Tačiau po Juliano mirties kultas imperijoje buvo uždraustas (378 m.) ir Mitros grota Romoje sunaikinta. Buvo kaldinamos monetos Mitros garbei, ir jis buvo pagerbiamas viešais įrašais žodžiais Soli Invicto (nenugalimajai saulei); taip pat buvo įsteigta šventė jo garbei, vadinama Nenugalimosios Saulės gimimo diena: ji krito gruodžio 25 d. ir buvo viešai švenčiama; ta pati diena Persijoje buvo Naujieji metai. Jau minėtuose paminkluose, įamžinančiuose Mitros garbinimą, šalia jaučio kaklo matomi įrašyti žodžiai „Nama Sebesio“, kuriuos kai kurie laiko sanskrito ir persų kalbų mišiniu, reiškiančiu „Garbinimas Tyrajam“; bet šiuose žodžiuose turime užuominą į naują dievą ir jo kultą. Vėlyvuoju graikų-romėnų laikotarpiu, kai misterijų pamišimas užvaldė visų protus, buvo padarytas Zagrejo, Ačio ir Mitros derinys, ir rezultatas buvo pramintas Sabazijumi. Sabazijaus vardą įvairūs rašytojai suteikia įvairiems dievams ir dievų sūnums, o žodis tikriausiai kilęs iš graikų veiksmažodžio Sabazein (sudaužyti, sudaužyti į gabalus), nurodančio laukinę šio kulto netvarką. Diodoras šį vardą suteikia jaučių naudojimo arimui išradėjui, kiti autoriai painioja Sabazijų, kaip vynmedžio atradėją, su Bakchu. Graikijoje egzistavo viešas ir slaptas Sabazijaus kultas, abu panašūs į Bakcho kultą, su juokingais šokiais, triukšmingu dainavimu ir garsiu cimbolų bei būgnų daužymu. Oratorius Eschinas, Demosteno varžovas, buvo entuziastingas sabazistas. Įšventinant į Sabazijaus misterijas, postulantui į užantį buvo įleidžiamos gyvatės, jis buvo apvelkamas elnio kailiu, veidas ištepamas moliu, tada nuplaunamas kaip mistinio apsivalymo ženklas; dabar jis turėjo sušukti: „Nuo blogio aš pabėgau ir radau tai, kas geriau.“ Buvo daug akių dūmimo ir absurdiškų fokusų, bet tikrasis tikslas buvo suteikti galimybę abiejų lyčių Įšventintiesiems mėgautis begėdiškiausiu rajumu ir ištvirkavimu. Šio kulto žyniai buvo patys įžūliausi elgetos. Aristofanas išliejo ant Sabazijaus, „niekingo dievo“, visus savo kandaus sarkazmo išteklius.

Ir taip bėgant laikui, kai graikų filosofija ėmė klibinti Olimpo dievų sostus ir varyti šalin požemio pasaulio šmėklas, o išsilavinę žmonės ėmė žiūrėti į gražias dievų pasaulio formas kaip į vaizduotės prasimanymus, tuo pat metu misterijos pradėjo prarasti dangiškos kilmės šlovę, ir buvo pastebėta, kad jų apeigos ne tik žemiškos, bet, laikui bėgant, tapo žalingos; vis dėlto Įšventintieji, praradę bet kokią gėdą ir moralinį jausmą, vis tiek atkakliai laikėsi savo šventos veidmainystės, kol pagonybė kaip visuma nepraėjo iš kruvinos, bjaurios dievų nakties.

TREČIA DALIS. — PITAGORIEČIŲ SĄJUNGA IR KITOS SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

1. PITAGORAS.

Iki šiol nagrinėtos misterijos rėmėsi dievų garbinimu. Jos buvo prieinamos tik įšventintiesiems; tačiau kandidatai priėmimui nebuvo kruopščiai atrenkami; ir Atėnuose bet kas, turintis gerą reputaciją, galėjo būti įšventintas į Eleusinijas. Taip pat misterijose neįžvelgiame jokio siekiamo „tikslo“ – jokios idėjos, kurią reikėtų įgyvendinti, jokios minties, kurią reikėtų paversti veiksmu. Iš visko, ką galime patikimai sužinoti apie misterijas, jų tikslas buvo arba tiesiog iliustruoti ar interpretuoti tam tikras idėjas (kokias jau apibūdinome) pasitelkiant sudėtingas ceremonijas; arba – jų nuosmukio ir išsigimimo būsenoje – tenkinti nežabotą juslingumą. Dėl šios priežasties negalime laikyti mūsų tyrinėtų misterijų tikromis „slaptosiomis draugijomis“, nes skiriamasis tokių draugijų bruožas yra tas, kad jos vykdo specialią savo narių atranką ir turi specifinį tikslą. Ankstyviausią istorinį tokios slaptos draugijos pavyzdį pateikia Pitagoriečių sąjunga.

Didysis filosofas Pitagoras buvo savotiškas graikų Mozė ar Jėzus, Mesijas, kuriam buvo priskiriama aukščiausia išmintis, toliaregiški planai, pasaulinės reformos idėjos; kuris skelbė naujas idėjas, visiškai nežinomas ankstesnėje jo tautos istorijoje, ir pamokslavo naują gamtos ir gyvenimo sistemą; kuris subūrė aplink save mokinius, prisiekiančius jo žodžiais ir siekiančius ypatingų tikslų, nesusijusių su šio pasaulio interesais; kuris dėl to, kartu su savo mokiniais, buvo persekiojamas, kalinamas ir kankinamas dėl savo principų pasaulio, kuris jautėsi įžeistas; ir kurio istorija dėl savo nepaprasto pobūdžio giliai apaugo pasakėčiomis ir pramanais, kol galiausiai liko tik figūra, apie kurią, jei ne visai neįmanoma, tai tikrai sunku nuspręsti, kiek ji atitinka tiesą.

Pitagoras gimė Samo saloje 580 m. pr. Kr. arba, pasak kai kurių šaltinių, 569 m. pr. Kr. Jis vaizduojamas kaip išskirtinės išvaizdos ir įspūdingo stoto žmogus. Kad jis turėjo nepaprastą intelektinę galią, rodo jo moksliniai atradimai ir nuostabiai organizuota mokinystė. Pasakojama, kad net jaunystėje jis užsiėmė savo mėgstamais mokslais, matematika ir muzika, kurių tarpusavio ryšius ir abipusę įtaką, kaip manoma, jis ir atrado. Pasibaigus studijų metams – apie juos neturime tikslių žinių – sekė kelionių metai. Ir kur gi jo laikais išminties ištroškęs žmogus turėjo kreipti savo žingsnius, jei ne į stebuklų šalį prie Nilo, kur Saje soste sėdėjo uždengtas atvaizdas ir kur mistinė žynių tyla lankytojui žadėjo žinių lobius, paslėptus jų šventyklose? Ar patarimas aplankyti Egiptą atėjo iš Talio, pirmojo graikų filosofo, ieškojusio Nilo žemės – tradicija, kuri viskam suteikia žavesio, mėgsta suvesti garsius žmones; ar Polikratas, Samo tironas, rekomendavo jį savo draugui faraonui Amasiui – dėl to neturime tikrumo, nors tai nėra neįtikėtina, nes chronologija atitinka, ypač turint omenyje autorių nesutarimus dėl Pitagoro gimimo metų: bet kokiu atveju Pitagoras nukeliavo į Egiptą. Apie rimtus sunkumus, su kuriais jis susidūrė iš Ozyrio žynių pusės, tuomet ne tokių nuolaidžių, kokie jie tapo vėliau, jau aprašėme pasakodami apie Egipto misterijas. Gudrumu ar apgaule jis gavo, ar Tėbuose, ar Heliopolyje, ar kitur, mes nežinome, apmokymą Vieno Dievo teologijoje. Bet kokia jam iš to nauda? Jo tėvynainiai jau buvo susikūrę savo idėjas apie dieviškąją prigimtį. Jie grindė savo teologiją gamta ir sudvasino gamtą: graikai nieko nežinojo apie neperžengiamą prarają, žiojinčią tarp dievo ir pasaulio; jiems šie du dalykai buvo surišti kartu ir persmelkė vienas kitą: tokiai tautai nebuvo galima pamokslauti apie „visatos architektą“. Todėl Pitagoras norėjo perduoti graikams iš Egipto išminties tai, kas atrodė pritaikoma jų naudojimui; ir jis tuo noriau laikėsi Įšventintojo priesaikos visą gyvenimą tylėti apie tai, ką matė ir girdėjo šventyklose, nes jo tėvynainiai nebūtų supratę net monoteizmo, specialiai pritaikyto jiems. Graikams intymus ryšys tarp dievo ir visatos buvo ne tik idėja, tai buvo kūnas iš jų kūno, kaulas iš jų kaulų: tai buvo šlovingai įamžinta jų architektūros ir skulptūros nemariuose šedevruose, ir tikrai graikų skulptoriai neturėjo eiti į mokyklą Egipte mokytis, kaip drožti karvių ragus ir vanagų galvas. Nepaisant to, vieno dievo doktrina būtinai turėjo giliai paveikti Pitagoro protą: jis turėjo joje įžvelgti gilią filosofiją, nors ji galbūt jo visiškai nepatenkino; todėl jo užduotis, kaip ir Platono bei visų kitų graikų, įšventintų į Egipto misterijas, buvo išdėstyti vieno dievo doktriną pagal graikų idėjas – suporuoti Rytų išmintį su graikų vaizduote.

Tradicinė istorija vaizduoja Pitagorą esant Egipte, kai persų karalius Kambizas užkariavo šalį, ir pasakoja, kaip tas tironas ištrėmė graikų filosofą kartu su kitais belaisviais į Babiloną, kur Pitagoras susipažino su Zaratustra ir prie savo Egipto išminties žinių dabar pridėjo persų išminties įvaldymą. Pitagoras neabejotinai buvo Kambizo amžininkas; tačiau Zaratustros laikas yra toks neapibrėžtas, kad šią istoriją tenka laikyti prasimanymu.

Grįžęs į gimtąjį Samą, ketindamas tapti mokytoju, jis savo apmaudui nustatė, kad nepriklausomas mokslas yra augalas, kuris neklesti tironijos sąlygomis, ir, verčiamas aplinkybių pakeisti gyvenamąją vietą, apsigyveno Didžiojoje Graikijoje – Pietų Italijoje. Rytinėje pakrantėje, ten, kas vėliau tapo Kalabrija, buvo du achajų miestai, Sibaris ir Krotonė. Pitagoras iš pradžių ketino apsigyventi Sibaryje, bet Sibaris negalėjo būti tinkami namai tokiam filosofui. Krotonė suteikė perspektyvesnį lauką jo darbui, ir ten Pitagoro darbai netrukus buvo gausiai atlyginti. Graikai visada troško naujovių (novarum rerum cupidi), ir kas tik atnešdavo ką nors naujo, buvo laukiamas. Iki tol filosofija krotoniečiams buvo nežinomas dalykas; todėl jie priėmė jos apaštalą su džiaugsmu ir entuziazmu. Pitagoras pradėjo nuo viešų paskaitų tarybos salėje; kadangi jos kėlė vis didesnį susidomėjimą kiekvieną dieną, filosofą pasamdė valdžia teikti patarimus piliečiams; tada jis įkūrė mokyklą, taip prie savo viešųjų funkcijų pridėdamas privataus instruktoriaus pareigas. Pitagoras savo darbe naudojo tris priemones, t. y. savo Doktriną, savo Mokyklą ir savo įsteigtą Sąjungą.

Pitagoro Doktrina užima išskirtinę vietą tarp graikų filosofinių sistemų. Kalbant apie prieštarą tarp dvasinio ir fizinio, ir neaiškumą bei tamsą, gaubiančią jų tarpusavio santykius ir tikrąją kiekvieno iš jų sandarą, doktrina išsprendžia visus sunkumus teorija, kad Skaičius yra kartu ir visų dalykų forma, ir substancija. Visi dalykai susideda iš Skaičių, tiek kūniški elementai, tiek dvasinės (protinės arba intelektinės) jėgos, ir nuo tada Pitagoro filosofija tapo matematika. Tačiau kvaili triukai su skaičiais, kuriais užsiėmė vėlesnių pitagoriečių išradingumas, mums neįdomūs. Tikėtina, kad mokytojas tenkinosi neginčijamu faktu, jog dalykų materija ir esmė remiasi matematiniais santykiais – tai labai gili įžvalga, atsižvelgiant į amžių, kuriame gyveno filosofas. Pitagorui ir jo mokyklai priskiriamas skaičių skirstymas į lyginius ir nelyginius, dešimtainė numeracija, kvadratiniai ir kubiniai skaičiai, taip pat garsioji Pitagoro teorema, geometrijos triumfas.

Pitagoras suvedė muziką į glaudžiausią ryšį su matematika. Kadangi skaičiuose jis atpažino tobuliausią „harmoniją“, jis turėjo laikyti garsų harmoniją būtina skaičių harmonijos dalimi. Per šią asociaciją jis tapo mūsų dabartinės septynių muzikos natų gamos – oktavos – atradėju. Tačiau jo harmonijos idėja tobuliausiai įsikūnijo visatos kūrinijoje, ir astronomijoje jis buvo pirmasis, numatęs, kad žemė nestovi vietoje, bet sukasi aplink centrą; taigi, kad ji nėra pagrindinė egzistencija visatos sistemoje, kad visi dalykai neegzistuoja dėl jos, kad Žemė nėra Dangaus sesuo dvynė. Tiesa, Pitagoras neturėjo supratimo, ir negalėjo turėti, trūkstant astronominių instrumentų, kaip susiję dangaus kūnai: tai buvo Koperniko ir Keplerio atradimas. Visatos vidurio tašku jis laikė „centrinę ugnį“, iš kurios susiformavo visi dangaus kūnai – tai pasaulį palaikančios jėgos buveinė, visų dalykų gravitacijos centras. Aplink šią centrinę ugnį sukasi „dešimt“ dangaus kūnų – toliausiai nejudančių žvaigždžių dangus, tada penkios senovei žinomos planetos, tada saulė, mėnulis, žemė ir galiausiai „antižemė“, kuri sukasi tarp žemės ir centrinės ugnies. Sukdamasi kartu su žeme, antižemė visada įsiterpusi tarp žemės ir centrinės ugnies: šviesa į žemę patenka tik netiesiogiai, atsispindėjusi nuo saulės. Kai žemė yra toje pačioje centrinės ugnies pusėje kaip ir saulė, turime dieną; kai kitoje pusėje – naktį. Taigi galima sakyti, kad Pitagoras numatė centrinę saulę, nors jo teorija nelaikė tikrosios saulės tuo centru. Jis taip pat pirmasis paaiškino metų laikų kaitą žemės ašies pasvirimu į ekliptiką. Be to, jis atrado, kad rytinė ir vakarinė žvaigždė yra ta pati. Jo mokykla teigė, kad mėnulis yra gražesnių ir didesnių augalų, gyvūnų ir žmogiškų būtybių nei žemės namai. Pagal savo harmonijos doktriną jis išdrįso išreikšti drąsią mintį, kad dangaus kūnai savo judėjimu skleidžia tonus, kurie kartu sudaro tobulai harmoningą muziką – sferų muziką. Mes negirdime šios harmonijos, nes esame prie jos pripratę.

Jis taip pat nepamiršo pritaikyti šios harmonijos doktrinos žmogaus sielai. Harmonija turėjo sutaikyti prieštarą tarp proto ir aistros. Tačiau kadangi šis tikslas niekada nepasiekiamas, kol siela ir kūnas yra surišti kartu, Samo išminčius laikė šią sąjungą išbandymo priemone, skirta trukti tol, kol žmogus taps vertas išsilaisvinimo iš jos; ir jei jam nepavyksta to padaryti per savo gyvenimo laikotarpį, tada jo siela turi migruoti per kitų žmonių ir gyvūnų kūnus, kol taps verta gyventi aukštesniame šviesos regione, bekūnį tyrumo ir tobulumo gyvenimą. Jo mokiniai, be to, puoselėjo fantastišką idėją, kad mokytojas galėjo atpažinti kitame kūne žmogų, kurio siela į jį persikūnijo. Tai, kad pats Pitagoras kada nors apsimetė ar tikėjo, jog jis pats yra penktojoje metempsichozėje (persikūnijime), arba kad jis yra Apolono sūnus, arba kad turėjo auksinį klubą ar auksinę šlaunį, yra arba juokingos vaizduotės turinčių mokinių ekstravagancijos, arba jo priešų sarkastiškos istorijos. Tačiau kilnios ir gražios yra išvados, kurias jis daro iš savo doktrinos apie gyvenimo tyrumą, būtent, moraliniai priesakai, kuriuos jis nustatė aukščiausiam tikslui pasiekti. Jie reikalavo absoliučiai nepriekaištingo gyvenimo. Pitagoras pabrėžė pagarbos tėvams ir pagyvenusiems žmonėms pareigą, ištikimybę draugystėje, griežtą savistabą, apdairumą visuose mūsų veiksmuose, patriotizmą ir t. t. Be to, jo mokiniai privalėjo būti švarūs kūnu ir švarūs apranga; jie turėjo susilaikyti nuo bet kokio „nešvaraus“ maisto, ypač mėsos, ir nuo svaigiųjų gėrimų, todėl turėjo gyventi tik duona ir vaisiais, tačiau pupos buvo išimtis šiai taisyklei; dėl kažkokios ne visai paaiškintos priežasties pupos pitagoriečiams buvo bjaurastis. Ir tai, kas netiko maistui, netiko ir kaip medžiaga aukoms Dievui: nes dievas, kurį gerbė mūsų filosofas, buvo šviesos ir tyrumo dievas. Jo aiškus intelektas atmetė politeizmą, nors koks buvo jo požiūris į dievybės vienybę, mes nieko nežinome, išskyrus tai, kad jo tikėjimas buvo ypač tyras ir pakylėtas.

2. PITAGORIEČIAI.

Pitagoro gyvenimas buvo visiškai skirtas jo Mokyklai ir jo Sąjungai. Mokykla buvo Sąjungos sėklų laukas arba seminarija, o Sąjunga buvo praktinis Mokyklos mokymo pritaikymas. Taigi Mokykla buvo parengiamoji stadija Sąjungai, kurios nariai buvo lavinami Mokykloje.

Pitagoras mėgavosi beribe savo mokinių pagarba: kai jie norėdavo patvirtinti kokį nors teiginį kaip neginčijamai teisingą, jie sakydavo: „Jis pats tai pasakė“ (gr. autos ephe, lot. ipse dixit). Ir ši pagarba Mokytojui didėjo, kai laikui bėgant Mokykla iš atviros institucijos virto slapta. Iš pradžių visi, net patys mokyčiausi ir iškiliausi piliečiai, lankė Filosofo paskaitas. Tie, kurie buvo tiesiog paskaitų klausytojai, buvo vadinami Akusmatikais (akusmatikoi). Tačiau tiems, kurie buvo tinkamo amžiaus gauti tolesnį išsilavinimą ir turėjo laisvalaikio atsidėti mokslui, buvo suteikta galimybė siekti aukštesnių studijų asmeniškai vadovaujant Pitagorui, ir jie buvo žinomi ne kaip paprasti Klausytojai, bet kaip Studentai, arba Matematikai. Tai buvo Pitagoro sektos branduolys. Šiai mokinių klasei ženkliai išaugus skaičiumi ir įtaka, Pitagorui, padedamam plaukiančių įnašų, tapo įmanoma pastatyti savo akademijai specialų pastatą, arba, tiksliau, pastatų grupę, kurioje jis ir jo mokiniai galėtų gyventi atsiskyrę nuo išorinio pasaulio įtakos. Ši institucija, vadinama Koinobion (coenobium, vieta, kur žmonės gyvena bendruomenėje), buvo pasaulis pats sau ir apėmė visus paprasto gyvenimo patogumus – sodus, giraites, pasivaikščiojimo takus, sales, pirtis ir t. t., kad studentas nesigailėtų dėl triukšmo pasaulyje už sienų. Nuo tada Akusmatikai, arba Akustikai, buvo nebe visų klasių ir rangų asmenys, priimti klausytis paskaitų, bet naujai priimti mokiniai, kurie gavo instrukcijas apie mokslų elementus ir ruošėsi aukštesnėms studijoms. Jie turėjo laikytis griežtos tylos ir aklai paklusti, ir jiems nebuvo leidžiama matyti Mokytojo veido: per paskaitas užuolaida jį slėpė nuo vaizdo. Pažengę studentai buvo įleidžiami už užuolaidos, todėl buvo vadinami ezoterikais (esoterikoi – vidiniais): esantys prieš užuolaidą – egzoterikais (exoterikoi – išoriniais). Norint patekti į ezoterinę klasę, mokinys privalėjo praleisti nuo dvejų iki penkerių metų studijuodamas, o tada turėjo pereiti griežtus išbandymus. Jei studentas neišlaikydavo išbandymų, jis būdavo atmetamas; bet jei sėkmingai praeidavo, iš jo daugiau nebuvo reikalaujama laikytis tylos ir tenkintis tik klausymu: jis dabar galėjo matyti Mokytoją veidas į veidą ir jam vadovaujant galėjo siekti paties pasirinktų studijų, kaip filosofija, matematika, astronomija, muzika ir t. t. Gimnastikos pratimai buvo uoliai praktikuojami ir tapo kertiniu Pitagoro terapijos akmeniu, kuri be to buvo dietetikos mokslas.

Šie patvirtinti ir išbandyti studentai sudarė garsiosios Sąjungos branduolį, kuri, atitinkamai pagal mokinių suskirstymą Mokykloje, apėmė Egzoterikus ir Ezoterikus. Sąjungos nariai Ezoterikai, be abejonės, buvo studentai, priimti į aukštesnes klases, taip pat mokyklos absolventai: tikėtina, kad jų skaičius niekada neviršijo 300. Tačiau tapti Sąjungos nariu Egzoteriku galėjo bet kas, kas buvo Filosofo pasekėjas ir kas buvo pasirengęs gyventi pagal jo mokymą bei skleisti žinias apie doktriną plačiajai visuomenei: tokių galėjo būti keli tūkstančiai. Jų gyvenimo būdas buvo paliktas jų pačių nuožiūrai, tuo tarpu Ezoterikai buvo saistomi griežtų taisyklių. Jie gyveno Koinobione, visada dėvėjo baltus lininius drabužius, kasdien prausėsi ir maudėsi šaltame vandenyje, prie bendro stalo susilaikydavo nuo Mokytojo uždraustų valgių ir gėrimų, ir praktikavo jo doktriną. Dieną jie paskirstydavo įvairioms savo pareigoms: rytais mąstydavo, kaip naudingiausiai praleisti valandas, o vakarais klausinėdavo savęs, kaip laikėsi savo gerų pasiryžimų. Harmonija, ta pagrindinė Pitagoro doktrinos idėja, buvo jų gyvenimo kelrodė žvaigždė. Jie stengėsi būti teisingi visiems žmonėms, klystantiems griežti ir malonūs, ištikimi draugams ir bendražygiams, paklusnūs įstatymui, nelaimingiesiems gailestingi, saikingi savo malonumuose; laikytis duoto žodžio ir savo elgesiu rodyti gerą pavyzdį visiems žmonėms. Sakoma, kad Sąjunga turėjo keletą skyrių, bet ar skyriai buvo „laipsniai“, kylantys vienas virš kito, ar jie buvo lygiavertės šakos, nėra aišku. Girdime apie Matematikus, kurie specialiai atsidėjo mokslams, apie Teoretikus, kurie buvo etikos profesoriai, apie Politikus, užsiėmusius valdymu, apie Sebastikus, kurių sritis buvo religija. Pitagoriečių religija, atrodo, buvo sudaryta iš senovės graikų liaudies religijos doktrinų, misterijų ir Egipto žynių monoteizmo; ir ji turėjo slaptą kultą su sudėtinga įšventinimo ceremonija, kurios tikslas vis dėlto buvo įtvirtinti Mokytojo mokymą.

Pitagoriečių politiniai principai palankiai vertino dorėnų oligarchizmo transformaciją į kultūros aristokratizmą. Demokratijos jie nekentė. Jų tikslas buvo įgyti sau galingą įtaką valstybėje, užpildyti valstybines pareigas savo nariais ir administruoti vyriausybę pagal savo Mokytojo idėjas. Tiesą sakant, atrodo, kad jie šiuos tikslus pasiekė visiškai arba apytiksliai Krotone, Lokruose, Metaponte, Tarante ir kituose Didžiosios Graikijos miestuose. Nėra abejonės, kad paslaptys, kurias pitagoriečiai buvo prisiekę saugoti, buvo susijusios su šiais politiniais tikslais. Kad atsiribotų nuo neįšventintųjų, sakoma, nariai turėjo ženklą – penkiakampę žvaigždę (pentagramą, pentalpha) ir naudojo simbolinę kalbėjimo formą, kuria slėpė savo paslaptis po iš pažiūros trivialiais žodžiais arba žodžiais, nesuprantamais pašaliniams.

Tačiau Krotonės Išminčiaus Sąjunga po šlovingo, nors ir trumpo, pakilimo turėjo tragišką pabaigą. Didžiosios Graikijos miestai praturtėjo iš prekybos, o su turtu ir patogumu atėjo didelis papročių sugedimas. Sibaryje žemesnės piliečių klasės – amatininkai ir krautuvininkai – sukilo, penki šimtai patricijų buvo ištremti, jų turtas žmonių konfiskuotas, o liaudies lyderis Telis valdė jų vietoje. Tremtiniai pabėgo į Krotonę ir ten, pagal graikų paprotį, sėdėdami aplink aukurą agoroje, arba turgaus aikštėje, maldavo pagalbos to miesto, kurį tuomet valdė pitagoriečiai. Taigi dėl dviejų priežasčių Krotonės valdovai buvo neapykantos objektai Sibario tironui: jie buvo demokratijos priešai ir jie buvo ištremtųjų oligarchų globėjai. Todėl jis pareikalavo, kad Krotonė išduotų bėglius. Atsisakius (sakoma, primygtinai reikalaujant Pitagorui), kilo karas. Įvyko žūtbūtinis mūšis, ir krotoniečiai, nors ir mažesnio skaičiaus, nugalėjo (510 m. pr. Kr.). Sibaris pateko į jų rankas, buvo negailestingai apiplėštas, o miestas sulygintas su žeme: tiesą sakant, per kadaise didingą miestą buvo nukreipta upės vaga.

Šis žiaurus poelgis, kuris, nors ir nebuvo Pitagoro mokymo pasekmė, vis dėlto buvo pitagoriečių uždarumo ir paniekos liaudžiai pasekmė, susilaukė atpildo. Demokratiška dvasia, taip mirtinai įžeista, ėmėsi ne mažiau žiauraus keršto. Krotone taip pat, kaip anksčiau Sibaryje, demokratija ėmėsi veiksmų ir pareikalavo padalyti užkariautą sibariečių teritoriją tarp visų Krotonės piliečių, bei lygios balsavimo teisės visiems renkant valdovus. Demokratijos priešakyje stovėjo Kilonas, pitagoriečių priešas. Senasis Mokytojas dėl jam asmeniškai rodomo priešiškumo buvo priverstas bėgti iš savo didžiųjų darbų scenos. Manoma, kad jis mirė Metaponte, būdamas beveik šimto metų amžiaus. Krotone partijų kova tęsėsi. Vyriausybė neprotingai atmetė demokratų reikalavimus, ir tada, apie penktojo amžiaus prieš Kristų vidurį, kilo audra. Engiamų ir niekinamų žmonių įniršis pirmiausia išsiliejo ant pitagoriečių, kurių daugybė buvo susirinkusi Milono namuose. Namas buvo paimtas šturmu, susirinkusieji išžudyti vietoje arba bėgant, o jų turtas išdalytas žmonėms. Aristokratija taip pat buvo nuversta Tarante, Metaponte ir Lokruose. Pitagoriečių Sąjunga buvo sunaikinta, o jos religiniai ir politiniai darbai išnyko nepalikdami pėdsakų.

3. ORFIKAI.

Išblaškyti Pitagoriečių sąjungos likučiai prisijungė prie kitos asociacijos – orfikų, pavadintų pagal legendinį dainių Orfėją. Ši keista asociacija, fantastinis misterijų ir pitagorizmo derinys, pagrįstai priskiriama Onomakritui, Eleusino ir Dioniso misterijų apaštalui ir reformatoriui, gyvenusiam Atėnų tirono Peisistrato laikais: jis buvo labai mėgstamas Peisistrato ir mėgavosi dideliu garsumu. Kai kurie jo amžininkai, protingi ir nelengvai apgaulei pasiduodantys vyrai, įtarė jį, kad jis savo paties kūrinius pateikia kaip Orfėjo (kuris niekada neegzistavo) poemas; bet tikriausiai jis tai darė be ketinimo apgauti, o tiesiog dėl savo nenugalimos aistros slaptųjų draugijų ir misterijų vaidybai. Šis nuotykių ieškotojas ir mistikas, kuris labai gerai suprato misterijų prasmę ir kam jas galima panaudoti, buvo vienas pirmųjų, garsiai išsakiusių jose slypinčią mintį: kad žmogus gimė nuodėmėje ir atpuolęs nuo Dievo, ir kad jis negali būti išgelbėtas, kol jam nebus suteikta malonė. Jo doktrina buvo tiesiog pietizmas, tik su ta išimtimi, kad vietoj „viešpaties Jėzaus“ čia turime dievą Dionisą, arba misterijų Jakchą, arba Orfėją. Tokie tušti tauškalai ir tokios doktrinos, kad žmogaus siela yra įkalinta kūne kaip kalėjime, kad pasaulis jai yra ašarų pakalnė ir tremties vieta, kad ji ilgisi ir trokšta sugrįžti į savo tikruosius namus – Dangų, yra įžeidimas džiaugsmingai Graikijos dvasiai, pasikėsinimas į jos grožio, tiesos ir dorybės religiją, paskutinis smūgis graikų menui ir mokslui. To rezultatas buvo nuobodi, didelės apimties „orfiškoji literatūra“, susidedanti iš mitologinių poemų, pilnų misticizmo ir sentimentalumo.

Orfikų draugijos nebuvo, kaip misterijos, dideli žmonių susibūrimai šventyklose, bet, pagal pitagoriečių modelį, slaptos mokyklos ar klubai; ir jos laikėsi, bent jau išoriškai, pitagoriečių gyvenimo taisyklės, susilaikydamos nuo mėsos, pupų ir vyno; tačiau su tuo jos suporavo du kultus, kurie patys savaime buvo nesuderinami – idealaus dievo Apolono ir juslinio dievo Dioniso. Tačiau netekusios pusiau viešo ir oficialaus pobūdžio, būdingo misterijoms, bei filosofinio pitagoriečių sektos orumo, orfikų draugijos tapo tiesiog sukčių ir elgetų lizdais; o klajojantys žyniai, orfeotelestai, už atlygį priimdavo į savo juokingus laipsnius kiekvieną patiklų ir stebuklų ištroškusį postulantą; buvo net aukų, kurios kas mėnesį įsišventindavo kartu su žmona ir vaikais. Kiti apgavikai derino orfikų kultą su frygišku dievų motinos Kibelės kultu ir su Sabazijaus kultu: šie buvo žinomi kaip metragirtai (motinos elgetos) arba menagirtai (mėnesiniai elgetos). Šie ir jiems panašūs buvo tikri šarlatanai, skelbiantys, kad turi galią gydyti pamišusius, o jų metodas buvo šokti ir strikinėti aplink pacientą skambant tamburinams, tuo pačiu metu plakant save: už tai jie rinkdavo nedideles rinkliavas. Vienas iš tokių metragirtų Atėnuose penktojo amžiaus prieš Kristų viduryje buvo nubaustas mirtimi: tačiau teisėjai, apimti sąžinės graužaties, paklausė orakulo ir gavo atsakymą, kad atgailai jie turėtų pastatyti šventyklą Didžiajai Motinai: tada negyvojo apgaviko pasekėjai buvo paleisti į laisvę. Sabazijaus žynė, vardu Nina, taip pat buvo nubausta mirtimi už meilės gėrimų virimą: ji buvo vienintelė raganavimo teismų auka visoje senovėje. Taip orfikų sekta Graikijoje išsigimė iki tokios pat žemos būsenos kaip ir misterijos, niekinama visų dorų ir apsišvietusių žmonių.

Tačiau tiek misterijos, tiek orfikų, taip pat ir pitagoriečių draugijos buvo grandys reiškinių grandinėje, kuri driekėsi per visą graikų senovę, aiškiai rodydama reakciją prieš liaudies religiją ir pastangas įdiegti iš esmės kitokias religines pažiūras – pažiūras, kurios vėlesniais laikais, patobulinta forma, turėjo galutinai triumfuoti prieš Olimpo dievus.

4. PASLAPTINGOS SENOVĖS ASMENYBĖS.

Senovėje galime išskirti tris religines sistemas, t. y. politeizmą, monoteizmą, misticizmą. Pirmoji buvo gamtos sudievinimas: ir kadangi gamta reiškiasi įvairiomis jėgomis, religija taip pat turėjo postuluoti daugybę dievybių. Tai yra Rytų ir graikų-romėnų liaudies religijos sistema; ir šiose dviejose savo atšakose ji vėlgi skiriasi tuo, kad vienoje pusėje ji įgavo niūrų, baimę keliantį pobūdį, o kitoje – džiugų aspektą, kviečiantį į linksmybes ir malonumus. Antroji sistema rėmėsi visišku Dievo atskyrimu nuo gamtos, ir taip ji įgavo monotonišką, vienašališką abstraktumo pobūdį, be jokio jausmo formai ir grožiui: tai buvo Egipto žynių ir izraelitų sistema, kuri vėlesniais laikais perėjo į mahometonizmą ir kai kurias krikščionių sektas, kaip unitarizmas ir kt. Trečioji sistema taip pat postulavo Dievo ir gamtos atskyrimą, bet tai nebuvo galutinis atskyrimas, nes buvo susitaikymo viltis; todėl ji susidėjo iš atsiskyrimo nuo Dievo jausmo ir nuolatinio ilgesio vėl su juo susijungti. Ši sistema įsikūnijo graikų misterijose ir pitagoriečių-orfikų draugijose, o vėliau „pozityviojoje“ krikščionybėje: ji nebuvo nei absoliučiai politeistinė, nei absoliučiai monoteistinė, bet sudaryta iš šių dviejų sistemų, nes ji kontempliavo daugelį dievų, apimtų viena forma, arba vieną dievą, pasireiškiantį įvairiomis formomis. Net mituose, kuriais remiasi Eleusino misterijos, turime dievų, ypač Demetros ir Dioniso, pavertimą į žmogišką pavidalą ir Persefonės prisikėlimą bei įžengimą į dangų; svarbų vaidmenį tose pačiose misterijose vaidino duona ir vynas, naudojami religiniams tikslams, apsivalymai vandeniu ir pasninkai; Bakcho misterijose Orfėjas, Zagrejas ir kiti pasirodo kaip kenčiantys ir mirštantys pusdieviai; orfikų apeigose yra užuominų apie prigimtinį žmogaus nuodėmingumą, malonę ir atpirkimą; Kibelės misterijose seksualinis susilaikymas giriamas kaip labai nuopelnus teikiantis dalykas; misterijose ir pitagoriečių sektoje, kaip ir krikščionybėje, kūniškas gyvenimas laikomas blogiu, o bekūnis sielos nemirtingumas – tikrąja palaima, pabrėžiami sielos malonumai ir nedorėlių bausmė, tuo tarpu politeizme siela po mirties tėra šešėlis; ir yra daug kitų sąlyčio taškų tarp šių sistemų ir krikščionybės, kurie, būdami bendresnio pobūdžio, dar nebuvo paminėti šiuose puslapiuose, pavyzdžiui, tam tikros paslaptingos ir mįslingos asmenybės, kurios iki šiol liko visiškai nepastebėtos, išskyrus mokslininkus.

Paprastai mokyklos ir knygos teikia informaciją tik apie oficialiai pripažintus Olimpo dievus, ir galbūt jūros bei požemio pasaulio dievus; tačiau „Geriausiasis Dievas“, graikiškai Aristajas, nutylimas, tiesiog todėl, kad nežinoma, ką apie jį galvoti. Šis Aristajas buvo laikomas šviesos dievo Apolono sūnumi. Laikomas atokiau nuo „skandalingų kronikų“ ir nedorų apkalbų, kurios sklandė apie kitus dievus, jis buvo vaizduojamas kaip avininkystės, bitininkystės, aliejaus spaudimo iš alyvuogių ir kt. išradėjas, kaip žmogaus pagalbininkas sausros ir sausringumo metu, medicinos praktikuotojas (kaip jo brolis Eskulapas), vėjų tramdytojas, apeigų, įstatymų ir mokslų pradininkas. Kaip rodo menkas jo vardo populiarumas, jis buvo mažiau gerbiamas Graikijos žemyninėje dalyje nei helėnų salose ir kolonijose, ir ten dažnai būdavo jungiamas su dievų tėvu kaip Dzeusas-Aristajas (ypač jo, kaip bičių globėjo, vaidmenyje), su šviesos dievu kaip Aristajas-Apolonas, su vaisingumo dievu kaip Aristajas-Dionisas. Kėjos saloje jis buvo labiausiai garbinamas iš visų dievų. Taigi Aristajuje matome vieno visagalio, viską žinančio dievo sampratą, pranokstančią visas politeizmo sampratas ir visus žmogaus pavidalo dievus, garbintus senovės Graikijoje.

Dabar gi akivaizdu, kad Aristėjas ir Aristajas yra tas pats vardas. Tarp senovės graikų buvo mitinė asmenybė, vardu Aristėjas. Jis buvo Apolono žynys, kaip jo bendravardis buvo Apolono sūnus. Pasak Herodoto (IV. 13–15), Aristėjas buvo iš Prokoneso, salos Propontidėje (Marmuro jūroje), Kastrobiuso sūnus; šventajame transe gavo Apolono įkvėpimą, nukeliavo į Skitiją (į šiaurę nuo Juodosios jūros) ir mirė savo gimtinėje, vėlimo malūne. Uždarius vietą po jo mirties, kaimyninio miesto Kiziko pilietis, kuris atsitiktinai ėjo pro šalį, pareiškė, kad ką tik sutiko Aristėją tame mieste ir kalbėjosi su juo. Tada malūno durys buvo atidarytos, bet jokio Aristėjo pėdsako ten nebuvo. Po septynerių metų jis vėl pasirodė Prokonese, ten sukūrė poemas apie savo kelionę į Skitiją (kurias skaitė Herodotas) ir dingo antrą kartą. Tačiau po 340 metų jis buvo pastebėtas Metaponte, žemutinėje Italijoje, kur įsakė piliečiams pastatyti Apolonui statulą su savo vardu; tada jis dingo visam laikui. Paklausę orakulo Delfuose, ką daryti, Metaponto miestiečiai gavo patarimą paklusti Aristėjo nurodymui; ką jie ir padarė. Herodotas matė statulą, apsuptą laurų medžių. Šis „Geriausias iš žmonių“, vis pasirodantis ir vėl dingstantis, nepalikdamas jokio kūniško buvimo pėdsako, be abejonės, yra ikikrikščioniško poreikio turėti dievo sūnų, prisikeliantį iš numirusių ir žengiantį į dangų, įrodymas; kiek tai siekia, tai taip pat argumentas už prisikėlimo iš numirusių realumą ir už dieviškumo bei žmogiškumo sąjungą.

Tačiau ne tik įvykiai, primenantys krikščioniškąjį Dievo Sūnų, bet net ir pats jo vardas pasirodo graikų senovėje; ir iš tikrųjų vardas yra senesnis už įvykius. Homeras („Odisėja“, V. 125) ir Hesiodas („Teogonija“ 969) mini Jasioną arba Jasiją (vardai labai panašūs į hebrajų Jozuę ir Jėzų), Dzeuso sūnų, kuris turėjo seserį Harmoniją ir kuris su deive Demetra (žeme, arba vaisingumu) triskart suartame lauke pradėjo Plutą (turtą): tai reiškia, kad žemdirbystės atradėjas tapo taupumo atradėju. Tačiau bausdamas už jo šventvagišką meilę deivei, Dzeusas nutrenkė jį žaibu negyvai, vis dėlto tuo pačiu metu paskyrė jam vietą tarp dievų. Kaip Eleusino deivės mylimasis, Jasionas, po to, kai jį įšventino į misterijas pats Dzeusas, tapo nenuilstančiu mistinių doktrinų šaukliu. Diodoras sako (V. 49): „Turtas yra dovana, suteikiama tarpininkaujant Jasionui… Visiems žinoma, kad šie dievai (Demetra, Jasionas ir Plutas), kai pavojų metu jų šaukiasi įšventintieji, tuoj pat siūlo jiems pagalbą; ir kas dalyvauja misterijose, tas bus pamaldesnis, doresnis ir visais atžvilgiais geresnis.“ Taip Jasionas figūruoja kaip aukščiausiojo dievo sūnus, kaip pats pakeltas į dieviškąją garbę, kaip klajojantis religijos apaštalas ir kaip visos geros laimės šaltinis. Jo vardas atitinka „gelbėtoją“, „gydytoją“, būdamas iš tos pačios šaknies kaip iatros (gydytojas) ir veiksmažodis iaomai (gydyti). Palyginkite Jao, graikišką hebrajų dieviškojo vardo Jahvė arba Jehova formą; taip pat Jakchą ir Jasoną (t. y. Jazoną).

Taigi mistiniame helenizme randame pagrindines vėlesnės dieviškojo įsikūnijimo ir žmogaus sudievinimo, atpirkimo ir kt. sistemos idėjas; ir negali būti abejonių, kad graikų misterijose turime ieškoti vieno iš krikščionybės šaltinių.

KETVIRTA DALIS.
ŽMOGAUS SŪNUS. DIEVO SŪNUS.

1. HELENIZMAS IR JUDAIZMAS.

Jei atsižvelgtume vien į faktą, kad krikščionių religijos įkūrėjas buvo žydas ir kad jis ne tik vykdė savo misiją Judėjoje, bet ir savo mokymo pagrindu laikė judaizmą, ankstesniame skyriuje išsakytas teiginys, jog krikščionybės šaltinių reikia ieškoti graikų misterijose, gali pasirodyti keistas. Tačiau šis tariamas prieštaravimas išnyksta, kai tik susimąstome, kad dar gerokai prieš Kristaus laikus judaizmas buvo persismelkęs graikiškais elementais; ir kad po jo mirties jo sistemą kur kas plačiau skleidė graikai ir graikiško išsilavinimo žmonės nei žydai. Mes ne tik įrodysime, kad taip buvo, bet ir parodysime, kad krikščionių krikščionybė iš esmės ir savo šaknimis yra visiškai kitoks dalykas nei Jėzaus krikščionybė.

Vargu ar gali būti aštresnis kontrastas nei tarp graikų ir žydų charakterio. Vienoje pusėje – glaudžiausia sąjunga tarp Dievo ir pasaulio, kitoje – didžiausias atsiskyrimas; vienoje pusėje – nepailstamas tyrinėjimas ir tobuliausias meno formos pojūtis, kitoje – tik teologija ir religinė poezija; vienoje pusėje – jokių pretenzijų neturinti ir mažai įtakos ar visai jos neturinti žynija, kitoje – žynių valdoma tauta; graikai, palaikantys aktyvią prekybą su visu pasauliu, jų laivai skrodžia jūras nuo Gibraltaro sąsiaurio iki tolimiausių Juodosios jūros kampelių; Judėja – uždara bet kokiam priėjimui iš išorės, uždara kiekvienam laivui, prisišvartavusiam Jafos uoste, kiekvienam karavanui iš dykumos; Graikijoje – godus griebimasis visko, kas nauja, ir pasirengimas atmesti tai, kas pasenę; Judėjoje – įsikibimas į tai, kas sena, ir nepasitikėjimas bet kokiais pokyčiais.

Šiems iš esmės skirtingiems elementams buvo lemta susidurti. Nuo pat išlaisvinimo iš Babilono nelaisvės Kyro dekretu, žydai – tiek tie, kurie liko Eufrato ir Tigro regione, tiek nedidelė jų dalis, grįžusi į gimtąją žemę – gyveno po persų skeptru, todėl po to, kai Aleksandras užkariavo Persiją, jie pateko į galingą graikų kultūros įtaką. Žydai dar labiau išsibarstė dėl karų tarp Aleksandro įpėdinių: netrukus jų buvo galima rasti kiekviename uoste ir kiekvienoje Viduržemio jūros saloje iki pat Ispanijos, Azijos ir Afrikos dykumų pakraščiuose; ir po šio išsibarstymo (graikiškai – diaspora) jie tapo prekybininkų ar pirklių tauta. Tačiau niekur už Palestinos ribų jų nebuvo tiek daug, kaip Egipte ir jo puikiame naujajame soste, Aleksandrijoje – graikų meno, literatūros ir mokslo centre. Egipte jie naudojosi didelėmis privilegijomis; Leontopolyje jie pasistatė šventyklą pagal Jeruzalės šventyklos modelį. Tačiau nors diasporos žydai – dėka savo įstatymų dėl maisto ir sabato, Raštų turėjimo, nesumažėjusios pagarbos Jeruzalės šventyklai ir kiekvienam žydui tenkančios prievolės bent kartą ten nukeliauti – liko tvirčiausiai prisirišę prie tėvų religijos, vis dėlto daugelyje vietų jie perėmė vietovės, kurioje gyveno, kalbą (paprastai graikų), todėl Jeruzalėje teko pastatyti specialią „helenistų“ sinagogą atvykstantiems žydams, kurie suprato tik graikiškai. Tačiau niekur žydai neperėmė graikų papročių ir kalbos taip besąlygiškai kaip Aleksandrijoje, ir būtent ten 280–220 m. pr. Kr. Penkiaknygė buvo išversta į graikų kalbą. Šis vertimas vis dar vadinamas Septuaginta (lotyniškai Septuaginta, graikiškai Heptekonta, abu reiškia septyniasdešimt), remiantis sena pasaka, kad darbe dalyvavo septyniasdešimt du vertėjai, po šešis iš kiekvienos iš dvylikos Izraelio genčių; ir kad, nors kiekvienas iš septyniasdešimt dviejų išvertė visas penkias „Mozės knygas“, visos versijos sutapo žodis žodin, raidė raidėn, taškas taškan. Vėliau (apie 125 m. pr. Kr.) buvo išversta ir likusi hebrajų Biblijos dalis.

Aleksandrijoje mokslininkai, kurie nebuvo žydai, Septuagintoje rado įvadą į žydų teologiją; helenizuoti žydai, susipažinę su Graikijos literatūra, įsigilino į graikų filosofiją. Graikai pradėjo žavėtis Mozės išmintimi, žydai – studijuoti Platoną ir Aristotelį; ir apšviestas vienų politeizmas sutapo su kitų monoteizmu, vystant naują misticizmą. Būtent šiame aleksandriečių misticizme atsirado Dieviškojo Apreiškimo idėja – idėja, anksčiau nežinoma, bet dabar staiga pasigauta šių entuziastų ir pritaikyta, iš vienos pusės, Senajam Testamentui, iš kitos – graikų filosofams. Žydas Aristobulas, šios minties mokyklos pradininkas, alegoriškai aiškindamas Senąjį Testamentą, kildino iš jo visą graikų išmintį; o Filonas, didžiausias iš žydų filosofų, Jėzaus amžininkas, nors nieko nežinojo apie jo gyvenimą ar doktriną, taip sudvasino savo rasės tradiciją, kad keturiose Edeno upėse matė keturias pagrindines dorybes, Rojaus medžiuose – kitas dorybes, o Izraelio patriarchuose ir herojuose – tik įvairių moralinių sampratų personifikacijas: visa tai graikiška maniera. Pasak Filono, prieš sukurdamas pasaulį, Dievas sukūrė idėjų pasaulį, kurio vienybės centras buvo jo Žodis (Logos); kūniškasis pasaulis buvo sukurtas pagal šio idealaus pasaulio modelį. Logos buvo pirmasis Dievo kūrinys, pasaulis – antrasis: tai vėliau perėjo į vadinamąją Jono evangeliją: „Pradžioje buvo Žodis“ ir t. t. Žmogaus sukūrimo istoriją jis suprato taip, kad pirmoji žmogiška būtybė buvo nemirtinga, ideali, tobula, tačiau sukūrus moterį ji tapo nuodėminga, netobula. Nemirtingumo idėją Filonas perėmė greičiau iš graikų filosofijos nei iš senovės žydų doktrinų; ir kartu su Pitagoru jis sielos sąjungą su kūnu laikė bausme. Todėl jis mokė, kad žmogus turėtų kiek įmanoma labiau išsilaisvinti iš šios slegiančios sąjungos, tai yra, turėtų niekinti jutimus ir gyventi vien Dievo mintimi, kad taip gautų išlaisvinimą. Galima pamanyti, kad tokios pažiūros nesuderinamos su žmogaus prigimties dėsniais, ir iš tiesų taip yra; tačiau Filono laikais egzistavo draugija, kuri siekė formuoti savo gyvenimą pagal šias nuomones.

2. ESĖJAI.

Tokia draugija buvo esėjų ordinas arba sekta, kuri savo kilmę kildino iš gilios senovės, tačiau kurios doktrinos iš tikrųjų pirmą kartą buvo paskelbtos apie 100 m. pr. Kr. Helenizuotas žydas Juozapas Flavijus juos vadina „trečiąja partija“, stovinčia tarp fariziejų ir sadukiejų. Tačiau esėjai, kaip tokie, neturėjo nieko bendra su politiniais klausimais, dėl kurių ginčijosi dvi pagrindinės partijos. Esėjai sudarė slaptą draugiją.

Pavadinimo „esėjai“ (Essenii) kilmė nežinoma. Tačiau kadangi jie praktikavo gydymo meną, jie gavo Terapeutų (Therapeutae – gydytojų) vardą. Juozapas Flavijus sako, kad jie gyveno specialiose gyvenvietėse kaimo vietovėse; Filonas – kad jie gyveno kaimeliuose, vengdami miestų; Plinijus Vyresnysis juos įkurdina vakariniame Negyvosios jūros krante, atskirose gyvenvietėse. Jų skaičius nurodomas apie 4 000. Jų užsiėmimai buvo žemdirbystė ir amatai, tačiau jie griežtai atsisakė turėti ką nors bendra su tuo, kas tarnauja karo tikslams, pavyzdžiui, ginklų gamyba; jie taip pat atsisakė visų verslų, kuriais siekiama asmeninio pelno, pavyzdžiui, prekybos, jūrininkystės, užeigų laikymo. Jie neturėjo privačios nuosavybės, bet turėjo bendrą turtą; tarpusavyje jie nei pirko, nei pardavė, bet kiekvienas duodavo kitam pagal poreikį. Jie atmetė ne tik vergovę, bet ir apskritai viešpatavimą bei viską, kas kaip nors panaikina prigimtinę žmonijos lygybę. Jų maistas buvo toks, kokio reikalavo būtinybė, ir buvo ruošiamas griežtai pagal ordino taisykles. Šiuo klausimu tikrai žinome tik tai, kad jie bjaurėjosi aliejumi, tiek tepimui, tiek maistui. Tačiau iš aplinkybės, kad jie smerkė kruvinas aukas ir visada praktikavo didelį susilaikymą maiste, turime daryti išvadą, kad jie visiškai susilaikė nuo mėsos ir svaigiųjų gėrimų. Seksualinę meilę jie taip pat smerkė, ir viena jų partija (vadovaujančioji) susilaikė nuo santuokos ir savo skaičių palaikė įsivaikindama pašalinius vaikus; kita frakcija, manydama, kad toks griežtumas bus pražūtingas sektai, išlaikė santuokos institutą, nors ir su griežtais apribojimais. Nariai laikėsi skrupulingiausios švaros, kasdien maudydavosi šaltame vandenyje ir dėvėjo baltus drabužius. Jų dienos darbai buvo smulkiai nustatyti. Iki saulės patekėjimo jie netardavo nė žodžio, tik maldas, kuriomis pagerbdavo saulę kaip Dievo simbolį. Tada jie eidavo prie savo darbų, grįždavo iš ten prie bendro valgio, pirmiausia nusiprausę ir apsirengę švariais drabužiais. Niekas nieko neragaudavo, kol žynys nes sukalbėdavo maldos. Baigę valgyti, jie kartu pasimelsdavo, nusivilkdavo švarius drabužius ir grįždavo prie darbo. Per paskutinį dienos valgį buvo laikomasi tų pačių papročių: valgant vienu metu kalbėdavo tik vienas asmuo. Jie nieko nedarė be vyresniųjų įsakymų, praktikavo saiką visuose dalykuose, mokėsi valdyti aistras, būti ištikimi visiems įsipareigojimams, taikiai sugyventi tarpusavyje ir su visu pasauliu bei padėti vargšams. Prieš priimant į ordiną, buvo taikomas dvylikos mėnesių bandomasis laikotarpis. Tuo metu postulantas laikėsi esėjų gyvenimo taisyklės: jis gaudavo mažą kirvuką (kurį nešiojo visi esėjai kaip darbo simbolį), klubų raištį maudynėms ir baltą apdarą. Jei bandomojo laikotarpio rezultatas buvo patenkinamas, sekė antras bandomasis laikotarpis (dveji metai); jei buvo pripažintas vertu, postulantas būdavo priimamas į narius. Priėmimo apeiga susidėjo iš bendro valgio, prieš kurį naujasis brolis ištardavo įžadą. Įžado esmė buvo ta, kad jis įsipareigojo visada būti ištikimas ordino taisyklėms ir gyventi dorą gyvenimą; laikytis paslapties apie ordino veiklą ir narių vardus išorinio pasaulio atžvilgiu; tačiau pačios draugijos atžvilgiu – nieko neslėpti nuo brolių. Po priėmimo esėjai buvo skirstomi į keturis laipsnius. Neverti nariai būdavo pašalinami – tai išties baisi bausmė, nes atstumtieji nebūdavo atleidžiami nuo savo įžado, bet pasaulyje negalėdavo jo laikytis; todėl jie būdavo pasmerkti žūti.

Jų religinės pažiūros jau iš dalies išdėstytos. Su judaizmu juos siejo tik tai, kad jie siųsdavo aukas į Jeruzalės šventyklą; tačiau dėl kruvinų aukų pasmerkimo jie patys save atskyrė nuo šventyklos. Jų tikėjimas nemirtingumu taip pat nebuvo žydiško kilmės, nes jie manė, kad siela, sudaryta iš pačio subtiliausio eterio, yra pritraukiama ir pasisavinama kūno, kuriame ji gyvena kaip kalinys; bet kad po išsilaisvinimo per mirtį ji pakyla į dangų, kur gyvena amžinai palaimintoje šalyje, be lietaus, sniego ar karščio, tuo tarpu nedorėliai kankinami tolimame šalčio ir tamsos regione. Tai primena pitagoriečių pažiūras. Mažiau garbingos esėjams yra daugelio jų praktikuotos apgavystės, apsimetant, kad skaito ateitį, aiškina sapnus, užkeikimais gydo ligas ir t. t. Vėlesnes krikščioniškas sąvokas mums primena esėjų angelų nomenklatūra ir naujiems nariams taikoma prievolė laikyti vardus paslaptyje. Esėjų ordinas išliko iki pat ankstyvųjų krikščionybės dienų: tada jis išnyko, nes krikščioniškasis asketizmas padarė jį nereikalingu.

3. KRIKŠČIONYBĖ.

Eseizmas yra vienas iš tų reiškinių, kurie bendrojoje istorijoje užima nedidelę vietą, bet turi galingų pasekmių ir sutaiko prieštaravimus žmogaus prigimtyje. Mat eseizme turime tarpinę grandį tarp graikų misterijų ir krikščionybės, taip pat tarp graikų filosofijos ir judaizmo. Kaip matyti iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, esėjų draugija buvo judėjiška Pitagoriečių sąjungos imitacija, o ta sąjunga filosofijoje atstovavo tai, ką graikų misterijos atstovavo religijoje, būtent: žmogaus nužeminimą, parodant jam, kad egzistuoja aukštesnės galios, kurios gerokai pranoksta žmoniją; ir tada žmogaus iškėlimą, diegiant mintį apie nemirtingumą ir būsimą susijungimą su Kūrėju. Graikijoje su šiuo misticizmu buvo susijusi kilni Sokrato, Platono, Aristotelio moralė; o Judėjoje – tikėjimas Vienu Dievu. Visų šių elementų derinys galėjo turėti tik vieną rezultatą – iššaukti tą didžiąją jėgą, kuri pakeitė pasaulį – krikščionybę.

Ši nauja jėga turėjo iškilti, kad sutaikytų prieštaravimus, susidūrusius tuo metu, kai Romos imperija pajungė savo visuotinei valdžiai žemes, kuriose užgimė visos įvairios religijos ir filosofijos. Tos religinės ir filosofinės sistemos nebebuvo, kaip anksčiau, atskirtos: gyvas bendravimas, skatinamas prekybos ir didžiulės imperijos karų, kasdien suvesdavo jas į kontaktą. Rezultatas buvo dvejopas: pirma, tam tikras abejingumas religinėms nuomonėms, kurių įvairovė leido žmonėms spręsti, kad antjusliniuose dalykuose neįmanomas joks tiesioginis pažinimas; ir viso to blogybė buvo ta, kad nieko nebuvo daroma liaudies švietimui ar apšvietai, ir, tiesą sakant, mokslas egzistavo tik aukštesniesiems sluoksniams, o liaudis nerado pakaitalo savo senajam tikėjimui. Tačiau, antra, rezultatas taip pat buvo tas, kad žmonės ėmė suvokti graikų filosofų, ypač stoikų, įdiegtą jausmą, jog, nepaisant tautinių ir religinių skirtumų, visi žmonės yra broliai, ir kad žmonija yra viena didelė visuma. Kad ir kokia graži bei kilni būtų ši idėja, ji turėjo snausti tol, kol joks dvasinės giminystės ryšys, išskyrus politinę vienybę, nejungė tautų, kurios imperijoje kartu pakluso vienam įstatymui ir vienai valiai. Šis trūkstamas dvasinės sąjungos ryšys negalėjo būti kitoks nei religinis; nes kol mokslai buvo tokie neišvystyti, joks kitas dvasinis vadovavimas, išskyrus nukreiptą į Dievą, negalėjo vesti visų širdžių, kad ir koks būtų išsilavinimas ar tautybė, į tą vieną tikslą, link kurio žmones vertė sąmonė, kad jie, visų pirma, yra žmonės. Ir jei klausiama, kokia turi būti religija, kuri patenkintų visas tautas vienu metu, visų pirma labai aišku, kad tai negalėjo būti jokia politeistinė religija. Ta religijos forma jau buvo atgyvenusi. Įvairios tautinės religijos – egiptiečių, chaldėjų, sirų, graikų, romėnų – visiškai išsisėmė kurdamos dievybes: politeizmas nebegalėjo išleisti naujų ūglių, ką rodė faktas, kad romėnai, išnaudoję visas gamtos jėgas, ėmė ir pavertė deivėmis dorybes, pvz., Kuklumą, Santarvę, Taiką, Pergalę ir kitas, ir neturėjo kitos išeities, kaip tik priimti į savo Panteoną visus užkariautų tautų dievus, ir dabar Izidei, Kibelei, Mitrai ir Baalui teikė tokį patį garbinimą, kokį anksčiau teikė Jupiteriui ir Junonai. Į tokią nešlovę politeizmas buvo patekęs visų išsilavinusių žmonių akyse, kurie, jei buvo rimto būdo, niekino tokius dievus; o jei buvo lengvabūdiški, tyčiojosi iš garbinimo, aukojimo, orakulų ir žynių. Patys žyniai šypsojosi susitikę ir savo netvarkingu gyvenimu bei prietaringomis praktikomis prarado bet kokią pagarbą. Galiausiai kiekvienas doras žmogus turėjo degti pasipiktinimu, kai imperatoriai, savo despotiškos beprotybės priepuoliuose, liepdavo save garbinti kaip dievus, o skalikų giminė žmogaus pavidalu smilkydavo jiems meilikavimo smilkalus.

Vadinasi, naujoji religija, kurios žmonija ieškojo, kad suteiktų tikrą išraišką bendros žmonijos jausmui, negalėjo būti nė viena iš pagoniškų sistemų. Veikiau, pabrėždama Dievybės vienybę, ji turėjo padaryti galą politeizmui, dievų kūrybai ir olimpinei savivalei, o kartu – ir paniekai bei patyčioms iš dievų.

Taigi reikėjo dievo, kuris būtų nugalėjęs visus kitus dievus, ir dievo su aiškiais kontūrais bei pastoviu charakteriu – ne kokios nors miglotos, sentimentalios, inertiškos dievybės, kokią skelbė graikų filosofai: ne abstrakčios „pasaulio sielos“, nieko reiškiančios neišsilavinusiems žmonėms; bet dievo, panašaus į patį žmogų, ir kurį žmogus būtų „sukūręs pagal savo paveikslą“; tokio, kuris turėtų žmogiškus jausmus, nuotaikas ir aistras, žmogišką rūstybę ir žmogišką meilę. Ir šis dievas turėjo atstovauti asmeninio nemirtingumo doktrinai, kad brangusis kiekvieno žmogaus „Aš“ turėtų neklystamą ir patikimą užtikrinimą, jog jo teisė į Buveinę Danguje išliks neginčijama per amžių amžius. Ir vėlgi, šis dievas turėjo būti ne abstrakti esybė, tariamai egzistavusi kažkur, kažkada, bet asmenybė, susijusi su konkrečiomis vietomis ir turinti labai konkrečius bruožus. Taigi problema buvo rasti šį vieną dievą, šią nemirtingumo doktriną, rasti asmenybę, kuri būtų tarpinė grandis tarp jų dviejų.

Niekur nebuvo galima rasti monoteizmo, išskyrus judaizmą, ir ten jis buvo aiškus bei atviras. Jau matėme, kaip žydai buvo išsibarstę po visą pasaulį. Jų sinagogų buvo visur, ir (dėmesio vertas faktas) jie turėjo prozelitų kiekviename dideliame mieste, ypač Romoje. Čia matome pirmuosius žingsnius skleidžiant monoteizmą: bet patys žydai negalėjo jo platinti dideliu mastu. Nedaug buvo asmenų, kuriems patiko Mozės religijos griežtumas, o žydų Dievas buvo pernelyg dvasiška būtybė, kad būtų suvokiamas; be to, daugelis nusigręždavo nuo judaizmo dėl žydų nemirtingumo sampratų neapibrėžtumo arba keistų žydų tautos apeigų ir savotiškų papročių.

Taigi iš judaizmo monoteizmo idėja buvo vienintelis bruožas, kurį buvo galima pasiskolinti: visa kita, ko reikėjo, buvo mistinis elementas; tai yra, žmonės norėjo religinių sampratų sistemos, kuri atspindėtų jiems jų pačių jausmus kaip neklystamą tiesą. Tačiau tam geriausiai tinkanti medžiaga buvo randama misterijose bei pitagoriečių ir esėjų doktrinose. Įvairios atskirų slaptųjų sąjungų idėjos apie dieviškumo atskyrimą nuo žmogiškumo ir jų sutaikymą turėjo rasti savo vienybę žydų Dieve – tai nebuvo sunku pasiekti laikais prieš pat Kristaus atėjimą dėl graikų ir žydų idėjų susimaišymo: ir šią vienybę turėjo įtvirtinti kokia nors įspūdinga asmenybė istorijos scenoje, kuri uždėtų jai savo antspaudą ir apgaubtų ją dievybės prestižu.

Tuo metu tiek tarp pagonių, tiek tarp žydų tvyrojo būtent tokio dieviško įsikišimo laukimas. Ankstyvaisiais Romos imperijos metais buvo plačiai paplitęs tikėjimas, kad Rytuose bus įkurta nauja karalystė ir kad prasidės naujas Aukso amžius. Dar konkretesnis buvo žydų puoselėjamas Mesijo atėjimo lūkestis, kuris atkurs Izraelio karalystę ir Jehovos garbinimą. Šis žydų ilgesys sutapo su pagonybės troškimu gauti naują religiją, kuri pakeistų mirštantį ir išsigimusį politeizmą.

4. JĖZUS.

Šiuo momentu pasirodė Jėzus. Jis gyveno ir mirė nežinomybėje. Apie jo karjerą šiuolaikiniuose graikų ir romėnų rašytojų, kad ir kaip uoliai jie viską tyrinėjo, darbuose nerandama nė žodžio. Tačiau ši nežinomybė nepadarė žalos, nes ji paliko tiems, kurie troško naujos religijos, laisvę padaryti iš jo viską, kas, jų manymu, geriausiai tiko jų tikslui; tai yra, jie padarė iš jo asmenybę, labai skirtingą nuo to, kas jis iš tikrųjų buvo. Iš apipjaustyto žydų dailidės sūnaus, kuris iš tiesų pakilo virš savo tautos fanatizmo ir kuris mirė už savo maištą prieš žynių ir rašto aiškintojų valdžią, buvo išvystytas ilgai lauktas Mesijas. Jis tapo nebe tik žmogumi, bet Dievo Sūnumi, gimusiu iš mergelės; stebukladariu; jo mirtis buvo formaliai ir sąmoningai auka už žmonijos „atpirkimą“; po mirties jis prisikėlė ir tada įžengė į dangų: žodžiu, žmogus Jėzus tapo dievu. Ir taip ant žydiško kamieno buvo įskiepyti visai nežydiški, graikų-mistiniai ūgliai, kol šaka tapo neatpažįstama.

Taigi krikščionių Bažnyčios įkūrėjo gyvenime, koks jis mus pasiekė, turime du elementus: tiesą ir pramaną. Tiesos elementas yra tai, kas suderinama su istoriniais tyrimais, psichologiniais faktais ir gamtos dėsniais; o pramano elementas apima tai, kas prieštarauja šiems dalykams. Pats Jėzus niekada nepretendavo būti daugiau nei žmogus. Dorybė buvo pagrindinė jo mokymo tema, ir jis niekada nepateikė tikėjimo išpažinimo. Prie daugelio Dievo vardų jis pridėjo „Tėvo“ vardą – visos žmonijos tėvo. Jis nebuvo dogmatikas, bet moralinis reformatorius, ir kaip toks užėmė bendrą poziciją su esėjais ir Jonu Krikštytoju, nors skyrėsi nuo jų, ir ypač nuo esėjų, metodais ir priemonėmis: esėjai norėjo išgelbėti žmonių sielas atitraukdami juos nuo žmonių visuomenės; Jėzus siekė išgelbėti žmones, gyvenančius pasaulyje – išgelbėti pačią žmonių visuomenę.

Jėzus mokė žmones palyginimais, įtvirtindamas savo doro gyvenimo doktriną vaizdiniais, kuriuos galėjo suprasti kiekvienas klausytojas. Tie, kurie vėliau ėmėsi rašyti jo gyvenimo ir veiklos istoriją, panašiai laisvai naudojo vaizdingą kalbą, ir Jėzaus asmenybė buvo pašlovinta, o jo „misija“ išaukštinta, kol pasaulis jame išvydo iš tiesų „visų tautų geidžiamąjį“, Izraelio ilgėtąsi Mesiją, dieviškumo ir žmogiškumo sutaikytoją, į kurį rodė visos misterijos.

Jėzaus stebuklai, t. y. veiksmai ir įvykiai, prieštaraujantys gamtos dėsniams, nėra faktiniai įvykiai; nes, kaip jie užrašyti Naujajame Testamente, jie rodo nereikalingą gamtos dėsnių panaikinimą – nereikalingą, nes tiesos, kurias skelbė Jėzus, negalėjo tapti teisingesnės dėl stebuklų. Ir taip, kaip XVIII a. racionalistai aiškino juos kaip faktinius įvykius, bet visgi atitinkančius gamtos dėsnius, taip dabar jie laikomi visiškai nereikalingais fokusais, visiškai nevertais Jėzaus. Taigi racionalus stebuklų aiškinimas yra toks, kad jie atspindi evangelistų pastangas pavaizduoti Mokytojo gyvenimą ir asmenį tokiomis spalvomis, kokių reikalavo jų samprata apie jo viršenybę ir orumą. Mes skirstome šiuos stebuklus į tris klases – Jėzaus gimimo, gyvenimo ir mirties stebuklus.

Jėzaus gimimas, kaip pasakojama evangelijos istorijoje, pats savaime yra stebuklas. Teisėtas Juozapo, dailidės iš Nazareto, ir Marijos sūnus – nes toks jis buvo pagal genealogiją, randamą pas Matą ir Luką – turėjo būti paverstas Dievo Sūnumi, ne, padarytas pačiu Dievu, jei jo doktrina turėjo atrodyti dieviškos kilmės. Pagonybėje netrūko tokių transformacijų pavyzdžių. Pirmieji krikščionys, tiesa, nieko nežinojo apie saulės dievą Budą, vėl gimusį iš moters, bet jie buvo susipažinę su graikų ir romėnų mitologija. Apolonas, pats būdamas dievas, vaikščiojo žeme kaip piemuo. Heraklis, Dzeuso sūnus, ir Romulas, Marso ir mergelės sūnus, buvo valstybių ir miestų įkūrėjai bei tautų protėviai; tad kodėl religijos ir bažnyčios įkūrėjas negalėtų būti Dievo ir mergelės sūnus? Ne, kodėl pats Dievas negalėtų vaikščioti žeme žmogaus pavidalu? Kad tokia buvo tikroji Dieviškojo Gimimo istorijos kilmė, nėra abejonių: visa kita tėra pagražinimai – kaip tada, kai angelas praneša mergelei apie būsimą Dievo Sūnaus gimimą; kai kitas angelas, lydimas dangiškųjų kariaunų, praneša piemenims apie jo faktinį gimimą; kai žvaigždė atveda „Rytų išminčius“ pas stebuklingąjį kūdikį, ir jie kartu su piemenimis bei Simeonu ir Ona atiduoda jam pagarbą; ir kai Erodas, ketindamas atimti gyvybę išpranašautam Mesijui, siekdamas šio tikslo įsako išžudyti nekaltuosius vaikelius.

Jėzaus gyvenimo stebuklai yra arba gamtos dėsnių panaikinimas, arba ligų išgydymas, arba prikėlimas iš numirusių, arba apsireiškimai. Visos šios skirtingos stebuklų rūšys yra tikslingi pramanai. Jau matėme, kaip graikų misterijose duona ir vynas buvo naudojami kaip pašventinti valgiai dievams, ir kaip Eleusine dieviška pagarba buvo teikiama Demetrai ir Dionisui kaip duonos ir vyno davėjams. Jėzus taip pat turėjo būti padarytas šių dviejų šventų valgių valdovu ir davėju: iš čia vandens pavertimas vynu ir duonos padauginimas; o vėliau, per Paskutinę vakarienę, duona ir vynas tapo krikščioniškųjų Misterijų objektu. Vaikščiojimas Genezareto ežero vandenimis, vėjų nutildymas, figmedžio prakeikimas, moneto radimas žuvies burnoje ir Petro žuvų laimikis yra vaizduotės paveikslai, skirti parodyti Dievo Sūnaus galią vandenims, orui, augalų ir gyvūnų pasauliui. Taip pat jo galia kūno ligoms paverčiama kažkuo realiu paprastam supratimui tokiomis istorijomis kaip paralyžiuotųjų, raupsuotųjų, aklųjų, kurčiųjų ir nebylių išgydymas; galia psichinėms ligoms – apsėstųjų išlaisvinimu, pačiai mirčiai – mirusiųjų prikėlimu. Prie apsireiškimų priskiriame Šventosios Dvasios balandžio pavidalu pasirodymą per Jėzaus krikštą, Šėtono – per Jėzaus gundymą, ir Mozės bei Elijo – per atsimainymą: visa tai yra alegorija. „Šventoji Dvasia“ yra idėja, mintyse atskirta nuo Dievo; balandis yra tyrumo ir švelnumo simbolis. Velnias yra blogio personifikacija, ir jo bandymo nesėkmė buvo gėrio triumfas. Kalbant apie atsimainymą, tai simbolizuoja didžiulį naujojo įstatymo pranašumą prieš senąjį: senasis turi atiduoti pagarbą naujajam.

Jėzaus mirties stebuklai, t. y. saulės užtemimas, Šventyklos Šventų švenčiausiosios uždangos perplyšimas, mirusiųjų prisikėlimas, buvo įvykiai, visiškai būtini mirštant dievui; jie reiškia gamtos ir religijos gedulą. Tačiau stebuklai, sekę po jo mirties, prisikėlimas ir įžengimas į dangų, kartu su Nukryžiuotojo apsireiškimais tuo tarpu, buvo sugalvoti grynai ir aiškiai tam, kad patvirtintų tikėjimą amžinuoju atpirkėju ir kiekvieno tikinčiojo asmeniniu nemirtingumu.

Kur kas svarbesni už Jėzaus stebuklus yra jo mokymai, o ypač puikus Kalno pamokslas, taip pat jo gražūs palyginimai. Tačiau jo pasisakymuose nėra nieko iš esmės naujo, tas pačias mintis dažnai yra išsakę kitų laikų ir kitų kraštų religijos mokytojai ir išminčiai; vis dėlto jie turi savitą žavesį dėl savo kuklaus paprastumo. Ne Dievo vienybės ir artimo meilės doktrina lėmė jo mokymų plitimą – žydai tą doktriną jau turėjo; nei jo kvietimas į aukštesnį gyvenimą nei juslinis – graikų filosofai šiuo atžvilgiu jį aplenkė; nei jo tariamas dieviškumas, nei jam priskiriami stebuklai – jo amžininkai kiekviename krašte buvo patyrę visokiausių stebuklų: tai buvo jo kalbos jėga, didingumas, paprastumas, kalbėjimas žmogaus širdžiai ir jos užvaldymas bei jos nerimo nuraminimas. Čia jis rėmėsi savimi ir buvo individualus, aukščiausias ir nenugalimas. Jo mokymas, ir ypač Kalno pamokslas, yra pats griežčiausias, deginantis pasmerkimas tiems, kurie per pastaruosius devyniolika šimtmečių vadino save ne tik krikščionimis, bet vieninteliais krikščionimis; kurie vis dėlto, atvirai niekindami savo tariamą Mokytoją, ne tik prisiekia ir reikalauja akies už akį, puoselėja mirtiną neapykantą savo priešams, trimituoja apie savo išmaldos davimą, garsiai meldžiasi gatvių sankryžose, demonstratyviai pasninkauja, krauna sau lobius žemėje, kuriuos ėda kandys ir rūdys; tarnauja dviem ar daugiau šeimininkų, mato krislą, nors akli rąstui, meta šventenybę šunims, paprašius duonos duoda akmenį, nedaro kitiems taip, kaip norėtų, kad kiti jiems darytų: kurie ne tik daro visa tai, bet netgi leidžia įstatymus, įpareigojančius žmones tai daryti. Tas, kurį jie veidmainiškai vadina Mokytoju, bet kurio niekada nesuprato, jei pasirodytų tarp jų, prakeiktų juos kilniais žodžiais: „Aš jūsų nepažįstu. Eikite šalin nuo manęs, jūs, piktadariai!“ Tokia kalba nebuvo girdėta iki jo laikų; todėl žmonės stebėjosi, nes jis kalbėjo su galia, o ne kaip rašto aiškintojai ir fariziejai.

5. PIRMIEJI KRIKŠČIONYS

Koks gi tada skirtumas tarp Jėzaus krikščionybės ir krikščionių krikščionybės? Pirmoji, kaip matyti iš Naujojo Testamento kalbų, ir visų pirma iš visad gražaus Kalno pamokslo, yra paprasta ir nepretenzinga, tačiau pasaulį keičianti doktrina apie Dievą, Dorybę ir Žmogaus meilę: monoteizmas, pasiskolintas iš žydų visų žmonių labui, bet apvalytas nuo ceremonializmo, sabatizmo, aukų, vyriausiosios kunigystės: trumpai tariant, Jėzaus krikščionybė reiškė ateinančią „Dievo Karalystę“, kurioje doras žmogus džiaugtųsi laime ir ramybe. Tačiau krikščionių krikščionybė yra Misticizmas, įskiepytas į šį monoteizmą, apimantis Įsikūnijimo, Atpirkimo, Išganymo, Prisikėlimo ir Antrojo atėjimo dogmas bei Stebuklus, sugalvotus šioms dogmoms paremti. Jėzaus krikščionybė žlugo, kai mirė jis ir jo pirmieji mokiniai: jie neturėjo pedantiškos teologijos, tik pamaldžią širdį: ta sistema buvo pernelyg paprasta, pernelyg nepapuošta, per mažai glostanti jusles ir žmogaus tuštybę, kad suvaidintų kokį nors vaidmenį pasaulyje. Tačiau krikščionių krikščionybė, kurios motina buvo graikų misterijos, pasiskolino iš Jėzaus, savo tėvo (be kurio asmenybės ir vardo ji niekada nebūtų galėjusi gyvuoti), tą nedaug, kas buvo žinoma apie jį, bet suvystė tai į storą mistinio dogmatizmo apvalkalą. Pažiūrėkime, kaip šiai dogminei krikščionybei pavyko iškilti ant paprastos etinės-religinės Jėzaus sistemos ir tapti galia pasaulyje, kuriant naujas misterijas.

Jei ne graikų-mistinių elementų įskiepijimas į ją, krikščionybė niekada nebūtų išaugusi net į bažnyčią, ką jau kalbėti apie jos perspektyvas tapti galia pasaulyje. Pradžioje jos šalininkai buvo geri, uolūs, tikintys žmonės, tačiau tarp jų nebuvo išsilavinusių ar vadovaujančių gebėjimų turinčių vyrų. Todėl pirmoji bendruomenė Jeruzalėje, nepajėgdama suvokti aukštų Nukryžiuotojo pažiūrų, laikėsi siauros pozicijos, kuri iš esmės nesiskyrė nuo judaizmo; pavyzdžiui, jie manė, kad niekas nėra vertas būti pakrikštytas, jei pirmiau nepereis apipjaustymo, taip per įvaikinimą tapdamas žydu. Apaštalas Jokūbas, pamaldus asketas, buvo šios mokyklos, kurios šalininkai buvo vadinami žydais krikščionimis, vadovas. Pirmasis pareikalavęs atsisakyti judaizmo buvo Steponas, graikiško išsilavinimo žmogus; tačiau jis už savo ambicingus planus sumokėjo kankinio mirtimi. Antiochijos bendruomenė priėmė Stepono požiūrį, pagal kurį „pagonys krikščionys“ ir „žydai krikščionys“ buvo lygūs. Intelektualinis pagonių-krikščionių mokyklos lyderis buvo Paulius, žmogus, kuris talentais ir charakterio jėga stovėjo aukščiau visų originalių Nazariečio apaštalų. Pauliaus pastangomis krikščionybė peržengė siauras Palestinos ir Sirijos ribas. Gerai išmokytas tiek graikų filosofijos, tiek žydų teologijos, iš pradžių jis buvo fanatiškas krikščionių persekiotojas, bet staiga atsivertė keliaudamas į Damaską persekiojimo žygyje, ir nuo tada tapo uoliu naujosios religijos apaštalu. Būdamas epilepsijos auka, Paulius dažnai patirdavo priepuolius ir regėjimus, ir apie juos dažnai kalbėdavo, taip įdiegdamas krikščionių protuose tvirtą tikėjimą tokiais reiškiniais. Žinoma, taip buvo paruoštas kelias prisikėlimo, įžengimo į dangų ir kt. legendų įvedimui. Be to, tokiu būdu buvo padėtas pamatas didingam teologiniam antstatui, kuris labai greitai iškilo. Koks pamatas, toks ir antstatas – mistinis. Priešais pirmąjį žmogų Adomą, atstovaujantį jusliniam gyvenimui, nuodėmei, vergovei ir mirčiai, Paulius pastatė Dievo žmogų Kristų, atstovaujantį dvasiai, malonei, laisvei ir gyvenimui; žmogus turėjo nukryžiuoti „senąjį Adomą“ ir atgimti iš naujo Kristuje, netgi tapti viena su juo. Šia sąjunga, sakė jis, Mozės įstatymas panaikinamas, jį pakeičia „tikėjimas“, kuriuo vieninteliu nusidėjėlis yra išteisinamas ir padaromas vertu Dievo malonės. Nes tikras tikėjimas, pridūrė jis, neša su savimi gerus darbus, ir tikras tikintysis negali būti kitoks nei teisus.

Taigi Paulius tam tikra prasme stovėjo protestantiškoje pozicijoje, priešpriešoje judėjų-krikščionių (kuri iš dalies yra ir katalikiška) Petro, Jokūbo ir Jono pozicijai, kurie laikėsi Mozės įstatymo ir priėmė į Bažnyčią tik apipjaustytus atsivertėlius. Petras svyravo, būdamas žydas tarp žydų, bet dažnai pamiršdamas Mozės įstatymą pagonių krikščionių draugijoje; tačiau Paulius niekada nesutiko, kad pagonių atsivertėliai būtų verčiami laikytis žydų apeigų: todėl Paulius buvo tikrasis krikščionių Bažnyčios įkūrėjas, kuri, jei jo oponentai būtų laimėję, būtų likusi žydų sekta. Bažnyčia suskilo į dvi partijas. Prie žydų-krikščionių partijos prisijungė daugybė atsivertėlių iš eseizmo, kuriems kraujo ryšys buvo stipresnis nei dvasinis ryšys, jungęs juos su Pitagoro mokykla. Ši partija nelaikė Jėzaus Dievu, bet priskyrė jį prie angelų.

Tarp dviejų partijų, judėjų-krikščionių ir pagonių-krikščionių, iškilo trečioji partija – Aleksandrijos krikščionių žydų. Jų lyderis buvo Apolas (tikrasis vardas Apolonijus), apie kurį Apaštalų darbuose pasakojama, kad jis pripažino tik Jono krikštą, o ne Jėzaus, bet kad jį į tikėjimą pastaruoju atvertė tam tikri Pauliaus mokiniai Efese. Būtent jis įnešė į krikščionybę Aleksandrijos doktriną apie Logosą arba Žodį.

6. NAUJASIS TESTAMENTAS.

Esant tokiam partijų pasiskirstymui, atsirado Naujojo Testamento literatūra. Dabar galima be dvejonių teigti, kad nė vieno šios literatūros kūrinio neparašė joks Jėzaus mokinys, kurie visi buvo neišsilavinę žmonės. Pirmieji krikščionys iš pradžių neturėjo jokio kito Šventojo Rašto, išskyrus Senąjį Testamentą; dėl Jėzaus doktrinos jie rėmėsi žodiniu mokymu. Net kalba, kuria buvo parašytas Naujasis Testamentas, helenistinė (arba Aleksandrijos literatūrinis dialektas), yra įrodymas, kad tai buvo graikiško išsilavinimo žmonių darbas. Kiek dabar galima nustatyti, ankstyviausias Naujojo Testamento rašytojas buvo Paulius. Pauliaus laiškai, kurie neabejotinai priklauso jam, yra laiškai romiečiams, korintiečiams ir galatams; labiausiai abejotini tarp jų yra laiškai Timotiejui, Titui ir Filemonui. Yra laiškų, priskiriamų kitiems apaštalams, tokiems kaip Jokūbas, Petras, Jonas ir Judas, ir šie, žinoma, pagal jų rašytojų partinę priklausomybę, atstovauja pažiūroms, priešingoms Pauliaus pažiūroms. Jie yra vėlesnės datos nei Pauliaus laiškai ir vargu ar gali būti priskiriami apaštalams, kurių vardai jiems suteikti. Aleksandrijos mokyklai reikia priskirti Laišką hebrajams, kuris skiriasi nuo Pauliaus raštų tuo, kad laiko Senąjį ir Naująjį Testamentus ne priešingybėmis, bet vienas kito papildymu.

Be laiškų, Jono Apreiškimas (Apokalipsė) yra seniausia Naujojo Testamento knyga. Parašyta Senojo Testamento pranašo dvasia, ji išreiškia žydo pasipiktinimą romėnais Jeruzalės apgulties metu ir prieš pat jos sugriovimą 70 m.; joje yra pranašystė, kad ne Jeruzalė, bet Babilono ištvirkėlė (Roma) kartu su visu pagonišku pasauliu žus ugnyje, kraujyje ir griuvėsiuose; bet kad iš Dangaus bus nuleista nauja ir šlovinga Jeruzalė, palaimintųjų buveinė, „avinėlio nuotakos“ sostas. Po Jeruzalės sugriovimo Apokalipsę iš naujo perrašė nežinoma ranka krikščioniška prasme. Kaip visi žino, knygos pranašystės neišsipildė; tačiau jos fantastiškus, liguistus vaizdinius entuziastai nuo to laiko aiškino kaip neklystamus įspėjimus apie ateities įvykius; ir daugelis jos puslapių tyrinėtojų prarado tą kruopelytę proto, kurią turėjo, bandydami išsiaiškinti jos prasmę.

Kiti istoriniai Naujojo Testamento raštai susideda iš keturių Evangelijų ir Apaštalų darbų. Dabar akivaizdu, kad kai laikui bėgant žodinės tradicijos buvo užrašytos, Jėzaus kalbos, kurios nuostabiu paprastumu ir nuostabiu aiškumu išreiškė labai daug keliais žodžiais, turėjo būti perduotos kur kas autentiškesne forma nei jo darbų istorija; ir kad tarp jo kalbų tos, kuriose buvo bendrojo taikymo tiesų, buvo įsimintos tiksliau nei tos, kurios išreiškė asmenines pažiūras – pavyzdžiui, tos, kuriose jis skelbiasi esąs Mesijas. Seniausi rašytiniai pasakojimai apie jo gyvenimą ir darbą mums prarasti amžiams; jie, be abejonės, buvo parašyti ta kalba, kurią vartojo Jėzus ir jo mokiniai, aramėjų, hebrajų kalbos seserimi. Iš esamų Evangelijų, parašytų graikiškai, pirmosios trys, vadinamos „sinoptinėmis“ (t. y. sutariančiomis), remiasi viena senesne originalia evangelija ar pasakojimu; trečioji, Jono evangelija, stovi atskirai. Naujoji kritika laiko Morkaus evangeliją pačia seniausia: joje yra beveik vien faktų pasakojimai, užrašyti iš atminties, su atsiradusiais pagražinimais ir pakeitimais; tačiau Morkus pateikia mažai Jėzaus kalbų; jis nieko nesako, nieko nežino apie jokį antgamtinį Jėzaus gimimą ir laiko jį tiesiog žmogumi. Morkaus evangelija yra kitų dviejų sinoptinių evangelijų pagrindas, kurios iš jos ima pasakojimą, o abi prideda kalbas. Evangelija pagal Matą suteikia kalboms judėjų-krikščionių atspalvį; Evangelija pagal Luką (kuris taip pat parašė Apaštalų darbus) – pagonių-krikščionių atspalvį: tačiau jos abi svyruoja tarp nuomonių, kad Jėzus yra Dievas ir žmogus, ir kad jis tėra žmogus. Tačiau evangelinė literatūra buvo iškelta iš šios svyravimo būsenos ketvirtosios Evangelijos. Ši Evangelija nešioja judėjų-krikščionių apaštalo Jono vardą, bet klaidingai, nes ji kilo Aleksandrijos mokykloje ir buvo parašyta tikriausiai 160–170 m. Aleksandriečiai, kaip matėme, buvo linkę visus faktų pasakojimus, tikrus ar pramanytus, paversti protinėmis sąvokomis ir todėl gyveno idėjų debesų pasaulyje. Tuo tarpu, kai pirmieji apaštalai Nazarietį laikė tik žmogumi, o Pauliui ir evangelistams Matui bei Lukui jis buvo dievažmogis, Jono evangelija padaro jį Dievu, o jo egzistavimą žemėje apčiuopiamu žmogaus pavidalu vaizduoja kaip tik praeinantį incidentą. Todėl ji skelbia jį „Žodžiu“ (Logos), kurį atrado Filonas Judėjas; kuris Logosas ne tik buvo „pradžioje“ pas Dievą, bet buvo pats Dievas. Ketvirtosios Evangelijos autoriui įvykių Jėzaus gyvenime pasakojimas yra antraeilis dalykas, tarnaujantis tik kaip fonas jo paties ypatingoms doktrinoms. Taigi Jėzaus dieviškumo doktrina yra graikų įtakos rezultatas.

Be šių keturių visuotinai priimtų Evangelijų, keletas kitų vienoje ar kitoje vietoje, vienu ar kitu metu buvo laikomos apreikštais raštais. Jos parašytos kai kurios aramėjiškai, kai kurios graikiškai, kai kurios lotyniškai, ir, nusprendus dėl jų nekanoninio pobūdžio, buvo priskirtos prie apokrifų. Jų turinys, išskyrus keletą ištraukų, rodančių tam tikrą minties pakilumą, dažniausiai yra lėkštas ir beskonis, panašus į tuos trivialius stebuklų pasakojimus, kuriuos randame kanoninėse Evangelijose, tokius kaip vandens pavertimas vynu, figmedžio prakeikimas, Petro žuvų laimikis ir t. t.; arba jos yra dar menkesnės rūšies ir pasakoja apie daugybę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė vaikystėje. Taip pat yra apokrifinių Apaštalų darbų, apokrifinių Apokalipsių ir apokrifinių Laiškų, visi jie yra tai, ką dabar vadintume „pamfletais“, sukurtais ginant partijų interesus bažnyčioje.

Tačiau Jono evangelijos „Žodis“ tapo slaptažodžiu visų partijų susivienijimui. Įtakos, atvedusios tūkstančius pagonių į Bažnyčią, buvo per stiprios, kad judėjų-krikščionių partija galėtų joms pasipriešinti. Todėl mažoji judėjų-krikščionių kaimenė neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik grįžti į judaizmą arba tapti pagonimis krikščionimis – nebent jie būtų pasirengę kentėti pastarųjų ekskomuniką. Tik mažos žydų krikščionių kūno dalelės išsilaikė kaip atskiros sektos, tuo tarpu nuolat gausėjančių pagonių krikščionių sąjunga, dabar vadinama „Katalikų“ bažnyčia, pašalino iš bažnyčios „eretikus“ ir iškėlė „naująjį įstatymą“ priešpriešoje senajam kaip savo neliečiamą pamatą. Taip atsirado dabartinis Naujojo Testamento knygų rinkinys, „Katalikų Bažnyčiai“ apie antrojo amžiaus pabaigą atskyrus apokrifinius raštus nuo kanoninių. Tačiau vis dar ilgą laiką dėl atskirų knygų pobūdžio buvo ginčijamasi, ir Jono „Apreiškimas“ kartu su keliais Laiškais iki pat naujųjų laikų skirtingų asmenų ar partijų buvo laikomi apokrifiniais. Tik susirinkimų ir popiežių dekretams esame dėkingi už tai, kad šiandien egzistuoja kanoninis Raštų rinkinys ir kad Kanono knygos laikomos įkvėptomis.

7. BAŽNYČIOS ELEMENTAI.

Šiuo būdu krikščionybė išsivystė iš senovės pasaulio slaptųjų draugijų. Pirmieji krikščionys, persekiojimų metu, patys tam tikra prasme buvo slapta draugija. Jų garbinimas turėjo iš esmės mistinį pobūdį. Taip nebuvo nuo pradžių. Jėzaus mokymuose nėra nė žodžio apie dieviškąją tarnystę ar kultus; jo likę gyvi mokiniai nežinojo jokio kito kulto, išskyrus žydų, ir jie rinkdavosi „laužyti duonos“ savo namuose be jokio parado. Tik krikščionims buvus pašalintiems iš sinagogų, tarp jų išsivystė savitos apeigos. Tarp jų atsirado pranašų, kurių įkvėpti žodžiai buvo pagrindinis religinės tarnystės bruožas. Buvo giedamos psalmės, dar ne didingomis, įspūdingomis Viduramžių melodijomis, bet „tęsiamais, iš dalies nosiniais dejuojančiais tonais, vis dar įprastais Rytų kraštuose – tonais, kurie nepaklūsta jokiai muzikinei harmonijai“. Be to, žmonės tada „kalbėjo kalbomis“ arba bent jau entuziazmo įkarštyje padrikai bėrė „dangų šturmuojančius žodžius“, kurių niekas, nei kalbėtojas, nei klausytojas, negalėjo gerai suprasti; ir žmonės „pranašavo“, ypač apie pasaulio pabaigą, kurios per lėtas atėjimas kėlė daug nuostabos tomis dienomis. Visos šios kvailystės pamažu užleido vietą valingų vyrų, tokių kaip Paulius, pastangoms. „Žodžiai susirinkime“ ir Viešpaties Vakarienė (arba Meilės puota) pasitraukė į antrą planą, ir vakarienė tapo tiesiog Gelbėtojo mirties atminimu, o galiausiai išsivystė į sakramentą, turintį „misterijos“ pobūdį; t. y. veiksmą, kuris turi likti nesuvokiamas žmonėms, nors patys žmonės jį ir sugalvojo. Krikštas buvo susietas su vakariene kaip sakramentas, ir misterijos buvo padaugintos. Jau matėme, kaip atsirado Įsikūnijimo ir Prisikėlimo misterijos, būtent, iš būtinybės suteikti Jėzui dievybės antspaudą, nes be to krikščionybė niekada nebūtų pasiekusi vadovaujančios vietos pasaulyje. Kaip prie šių misterijų grynai žmogiškais Nikėjos sinodo dekretais buvo pridėta pati aukščiausia ir nesuprantamiausia misterija iš visų – Trejybės misterija; kaip dėl neįmanomumo susitarti dėl to Katalikų Bažnyčia suskilo į Romos ir Graikų, arba Vakarų ir Rytų bažnyčias; kaip Vakarų Bažnyčioje Romos vyskupai pasiekė viršenybę; visa tai priklauso ne misterijų istorijai, bet Bažnyčios istorijai.

PENKTA DALIS.
PSEUDOMESIJAS. MELAGINGAS PRANAŠAS.

1. APOLONIJAS TIANIETIS.

Didelė turėjo būti graikų nuostaba, kai staiga skirtingose plačiosios Romos imperijos vietose iškilo bendruomenės, skelbiančios kenčiantį ir mirštantį dievą Jasioną naujojo amžiaus gelbėtoju – Jasioną, kuris žydo pavidalu, visiškai nežinomas už savo šalies ribų, visai neseniai buvo nukryžiuotas; tuo tarpu kai Jasionas, kaip gerai žinojo visi Eleusino ir Samotrakės misterijų Įšventintieji, buvo prieš daugybę amžių užmuštas Dzeuso žaibu. Ir vis dėlto gyventojai diena po dienos perėmė tikėjimą nukryžiuotu žydu, Dievo Sūnumi, stebukladariu, kuris prisikėlė iš kapo, kuris įžengė į dangų. Ir dėl jo mokymo, nors galiausiai tai tik papildė Pitagoro, Sokrato, Platono mokymą, kilnios graikų dievų statulos virto nuo savo pjedestalų. Ar Grožis turėjo griūti, kad užleistų vietą Gėriui? Argi abu negalėjo stovėti vienas šalia kito? Ir jei reikėjo Dievo sūnaus ir stebukladario, argi nebuvo galima jo rasti nepaverčiant Griausmavaldžio Dzeuso to baisaus žydų Jahvės nuo Sinajaus kalno auka?

Ir tokį Dievo sūnų bei stebukladarį jie rado. Pagonių pranašas Apolonijas Tianietis buvo Jėzaus amžininkas ir buvo giliai gerbiamas. Ir, kaip atsitiko, tam tikras mokytas graikas, Flavijus Filostratas, parašė pagonišką evangeliją apie šio graikų šventojo gyvenimą, ne kaip priešiškas krikščionims, ir ne kaip norintis įrodyti jų doktrinos klaidingumą, bet su tikslu ateiti į pagalbą nykstančiai pagonybei ir kuriam laikui užkirsti kelią jos nuvertimui krikščionybe. Norint pasiekti šį tikslą, neturėjo būti minima krikščionybė ar jos autorius, kad Olimpas vėl galėtų iškilti visa savo senovine šlove ir triumfuoti prieš Sinajų ir Taborą. Filostratas savo veikalą sudarė, kaip pats teigia, iš Apolonijo mokinio, tam tikro Damio, kilusio iš Ninevės, užrašų, imperatoriaus Septimijaus Severo žmonos Julijos Domnos įsakymu. Kuri jo veikalo dalis buvo sudaryta iš medžiagos, paimtos iš Damio užrašų, ir ką jis pridėjo iš savo fantazijos, niekada negalėsime nustatyti. Tačiau jis parodė tikrą įžvalgą pavaizduodamas savo herojų kaip pitagoriečių sekėją. Todėl jis vaizduoja Apolonijų kaip netiesiogiai semiantį savo išmintį iš seniausių misterijų, Egipto misterijų, ir iš gerbiamų graikų šventųjų sąjungų.

Apolonijas gimė Tianoje, Kapadokijos mieste. Prieš jo gimimą, sako Filostratas, dievas Protėjas pasirodė jo motinai ir pasakė jai, kad vaikas, kuris netrukus išvys šviesą, yra pats Dievas. Tai įvyko pievoje, kur, pririnkusi gėlių, ji užmigo, o gulbės susirinko aplink ją ir užgiedojo savo giesmę. Kai vaikas užaugo, jis tapo griežtu pitagoriečių gyvenimo taisyklės laikytoju, susilaikydamas nuo mėsos ir vyno bei dėvėdamas lininius drabužius. Jo buveinė buvo šventykla, skirta Asklepijui, gydymo dievui. Nevertus dovanų aukotojus dievui jis išvydavo, ir gydydavo tuos ligonius, kurie atgailavo dėl savo nusižengimų. Jis atmetė graikų mitologiją kaip pasakišką, daug labiau vertindamas Ezopo pasakėčias, ir jo vienintelė malda buvo skirta saulei. Jis atsisakė priimti iš tėvo paveldėtą turtą ir užsidėjo sau tylos įžadą keleriems metams. Savo ilgų kelionių metu jis visada apsistodavo šventyklose, taisydavo piktnaudžiavimus atliekant dieviškąją tarnystę, dėstydavo savo mokymus trumpais sakiniais, suburdavo aplink save mokinius, iš kurių vienas buvo netikras ir išdavikas; stojo persekiojamųjų pusėn ir atitaisydavo engiamųjų skriaudas. Visur jis suprasdavo vietinių gyventojų kalbas jų nesimokęs, ir net skaitydavo žmonių mintis; tačiau gyvūnų kalbą jis išmoko iš Mesopotamijos arabų. Įžengus į tą šalį, muitininkas paklausė jo, ar jis turi su savimi ką nors, kas apmokestinama. Apolonijus atsakė, kad jis nešiojasi teisumą, susilaikymą, vyrišką sielą ir kantrią dvasią – ir paminėjo daugybę kitų dorybių. Niūrus mokesčių rinkėjas, kuriam nerūpėjo niekas, kas buvo už jo pareigų ribų, palaikė dorybių vardus moterų vardais, sakydamas: „Štai, tavo tarnaitės visos įrašytos knygoje.“ Bet Apolonijas ramiai nuėjo savo keliu, trumpai pastebėdamas: „Jos ne tarnaitės, bet aukštos kilmės damos“; ir nesumokėjo mokesčio už savo idealias prekes. Nepaisant jo atvirumo kalboje, tos šalies karalius su juo elgėsi labai pagarbiai. Jis pasakė karaliui, kad jis geriausiai sustiprins savo karališkąją galią pagerbdamas daugelį ir pasitikėdamas tik keletu. Karalius, kuris sirgo, paguostas pranašo, prisipažino, kad buvo išlaisvintas nuo nerimo ne tik dėl savo karalystės, bet ir dėl mirties. Iš Babilono Apolonijas pasuko link Indijos, ir ten, pasak labai pagražintos istorijos, matė žmones keturių ar penkių uolekčių ūgio, taip pat žmones, kurie buvo pusiau balti ir pusiau juodi; matė ir įvairaus dydžio drakonus. Jis nuolat vedė su Damiu, vieninteliu jį lydėjusiu mokiniu, pamokančius pokalbius apie gyvūnus ir žmones, kuriuos jie sutiko. Indijos karalius, apakintas pranašo genijaus spindesio, jo akivaizdoje nedėvėjo karūnos. Su bramanais, apie kurių daugelį burtininkavimo triukų pasakojama, pvz., skraidymą oru arba palietus lazdelėmis priverčiant žemę pašokti į viršų, Apolonijas keitėsi išmintimi; ir kadangi, Damio nuomone, bramanų išmintis buvo kilusi iš Pitagoro, tai, žinoma, iš Pitagoro jie gavo ir savo metempsichozės doktriną. Sužinome, kad Apolonijas taip pat puoselėjo tą keistą idėją ir įsivaizdavo, kad kadaise buvo indų mokesčių rinkėjas, ir buvo įpratęs pasakoti apie daugelį to savo gyvenimo etapo įvykių. Be to, jo akivaizdoje bramanai gydė apsėstuosius, luošus, aklus ir sunkiai gimdančias moteris rankų uždėjimu ir duodami gerus patarimus – praktikos, panašios į tas, kurias mūsų laikais naudoja vadinamieji simpatetikai. Apolonijas grįžo į Babiloną ir Ninevę, keliaudamas per pasakiškas žemes, o tada nukeliavo pas Mažosios Azijos jonėnus. Apolonijas išvijo iš Efeso ten siautusią epidemiją, pareikalaudamas, kad piliečiai užmėtytų akmenimis elgetą, kuriame jis įžvelgė demoną, ligos priežastį; kaltininkas po akmenų kruša pavirto šunimi. Plaukdamas jūra į Graikiją, išminčius Apolonijas pribloškė savo bendrakeleivius istorija, kad jam pasirodė Achilas penkių uolekčių ūgio ir jo akyse išaugo iki dvylikos uolekčių. Atėnuose, kur jis atvyko per Eleusino misterijas, žyniai atsisakė jį įšventinti, nes jis buvo burtininkas; tada Tianos Išminčius jiems pasakė, kad jis jau žino apie misterijas daugiau nei žyniai. Tai juos išgąsdino, ir jie norėjo atšaukti savo atsisakymą; bet dabar atėjo Apolonijaus eilė jiems atsisakyti, tad jis atidėjo savo įšventinimą kitam kartui, bet viešose kalbose leido savo šviesai šviesti prieš atėniečius. Atėnuose taip pat buvo apsėstas jaunuolis, kuris juokėsi ir verkė be priežasties. Apolonijas, atpažinęs tikrąją negalavimo prigimtį, kurios niekas kitas neįtarė, rūsčiu žvilgsniu ir grasinančiais žodžiais stojo prieš demoną, kuris tada pabėgo ir savo pasitraukimo ženklan nuvertė statulą, kurios niekas nelietė. O jaunuolis, trindamasis akis, tarsi pabudęs iš miego, pasirodė esąs pagydytas. Korinte Išminčius atpažino gražaus jaunuolio nuotakoje lamiją arba empusą; t. y. vieną iš šmėklų klasės būtybių, kurios persekiodavo žmones ir, apsimetusios juos įsimylėjusios, nuvalgydavo mėsą nuo jų kaulų. Apolonijo akivaizdoje visi jos kerai ir visi jos parankiniai dingo, o šmėkla buvo demaskuota ir prisipažino savo piktus kėslus. Olimpinėse žaidynėse šis Pitagoro filosofijos apaštalas taip pat pamokslavo. Jo sekėjų gretos padidėjo prisijungus keliems nariams su jų vergais; juos jis vadino savo „bendruomene“. Su jais jis nuvyko į Romą, kur tuo metu valdė liūdnai pagarsėjęs Neronas, uždraudęs filosofiją, kurią priskyrė būrimui. Tačiau vienas tirono tarnybos asmuo, sužavėtas keliautojo išminties, leido jam skaityti paskaitas šventyklose, ir į šias paskaitas rinkosi didelė minia. Bet vienas iš jo mokinių, lydėjęs jį iš Korinto ir Romoje išdrįsęs viešai pasmerkti Nerono elgesį ir vyraujantį amoralumą, buvo išvytas iš miesto Tigelino, imperatoriaus asmens sargybos kapitono ir ištikimo tirono įrankio, o pats Apolonijas buvo stebimas. Tačiau ne tik nieko nebuvo galima prieš jį įrodyti; jo išmintis net kraujo ištroškusius parankinius pripildė susižavėjimo, nors jis jiems sakė tik rūsčią tiesą. Pavyzdžiui, Tigelino paklaustas, kodėl jis nebijo Nerono, jis atsakė: „Dievas, kuris padaro jį baimės objektu, padarė mane bebaimį.“ Paklaustas, ką mano apie Neroną, atsakė: „Geriau nei jūs; jūs manote, kad jis gabus dainuoti, aš – tylėti.“ Tada Tigelinas tarė: „Eik, kur nori; tu stipresnis už bet kokią mano galią.“ Romoje mirus nuotakai, kūnas buvo gabenamas į laidojimo vietą. Apolonijas liepė nešėjams sustoti, palietė mergelę, ištardamas keletą slaptų žodžių, ir pašaukė ją atgal iš mirties. Pats Filostratas abejoja, ar mirtis nebuvo tik tariama. Tada filosofas nukeliavo į Gibraltaro sąsiaurį, iš kur perkeliavo Ispaniją, Siciliją ir Graikiją, o paskui vėl aplankė Egiptą. Aleksandrijoje jis atpažino nekaltąjį tarp aštuonių nusikaltėlių, užtarė jį ir pasiekė, kad vyro egzekucija būtų atidėta iki paskutinės akimirkos; tada atėjo įsakymas pasigailėti jo gyvybės; jis buvo prisipažinęs tik kankinamas. Pasakojama taip pat, kad Apolonijas, aplankęs Vespasianą Aleksandrijoje, „padarė jį Cezariu“, taip suteikdamas Romos imperijai dar kartą, po ilgos pertraukos, teisingą valdovą; tačiau po Vespasiano pakėlimo į sostą filosofas atvirai pasakė jam tiesą, kai imperatorius kaip neteisingą privilegiją panaikino Graikijos laisves, kurias Neronas kaprizingu nuotaikos proveržiu buvo suteikęs Olimpinių žaidynių proga. Palikęs Egiptą, Apolonijas nukeliavo į Etiopiją aplankyti gimnosofistų, kurie gyveno savotiškoje mažoje savo respublikoje ant kalno ir vadovavo garsiai mokyklai. Tikriausiai todėl, kad jie buvo mažiau pasipūtę, vaikščiojo nuogi ir neatlikinėjo jokių magiškų žygdarbių, mūsų Išminčius laikė juos mažiau išmintingais nei bramanus ir turėjo bevaise polemiką su jais dėl santykinio graikų ir egiptiečių meno pranašumo, pirmiesiems vaizduojant dievus panašius į žmones, antriesiems – į gyvūnus. Tame regione Apolonijas išvarė satyrą, kuris, kaip kalbėta, nužudė dvi moteris. Tuo metu, kai Titas užėmė Jeruzalę, Apolonijas atsitiktinai buvo to miesto apylinkėse ir gyrė Romos generolą už jo „nuosaikumą“ (nors tai buvo keistas nuosaikumas, sulyginęs didįjį miestą su žeme). Titas atsakė: „Aš užkariavau Solymą (Jeruzalę); tu užkariavai mane“, ir po to įdarbino Apolonijų savo patarėju. Tarse jis ne tik išgydė jaunuolį nuo pasiutligės, bet ir šunį, kuris jam įkando.

Drąsiai pasmerkęs imperatorių Domicianą Efese, Apolonijas buvo išduotas savo mokinio Eufrato, ir prieš jį buvo surengtas sąmokslas. Jis tuojau pat sėdo į laivą plaukti į Romą, kad susidurtų su tironu jo rūmuose. Romoje jis buvo įmestas į kalėjimą ir su juo elgtasi labai šiurkščiai; tačiau jis labai energingai gynėsi nuo kaltinimų, kuriuos pateikė jo kaltintojas, ir buvo išteisintas. Tada jis išsakė tiradą priekaištų Domiciano parankiniams ir staiga stebuklingai dingo iš teismo salės, tą pačią dieną pasirodydamas Neapolio apylinkėse, kur turėjo draugų. Iš Neapolio jis nuvyko į Efesą; ten, ekstazėje, jis matė Domiciano nužudymą, tą akimirką vykstantį Romoje; tada jis mirė. Niekas nežinojo, kokio amžiaus jis sulaukė, ar 80, ar 100 metų, nei laiko, nei vietos, nei būdo, kaip jis mirė. Pasak Filostrato, po mirties jis pasirodė jaunuoliui iš savo gimtojo miesto Tianos, kuris abejojo sielos nemirtingumu ir šaukėsi Apolonijo paaiškinti šį reikalą; tačiau kitiems esantiems asmenims jis buvo nematomas.

2. ALEKSANDRAS, NETIKRAS PRANAŠAS.

Nenuostabu, kad šalta, griežta Apolonijo dorybė ir išmintis, gana tuščia religija ir nerangūs stebuklai nei sukūrė jam mokyklos, nei išlaikė pagonių religiją ant kojų; ir nors trečiojo amžiaus imperatoriai, nuo Karakalos iki Diokletiano, pašventino jam šventyklas, o vienas iš jų, Aleksandras Severas, pastatė jo biustą kartu su Mozės, Sokrato ir Jėzaus biustais savo privačioje koplyčioje, vis dėlto Tianos Išminčius greitai buvo užmirštas, o su juo, deja! ir jo kilnios drąsos tironų akivaizdoje atminimas. Kita vertus, jo praktikuojamas šarlatanizmas tapo vis labiau kasdienybe, kol galiausiai numetė visas kaukes. Ar dėl šio rezultato kalti jo mokiniai, kurie, kaip ir kito mokytojo mokiniai, labiau vertino jo stebuklus nei mokymus, yra klausimas, kurio negalima išspręsti; tačiau faktas tas, kad netrukus po jo mirties (pirmojo amžiaus pabaigoje) daugybė apgavikų, prisidengę religijos apsiaustu, pradėjo verstis savo amatu. Satyrikas Lukianas, gyvenęs antrame amžiuje ir šaipęsis iš visko – religijos ir filosofijos, dievų ir žmonių, pagonių ir krikščionių – įamžino šių pseudopranašų kvailystes.

Geriausiai žinomas iš jų buvo Aleksandras iš Abonoticho Mažojoje Azijoje, žmogus, pasak Lukiano, didesnis apgavystėje nei jo bendravardis, Pilypo sūnus, didvyriškume. Jis buvo stambus, gražus vyras ir skrupulingai rūpindamasis savo veido oda, plaukais ir barzda, sustiprino gamtos jam suteiktą pranašumą. Tačiau jo charakteris buvo „melo, apgavystės, priesaikos laužymo ir visokių žemų triukų mišinys“. Vaikystėje jis buvo pameistriu pas vieną šarlataną iš Tianos, atsimetusį Apolonijo mokinį (kurio gyvenimą, beje, Lukianas, gyvenęs arčiau jo laikų nei Filostratas, vadina „komedija“), ir jo buvo apmokytas visų gudrybių, kuriomis galima pergudrauti ir apgauti savo artimą. Po mokytojo mirties Aleksandras pradėjo savo verslą. Makedonijoje jis įsigijo vieną iš didelių nepavojingų gyvačių, randamų toje provincijoje, ir grįžo į gimtąjį miestą – Abonotichą – ten įkurti „orakulo fabriko“, kaip jį vadina Lukianas. Chalkedone jis slapta pakelėje padėjo lentelę su įrašu, kad dievas Asklepijus su savo tėvu Apolonu netrukus bus Abonotiche; šios lentelės radimas sukėlė didelį susijaudinimą. Tuo tarpu Aleksandras gimtinėje vaikščiojo su ilgomis, garbanotomis sruogomis, krintančiomis ant pečių, dėvėdamas purpurinį rūbą su baltais dryžiais ir ginkluotas kardu. Jo kvaili miestiečiai, nors pažinojo jo tėvus, kurie buvo neturtingi, patikėjo juo, kai jis pasiskelbė esąs Persėjo palikuonis, ir išgirdę apie lentelę ėmėsi statyti šventyklą Asklepijui. Tarp šventyklos pamatų akmenų Aleksandras slapta padėjo žąsies kiaušinio kevalą, kuriame buvo ką tik išsiritusi gyvatė; tada su laukiniais dievo įkvėpto entuziasto gestais nuskubėjo į turgaus aikštę ir ten paskelbė žmonėms, kad Asklepijus ką tik gimė šventykloje gyvatės pavidalu. Kad įrodytų savo orakulo teisingumą, jis iškėlė prieš juos kiaušinį su gyvate. Paskelbus šią stebuklingą naujieną, minia plūstelėjo į turgaus aikštę. Aleksandras liepė pastatyti lentų trobelę, kurioje atsisėdo ant atlošiamos kėdės; tada pasiėmęs jau minėtą didelę gyvatę, kurią laikė paslėpęs, užsidėjo ją ant krūtinės, užmovė jai ant galvos lininę kaukę, nudažytą taip, kad primintų žmogaus veidą, kurios burna atsidarydavo ir užsidarydavo patraukus virvelę, ir paskelbė žmonėms, kad naujagimis dievas jau užaugo iki tokio didumo ir dabar yra pasirengęs teikti orakulus. Iš visos Mažosios Azijos ir Trakijos žmonės tūkstančiais plūdo pamatyti stebuklo. Mistinė trobelės prieblanda ir dirbtinės šviesos magiški efektai sustiprino įspūdį, kurį šarlatanas ir jo gyvatė darė žmonėms. Kas norėjo gauti dievo orakulą, turėjo užrašyti savo klausimą ant lentelės, kuri tada būdavo užantspauduojama vašku ir įteikiama pranašui. Kai žmonės pasitraukdavo, jis ištirpdydavo antspaudus, perskaitydavo klausimus, parašydavo atsakymus, tada vėl užantspauduodavo lenteles ir grąžindavo jas (su atsakymais), antspaudams atrodant nepaliestiems. Mokestis už orakulus buvo drachma ir aštuoni obolai (apie 25 centus), o metinės pajamos siekė septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt tūkstančių drachmų (tarkime, 15 000 dolerių), tačiau iš šios sumos jis turėjo mokėti daugybei padėjėjų ir bendrininkų. Kai šventykla buvo baigta, Aleksandras perkėlė savo verslą ten.

Tačiau jo teisė į visuomenės pagarbą neliko be iššūkių. Epikūrininkai, kurie nekentė bet kokių apgavysčių ir tikėjo, kad malonumas yra vienintelis gyvenimo tikslas, apie kurį verta galvoti, parodė savo priešiškumą pranašui, ir savo ruožtu buvo jo pasmerkti kaip ateistai ir krikščionys. Kad apsaugotų savo reputaciją, jis papildė savo repertuarą. Pirma, jis pradėjo teikti orakulus viva voce (balsu), bendrininkui už širmos kalbant atsakymus į vamzdelį, pasibaigiantį ties gyvatės kaukės burna. Tačiau mokestis už tokius orakulus buvo didesnis, ir jie buvo teikiami tik iškiliems asmenims. Aleksandro šlovė pasiekė net Romą, ir mulkiai iš to apšvietos centro atvykdavo pasikonsultuoti su gyvate-dievu. Vienas iš šių tuščiagalvių piligrimų iš Romos paklausė orakulo, kokią moterį jis turėtų vesti. Orakulas įvardijo Aleksandro dukterį; taigi jis ją vedė ir aukojo hekatombas (dideles aukas) savo uošvei, nuotakos motinai, kaip mėnulio deivei, nes Aleksandras skelbė ją tokia esant. Padrąsintas daugybės ne mažesnių sėkmių, pranašas įsteigė daugybę mistinių švenčių, iš kurių pašalino visus netikinčius Dievu, pavyzdžiui, epikūrininkus ir krikščionis. Šiose šventėse buvo dramatiškai vaizduojamas Asklepijo gimimas ir Aleksandro bei Mėnulio deivės vestuvės, nors galbūt kiek per daug realistiškai. Pranašas taip pat teigė esąs Pitagoro reinkarnacija, ir kaip įrodymą rodė savo šlaunį, aptrauktą paauksuota oda. Jo gyvenimas buvo ištisinis ištvirkavimas. Laikui bėgant jis pradėjo rengti tai, ką dabar vadintume „tamsiaisiais seansais“; tai yra, jis sėdėdavo visiškoje tamsoje ir atsakydavo į klausimus, pateiktus raštu ant užantspauduotų lentelių. Kadangi jis visiškai negalėjo perskaityti klausimų, jo atsakymai (orakulai) dažniausiai buvo reiškiami nesuprantama kalba. Lukianas kartą išbandė jo galias pateikdamas jam vieną klausimą: „Kada Aleksandras bus pagautas sukčiaujant“, užrašytą ant aštuonių lentelių; jis gavo aštuonis skirtingus atsakymus, visi nesusiję su tema. Jis nepraleido progos demaskuoti apgaviką ir mokyti žmones, remiantis jų pačių pojūčių įrodymais, kad tas žmogus yra vulgaraus apgavikas. Niekšas apsimetė švelniai draugaująs su savo priešininku, bet papirko laivo, kuriuo plaukė Lukianas, vairininką, kad išmestų jį už borto; tačiau žmogus neturėjo drąsos to padaryti. Lukianas norėjo, kad apgavikas būtų teisiamas už šį nusikaltimą, bet prokonsulas patarė jam nesikreipti į įstatymą, nes Aleksandras buvo per daug mėgstamas pareigūnų ir visuomenės. Abonoticho miestas nukaldino monetas su Asklepijo gyvatės atvaizdu, o pseudopranašas sulaukė septyniasdešimties metų, iki pat pabaigos mėgaudamasis nesumažėjusia žmonių pagarba.

Po Aleksandro atsirado daugybė apgavikų, ir kur tik trūko tikrų, fiktyvius pseudopranašus sugalvodavo satyriniai rašytojai, pavyzdžiui, Lukiano Peregrinas, atsimetęs krikščionis, kuris pasiaukoja mirti ugnyje, kad pelnytų šlovę. Tai buvo beprotiškas pasaulis. Buvo išrasta daugybė naujų misterijų, ir žmonės miniomis plūdo įšventinimui. Apulėjaus „Aukso asilas“ yra ryški satyra apie šį misterijų pamišimą. Šiam laikotarpiui priklauso gnostikai, kurių doktrinos buvo judaizmo, pagonybės ir krikščionybės mišinys; manichėjai, kurie suteikė krikščionišką laką persų ugnies garbinimui; kabalistai, kurie sukrovė didžiulę krūvą niekalų, gautų iš hebrajų Biblijos žongliruojant jos sakiniais, žodžiais, raidėmis ir skaičiais. Tarp šios doktrinų painiavos pagonių religijos smuko, judaizmas prarado savo gimtąją žemę, o krikščionybė suskilo į nesuskaičiuojamą daugybę sektų – blogis, kurio negalėjo ištaisyti net dirbtinė Bažnyčios vienybė po Apaštališkuoju Sostu.

ŠEŠTA DALIS.
RITERIAI TAMPLIERIAI.

1. VIDURAMŽIAI.

Pliūptelėjus krikščionybei, pagonių misterijos visur baigėsi, ir jų vietą užėmė krikščioniškos misterijos. Tiesa, krikščionys, jų tikėjimui tapus valstybiniu, nebesudarė slaptos draugijos; tačiau vis dėlto buvo daugybė mistinių doktrinų ir nesiliaujančių partijų bei sektų kovų – arijonų ir atanazininkų, pelagijonų ir semipelagijonų, nestoriečių, monofizitų ir monotelitų, adopcionistų, priscilijonų ir donatistų, jau nekalbant apie kitus, dėl Kristaus prigimties, dėl klausimo, ar Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar lygiai iš Jo ir Sūnaus; ar siela išganoma gerais darbais, ar Dievo malone, ir taip toliau be galo. Šie ginčai taip užėmė visų protus, kad nebereikėjo slaptų draugijų. Teologija, t. y. kova dėl tikėjimo išpažinimo, ir karas, t. y. kova dėl valdžios, buvo Viduramžių užsiėmimai. Vienuoliai ir riteriai buvo dvi didžiosios to meto klasės, su Popiežiumi kaip aukščiausiuoju vadovu vienoje pusėje ir Imperatoriumi kitoje.

Visos turimos žinios Viduramžiais buvo naudojamos Bažnyčios tarnystei, todėl mokslas miegojo nuo barbarų migracijos iki spaudos išradimo. Per tą tūkstančio metų laikotarpį prie žmonijos žinių sumos nebuvo nieko pridėta. Tik arabų ir žydų gydytojai stengėsi išsaugoti intelektinį turtą, paveldėtą iš senovės graikų. Kalbant apie krikščioniškąjį pasaulį, jis buvo paskendęs gilioje intelektinėje tamsoje, ir Šviesos Doktrina, kurią paskelbė Dailidės Sūnus, pasimetė tarp smulkių ginčų ir tuščių interpretacijų, kol galiausiai jos griežtai monoteistinis pamatas buvo pamirštas, ir liko matomas tik etninio misticizmo ir doktrinų, tokių kaip Trejybė, Įsikūnijimas, Prisikėlimas ir Įžengimas į dangų, pasiskolintų iš Egipto ir Graikijos mitologijos, antstatas.

Ir šis etninis-mistinis statinys įgavo niekada anksčiau neprilygstamą spindesį ir galią, todėl sistema buvo priskirta dieviškajam įsikišimui, nors jos grynai žmogišką kilmę buvo galima lengvai atsekti. Pagrindinė etninio misticizmo idėja buvo ieškoti tariamai „prarastos dievybės“, ją rasti ir su ja susivienyti. Ir ta pati idėja glūdėjo krikščioniškojo misticizmo pagrinde, ir būtent pasitelkiant šią idėją ir išreiškiant ją ryškiais pasiekimais, šis misticizmas pasiekė savo aukščiausią triumfą, ir, padedamas popiežystės, plačiausią įtaką. Šis naujas mistinės idėjos įkūnijimas buvo matomas Kryžiaus žygiuose, prie kurių prisijungė krikščionys mistikai, eidami ieškoti prarasto savo Dievo kapo ir jį užvaldyti. Kapo turėjimas būtų buvęs patikimiausia garantija dievybės ir žmonijos susivienijimui.

Šiame sumanyme dalyvavo du galingiausi Viduramžių luomai – vienuoliai ir riteriai. Vienuoliai, gavę Popiežiaus įsakymą, prisijungė prie kryžiaus armijų; riteriai, vadovaujami Imperatoriaus, žygiavo į Šventąją Žemę ir ją užkariavo. Po užkariavimo, kai atsirado Jeruzalės karalystė pagal Vakarų karalysčių modelį, iškilo būtina viduramžių siekio viršūnė – vienuolystės ir riterystės sąjunga vienuoliškuose riterių ordinuose, kurių nariai nešiojo riterio kalaviją ir davė vienuoliškus neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus.

Šios organizacijos kilo iš laipsniško riteriškų elementų perėmimo vienuolių ordinuose. Kai kurie pirkliai iš Amalfio, seniausio Italijos prekybos centro, dar 1048 m. Jeruzalėje įkūrė vienuolyną ir bažnyčią, o kartu su jais – ligoninę Jono Krikštytojo garbei. Ten vienuoliai rūpinosi vargšais ar sergančiais piligrimais. Popiežius Paskalis II 1113 m. suteikė jiems vienuolišką konstituciją, o Gotfrydas Bulonietis, netrukus po Jeruzalės užėmimo, apdovanojo juos didelėmis valdomis.

Jie pasivadino Jeruzalės šv. Jono broliais hospitalieriais; jų abitas susidėjo iš juodo apsiausto su baltu kryžiumi. Po kelerių metų (1119 m.) riteriai Hugas de Peinas ir Gotfrydas de Sent-Omeras susivienijo su dar šešiais riteriais, visi prancūzai, į karinę sąjungą, pasivadinę „Vargšais Kristaus riteriais“, pasižadėję saugoti Šventosios Žemės kelius piligrimams ir laikytis šv. Benedikto regulos. Narius globojo karalius Balduinas I ir Jeruzalės patriarchas, ir jie pradėti vadinti tamplieriais (šventyklos riteriais), nes jų vienuolynas stovėjo Saliamono šventyklos vietoje. Tamplieriai 1128 m. Trua sinode gavo pripažinimą kaip reguliarus ordinas, vienuolišką regulą, vienuolišką abitą, specialią vėliavą ir t. t. Maždaug tuo pačiu metu hospitalieriai, joanitai, arba Jeruzalės šv. Jono riteriai, įgijo riterišką pobūdį. Po hospitalierių atsirado Vokiečių riteriai (kryžiuočiai), kurių veikimo arena daugiausia buvo Baltijos jūros regionas, tačiau jie taip pat tarnavo Ispanijoje kare prieš saracėnus. Kiti riterių ordinai buvo Kalatravos, Alkantaros, Santjago de Kompostelos, Anglijoje – Šventojo Kapo riterių ordinas ir kt.

2. TAMPLIERIAI.

Nė vienas iš šių ordinų nepasiekė didesnio išskirtinumo nei Tamplierių ordinas, arba „Vargšų Jeruzalės šventyklos bendražygių“, kaip jis vadinosi savo reguloje. Tais laikais jis buvo kupinas nuolankumo dvasios, bet atėjo laikas, kai riteriai nebesivadino „Vargšais bendražygiais“, bet „Riteriais tamplieriais“. Iš pradžių broliai elgetavo duonos, pasninkavo, uoliai lankė dieviškąją tarnystę, atliko savo religines pareigas, maitino vargšus, rūpinosi ligoniais. Paprasta ir nepapuošta buvo jų apranga, juodos, baltos arba rudos spalvos; ir brolis, bandęs gauti geriausią abitą, gaudavo patį prasčiausią. Plaukai ir barzda būdavo trumpai nukirpti. Medžioklė nebuvo leidžiama, išskyrus plėšriųjų žvėrių naikinimą. Moterims nebuvo leidžiama gyventi ordino namuose; broliai negalėjo net pabučiuoti savo giminaičių moterų. Tačiau laikui bėgant jų gyvenimo būdas tapo labai kitoks. Jie tapo turtingi žemiškais turtais ir taip sulaužė neturto įžadą. Kaip ordinas ir kaip asmenys jie sekė savo polinkiais, ir taip jų paklusnumo įžadas tapo niekiniu; ne ką geriau sekėsi ir su skaistybės įžadu; tuo tarpu specifinis ordino įžadas – piligrimų į Šventąją Žemę apsauga – tapo niekiniu dėl jų aplaidumo ar net išdavikiško postų atidavimo saracėnams.

Kandidatas į ordiną turėjo būti kilmingas, nors kartais būdavo priimami ir neteisėti riterių sūnūs. Be to, kandidatas turėjo būti nevedęs ir nesusižadėjęs; tačiau ši taisyklė buvo apeinama priimant vedusius kandidatus kaip „afiliuotus“ narius; jie taip pat priimdavo nepilnamečius ir net mažus berniukus. Pelno siekimas buvo varomoji šio taisyklių nepaisymo jėga; pinigai buvo jų dievas. Joks kitas riterių ordinas neturėjo tokios blogos reputacijos dėl ištvirkavimo, dviveidiškumo, netgi išdavystės. Iš pradžių visi tamplieriai buvo vieno rango ir laipsnio – riteriai. Tačiau laikui bėgant buvo priimti dvasininkai rūpintis dvasiniais reikalais, ir šie dvasininkai tapo nepriklausomi nuo įprastos vyskupų jurisdikcijos. Taip susiformavo antrasis rangas arba laipsnis, pavaldus riteriams, ir tik statistiniai dalyviai švenčių ir ceremonijų progomis. Tada buvo pridėta dar viena klasė – tarnai (Servientes), kurie buvo asmeniniai riterių patarnautojai arba kitaip dirbo ordino labui, pavyzdžiui, amatininkais, darbininkais ir t. t. Afiliuotųjų klasė apėmė visų gyvenimo rangų ir abiejų lyčių asmenis. Jie nebuvo saistomi visų ordino įžadų; iš jų buvo reikalaujama padaryti ordiną savo turto paveldėtoju; tačiau jie negyveno ordino namuose. Šios kelios klasės skyrėsi savo apranga. Riteriai dėvėjo baltą apsiaustą su aštuonkampiu raudonu kryžiumi kairėje krūtinės pusėje. Dvasininkai dėvėjo kutaną su rudu apsiaustu (aukštesniųjų dvasininkų apsiaustas buvo baltas). Tarnai dėvėjo rudą apdarą. Nariai vienas kitą vadino Broliu, ir iš tikrųjų jie vienas kitą palaikė kaip broliai; mūšyje jų asmeninė drąsa buvo nepriekaištinga.

Visi šie religiniai riterių ordinai Viduramžiais turėjo didelę galią, jų didieji magistrai rangu nusileido tik Popiežiams ir monarchams. Tiesą sakant, jie nepripažino jokio imperatoriaus ar karaliaus savo valdovu, o tik Popiežių. Ordinus globojo popiežiai, kurie apipylė juos pagyrimais ir privilegijomis, nors jų bijojo. Jei popiežiai dabar turėjo kūno, o ne tik dvasios ranką, ginančią juos nuo pasaulietinės valdžios, už šį pranašumą jie buvo dėkingi riterių ordinams. Ir ypač jie buvo skolingi tamplieriams šiuo atžvilgiu. Tamplieriai buvo atleisti nuo bet kokio Bažnyčios mokesčio, ir Popiežiaus malone turėjo teisę priglausti ekskomunikuotus riterius, vesti pamaldas bažnyčiose, kurioms buvo paskelbtas interdictas, steigti bažnyčias ir kapines; šios privilegijos užtraukė jiems dvasininkijos priešiškumą. Kadangi ordinas buvo atleistas nuo bet kokios vyskupų jurisdikcijos ir pavaldus tik Romos Sostui, vyskupai stengėsi panaikinti tą ir kitas panašias privilegijas Laterano susirinkime 1179 m. Savo panaikinimo metu tamplieriai valdė imperiją iš penkių provincijų Rytuose ir šešiolikos Vakaruose, su 15 000 ordino namų. Turėdami tokius išteklius, jie siekė ne mažiau kaip padaryti visą krikščioniją priklausomą nuo savo ordino ir įkurti savotišką karinę aristokratinę respubliką, valdomą neva Popiežiaus, bet iš tikrųjų jų pačių, su didžiuoju magistru priešakyje. Tamplierių didįjį magistrą rinko aštuonių riterių, keturių tarnų ir vieno dvasininko kolegija. Didysis magistras buvo tik Tarybos pirmininkas ir jos atstovas; tačiau kare jis turėjo aukščiausiąją vadovybę; kaip Popiežiaus pavaduotojas jis turėjo jurisdikciją dvasininkams. Jį lydėjo puiki palyda, ir jis disponavo iždu. Kitas pagal rangą po jo buvo senešalas, jo pavaduotojas civiliniams reikalams, ir maršalas kariniams, iždininkas, drapjė (atsakingas už aprangą). Tarybą (Konventą) sudarė Didysis magistras, jo padėjėjai (t. y. ką tik paminėti didieji pareigūnai), provincijų magistrai, kurie galėjo dalyvauti, ir riteriai, kuriuos Didysis magistras galėjo pakviesti. Prisijungus visiems iškiliems tamplieriams, Taryba tapdavo Generaline kapitula; tai buvo įstatymų leidžiamasis organas. Kiti riterių ordinai buvo organizuoti pagal iš esmės panašų planą. Mus labiausiai domina tie Tamplierių ordino bruožai, kurie tam tikrais aspektais žymėjo jį kaip slaptą draugiją.

Ordinas pirmuosius žingsnius šia kryptimi žengė tryliktajame amžiuje, skatinamas noro apsaugoti savo turtus ir galią. Jo slaptos doktrinos ar principai buvo pasiskolinti iš to meto eretiškų sektų – albigiečių ir valdensų – arba buvo tokie įsitikinimai, kurių slapta laikėsi daugelis labiausiai apsišvietusių žmonių. Tokias pažiūras dalijosi religingi žmonės, mokslininkai ir pasauliečiai: pirmoji klasė – iš pasipiktinimo moraliniu Bažnyčios valdovų nuosmukiu; antroji – nes įtarė, kad Bažnyčios dogmos tėra popiežių ir susirinkimų išradimai; o trečioji – nes atmesdami Bažnyčios autoritetą ir priimdami eretiškas doktrinas, jie įsivaizdavo esą išlaisvinti nuo moralės įsipareigojimų. Tačiau tamplieriai, kurie nebuvo nei pamaldūs, nei mokyti, bet kurių daugelis iš tiesų buvo labai pasaulietiški, rado, kad apšviestos naujosios nuomonės puikiai atitinka jų interesus, kurie skatino juos labiau rūpintis savo gausiomis valdomis Vakaruose nei tomis keliomis, kurias turėjo musulmonų užimtose žemėse. Dievas, sakė jie, parodė savo palankumą mahometonams Kryžiaus žygiuose ir akivaizdžiai norėjo krikščionių ginklų pralaimėjimo. Taigi, priimdami labiau apsišviestą požiūrį, jie paruošė kelią pasitraukimui iš nenaudingų Kryžiaus žygių ir grįžimui su visu bagažu į Europą, kur jie galėtų ilsėtis nuo savo šlovingų, bet sunkių ir nedėkingų karinių darbų, ir atsidėti kunigaikščių tarnystei arba leisti laiką savo ordino prabangiuose namuose, Rytų prabangos apsuptyje ir soduose, panašiuose į pasakų šalį, praleisdami valandas lošdami ir medžiodami, dainuodami ir mylėdami, tuo pat metu neapleisdami savo politinių interesų. Tačiau tamplieriai sparčiai artėjo prie savo žlugimo.

3. TAMPLIERIŲ PASLAPTYS.

Tamplierių Arkanumą sudarė slapta doktrina ir ja pagrįstas kultas. Doktrina, neturėjusi pagrindo moksliniuose tyrimuose, atrodo, buvo gimininga tam tikrų sektų, ypač albigiečių, doktrinai; šie garbino aukštesnįjį dangaus dievą ir žemesnįjį žemės dievą, ir pastarajam priskyrė blogio kilmę. Tamplieriams Kristus nebuvo joks Dievo Sūnus, nepadarė jokių stebuklų, nei prisikėlė iš numirusių, nei įžengė į dangų; iš tikrųjų apie jį dažnai buvo kalbama kaip apie netikrą pranašą. Bažnyčios doktrina apie duonos transsubstanciaciją mišiose jiems buvo grubus prietaras, eucharistija – tik atminimo apeiga, atgailos sakramentas – kunigų apgavystė, Trejybė – žmonių išradimas, kryžiaus garbinimas – stabmeldystės aktas. Kad ordino opozicija pastarajam papročiui švenčių progomis, o ypač priimant naujus narius, privesdavo prie atvirų paniekos kryžiui veiksmų, pavyzdžiui, spjaudymo ant kryžiaus – tokie kaltinimai yra rimti ne tik Bažnyčios požiūriu, bet net ir bendro padorumo, ir jie suvaidino svarbų vaidmenį persekiojant tamplierius. Kad postulantai ginklu ir kitomis smurtinėmis priemonėmis buvo verčiami atlikti tokius labai smerktinus veiksmus, negalima visiškai atmesti, nes tai galėjo būti dalis išbandymo, tikrinančio postulantų pasiryžimą paklusti vyresniesiems; be to, smerktina ceremonija buvo praktikuojama ne visur, o tik Prancūzijoje. Labiau atleistinas buvo tamplierių nusižengimas žiūrėti į kryžių, išsiuvinėtą ant jų apsiausto, ne kaip į atpirkimo ženklą, bet kaip į dvigubą T, pradinę jų draugijos vardo raidę. Taip pat sakoma, kad jie vietoje Jėzaus ordino globėju pasirinko Joną Krikštytoją, nes Jonas nepretendavo į stebuklingas galias ir nesiskelbė Mesiju. Ordino dvasininkai turėjo pritarti šioms eretiškoms nuomonėms ir praktikoms. Tuo metu buvo daug apsišvietusių bažnyčios žmonių, ir galima daryti prielaidą, kad tamplieriai priimdavo tuos, kurie nesutarė su hierarchija ir ieškojo prieglobsčio ordine.

Slaptos tamplierių apeigos, įvestos tryliktojo amžiaus viduryje, buvo praktikuojamos kaip jų savitos religinės tarnystės dalis ir priimant naujus narius: nes nors jų koplyčiose buvo naudojama katalikų liturgija, įšventintieji atlikdavo savo kultą kapitulos salėje arba koplyčioje prieš aušrą. Tai susidėjo iš išpažinties ir komunijos, kaip ją suprato tamplieriai. Šią išpažintį jie laikė, viena vertus, broliško pasitikėjimo, kita vertus, broliško patarimo aktu: todėl jie išpažindavo nuodėmes tik ordino kapelionams; vėlesniais ordino laikais nariams buvo draudžiama išpažinti kunigams, kurie nebuvo tamplieriai. Komuniją jie priimdavo natūraliu duonos ir vyno pavidalu bei substancija, kaip broliškos meilės ženklą, o ne kaip kokios nors aukos atminimą.

Tamplierių apeigose vaidmenį vaidino du atvaizdai. Jono Krikštytojo atvaizdas simbolizavo ordino opoziciją Bažnyčios tikėjimui. Kitas atvaizdas, pavydžiai saugomas nuo pašalinių akių, buvo vadinamas „stabu“. Jis buvo pagamintas daugiausia iš vario, paauksuotas, ir vaizdavo tai žmogaus kaukolę, tai senio veidą su vešlia barzda (makroprosopos), tai labai mažą veidą (mikroprosopos), kuris būdavo tai vyro, tai moters, tai vyro ir moters kartu; jis turėdavo tai vieną, tai dvi ar tris galvas, su ryškiai spindinčiomis karbunkulų akimis. Kai kurie tamplieriai stabą vadino „Bafometu“, bet kodėl – neaišku. Iš ordino narių parodymų atrodo, kad šis stabas buvo savotiškas talismanas, nešantis visokeriopą sėkmę; kad jis buvo iškeltas garbinimui kaip konkurentas kryžiui, ir kad jie jį vadino „ordino gelbėtoju“.

Buvo dvi priėmimo formos: bendroji ir specialioji (arba slaptoji); pastaroji buvo naudojama tik priimant postulantus, kuriems buvo galima patikėti ordino paslaptis. Raštininkas, veikdamas kaip Priėmėjas (Receptor), pirmiausia kapituloje paklausdavo brolių, ar jie turi kokių nors prieštaravimų postulanto priėmimui. Jei niekas neprieštaraudavo, postulantas būdavo nuvedamas į gretimą kambarį ir klausinėjamas apie jo tikslą siekiant įstoti į ordiną, ar jis žino apie kokias nors kliūtis iš savo pusės, ar turi skolų, kurių negali sumokėti, ar yra vedęs, ar susižadėjęs, ir taip toliau. Atsakius į klausimus patenkinamai ir pranešus atsakymų protokolą broliams, klausimas vėl būdavo teikiamas balsavimui. Tada kandidatas būdavo atvedamas prieš kapitulą ir, po tolesnio klausinėjimo, duodavo įžadus ir būdavo oficialiai priimamas. Slaptoje priėmimo apeigoje Priėmėjas parodydavo kandidatui Stabą su šiais žodžiais: „Tikėk šiuo, pasitikėk šiuo, ir tau viskas bus gerai.“ Tada jis apjuosdavo kandidatą baltos vilnos pluošto virve, Krikštytojo juosta, kaip ji buvo vadinama, kurią jis turėjo dėvėti ant marškinių. Slaptumo laikymosi prievolė buvo labai griežtai vykdoma. Tie, kurie išduodavo kokias nors ordino paslaptis, būdavo įmetami į kalėjimą, o kandidatui būdavo grasinama požemiais ir mirtimi, jei jis perduotų pašaliniam bet kokią informaciją apie įšventinimo ceremoniją.

Taip tamplieriai, ordinas, įsteigtas saugoti Bažnyčios interesus, galiausiai atmetė Bažnyčios doktrinas ir priėmė principus, kurie neišvengiamai vedė ne tik prie popiežystės, bet ir pačios krikščionybės nuvertimo. Tokia buvo nesutaikoma priešprieša tarp viešų ir slaptų tamplierių įsitikinimų, ir tokia buvo ordino veidmainystė: nes, nors jie buvo atsimetę nuo Bažnyčios tikėjimo išpažinimų, jie formaliai nepaliko jos bendrystės; ir nors daugelį antikrikščioniškos doktrinos punktų laikė teisingais, jie gaubė juos paslaptimi ar net progai pasitaikius šaipėsi iš jų, užuot juos skelbę, kaip darė tiek daug vargšų, beginklių eretikų; ir todėl jų siekiai žlugo, ir galingiausia to meto asociacija žuvo ne šlovingame mūšyje, bet gėdinguose požemiuose ir ant laužo.

4. RITERIŲ TAMPLIERIŲ ŽLUGIMAS.

Kryžiaus žygiams visiškai žlugus, Šventajai Žemei vėl patekus į „netikėlių“ valdžią ir riterių ordinams netekus užsiėmimo, popiežiai ėmė ieškoti išeities iš šios nepageidaujamos padėties. Vokiečių riterių ordinas jau buvo išsprendęs problemą pasirinkdamas savo veiksmų arena šalis prie Baltijos jūros, o Ispanijos ordinai – nuolat kariaudami prieš maurus; Šv. Jono riteriai (hospitalieriai) vėliau rado sau vietą užimdami Rodą. Tačiau tamplieriai neturėjo jokio tinkamo užsiėmimo, ir ši aplinkybė tapo jų žlugimo priežastimi. Apie 1305 m. popiežius Klemensas V pasiūlė sujungti tamplierius su hospitalieriais, ir, jei įmanoma, su kitais ordinais, bet tiek tamplieriai, tiek hospitalieriai atmetė šį patarimą.

Pilypas IV Gražusis, Prancūzijos karalius, tamplieriuose matė rimtą kliūtį savo ambicijoms, ir ankstyvaisiais savo valdymo metais siekė jėga priversti juos padėti jam jo planuose; bet nepavykus šiam sumanymui, bandė juos laimėti apipildamas malonėmis. Buvo pasiūlyta daug įvairių paaiškinimų, kodėl Pilypas dar kartą pakeitė politiką, tačiau nė vienas iš jų nėra istoriškai pagrįstas. Tikriausiai pokytis, pastebimas karaliaus požiūryje į ordiną 1305 m., buvo kažkaip susijęs su siaubingais inkvizicijos veiksmais Pietų Prancūzijoje; be abejonės, gandai apie ereziją Tamplierių ordine pasiekė visa girdinčią Šventojo Teismo ausį. Prancūzijos generalinis inkvizitorius Viljamas Imbertas, dominikonų prioras Paryžiuje, prašė karaliaus patraukti tamplierius atsakomybėn. 1305 m. lapkričio 14 d. karalius informavo Klemensą V apie kaltinimą, tačiau Klemensas, nepaisydamas to, pakvietė ne tik hospitalierių didįjį magistrą, bet ir tamplierių vadovą susitikti su juo konferencijoje dėl naujo Kryžiaus žygio projekto. Vis dėlto laiške tamplierių didžiajam magistrui Žakui de Molė (kuris rezidavo savo rūmuose Kipre) jis patarė atvykti be palydos, „kad žinia apie jo išvykimą nesuteiktų progos (ordino) priešams netikėtai užpulti“. Hospitalierių magistras negalėjo atvykti, būdamas užsiėmęs Rodo apgultimi, o de Molė, priešingai popiežiaus patarimui, atvyko į Prancūziją lydimas visos savo tarybos, šešiasdešimties riterių, ir atsigabeno ordino iždą bei archyvus. 1307 m. gegužę popiežius ir karalius susitiko Puatjė ir, manoma, nuodugniai aptarė tamplierių klausimą: maždaug tuo pačiu metu tamplieriai informavo popiežių apie jiems gresiančius pavojus ir paprašė ištirti jiems pateiktus kaltinimus: tokį tyrimą popiežius nusprendė pradėti. Negalima nustatyti, ar su popiežiaus pritarimu, ar prieš jo valią Pilypas 1307 m. spalio 13 d. liepė suimti visus tamplierius Prancūzijoje ir konfiskuoti jų turtą.

Buvo pateikti penki kaltinimai ordinui, būtent: kryžiaus išniekinimas, stabo garbinimas, nepadorios įšventinimo apeigos, sakramentinių žodžių (t. y. pašventinimo ar transsubstanciacijos žodžių, Hoc est corpus meum) praleidimas mišiose, kurias aukojo ordinui priklausantys kunigai, ir mėgavimasis nenatūraliais geismais. Dvi dienos po suėmimų Paryžiaus žmonės, kurių palankumo tamplieriams buvo bijoma, buvo surinkti priešais karališkuosius rūmus, ir ten juos apdorojo vienuoliai ir karaliaus pareigūnai, kad nuteiktų prieš ordiną. Karalius apsigyveno „Tamplyje“ (šventykloje), ordino namuose Paryžiuje, kuriuose buvo paslėptas didžiojo magistro iždas (150 000 aukso florinų ir dvylika arklių krovinių sidabro pensų). Nepraėjo nė 500 metų, kai Tamplis tapo karaliaus palikuonio kalėjimu. Tame pačiame pastate, dalyvaujant universiteto magistrams ir bakalaurams, prasidėjo didžiojo magistro ir jo brolių teismas, vadovaujamas Imberto. Procedūra buvo tokia pati kaip įprastuose erezijos ir raganavimo teismuose inkvizicijos teisme. Prisipažinimai buvo išgaunami kankinimais, ir šiandien neįmanoma pasakyti, kiek tuose prisipažinimuose lėmė tas savotiškas tiesos išgavimo metodas, ir kiek, jei apskritai, lėmė noras išpirkti praeities nusižengimus teisingu (nors ir priverstiniu) kaltės pripažinimu.

Popiežius nebuvo patenkintas tokiu reikalų posūkiu. Jis reikalavo teisės pačiam imtis veiksmų prieš tamplierius, pareiškė, kad karalius pažeidžia Romos Sosto privilegijas, ir veiksmus prieš tamplierius priskyrė norui užvaldyti ordino iždą bei sunaikinti draugiją, kurios egzistavimas kėlė nerimą karaliui. Todėl jis protestavo prieš visą procesą ir reikalavo, kad suimtieji tamplieriai ir jų turtas būtų perduoti jam kaip ginčytinų klausimų teisėjui. Karalius atsisakė, bet susitarė su popiežiumi dėl persekiojimo, ir lapkričio 22 d. popiežius bulė „Pastoralis Praeeminentiae“ įsakė suimti visus tamplierius visame krikščioniškame pasaulyje. Anglijos karalius Edvardas II, kuris buvo Pilypo žentas, pakluso šiam nurodymui, nors anksčiau buvo išreiškęs netikėjimą tamplierių kalte. Panašus nuomonės pasikeitimas įvyko Aragone. Kipre tamplieriai bandė priešintis, bet pasidavė. Portugalijos karalius Dinisas atsisakė pradėti persekiojimą prieš juos.

Kadangi ši priemonė lietė visas šalis, tamplierių byla teisėtai priklausė popiežiaus jurisdikcijai. Net Pilypas tai pripažino; bet jis nepasitikėjo popiežiumi ir bijojo, kad tamplieriai gali būti išteisinti, o tada atkeršys karaliui. Prasidėjo derybos. Karalius reikalavo tamplierių mirties, bet popiežius nenorėjo su tuo sutikti, kol jų kaltė nebus visiškai įrodyta; ir vėl pareikalavo perduoti jam jų asmenis ir turtą. Galiausiai karalius sutiko su reikalavimu, nes jam reikėjo popiežiaus pagalbos, kad jo brolis būtų išrinktas nužudyto Vokietijos karaliaus Alberto įpėdiniu.

Popiežiaus jurisdikcijoje teismai vyko švelniau: kankinimai nebuvo taikomi. Tačiau popiežius įsitikino kaltinamųjų kalte; iki tol jis abejojo. De Molė be prievartos padarė daug labai svarbių prisipažinimų, kaip ir keletas aukštų ordino pareigūnų, tačiau įvairiais punktais jie prieštaravo vienas kitam. Nepaisant to, popiežius vis dar tvirtai laikėsi nuomonės, kad teisiami tik atskiri tamplieriai, o ne ordinas, tuo tarpu karaliui ordino sunaikinimas buvo svarbiausias dalykas. 1308 m. rugpjūčio 8 d. bulė „Faciens Misericordiam“ įsakė persekioti tamplierius kiekvienoje krikščioniškoje šalyje; o to paties mėnesio 12 d. bulė „Regnans in Coelis“ sušaukė susirinkimą 1310 metams, kad būtų nuspręstas tamplierių klausimas. Kiti popiežiaus potvarkiai buvo susiję su ordino turto perdavimu Bažnyčiai.

Tuo tarpu popiežius pamiršo padėti Prancūzijos karaliaus broliui jo pretenzijose į Romos imperijos karūną. Priešingai, jis palaikė Henriko VII iš Liuksemburgo išrinkimą ir džiaugėsi radęs jame kunigaikštį, kuris atkakliai priešinsis pernelyg didelėms Pilypo IV ambicijoms. Įtampa tarp popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus didėjo, o tamplierių teismai vangiai tęsėsi dar dvejus metus. Buvo daug savavališko elgesio su tamplieriais. Vyskupai, kuriems popiežius buvo pavedęs atskirų ordino narių persekiojimą, daugelyje vietų davė valią savo senam priešiškumui tamplieriams ir laisvai naudojo kankinimus; nepaisant to, labai daug kaltinamųjų tvirtino savo ordino nekaltumą ir pareiškė, kad ankstesni prisipažinimai buvo melagingi. Tai galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad piktnaudžiavimai ordine nebuvo paplitę visuose namuose. De Molė elgesys teisme nebuvo nei tvirtas, nei orus, nuolat svyravo tarp savęs kaltinimo ir teisinimo. Jis niekada nebuvo tikras dėl savo pozicijos, stengėsi vilkinti procesą, naudojo dviprasmiškas ir neaiškias frazes ir nuolat tvirtino savo ortodoksiją; ir kiti nariai daugiausia elgėsi panašiai: bet jų pasiteisinimas yra sunkus elgesys, kurį jie kentė, o de Molė nebuvo leista tuo skųstis.

Visi Paryžiuje suimti tamplieriai, kurių buvo 546, 1310 m. gegužės 28 d. buvo surikiuoti Vyskupo rūmų sode, ir ten jiems buvo perskaitytas kaltinimas. Šeši iš kaltinamųjų – trys riteriai ir trys dvasininkai – visų vardu protestavo prieš elgesį, kurį jie patyrė, ir reikalavo paleisti visus tamplierius bei suimti jų kaltintojus. Veltui! Tyrimo metu Paryžiaus kalėjime mirė trisdešimt šeši ordino nariai. 1310 m. gegužės 12 d. tie, kurie atsižadėjo savo prisipažinimų, 54 asmenys, buvo sudeginti gyvi: vėliau prie jų pridėti dar aštuoni, o Reimse devyni patyrė tą patį likimą: visi jie paskutinę akimirką tvirtino savo nekaltumą. Verta paminėti, kad popiežius, kuris iki tol palaikė proceso vilkinimą, dabar pasisakė už neatidėliotinus veiksmus. Jis griežtai subarė Anglijos valdžią už atsisakymą taikyti kankinimus; ir jis darė viską, kad pasiektų tamplierių sunaikinimą Avinjone, kurie buvo griebęsi ginklų gintis; bet, nors ir nugalėti, jie buvo pripažinti nekaltis; tas pats buvo ir Kastilijoje. Vokietijoje, kur ordinas, nors ir negausus, ryžtingai priešinosi, popiežius nepateikė jokių įtikinamų kaltinimų įrodymų; Anglijoje taip pat nieko nepavyko įrodyti prieš kaltinamuosius narius. Tačiau didžiojoje Italijos dalyje tamplieriams sekėsi taip pat kaip Prancūzijoje, išskyrus tai, kad jie nebuvo nuteisti sudeginti. Veltui garsusis Raimundas Lulijus Vienos susirinkime (1312 m.) prašė išsaugoti ordiną sujungiant visus karinius ordinus į vieną, kurio didžiuoju magistru taptų tas Prancūzijos princas, kuris būtų Jeruzalės karalius: nes jis tikėjosi taip pelnyti Pilypo palankumą. Popiežius, kurį karalius ilgai spaudė panaikinti ordiną, dabar suskubo gelbėti tamplierių turtą, kad jis nepatektų į pasaulietines rankas, ir taip bulėmis „Vox in Excelso“ ir „Ad Providam Christi Vicarii“, paskelbtomis atitinkamai 1312 m. balandžio 3 ir gegužės 2 d., perdavė hospitalieriams visas tamplierių valdas, išskyrus valdas Ispanijoje.

Nelaimingasis didysis magistras de Molė, gavęs keturių su pusantro skatiko per dieną pašalpą savo vargui palengvinti, ištvėrė įkalinimą su didele dvasios stiprybe; tačiau 1313 m. kovo 11 d. jis ir Žofrua de Šarnė, ordino pareigūnas, atsižadėję savo prisipažinimų, karaliaus įsakymu be jokio teismo proceso buvo lėtai sudeginti saloje Senos upėje. Sakoma, kad de Molė pašaukė du savo brolių žudikus, Pilypą ir Klemensą, stoti prieš Dievo teismą. Abu jie mirė, vienas nuo dieglių, kitas nukritęs nuo arklio, atitinkamai aštuonis ir trylika mėnesių po de Molė mirties. Ordinas buvo panaikintas visur, išskyrus Portugaliją, kur jis pasivadino „Jėzaus Kristaus ordinu“ ir tęsė savo egzistavimą. Jo didysis magistras, princas Henrikas Jūrininkas, po šimto metų panaudojo jo turtus aukštiems civilizacijos tikslams skatinti. Kitose šalyse tamplieriai arba klajojo kaip bėgliai, arba įstojo į hospitalierių ordiną. Ordino valdų konfiskavimas Prancūzijoje buvo anuliuotas panaikinimo bulės, tačiau Pilypas vis tiek išlaikė ordino namus Paryžiuje ir ten sukauptą iždą. Likusį turtą išgrobstė bajorija ir Bažnyčia; ir popiežius tikrai nepamiršo savo interesų. Vėliau teises perėmė hospitalieriai, bet tai jiems atnešė ne mažiau žalos nei naudos, nes jiems kainavo didelę sumą išlaisvinti tamplierių valdas iš plėšikų gniaužtų; be to, daugybę smulkių turto vienetų pasisavino kunigaikščiai, didieji lordai, ordinai, bažnyčios ir vienuolynai.

SEPTINTA DALIS.
FEMOS TEISMAI.

1. TEISINGUMO TEISMAI VIDURAMŽIAIS.

Aprimus laukinei netvarkai, lydėjusiai gotų tautų įsiveržimą, pakrikusi visuomenė turėjo organizuotis iš naujo. Pirmas žingsnis šio tikslo link buvo žengtas, kai visuomenės užduotis buvo paskirstyta tarp nesuskaičiuojamų jos dalelių, kiekvienai dalelei bandant atlikti savo darbo dalį; kitas žingsnis buvo visų šių dalelių sujungimas po viena religine idėja – krikščionybės, ir po vienu politiniu įstatymu – feodalizmo. Popiežius ir Imperatorius atstovavo atitinkamai religinėms ir politinėms idėjoms. Kol žmogus buvo ištikimas Popiežiui ir Imperatoriui – t. y. buvo geras krikščionis ir geras pavaldinys – jam viskas buvo gerai, ir visais kitais klausimais jis galėjo elgtis kaip nori. Teisingumo principo nebuvo paisoma: joks neteisingas veiksmas nebuvo baudžiamas kaip teisės pažeidimas, bet visada kaip žalos padarymas. Net žmogžudystė nebuvo laikoma žmogaus teisės į gyvybę pažeidimu, bet tiesiog žala, padaryta nužudytojo žmonėms. Jei asmuo neturėjo giminaičių, jo žudikas likdavo nenubaustas; bet jei nužudytasis paliko šeimą ar gimines, žudikas, sumokėjęs jiems tam tikrą sumą, išeidavo laisvas. Taigi atskiruose mažuose žmonių susibūrimuose vyravo didžiausia savivalė ir didžiausia įvairovė tarp vienos ir kitos mažos bendruomenės. Apie biurokratinę, centralizuotą, geležinę valdžią nebuvo nė menkiausios užuominos; valdžia taip pat nebuvo kam nors priskirta funkcija, bet, kaip ir teisingumo vykdymas, įgyta teisė. Tam tikroje provincijoje vienas buvo įgijęs valdžią, kitas – civilinę, trečias – baudžiamąją teisminę valdžią; vienam buvo paklūstama taikos metu, kitas vadovavo žmonėms kare. Jurisdikcijos buvo neapibrėžtos ir neatskiriamai susipynusios – tai feodalinės sistemos pasekmė, pagal kurią Karalius suteikdavo teises tai vienam, tai kitam žmogui kaip malonę, niekada nesidomėdamas, kaip tai derės su anksčiau kitiems suteiktomis teisėmis. Tokiu būdu Viduramžiais tapo įmanoma atsirasti tokioms teisinėms anomalijoms kaip Femos teismai. Femos teismai atsirado dėl teismų reikalų painiavos, lygiai kaip religinė vienuoliškų riterių ordinų anomalija atsirado dėl visiškai priešingos padėties Bažnyčioje – reguliavimo pertekliaus. Nes painiava (reguliavimo nebuvimas) ir perteklinis reguliavimas buvo artimi giminės; jie abu kilo iš privataus gyvenimo nevaržomumo Viduramžiais, kuris Bažnyčios valdžioje natūraliai pagimdė daugybę vienuoliškų regulų (pvz., šv. Augustino, šv. Benedikto, šv. Kolumbano regulos ir t. t.); tuo tarpu Imperijos silpnumas, kurį lėmė popiežių pavydas ir feodalų ambicijos bei godumas, buvo pražūtingas bet kokiam administracinių ir teisminių funkcijų organizavimui, ir nors buvo daug įstatymų kodeksų, negalėjo būti jokio standarto, skiriančio teisingumą nuo neteisybės.

Šio valstybės ir Bažnyčios vystymosi skirtumo priežastis buvo ta, kad Bažnyčia augo iš viršaus į apačią, nuo hierarchijos žemyn link liaudies; tuo tarpu Valstybė augo iš apačios į viršų. Migracijos ir apsigyvenimo proceso metu kiekviena tauta ar orda valdėsi pati, buvo visiškai laisva ir nepriklausoma: iš čia kyla liaudiškas, nuoširdus, dažnai net linksmas ir humoristinis teutonų teisės pobūdis, palyginti su kietu, pedantišku, abstrakčiu, griežtu Romos teisės (Jus Romanum) pobūdžiu. Romos teisė turi tik teisės sąvadą (corpus juris); teutonų teisė turi Išmintingus posakius, Teisinius priežodžius, Teisinius pokštus, Teisinius mitus (Weistuemer, Rechtssprichtwoerter, Rechtsschwoernke, Rechtssagen).

Iš pradžių tarp germanų laisvieji žmonės patys sudarė teismą ir rinko savo pirmininką, grafą (Graf dabar reiškia grafą, count). Tik Karolio Didžiojo laikais grafai tapo nuolatiniais pareigūnais, o vėliau paveldimu luomu ir žemių savininkais. Valdymo funkcijas laipsniškai patikint vis mažesniam ir mažesniam žmonių skaičiui, perduodant jas iš liaudies privilegijuotiems feodalams, o iš jų galiausiai pereinant į individualaus suvereno rankas – visiškai natūralus procesas, nes žmonių skaičiui didėjant jie netapo labiau išsilavinę, todėl darėsi vis mažiau tinkami savivaldai – taip ir teismas, palikęs atvirus, lapija dengtus kiemus po liepomis, kur dangaus vėjas šnibždėjo tarp lapų, o dangaus mėlynas skliautas gaubė viską, pasitraukė už drėgnų ir niūrių sienų, nuo visos liaudies veido į nedidelės griežtų teisėjų kolegijos posėdį.

Taip pamažu mažėjo laisvųjų žmonių teisės. Laisvieji žmonės vis rečiau ir rečiau buvo kviečiami teisti, nes teismo pirmininkas, grafas, buvo nebe lygus, o didelis ponas, jų viršininkas, kuris sudarydavo teismą taip, kaip jam atrodė geriausia, ir kuriam net nerūpėjo Imperatorius. [1]

[1] Toliau apie Femos teismus remiamasi Theodoro Lindnerio veikalu „Die Femgerichte“, Miunsteris ir Paderbornas, 1888 m. (Kad ir kokia būtų buvusi pradinė žodžio „fem“ reikšmė žodyje „femgericht“, pakanka žinoti, kad vartosenoje jis atitinka „slaptas“; taigi femgericht – slaptas teismas arba slaptas tribunolas.)

Vestfalija buvo pirminė Femos teismų tėvynė, ir jie atsirado dėl to, kad ten karališkasis draudimas (Koenigsbann), t. y. teisė, kurią turėjo tik Karalius, suteikti grafo titulą grafams, vis dar buvo gyva, tiesa, modifikuota forma, tačiau iš esmės nepažeista. Dėl įvairių privilegijų suteikimo bažnytiniai ir pasaulietiniams didikams grafų jurisdikcija laikui bėgant buvo padalinta. Be to, buvo specialūs teismai laisviesiems žmonėms ir specialūs teismai pusiau laisviems ir nelaisviems, pirmieji teismai buvo pavaldūs laisviesiems grafams, o kiti – gaugrafams (apygardų grafams). Kadangi dauguma gyventojų buvo pavaldūs gaugrafams, gaugrafo pareigybė išsivystė į suverenitetą; tuo tarpu laisvųjų grafų padėtis tapo savotiška: pareigybė dažnai buvo parduodama ir ėjo iš rankų į rankas. Laisvieji grafai, kurie dažnai buvo mažai pasiturintys asmenys, norėdami išlaikyti savo orumą, turėjo remtis Karališkuoju draudimu arba raštu, gaunamu tik iš Karaliaus. Tačiau dažnai laisvosios grafystės išnykdavo arba būdavo sujungtos su gaugrafystėmis. Tačiau niekur jos neišlaikė tiek daug savo pirminio charakterio kaip Vestfalijoje – geografiniame termine, turinčiame įvairių reikšmių, bet apskritai žyminčiame regioną tarp Reino ir Vėzerio. Terminas laisvasis grafas (Freigraf) datuojamas dvyliktuoju amžiumi.

Ne tik Karalius, bet ir hercogas turėjo įtakos laisvosioms grafystėms. Suirus senajai Saksonijos hercogystei, kiekvienas kunigaikštis žemvaldys jos teritorijoje buvo Vestfalijos hercogas; tai ypač pasakytina apie Kelno arkivyskupą, taip pat apie Miunsterio, Osnabriuko ir Mindenio vyskupus bei Saksonijos-Lauenburgo hercogą – visi jie buvo Vestfalijos hercogai, bet su didesniais ar mažesniais apribojimais. Tikriausiai hercogas turėjo teisę pirmininkauti bet kuriam laisvajam teismui ir kviesti į savo tribunolą, „botdingą“, laisvuosius grafus. Taip pat ir dvaro valdytojas (stuhlherr) turėjo teisę pirmininkauti, net kai jis nebuvo kunigaikštis, o tik grafas; ir dažnai jis darydavo prielaidą, kad laisvasis grafas teisia tik jo (valdytojo) vardu, ir taip suteikdavo atleidimą nuo laisvųjų teismų jurisdikcijos, pavyzdžiui, miestams. Laisvasis grafas ir jo padėjėjai, šefenai (schoeffen – žemesnio laipsnio teisėjai), vėliau vadinami laisvaisiais šefenais (freischoeffen), sudarė laisvąjį teismą (freigericht), vėliau žinomą kaip femos teismas (femgericht). Šios pareigos galėjo atitekti bet kuriam laisvam žmogui – o laisvu žmogumi buvo laikomas bet kas, kas turėjo „savo dūmą“, t. y. nuosavą namą.

Antroje XIV a. pusėje ir pirmoje XV a. pusėje imperatoriai suteikė Kelno arkivyskupams, kaip Vestfalijos hercogams ir Imperatoriaus vietininkams, teisę investuoti visus laisvuosius grafus ir juos prižiūrėti visoje Vestfalijoje. Laisvųjų grafų kapitula kasmet vykdavo Arnsberge, todėl Arnsbergo tribunolas įgijo pirmąją vietą.

Kadangi laisvieji grafai gaudavo savo investitūrą iš karaliaus, jie laikė save karaliaus pareigūnais ir po truputį plėtė savo jurisdikciją visoje imperijoje – šiam sumanymui palankiai atsiliepė visur vyraujanti painiava, ir jam netgi pritarė patys imperatoriai. Galiausiai laisvieji grafai ėmė manyti, kad jie yra aukštesni už imperatorių ir jiems nereikia jo kišimosi: šis įžūlumas pasiekė viršūnę valdant Zigmantui, ir vis dar buvo matomas valdant Frydrichui VII; iš tikrųjų Frydrichas, ėmęsis priemonių nubausti kai kuriuos nepaklusnius laisvuosius grafus, laisvųjų grafų buvo iškviestas į teismą.

Kai kurie imperatoriai iš tiesų įsteigė laisvųjų grafų tribunolus už Vestfalijos ribų; bet jie niekada neklestėjo. XV a. buvo aksioma, kad tokie teismai gali egzistuoti tik Vestfalijoje, arba, kaip sakoma, „raudonoje žemėje“ – frazė, kuri neaptinkama iki 1490 m. ir kurios prasmė nėra visiškai aiški; nes nei visos Vestfalijos dirvožemis yra raudonas, nei raudonas dirvožemis apsiriboja Vestfalija: tą pačią kritiką galima išsakyti, jei „raudona žemė“ suprantama kaip „krauju sutepta žemė“.

2. SLAPTASIS TRIBUNOLAS.

Ankstyvieji „laisvieji teismai“ tam tikra prasme buvo „privatūs“ teismai, nes jie nebuvo atviri visiems kaip gaugrafų (arba apygardų teisėjų) teismai. Teisėjai padėjėjai (laisvieji šefenai) buvo vadinami „žinančiaisiais“ (wissende), kas senais laikais reiškė „teisėjai“. „Privatus“ Femos tribunolas pamažu tapo „slaptu“ tribunolu apie XIV a. vidurį, kai laisvieji grafai geriau įsisąmonino savo ambicingus tikslus. Iš šefenų dabar buvo reikalaujama prisiekti laikytis paslapties: tam, kuris sulaužydavo savo priesaiką, pirmiausia turėjo būti išplėštas liežuvis, o tada jis turėjo būti pakartas, arba trimis, arba septyniomis pėdomis aukščiau nei vagis. Bausmė buvo vykdoma labai retai, o pirmoji jos dalis tikriausiai niekada. Paslapties laikymosi prievolė apėmė visus slaptųjų teismų procesus, net jų laiškus ir šaukimus. Tačiau svarbiausia paslaptis buvo slaptažodis, pagal kurį įšventintieji atpažindavo vienas kitą. Jį sudarė keturi žodžiai (paimti iš priesaikos): Stock, Stein, Gras, Grein (Kelmas, Akmuo, Žolė, Grūdas); ir tariant žodžius, vienas uždėdavo dešinę ranką ant kito kairiojo peties. Poezija ir romanai pavaizdavo Femos teismus posėdžiaujančius požeminėse kamerose, naktį, teisėjų veidams esant su kaukėmis. Faktas tas, kad Femos tribunolai buvo įkurti senosiose laisvųjų tribunolų vietose, ir tokių vietų Vestfalijoje buvo daugiau nei šimtas; o teismai visada vykdavo atvirame ore, vidury dienos. Ar tam tikrais atvejais jie taip pat buvo vieši, kad bet kas galėtų dalyvauti, nežinoma. Visais atvejais, kai buvo klausomi liudytojai, procesas buvo slaptas; kas savo noru ar nenoru nekviestas dalyvaudavo slaptuose pasitarimuose, tuoj pat būdavo pakariamas ant artimiausio medžio.

Labai įspūdingas buvo visuotinis Femos teismų galios pripažinimas visoje Vokietijoje. 1387 m. garbingiausi Kelno žmonės buvo „žinantieji“; apie 1420 m. Reino kraštas buvo pilnas „žinančiųjų“, priklausančių visiems visuomenės sluoksniams; ir netrukus tą patį buvo galima pasakyti apie Bavariją, Tirolį, Šveicariją, Švabiją, Frankoniją, Saksoniją, Prūsiją. Kiekvienam dvaro savininkui ir kiekvienam laisvam miestui reikėjo „žinančiųjų“ patarimo. Kunigaikščiai ir miestai savo teisėjus priimdavo į šefenus; arkivyskupai ir kunigaikščiai, net imperatorius Zigmantas, buvo įšventinti: XV a. viduryje imperijoje turėjo būti daugiau nei 100 000 laisvųjų šefenų. Būti įšventintam tapo pamišimu, mada; vietiniai vestfaliečiai stebėjosi savo pietinių ir rytinių tėvynainių kvailumu.

Ir ilga Femos teismo jurisdikcijos ranka siekė tiek, kiek „žinančiųjų“ armija: vietovės, kuriose pasireiškė slaptųjų tribunolų veikla, buvo išsibarsčiusios po visą imperiją; tiesą sakant, šių teismų procesai, kurie lietė pačią Vestfaliją, tapo labai maža visumos dalimi.

Tačiau plečiantis Femos jurisdikcijai kilo ir pasipriešinimas jai. Silpnos pasipriešinimo užuomazgos buvo matomos dar XIV a. pradžioje, kai Brėmenas nusprendė neleisti Femos teismų nariams gyventi jo jurisdikcijoje; amžiaus pabaigoje kiti miestai ėmėsi veiksmingesnių priemonių, o XV a. net buvo sudarytos miestų lygos savigynai nuo Femos kėsinimosi. Brunsveikas kreipėsi į Popiežių ir Imperatorių, o Hildesheimas ir Erfurtas – į Bazelio susirinkimą. XV a. viduryje keletas miestų, ypač Pietų Vokietijoje ir Olandijoje, buvo išlaisvinti nuo slaptųjų teismų jurisdikcijos aukščiausios bažnytinės ir civilinės valdžios. Tada Bavarijos ir Saksonijos hercogai uždraudė savo pavaldiniams teikti skundus Vestfalijos teismuose, o kai kurie miestai už šį nusikaltimą baudė mirtimi, įkalinimu ar tremtimi.

Femos teismą sudarė laisvasis grafas ir mažiausiai septyni šefenai. Grafas turėjo būti laisvas vestfalietis, nepriekaištingos reputacijos, kad ir koks būtų jo statusas gyvenime, nes valstiečiai dažnai būdavo renkami grafais. Šefenai taip pat turėjo būti laisvi gimimu, o jei ne vestfaliečiai, turėjo pateikti savo tinkamumo įrodymus. Už priėmimą į Femą buvo mokamas mokestis. Laikui bėgant kandidatų tikrinimas darėsi vis mažiau griežtas, ir dažnai būdavo priimami labai abejotinos reputacijos asmenys, net baudžiauninkai ir nusikaltimais kaltinami žmonės: tokie priėmimai buvo neteisėti, ir tokiomis aplinkybėmis išrinkti asmenys buvo vadinami notschoeffen (laikinaisiais šefenais).

Laisvasis grafas sėdėjo prie teismo stalo, ant kurio gulėjo nuogas kardas ir virvė kaip keršijančio teisingumo simboliai, ir šefenai prisiekdavo ant šių instrumentų. Kiekvienas laisvasis grafas ir kiekvienas šefenas privalėjo ne tik dalyvauti teisme, bet ir dalyvauti skelbiant nuosprendį. Kai byla būdavo ypač svarbi, dalyvaudavo keli šimtai šefenų.

Femos teismai turėjo savo specialius kodeksus ir statutus, kurie retkarčiais būdavo taisomi. Juose buvo apibrėžta teismų kompetencija, ir ji buvo susijusi su grynai kriminaliniais reikalais, bent jau kiek teismai vykdavo slaptai. Nusikaltimai, kuriuos nagrinėjo Femos teismai – vemewrogige punkte (femos bausmės punktai) – pagal 1430 m. Dortmunde sudarytą sąrašą buvo tokie: 1) plėšikavimas ir smurto aktai prieš dvasininkus ar bažnyčias; 2) vagystė; 3) moters gimdymo metu ar mirštančiojo apiplėšimas; 4) mirusiųjų apiplėšimas; 5) padegimas ir žmogžudystė; 6) išdavystė; 7) Femos išdavimas; 8) išžaginimas; 9) pinigų ar nuosavybės dokumentų klastojimas; 10) apiplėšimas imperiniame kelyje; 11) melaginga priesaika ir klasta; 12) atsisakymas atvykti į teismą gavus šaukimą. Atsimetimas nuo krikščionių tikėjimo buvo įrašytas sąrašo viršuje asamblėjoje, vykusioje Arnsberge 1437 m., o 1490 m. pridėta erezija ir raganavimas. Kaltu pripažintam asmeniui buvo tik viena bausmė – mirtis, ir tik vienas mirties būdas – virve. Ši bausmė galėjo būti įvykdyta be nuosprendžio, jei nusikaltėlis buvo pagautas nusikaltimo vietoje, arba jei jis prisipažino kaltu, arba jei buvo nusikaltimo liudininkų.

Tai, kad tarp Femos baudžiamų nusižengimų erezija ir raganavimas užėmė beveik pirmąją vietą, rodo, kad šie tribunolai nekėlė pavojaus bažnytinei valdžiai. Todėl ši slapta asociacija skyrėsi nuo tamplierių, taip pat nuo akmenskaldžių (kuriuos aptarsime toliau) ypač tuo, kad Fema nebuvo iliuminatų lyga, bet jų specializacija buvo opozicija stipresniojo teisei ir mažų valstybėlių valdymui, ir kad jų tikslas buvo palaikyti ir perdėti pasenusias teismines institucijas.

Femos teismų procedūra visiškai atitiko senovės teutonų teisės principą, kad „kur nėra ieškovo, ten nėra ir teisėjo“. Tai nebuvo XVI–XIX a. inkvizicinis teismo procesas, kuriame teisėjas pats atlikdavo tyrimą, bet procesas, visiškai pagrįstas civilinių teismų praktika, ir toks, kuris puikiai derėjo su nepriklausoma Viduramžių dvasia bei tuomet vyravusiu požiūriu, kad teisė yra asmeninių teisių klausimas.

Laisvieji tribunolai priimdavo skundą iš bet kurios pusės. Visi šefenai taip pat privalėjo atkreipti laisvųjų teismų dėmesį ir persekioti visus veiksmus, patenkančius į Femos bausmės sritį. Todėl jei šefenas suteiktų informaciją apie tokius nusižengimus bet kokiam kitam teismui, jam grėsė būti pakartam; toks pat likimas ištikdavo tą, kuris, gavęs kaltinamąjį aktą, jį atplėšdavo ir išduodavo jo turinį. Kaltinimai nebuvo priimami, nebent pateikti „žinančiojo“. Kaltintojas turėjo klūpėti priešais tribunolą tarp dviejų kolegų šefenų, savo laiduotojų.

Kiekvienu atveju pirmiausia reikėdavo nuspręsti, ar nusikaltimas tinkamas Femos bausmei. Tai nusprendus, kaltinamasis būdavo šaukiamas atvykti: jei jis buvo „žinantysis“ – į slaptąjį tribunolą, jei ne „žinantysis“ – į atvirą teismą. Pirmąjį šaukimą „žinančiajam“ atvykti į slaptąjį tribunolą raštu surašydavo du šefenai, ir kaltinamajam būdavo suteikiamas šešių savaičių ir trijų dienų atidėjimas. Jei jis nepaklusdavo šaukimui, tada keturi šefenai šaukdavo jį asmeniškai; o jei tai nepadėdavo, šeši šefenai ir vienas laisvasis grafas pakartodavo šaukimą, kuris dabar vadinosi „įspėjimu“. Suteikiamas atidėjimas buvo toks pat kaip ir pradžioje. Jei kaltinamasis buvo laisvasis grafas, šefenų skaičius kiekviename iš trijų šaukimo procesų buvo atitinkamai 7, 14 ir 21, o laisvųjų grafų – 2, 4 ir 7. Šefenas, gavęs šaukimą, galėjo bet kada per tris atidėjimo laikotarpius atvykti į laisvąjį teismą ir pareikalauti kaltinimų bei kaltintojų vardų; tada jis galėjo prisiekti savo kardu dėl savo nekaltumo ir atgauti laisvę; bet jis galėjo būti vėl pašauktas. Pašaliniai asmenys būdavo šaukiami tik vieną kartą, ir dažniausiai tik vieno šefeno. Kai kaltinamojo buvimo vieta buvo nežinoma, būdavo paruošiami keturi šaukimai, ir jie būdavo iškabinami keturiose vietose, kur jį galbūt būtų galima rasti. Jei kaltinamasis buvo baimę keliantis asmuo, šaukimas galėjo būti naktį pakabintas arba paliktas prie pilies ar miesto, kuriame jis gyveno, vartų. Tokiais atvejais šefenai priedavo ar prijodavo prie vartų, iškrisdavo iš skersinio tris skiedras, kurias pasilikdavo, įdėdavo į įpjovą karalystės monetą, pritvirtindavo šaukimą ir sušukdavo pilies valdytojui arba burmistrui: „Mes įkišome karaliaus raštą į įpjovą ir pasiėmėme įrodymą su savimi: pasakykite tam, kuris pilyje, kad jis turi paskirtą dieną prisistatyti priešais laisvąjį tribunolą aukščiausiosios teisės ir Imperatoriaus draudimo vardu.“ Kai pasipriešinimas Femos teismams ėmė stiprėti, šaukėjai dažnai būdavo didesniame pavojuje nei šaukiamieji: dažnai jie prarasdavo gyvybes.

Atėjus teismo dienai, jei kaltintojas nepasirodydavo, kaltinamasis būdavo paleidžiamas. Bet jei kaltinamasis nepasirodydavo, kaltinimas būdavo pakartojamas ir išklausomi liudijimai. Tada laisvasis grafas tris kartus pašaukdavo kaltinamąjį vardu ir paklausdavo, ar yra kas nors kaip jo atstovas. Jei kaltinamasis nepasirodydavo, kaltintojas galėjo reikalauti nuosprendžio „po savaitės“. Reikalaudamas to, jis atsiklaupdavo, uždėdavo du dešinės rankos pirštus ant nuogo kardo, patvirtindavo kaltinamojo kaltę, o šeši šefenai, kaip jo laiduotojai, patvirtindavo jo priesaikos teisingumą. Jei nuosprendis būdavo prieš kaltinamąjį, laisvasis grafas atsistodavo ir paskelbdavo kaltinamąjį už įstatymo ribų, tokiais žodžiais: „Kaltinamąjį (vardas ir pavardė) aš pašalinu iš taikos, įstatymų ir laisvės (imperijos), kokie jie buvo nustatyti ir įsakyti popiežių ir imperatorių; ir aš jį nuverčiu ir įstumiu į didžiausią neramybę bei gėdą, ir padarau jį neteisėtą, uždraustą, už taikos ribų, paniekintą, nesaugų, bemeilį; ir aš skelbiu jį už įstatymo ribų pagal slaptojo tribunolo nuosprendį, ir atiduodu jo kaklą virvei, jo kūną paukščiams ir žvėrims suryti; ir aš pavedu jo sielą Dievo danguje galiai; ir jo feodus bei turtą atiduodu ponams, iš kurių feodai laikomi; ir jo žmoną padarau našle, o vaikus našlaičiais.“ Tada laisvasis grafas išmesdavo susuktą virvę už teismo ribų, šefenai nusispjaudavo, ir atstumtojo vardas būdavo įrašomas į pasmerktųjų knygą. Tarp taip pasmerktų asmenų buvo ir aukšto rango vyrų, pavyzdžiui, Bavarijos hercogai Henrikas ir Liudvikas (1429 m.), Jonas, Viurcburgo vyskupas, ir kiti. Visi laisvieji grafai ir šefenai nuo tada privalėjo suimti ir įvykdyti nuosprendį atstumtajam (tačiau reikėjo trijų Femos narių); o nuosprendžio įvykdymas reiškė nusikaltėlio pakarimą ant artimiausio medžio. Dažnai Femos nubaustųjų giminaičiai kaltindavo budelius laisvuosiuose teismuose kaip žudikus, ir teismas galėjo paskelbti už įstatymo ribų savo paties tarnautojus už savo paties dekretų vykdymą. Kilo daug piktnaudžiavimų, pavyzdžiui, nekaltų asmenų nužudymas. Žudikai taip pat apsimesdavo šefenais; o plėšikai plėšdavo apsimesdami, kad konfiskuoja Femos nuosprendžiu pasmerktų asmenų turtą.

Jei pasmerktasis, būdamas „žinantysis“ ir nepraleidęs savaitės malonės laikotarpio, pasirodydavo teisme su šešiais liudytojais, patvirtinančiais jo nekaltumą, jis būdavo paleidžiamas; bet jei prisipažindavo kaltu arba būdavo nuteistas, jam nedelsiant būdavo įvykdoma mirties bausmė įprastu būdu. Femos draudimas niekada negalėjo būti atšauktas; tačiau faktiškai įvykdytų mirties bausmių skaičius, pasak Lindnerio, buvo „toks labai mažas, kad žmogus galėjo lengvai leisti paskelbti jam Femos už įstatymo ribų dekretą“. Popiežius Mikalojus V 1452 m. pasmerkė Femos vykdomas mirties bausmes.

Jei mirties bausme nuteisto žmogaus nekaltumas būdavo įrodytas prieš jam patenkant į budelių rankas, jis, jei buvo „žinantysis“, būdavo atvedamas į teismą su virve ant kaklo, mūvintis baltas pirštines, nešantis žalią kryžių ir lydimas dviejų šefenų; puldamas ant kelių prieš laisvąjį grafą jis maldaudavo pasigailėjimo. Laisvasis grafas, paėmęs jį už rankos, liepdavo atsistoti, nuimdavo virvę nuo kaklo ir grąžindavo jam Femos malonę ir palankumą. Tačiau tas, kuris nebuvo „žinantysis“, neturėjo jokių teisių! Jis tiesiog išvengdavo mirties, bet jokios kompensacijos nebūdavo. Imperatorius suteikdavo jam „100 metų, 6 savaičių ir vienos dienos atidėjimą“ – ir viskas; jis amžiams prarasdavo teisę tapti šefenu. Abu procesai buvo vadinami „entfemung“ („atfeminimu“, Femos nuosprendžio panaikinimu).

Daugelis pasmerktųjų, negalėdami gauti „entfemung“, ryždavosi kreiptis į Imperatorių, kamerą, Popiežių ar Bažnyčios susirinkimą. Tačiau Femos teismai niekada nepripažino tokių apeliacijų ir griežtai protestuodavo Imperatoriui prieš jas. Jie laikė pasmerktuosius mirusiais ir sakė, kad niekas neturi teisės „prikelti mirusiųjų“. Imperatorius Zigmantas negalėjo sugalvoti jokios priemonės išgelbėti pasmerktąjį, išskyrus priimti jį į savo tarnybą, nes Femos teismai nenorėjo imtis priemonių prieš Kaizerio ir imperijos pareigūnus. Moterys, taip pat senyvi vyrai ir vaikai buvo išimti iš Femos jurisdikcijos, taip pat teoriškai žydai, nes žydai buvo „Imperatoriaus miegamojo tarnai“; dvasininkai taip pat, nes Viduramžiais juos galėjo teisti tik dvasiniai teismai; tačiau XV a. Fema nepaisė šių nuostatų ir šaukdavo tiek žydus, tiek dvasininkus.

3. FEMOS PABAIGA.

Tačiau Raudonosios Žemės sąjungos Įšventintieji sulaukė likimo, kuris ištinka visus judėjimus, atsiliekančius nuo laikmečio. Fema „kumščio teisės“ (faustrecht) dienomis jokiu būdu neatliko tokių didelių paslaugų, kokios jai priskiriamos: niekada gyvybės ir turto nesaugumas nebuvo toks didelis, kaip tada, kai Femos teismai labiausiai klestėjo. Jei Femos išplitimas už Vestfalijos ribų buvo blogis, tas blogis dar labiau paaštrėjo dėl per didelio tribunolų slaptumo. Fema nuolat degeneravo, ir pagarba jai mažėjo tokiu pat laipsniu. Laisvieji grafai pamiršo gražų savo pradinės institucijos pažadą – kad jų funkcija buvo apsaugoti nekaltumą nuo piktų žmonių kėslų. Jie, ir ypač teismų pirmininkai, praturtėjo iš mokesčių už naujų narių priėmimą, iš teismo išlaidų, baudų ir mokesčių, ir net iš pinigų, gautų prievartavimu ir priespauda. Jie vilkino teismus, smerkė nekaltus asmenis, peržengė savo jurisdikcijos ribas taip, kad nuteisdavo mirti visą vyriškąją (vyresnę nei 18 metų) miesto populiaciją už nepaklusimą šaukimui. Pasipriešinimas Femos teismams pasiekė kulminaciją imperatoriaus Maksimiliano I dekrete, įkuriančiame aukščiausiąjį teismą (kammergericht), kuris nepaliko jokio pasiteisinimo laisvųjų teismų apsaugai. Prašymai priimti į Femą greitai sumažėjo ir galiausiai liovėsi. Kunigaikščiai laisvuosius teismus pavertė paprastais tribunolais arba juos panaikino. XVI a. pabaigoje mirties bausmė, įvykdyta Femos teismo, buvo nežinomas dalykas; XVII a. pabaigoje šie teismai beveik visiškai išnyko. Tačiau net tada, kai Vestfalija buvo Napoleono karalystė, vis dar gyveno keletas šefenų, ir tik 1880–1890 m. dešimtmetyje dingo paskutinis laisvasis grafas, „nusinešdamas su savimi į kapą slaptažodžio paslaptį“. Femos egzistavimą vis dar primena akmeniniai teismo krėslai po liepomis; ir šakos virš galvos vis dar šnibžda istoriją apie grėsminguosius Raudonosios Žemės krašto Žinančiuosius.

AŠTUNTA DALIS.
VIDURAMŽIŲ AKMENSKALDŽIŲ LOŽĖS.

1. VIDURAMŽIŲ ARCHITEKTŪRA.

Jau pastebėjome kaip ryškų Viduramžių bruožą tai, kad veiksmų laisvė, išskyrus tuos atvejus, kai ji trukdė dvasininkijos ar bajorijos interesams, buvo palikta nevaržoma, ir kad asmenys kūrė socialines sąjungas jai įgyvendinti. Taip matėme šias dvi dominuojančias klases susivienijant į asociacijas, kurias galiausiai vainikavo karinių ordinų įsteigimas. Tačiau viduramžių pasaulis neilgai sekė taikos menais po audringų barbarų invazijų laikų, kol suvokė poreikį ne tik kalavijuočių ir plunksnos meistrų sąjungai, bet taip pat ir dar labiau amatininkų sąjungai. Tiesa, Viduramžiai negalėjo pakilti į tokias intelektines aukštumas, kurios leistų pamatyti, kad darbas yra labiau gerbtinas nei tinginystė, taika nei karas: todėl darbininkas turėjo užimti pavaldžią vietą. Tai be išlygų galioja žemės ūkio darbininkui: tačiau amatininkas buvo palankesnėje padėtyje, kai tik miestai ėmė vystytis.

Tačiau pažanga, kurią padarė amatininkai, buvo nulemta jų susivienijimo į korporacijas arba gildijas. Amatų gildijų konstitucijos iš dalies kyla iš senovės Romos amatininkų „kolegijų“, o iš dalies iš vienuolių ordinų. „Kolegijos“ turėjo slaptas apeigas, misterijas, bet apie jas neturime patikimos informacijos; ir tikra, kad viduramžių gildijos taip pat turėjo savo misterijas. Tai galioja ne visoms gildijoms; kai kuriose iš jų slapta ceremonija susidėjo tik iš slaptažodžių ir ženklų, pagal kuriuos amatininkai atpažindavo savo kolegas. Sudėtingiausia iš šių misterijų buvo Akmenskaldžių. Ir priežastis tam akivaizdi, nes iš visų amatų statybininko amatas ne tik reikalauja daugiausia mąstymo, apima daugiausia detalių, pirmasis pareikalauja naujų metodų operacijoms palengvinti, naujų „gudrybių“, ir jos lengvai tampa amato paslaptimis: be to, kaip šventyklų statytojai, mūrininkai įgijo šventą ir mistinį pobūdį.

Po didžiųjų migracijų mūrininko amatas turėjo savo namus vienuolynuose. Kol architektūra ar statybininko menas buvo po vienuolių globa, jis veikė romaniniu stiliumi – paprastos kolonos, suapvalintos arkos, kresni bokštai; bet kai vienuoliai apleido meną ir mokslą XI ir XII a., amatininkai nebematė prasmės tarnauti vadovaujami žmonių, kurie neturėjo skonio niekam kitam, išskyrus vyną, medžioklę ir karą. Taip atsirado mūrininkų sąjungos už vienuolynų ribų, ypač miestuose, ir nuo tada vienuolynų bažnyčios dydžiu ir puošnumu nusileido miesto bažnyčioms. Statybininkų sąjungų, kurios dabar buvo savarankiškos, aplinkybių pasikeitimas matėsi naujo stiliaus vystymesi. Vietoj pavienių kolonų kilo kolonų pluoštai, laisvos sąjungos ir jėgos, kylančios iš darnaus lygiųjų veikimo, simbolis; vietoje suapvalintų arkų – smailios, rodančios, kad jėgos, susivienijusios statiniui pakelti, neaukojo savo atskirų individualybių, bet laisvai įnešė kiekviena savo dalį tikslui pasiekti; vietoje kresnų, uždarų bokštų – aukštos smailės, besistiebiančios į begalybę ir atviros iš visų pusių, tarsi sakytų: „Čia mes stovime laisvi ir atviri, nepripažįstantys jokių įstatymų, tik dangaus.“ Tada atsirado langų arkų puošyba, kuri kiekviename lange rodė skirtingą dizainą, taip protestuodama prieš bet kokį stereotipinį vienodumą. Tai buvo tikroji germaniška arba gotikinė architektūra, laisvos teutonų dvasios triumfas, kuri palanki nekliudomam individualaus genijaus vystymuisi ir nevaržomai nepriklausomybei. Tai taip pat buvo misticizmo išraiška, su daugybe bokštelių, besistiebiančių į dangų rasti Dieviškumą. Todėl gotikinis stilius turi šiek tiek niūrumo ir melancholijos savo didžiulėse arkose ir siauruose languose. Jis kviečia laisvą, spontanišką žmogaus dvasią tyrinėti savo pačios prigimties gelmes, todėl yra taip pat priešiškas įkyriam dogmatizmui, kaip ir neapgalvotam tyrimui bei iliuminizmui, kurie drumsčia išankstines nuostatas. Taigi, kaip romaninis stilius yra popiežystės architektūra, taip gotikinis yra laisvo bažnytinio gyvenimo; o tada iliuminizmo architektūra sekė kaip Renesanso stilius.

2. VOKIETIJOS AKMENSKALDŽIŲ LOŽĖS.

Mūrininkų sąjungų susitikimo vietos miestuose buvo lentinės trobelės, stovėjusios statomų bažnyčių vietose, suteikiančios pastogę mūrininkams ar akmenskaldžiams darbo metu. Šios trobelės, arba „ložės“, ankstyvuoju laikotarpiu buvo susijungusios į lygą, ir lygos nariai, atsimindami, kad anksčiau buvo vienuolynų gyventojai, vienas kitą vadino Broliu, o savo sąjungas – Brolijomis; jie taip pat suteikdavo savo vyriausiems pareigūnams tokius pagarbos ženklus, kokie randami dvasininkų epitetais „gerbiamas“ ir „garbingas“. Šios lygos susiformavimo datos nustatyti neįmanoma. Atrodo, kad ji veikė visu pajėgumu XIII a., o jos galutinio organizavimo nuopelnai paprastai priskiriami Albertui Didžiajam, Bolštato grafui, garsiam dominikonų vienuoliui (g. 1200, m. 1280). Albertas beveik visą gyvenimą gyveno Kelne, todėl garsioji Kelno katedra turi būti laikoma didžiosios akmenskaldžių ložių lygos lopšiu.

Šios lygos valdymui delegatų iš ložių asamblėja, susirinkusi „į kapitulą“ (dar vienas vienuoliškos šių sąjungų kilmės prisiminimas) Ratisbone (Regensburge) 1459 m., parengė amato konstituciją pavadinimu Ordnung und Vereinigung der gemeinen Bruderschaft des Steinwerks und der Steinmetzen (Bendrosios akmens darbų ir akmenskaldžių brolijos reglamentas ir susivienijimas): ji buvo peržiūrėta ir pataisyta Bazelyje 1497 m. ir Strasbūre 1498 m. Iš šio ir kitų senovinių dokumentų, susijusių su brolijos organizavimu, sužinome, kad Broliai buvo skirstomi į Meistrus, „Kalbėtojus“ ir Draugus (meister, parlirer, gesellen), o prie jų buvo pridedami, nors ir ne kaip broliai, bet kaip priklausomi asmenys, Pagalbininkai – tai yra pameistriai. Ložės priešakyje stovėjo Darbų Meistras arba Statybos Meistras. Trijų ložių – Strasbūro, Kelno ir Vienos – meistrai buvo Vyriausieji lygos teisėjai, o Strasbūro meistras tarp jų užėmė pirmąją vietą. Strasbūro teisminei apygardai priklausė kairysis Reino krantas žemyn iki Mozelio, o dešiniajame krante – Švabija, Frankonija, Hesenas; Kelno apygardai priklausė regionas kitoje Mozelio pusėje; o Vienos – Austrija, Vengrija, Italija. Šveicarija stovėjo atskirai, vadovaujama atskiro meistro, kurio buveinė buvo Berne; vėliau Ciurichas užėmė Berno vietą. Šiaurės Vokietijos mūrininkai dešiniajame Reino krante (Tiuringija, Saksonija ir kt.) buvo tik nominalūs lygos nariai: iš tikrųjų jie nebuvo pavaldūs nė vienai iš šių ložių, bet priėmė specialią „tvarką“ sau Torgau mieste 1462 m. Šiose taisyklėse randame daug ryškių mūrininkų sveiko proto įrodymų. Pavyzdžiui, jiems buvo draudžiama menkinti mirusius meistrus ir jų darbus; taip pat mokyti kitus savo meno už pinigus, nes jie turėtų elgtis vienas su kitu kaip draugai; vienas meistras negalėjo pašalinti kolegos; norėdamas tai padaryti, jis turėjo ne tik pasitarti su dviem kitais meistrais, bet ir dauguma kolegų turėjo pritarti; nesutarimus tarp meistrų turėjo spręsti arbitrai, pasirinkti iš lygos narių.

Brolijose broliška draugystė vaidino svarbų vaidmenį. Susitikimai vykdavo kas mėnesį, o reikalai baigdavosi puota. Kiekviena Generalinė ložė kasmet rengdavo didžiąją asamblėją; o Jono Krikštytojo ir vadinamųjų „Keturių karūnuotųjų“ šventės buvo lygos šventės. Kiekvienas ložės susirinkimas prasidėdavo ir baigdavosi meistro ir draugų klausimais bei atsakymais. Pameistriui, kai tik jis pradėdavo keliauti, būdavo perduodami slapti brolijos ženklai – slaptažodžiai, paspaudimas ir kt. Su jais jis identifikuodavo save kaip brolį mūrininką, kad ir kur bekeliautų, ir taip turėjo teisę nemokamai mokytis amato. Atėjęs prie trobelės, kur vyko akmenskaldžių darbai, jis pirmiausia uždarydavo duris, kad pasibelstų į jas pagal masonų madą; tada paklausdavo: „Ar čia dirba vokiečių mūrininkai?“ Tuoj pat draugai apieškodavo trobelę, uždarydavo duris ir sustodavo stačiu kampu; lankytojas pastatydavo kojas stačiu kampu, sakydamas: „Dieve, laimink vertus mūrininkus“; į tai atsakymas buvo „Dieve, dėkok vertiems mūrininkams“, ir taip toliau, daug klausimų ir atsakymų, tarp jų: „Kas tave atsiuntė?“ „Mano gerbiamas meistras, gerbiami laiduotojai ir visa gerbiama mūrininkų ložė X.“ „Kam?“ „Drausmei ir teisingam elgesiui.“ „Kas yra drausmė ir teisingas elgesys?“ „Amato papročiai ir jo taisyklės.“

Apie to meto įšventinimo apeigas mes nieko nežinome: tai, ką Fallou rašo šiuo klausimu apie Vokietijos akmenskaldžių papročius, yra tiesiog pasiskolinta iš dabartinių laisvųjų mūrininkų ritualo. Labai tikėtina, kad viduramžių mūrininkų ložėse amato techninės detalės ir jo paslaptys vaidino pagrindinį vaidmenį įšventinimo ceremonijose. Viduramžių akmenskaldžiai taip pat naudojo kaip savo amato simbolius plaktuką, skriestuvą, kampainį ir kt., taip pat mistines figūras, pvz., liepsnojančią žvaigždę (kuri buvo Pitagoro pentagrama arba magiškas heksagrama – du trikampiai, uždėti vienas ant kito), dvi Saliamono šventyklos kolonas, vynmaišius, javų varpas, susipynusias virves ir t. t. Vienintelis kitas svarbus punktas, dėl kurio esame tikri, yra tas, kad postulantas prisiekdavo laikytis paslapties. Tačiau nėra abejonės, kad gėrimo papročiai, kokie mus pasiekė, yra autentiški. Pavyzdžiui, taurė niekada neturėjo būti paduodama puotaujančiajam į rankas, bet pastatoma ant stalo priešais jį; tada jis neturėjo jos liesti kitaip, kaip tik dešine ranka – apmauta balta pirštine arba balta servetėle, kai geriamas specialus tostas.

Mūrininkų brolijos buvo ryškiai krikščioniška institucija: nariai pagal „Įstatus“ privalėjo laikytis visų Bažnyčios papročių. Tai buvo likutis iš tų laikų, kai ložės kilo vienuolynuose. Sektos, kurios kilo iš visų pusių nepaisant kruvinų persekiojimų, ir jų skleidžiamas iliuminizmas prisidėjo prie mūrininkų dvasios pokyčio, kuris buvo pastebimas XIV ir XV a.: daugelis, galbūt dauguma, įgijo opozicijos Romos bažnytiškumui dvasią, ir ji labai aiškiai pasireiškė jų skulptūroje. Neįmanoma įsivaizduoti aštresnės satyros nei ta, kurią jie naudojo; ir reikšmingiausia tai, kad ji rado išraišką pačiose bažnyčiose. Taip Paskutiniojo teismo vaizdavime Berno katedroje matomas popiežius su blizgančia auksine tiara, krintantis žemyn galva į Pragarą; o vestibiulyje Išmintingosios ir Kvailosios mergelės budi, bet kvailosios dėvi kardinolų skrybėles, vyskupų mitras ir kunigų kepures. Doberano bažnyčia Meklenburge rodo malūną, kuriame sumalamos bažnyčios dogmos. Strasbūre buvo vaizduojama visų rūšių žvėrių procesija su liepsnojančiais deglais ir asilas, aukojantis mišias; Brandenburge buvo pavaizduotas lapinas, pamokslaujantis žąsų būriui, ir t. t.

Iliuminizmas yra riterystės ir bažnytiškumo priešas, nes iliuminizmas nežino jokių gimimo, rango ar pašaukimo privilegijų. Todėl, kiek tokios organizacijos kaip tamplieriai ir akmenskaldžiai palaikė iliuminizmą, jos griovė institucijas, kurioms buvo skolingos savo egzistavimą, ir taip dirbo savo pačių išnykimui. Akmenskaldžių brolijos žlugimo priežastys glūdėjo dar amžiuje prieš Reformaciją, nes dabar netrūko bažnyčių, ir beveik nebuvo statomos naujos. Koks buvo ložių santykis su Reformacija, pamatysime vėliau. XVI ir XVII a. žiaurumai, ypač Trisdešimties metų karas, sudavė stiprų smūgį statybos amatui; bet mirtinas smūgis Akmenskaldžių lygai buvo klastingas pagrindinės ložės buveinės, Strasbūro, užgrobimas, kurį įvykdė Liudvikas XIV. Natūraliai, Vokietijos kunigaikščiai uždraudė savo pavaldiniams bendrauti su užsienio asociacijomis, ir, žinoma, su pagrindine lože Strasbūre 1707 m. Ir kadangi Vokietijos mūrininkų nesutarimai ir silpnumas neleido jiems įkurti naujos pagrindinės ložės, imperatorius vienu mostu panaikino visas ložes, pagrindines ir pavaldžias, ir uždraudė paslapties priesaiką, „nesąmoningos pasisveikinimo formos“ naudojimą (taip skambėjo dekreto tekstas) ir skirtumą tarp „pasisveikinimo mūrininkų“ ir „rašto mūrininkų“ (grussmaurer, briefmaurer). Nepaisant to, ložės išliko kaip slaptos draugijos, kol moderni pramonės amatų laisvė atėmė iš jų visą prasmę ir išmušė pagrindą joms iš po kojų.

3. PRANCŪZŲ AMATININKAI.

Labai skirtingos nuo Vokietijos amatininkų draugijų buvo Prancūzijos draugijos. Tuo tarpu kai Vokietijoje randame atkaklų siekį tobulėti amate, grožio puoselėjimą ir nusiteikimą ne mažiau pakylėtą moraline prasme nei nuoširdžiai religingą; Prancūzijoje matome tik grubias, nekryptingas pastangas su šen bei ten pasitaikančiais džiuginančiais bruožais. Prancūzijoje yra ryškus skirtumas tarp meistrų gildijų ir pameistrių ložių. Meistrai neturi nei bendro sąjungos ryšio, nei bendro turto; amatininkai sudaro stiprias draugijas su slaptomis konstitucijomis ir papročiais.

Yra keletas Prancūzijos amatininkų draugijų (compagnonnages), tačiau jos skiriamos ne pagal vietovę, bet pagal tariamą jų pirmojo įsteigimo būdą ir amato šaką, kuriai atstovauja. Jos skirstomos, visų pirma, į dvi dideles sekcijas: Compagnons du Devoir (Pareigos draugai) ir Compagnons de la Liberte (Laisvės draugai). Pirmieji dar skirstomi į Enfants de Maitre Jacques (Meistro Jokūbo vaikai) ir Enfants de Maitre Soubise (Meistro Subizo vaikai), tačiau pastarieji dažniausiai vadinosi Enfants de Salomon (Saliamono vaikai). Tarp Compagnons du Devoir ir Compagnons de la Liberte, taip pat tarp Jokūbo ir Subizo vaikų egzistuoja didžiausia neapykanta, kuri atsispindi jų mituose ir tradicijose. Pasak Pareigos draugų pasakojimo, statant Saliamono šventyklą, Hiramas, meistras statytojas, norėdamas palaikyti drausmę ir tvarką tarp darbininkų, įsteigė draugijas su specialiais slaptažodžiais ir slaptu ritualu. Bet tas veiksmas tapo jo mirties priežastimi, nes kai kurie darbininkai jį nužudė, kadangi jis atsisakė duoti jiems meistrų slaptažodį: tie piktadariai buvo Compagnonnage de la Liberte įkūrėjai! Tarp ištikimų darbininkų buvo du galų meistrai, Jokūbas, akmenskaldys, ir Subizas, dailidė: šie, baigus šventyklos statybą, grįžo namo ir išsilaipinę, vienas Marselyje, kitas Bordo, įkūrė draugijas pagal Hiramo įsteigtų draugijų pavyzdį; ir šios draugijos pamažu priėmė kitus amatininkus, ne tik statybininkus, bet abu kūnai gyveno nuolatinėje neapykantoje vienas kitam, kiekvienas pretenduodamas į pirmumą. Kiekvienas iš jų savo įsteigimą (kokiu pagrindu, nežinoma) nurodo atitinkamai 558 m. pr. Kr. ir 550 m. pr. Kr., ir kiekvienas turi autentiškus dokumentus tam įrodyti, nors niekas jų niekada nematė. Liberte tradicija yra tokia pati kaip Devoir, tik pagrindinių veikėjų vaidmenys sukeisti vietomis. La Liberte prieglobstyje susibūrę keturi amatai – akmenskaldžiai, dailidės, staliai, spynų meistrai. Devoir apima 28 amatus, ir iš jų Subizo vaikai apima dailides, stogdengius ir tinkuotojus; Jokūbo vaikams priklauso akmenskaldžiai, staliai, spynų meistrai ir 22 kiti amatai, įvesti vėlesniais laikais, bet visi susiję su namų statyba, išskyrus skrybėlių gamintojus. Visi kiti amatininkai, kurių darbas yra drabužių ir maisto produktų gamyba, yra pašalinti iš compagnonnages ir sudaro atskiras savo draugijas. Ypač niekinami ir visaip persekiojami compagnons yra batsiuviai ir kepėjai; tuo tarpu tarp Jokūbo vaikų net statybos amatų nariai niekina savo jaunesniuosius (mažiau senos kilmės amatus), ir savo neišmanyme žodį compagnon kildina iš compas (skriestuvas), statybos meno simbolio; todėl jų akyse kiti amatai yra visiškai be meno ar įgūdžių.

Net to paties amato meistrai, bet priklausantys skirtingoms lygoms, ar tai būtų Devoir, ar Liberte, visaip priešinasi vieni kitiems. Paryžiaus dailidės užbaigė šį ginčą pasidalindami kosmopolitinį miestą tarpusavyje: Compagnons du Devoir pasiėmė kairįjį, o La Liberte – dešinįjį Senos krantą. Su kitais amatais ir provincijose padėtis blogesnė, priešiškos lygos dažnai įsivelia į gatvės muštynes ir tikrus mūšius. Net tame pačiame amate ir toje pačioje lygoje dažnai kyla priešiškumas.

Iš Prancūzijos amatininkų korporacijų statybos amatų, ypač akmenskaldžių, korporacijos tikriausiai atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir Vokietijos mūrininkų ložės: bent jau Viduramžiais pietų Prancūzijoje egzistavo tiltų statytojų draugija, kuri piligrimų į Šventąją Žemę ir apskritai keleivių labui prižiūrėjo tiltus, kelius ir užeigas. Ankstyviausią žinomą chartiją 1189 m. suteikė popiežius Klemensas III, kuris, kaip ir jo trečiasis pirmtakas Liucijus III, paėmė juos savo globon. Kaip emblemą jie ant krūtinės nešiojo smailų plaktuką. Kitos compagnonnages negali pateikti jokių autentiškų įrašų, ankstesnių nei XIV a. Seniausia iš jų yra Dažytojų draugija, datuojama 1330 m. Priėmimas į šias draugijas apima daugybę ceremonijų, kilusių iš Katalikų Bažnyčios ritualo; todėl Siuvėjai ir Batsiuviai 1645 m. buvo įskųsti bažnytiniams tribunolams, o jų susirinkimus uždraudė Paryžiaus teologijos fakultetas.

4. ANGLIJOS AKMENSKALDŽIAI.

Kol Vokietijos amatininkų draugijos buvo engiamos imperinės valdžios, o Prancūzijos draugijos gyveno nežinomybėje, Anglijos mūrininkų ložės, priešingai, įgijo didelę svarbą. Tradicija anglišką (operatyvinę) masoneriją kildina iš karaliaus Alfredo Didžiojo (871–901 m.) ir jo įpėdinio Atelstano, kurio jaunesnysis sūnus Edvinas, pasakojama, šaukdavo mūrininkų susirinkimus ir duodavo įstatymus jų ložėms. Kad ir kaip ten būtų, tikra tai, kad Anglijoje, kaip ir Vokietijoje, svarbius statinius statė dvasininkija, ir kad Dunstanas, Kenterberio arkivyskupas, buvo puikus architektas; tačiau iškilus gotikinei architektūrai statytojai buvo pasauliečiai, ir labai tikėtina, daugelis jų – vokiečiai. Ankstyvosiose Anglijos mūrininkų draugijose randame taisykles ir papročius, kurie aiškiai seka vokišku pavyzdžiu, o meistrų mūrininkų sąrašuose yra daug neabejotinai vokiškų vardų. Nepaisant to, angliška masonerija pasižymėjo tam tikrais savitais bruožais, pvz., meistro vieta rytuose, ložės susirinkimų laikymas atvirame ore esant geram orui, sargybos pastatymas aplink ložę, smalsuolių apliejimas lašais nuo stogo, „kol vanduo bėgdavo iš jų batų“, ir t. t.

Anglijos laisvieji mūrininkai savo vardą (Freemasons) galėjo gauti iš to fakto, kad pradiniai ložių steigėjai buvo smiltainio (freestone) apdirbėjai – smiltainio mūrininkai (freestone masons), priešingai nei grubaus akmens apdirbėjai; manoma, kad „freestone mason“ vėliau buvo sutrumpinta iki formos „freemason“. 1350 m. parlamento akte žodis „freemason“ aptinkamas pirmą kartą. Tuo aktu mūrininkų susirinkimai ir kapitulos buvo uždrausti. Tačiau mūrininkai ištvėrė šį persekiojimą. Tarpusavyje visi mūrininkai buvo lygūs, draugai arba bičiuliai; ložėse nebuvo daromas skirtumas tarp meistro ir bičiulio, nors, žinoma, faktinis ložės meistras pirmininkavo susirinkimams. Nariai rūpinosi tarpusavio tobulėjimu techninėse žiniose ir padėjo vienas kitam nelaimėje. Valdant Edvardui III įstatymai, draudžiantys mūrininkų susibūrimus, buvo sušvelninti, leidžiant susirinkimus, jei jie vyksta dalyvaujant grafystės šerifui ar miesto merui. Iš šių operatyvinių mūrininkų draugijų išaugo moderni „spekuliatyviosios“ laisvosios mūrininkijos institucija.

ASTROLOGAI IR ALCHEMIKAI

Reformacijos epocha baigėsi Katalikų Bažnyčiai atgavus didelę dalį prarastos teritorijos jėzuitų pastangomis. Dar gerokai prieš Trisdešimties metų karą religinių tikėjimų įkarštis buvo išblėsęs; žmonės pavargo nuo teologinių ginčų, nors ir neturėjo didelio polinkio kitiems rimtiems dalykams; ir taip atsitiko, kad pereinant iš XVI į XVII amžių tokie pseudomokslai kaip alchemija ir astrologija įgijo didelį populiarumą. Astrologijos studijos turėjo tikslą tik šlovę ir garbę, todėl buvo vykdomos atvirai; tuo tarpu alchemija, įkvėpta daugiausia godumo, turėjo savo laboratorijas tamsiuose rūsiuose ir griežtai slėpė savo procesus.

Taigi buvo natūralu, kad alchemija, arba tariamas menas gaminti auksą ir sidabrą, paskatino atsirasti slaptas asociacijas, ypač todėl, kad ji naudojo įvairias mistines, teosofines ir kabalistines priemones savo tikslams pasiekti, kokias naudojo garsiojo Teofrasto Bombasto Paracelso, medicinos meno reformatoriaus ir vieno iš uoliausių astronomų bei alchemikų, mokiniai ir pasekėjai. Tai buvo Jokūbo Bėmės, batsiuvio ir filosofo, era, kuris, nors ir neturėjo jokio „prakeikto alkio“ tauriųjų metalų, davė postūmį kvailiems dieviškų dalykų tyrimams.

XVII a. pradžioje pasirodė daugybė raštų apie šį mistinį ir prietaringą verslą, tiek už, tiek prieš. Šiame plunksnų mūšyje labai pastebimą vaidmenį suvaidino liuteronų teologas Johanas Valentinas Andrė iš Tiubingeno (g. 1586, m. 1654). 1614 m. Andrė sugalvojo iškrėsti pokštą šiems mistikams, paskelbdamas du satyrinius kūrinius, kuriuose buvo pasakojama apie tariamą slaptą draugiją, skirtą skatinti tokio pobūdžio studijas; šiai draugijai jis davė pavadinimą, kurį įkvėpė jo paties šeimos antspaudas (Šv. Andriejaus kryžius su rožėmis keturių jo galų pabaigoje) – Rozenkreiceriai. Šie raštai, „Fama Fraternitatis Roseae Crucis“ (Rožės Kryžiaus brolijos šlovė) ir „Confessio Fraternitatis“ (Brolijos tikėjimo išpažinimas), kildino tariamą draugiją iš vienuolio, vardu Kristianas Rozenkreicas, kuris XIV ir XV a. lankėsi Šventojoje Žemėje, Rytuose buvo apmokytas okultinių mokslų, tarp savo brolių vienuolių įkūrė broliją, pavadintą jo vardu, ir mirė būdamas 106 metų. Po 120 metų jo kapavietėje, kuri pagal ordino taisyklę buvo laikoma paslaptyje, bet buvo didingas statinys rūsyje, ant jo negendančio kūno buvo rastas pergamento knyga, kurioje buvo ordino konstitucija ir paslaptys. Vėlesnis dokumentas „Chymische Hochzeit Christiani Rosenkreuz“ (Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės), pasirodęs 1616 m., išplėtojo istoriją dar labiau. Tuo metu alcheminis pamišimas buvo toks didelis, kad pasaka buvo priimta kaip gryna tiesa, ir pasipylė daugybė raštų, ginančių Rozenkreicerių draugiją arba kovojančių prieš ją. Prie Rožės Kryžiaus oponentų priklausė teologai, kurie „dokumentuose“ uodė eretiškas pažiūras, ir medikai, kurie jautė pavojų savo uždarai gildijai; tuo tarpu alchemikai, ir ypač Paracelso pasekėjai, uoliai klausinėjo apie rozenkreicerius ir gynė jų Konstitucijos autentiškumą. Netrūko ir bandymų mistine prasme aiškinti Rožės Kryžiaus simbolį: jis reiškė Šventumą, sujungtą su Tylėjimu; jis simbolizavo rožinės spalvos Kristaus Kraują, išlietą ant kryžiaus. Priblokštas bepročių karo prieš puspročius, kurį netyčia sukėlė jis pats, Andrė bandė atitaisyti žalą išleisdamas du kūrinius, „Mythologia Christiana“ ir „Turris Babel“, norėdamas įrodyti, kad visas reikalas buvo pokštas, kad Brolija buvo pramanas ir neegzistavo. Bet kadangi jis nepasivargino įvardyti savęs pirmųjų dviejų raštų autoriumi, veltui liejo ant rozenkreiceriškų šalininkų visą savo paniekos tulžį. Veltui, norėdamas nukreipti žmonių vaizduotę kitomis kryptimis, jis įkūrė „Krikščioniškąją broliją“, skirtą apvalyti religiją nuo piktnaudžiavimų ir diegti tikrą pamaldumą. Beprotybė tęsėsi. Alchemija, vos užsiminta Andrės raštuose, tapo daugybės naujų knygų tema, kurių autoriai skelbėsi esą tariamos draugijos nariai. Incidentu pasinaudojo ir nuotykių ieškotojai bei visokiausios frakcijos; reikalas nuėjo taip toli, kad Reino krašte ir Žemutinėse šalyse buvo įkurtos slaptos alcheminės draugijos rozenkreicerių vardu, kurios taip pat pasivadino Fraternitas Roris Cocti (Virto rasos brolija), t. y. Išminties akmens brolija; tačiau šios draugijos neturėjo bendros organizacijos tarpusavyje. Daugelis vargšelių buvo apmulkinti šių schemuotojų. Vokietijoje ir Italijoje veikė skyrių draugijos. Anglijoje daktaras Robertas Fludas, aistringas mistikas ir alchemikas, propagavo šį savotišką ordiną išleisdamas daugybę raštų. Kalbant apie draugijų papročius, mums pasakojama, kad nariai klajojo skurdžiai apsirengę, trumpai nukirptais plaukais prie kaktos, kaip ženklą nešiodami juodą šilkinį raištį viršutinėje sagos kilpoje, o kai eidavo keli kartu, nešdavosi mažą žalią vėliavą. Jie teigė, kad jų draugija yra didžiojo riterių Šv. Jono (hospitalierių) ordino atšaka. Savo ložės susirinkimuose jie dėvėjo mėlyną kaspiną, ant kurio buvo auksinis kryžius su įrašyta rože, o jų prezidentas (tituluojamas Imperatoriumi) buvo apsirengęs kunigiškais apdarais. Jie laikėsi griežtos paslapties pašalinių atžvilgiu. XVIII a. jie pamažu išnyko, ir nėra jokių priemonių nustatyti ryšį tarp jų ir masoniškųjų rozenkreicerių, apie kuriuos vėliau.

DEVINTA DALIS.
LAISVOSIOS MŪRININKIJOS IŠKILIMAS IR SĄRANGA.

1. LAISVOSIOS MŪRININKIJOS IŠKILIMAS.

Reformacija ir su ja susiję įvykiai suteikė žmonėms daug peno apmąstymams. Tačiau valdžios ir abiejų tikėjimų narių rodoma netolerancija, engiant ir persekiojant savo oponentus, taip atstūmė visus humaniškai nusiteikusius žmones, kad slapta žmonės nustojo rūpintis tiek protestantizmo, tiek katalikybės interesais, ir bendroje žmonijos brolijoje ėmė nekreipti dėmesio į visus tikėjimo skirtumus. Iliuminizmas, kuris tarp tamplierių buvo „gero tono“ ženklas, nors ir lengvabūdiška prasme, o tarp akmenskaldžių – satyrine prasme, įgavo orią formą, ne kaip netikėjimas, bet kaip nuoširdus troškimas kurti, ir prie šio tikslo įgyvendinimo Anglijos mūrininkai prisidėjo iš esmės. Anglijoje žmonėms jau buvo gana ginčų dėl tikėjimo, gana protestantų persekiojimo valdant „Kruvinajai Marijai“ ir katalikų – valdant nelanksčiai Elžbietai, ir jie troško tolerancijos. Tolerancijos principus jie sėmėsi iš atgimstančios literatūros ir meno, kurie padarė tokį įspūdį, kad kaip ankstesniame amžiuje romaninė architektūra, taip dabar gotikinė, kaip tam tikros tikėjimo fazės išraiška, prarado savo sekėjus, o vadinamasis Augusto arba „Renesanso“ stilius – senovės graikų ir romėnų stilių imitacija – laimėjo visų, kurie bent kiek nusimanė mene, simpatijas. Renesanso stilių į Angliją atnešė tapytojas Inigas Džounsas, kuris meno mokėsi Italijoje ir kuris, valdant Jokūbui I, 1607 m. tapo karališkųjų statybų generaliniu prižiūrėtoju ir tuo pačiu metu Laisvųjų mūrininkų prezidentu, reformavusiu jų ložes. Vietoj metinių visuotinių susirinkimų jis įsteigė ketvirtinius susirinkimus: tiems mūrininkams, kurie laikėsi rankų darbo ir nesidomėjo intelektualiniais siekiais, buvo leista grįžti į amatų gildijas; tuo tarpu talentingi vyrai, nepriklausantys mūrininko amatui, bet besidomintys architektūra ir laiko siekiais, buvo priimti į ložes „priimtųjų brolių“ vardu. Pasikeitus aplinkybėms, tarp laisvųjų mūrininkų pabudo nauja, drąsi dvasia, kuri rado atramą broliškumo jausme, nepriklausomai nuo tikėjimų, kuris tuomet visur vyravo. Šį protų nusiteikimą neapsakomu laipsniu skatino sero Tomo Moro „Utopijoje“ ir sero Franciso Bekono „Naujojoje Atlantidoje“ piešiami paveikslai šalių, kurios iš tiesų egzistavo tik jų vaizduotėje, bet kurios pristatė idealias sąlygas, kokias apsišvietę protai galėjo trokšti įgyvendinti šioje žemėje; taip pat Bohemijos pamokslininko Amoso Komenskio (lotyniškai Komenijaus) raštai, kuris Trisdešimties metų karo metu imperatoriaus šalininkų buvo išvytas iš savo šalies ir 1641 m. atvyko į Angliją – raštai, kurie smerkė bet kokį bažnytinį fanatizmą ir pasisakė už kosmopolitizmą. Kadangi ložėse buvo pačių įvairiausių politinių ir religinių pažiūrų žmonių, ordinas smarkiai nukentėjo per pirmosios ir antrosios revoliucijos pilietinius neramumus, tačiau sugrįžus taikai jis su kaupu atgavo prarastą prestižą. Londono atstatymas, ir ypač Šv. Pauliaus katedros (1662 m.), labai prisidėjo prie Anglijos masonerijos šlovės: seras Kristoferis Renas, Šv. Pauliaus statytojas, priklausė brolijai. Tačiau apie Viljamo III mirtį (1702 m.), dėl sumažėjusio užimtumo statybos versluose, laisvųjų mūrininkų ložės suvokė rimtą savo organizacijos trūkumą. Narių, praktiškai susijusių su operatyviniu mūrininkų amatu, skaičius nuolat mažėjo, o „priimtieji“ mūrininkai tapo dauguma. Todėl ložės tapo savotiškais klubais, ir ši transformacija greitai plito Londone.

Kita įtaka, paveikusi Anglijos laisvosios mūrininkijos vystymąsi, buvo deistinių nuomonių sklaida per Loko filosofijos mokyklą. Nors ložės tada, kaip ir dabar, garsiai deklaravo ortodoksiją, jos negalėjo atsiriboti nuo to laikotarpio deistinės atmosferos.

Šių skirtingų įtakų rezultatas įgavo viršų buvusių mūrininkų, dabar laisvųjų mūrininkų, klubuose ar ložėse. Dabar jie siekė nuodugnesnio moralės gerinimo konservatyviu deistiniu pagrindu. Tačiau buvo pripažintas glaudesnės organizacijos poreikis. Du teologai, Teofilis Desaguliers (kuris buvo ir gamtininkas, ir matematikas) bei Džeimsas Andersonas, kartu su antikvaru Džordžu Peinu, buvo žymiausi iš tų, kurie 1717 m. įgyvendino keturių Londono mūrininkų ložių susijungimą į vieną Didžiąją Ložę ir pasiekė Didžiojo Magistro bei dviejų Didžiųjų Prižiūrėtojų išrinkimą, taip įsteigdami Laisvųjų mūrininkų sąjungą, kokia ji egzistuoja šiandien. Kas Jeruzalė yra žydams, Meka mahometonams, o Roma katalikams, tas Londonas yra laisviesiems mūrininkams.

Nuo tada Anglijos mūrininkai buvo nebe amatininkų draugija, bet visų luomų ir visų profesijų, taip pat visų tikėjimų vyrų asociacija, kurie susitikdavo plačiu žmoniškumo pagrindu ir nepripažino jokio kito žmogaus vertės mato, išskyrus moralę, gerumą ir tiesos meilę. Naujieji laisvieji mūrininkai išlaikė operatyvinių mūrininkų simboliką, jų kalbą ir ritualą. Jie statė nebe namus ir bažnyčias, bet dvasinę žmonijos šventyklą; kampainį naudojo nebe stačių kampų akmens blokuose matavimui, bet žmogaus charakterio nelygumams lyginti, o skriestuvą nebe apskritimams ant akmens brėžti, bet broliškos meilės žiedui aplink visą žmoniją apibrėžti. Galbūt tai buvo jaunos laisvųjų mūrininkų lygos paveikslas, kurį Tolandas nupiešė savo „Sokratiškoje draugijoje“ (1720 m.), kurią, vis dėlto, jis apvilko apdaru, priešingu graikiškajam. Šios draugijos simpoziumai ar broliškos puotos, jų klausimų ir atsakymų mainai, jų pasibjaurėjimas vien fizinės jėgos valdymu, priverstiniu religiniu tikėjimu ir tikėjimų neapykanta, taip pat jų švelnus ir tolerantiškas būdas bei broliška pagarba vienas kitam stipriai primena laisvųjų mūrininkų būdus.

Nors tikėjimo skirtumai naujojoje masonerijoje nevaidino jokio vaidmens, vis dėlto broliai labai gerbė religiją ir buvo tvirti dviejų vienintelių tikėjimo tiesų, kurios niekada nebuvo išrastos žmogaus, bet kurios glūdi kiekvieno žmogaus prote ir širdyje – Dievo egzistavimo ir sielos nemirtingumo – gynėjai. Atitinkamai kiekviena ložė buvo atidaroma ir uždaroma malda „Visagaliam Visatos Architektui“; o gedulo ložėje mirusio brolio atminimui buvo naudojama formulė: „Jis perėjo į amžinuosius Rytus“ – į tą regioną, iš kurio sklinda šviesa. Politinės partijos taip pat nebuvo vertinamos tarp laisvųjų mūrininkų: vienas principas buvo bendras jiems visiems – tėvynės meilė, pagarba įstatymui ir tvarkai, bendros gerovės troškimas.

Kadangi lyga turėjo vertinti vienybę, vienas pirmųjų Didžiosios Ložės dekretų buvo tas, kuriuo visos ložės, sukurtos be jos sankcijos, paskelbtos neteisėtomis. Todėl iki šios dienos nepripažįstamos jokios ložės, kurios nėra įkurtos tiesiogiai ar netiesiogiai iš Londono. Nepaisant šio apribojimo, net pirmaisiais metais po Didžiosios Ložės įsteigimo atsirado daugybė naujų ložių, kurios gavo Didžiosios Ložės įgaliojimus. Dėl šių gausių prisijungimų bendrųjų įstatymų poreikis tapo neatidėliotinas, ir Didžiosios Ložės prašymu Andersonas, vienas iš steigėjų, ėmėsi palyginti esamus ordino statutus su senovės Akmenskaldžių įrašais ir papročiais bei surinkti juos į vieną įstatymų sąvadą. Rezultatas buvo „Konstitucijų knyga“, kuri vis dar yra laisvosios mūrininkijos pagrindas. Ji buvo spausdinama pakartotinai ir yra prieinama kiekvienam. Kitas laisvosios mūrininkijos pamatas buvo padėtas Didžiosios Ložės 1724 m., kai ji įsteigė „labdaros komitetą“, taip suteikdama erdvės vienam iš žavingiausių ordino bruožų – pagalbos teikimui vargstantiems ir nelaimingiems, tiek ordino viduje, tiek už jo ribų.

Galiausiai vidinė ordino organizacija buvo užbaigta įvedus Laipsnius. Broliai, ėję Meistrų pareigas, pasitraukę iš pareigų negrįždavo į Bičiulių laipsinį, bet sudarė naują laipsnį – Meistrų: kita vertus, naujai priimti nariai nebebuvo iš karto Bičiuliai, bet tik pameistriai: šie laipsniai buvo įsteigti tikriausiai 1720 m.; tuo metu jokie kiti aukštesni laipsniai nebuvo žinomi. Teisė pakelti pameistrius į Bičiulio laipsnį, o Bičiulius į Meistro laipsnį, anksčiau buvusi Didžiosios Ložės funkcija, 1725 m. buvo suteikta pavaldžioms ložėms.

Netrukus laisvoji mūrininkija pasklido plačiai. Ložės kūrėsi visose civilizuotose šalyse, įkurtos Anglijos mūrininkų arba užsieniečių, gavusių masonišką įšventinimą Anglijoje; šios ložės, kai jų tapdavo pakankamai daug, susivienydavo po Didžiosiomis Ložėmis. Airijos Didžioji Ložė buvo įkurta 1730 m., Škotijos ir Prancūzijos – 1736 m., Anglijos provincijos ložė Hamburge – 1740 m., Vienybės Ložė Frankfurte prie Maino – 1742 m., ir tais pačiais metais ložė Vienoje, Didžioji Motininė Trijų Pasaulio Sferų Ložė Berlyne – 1744 m. ir t. t. Ložė buvo įsteigta Bostone, Masačusetse, 1733 m., ir iš Bostono ordinas paplito į Filadelfiją. Taigi per trisdešimt metų nuo savo atsiradimo laisvoji mūrininkija egzistavo visose civilizuotose šalyse, ir taip plitimo greičiu neatsiliko nuo savo priešingo poliaus – jėzuitizmo. Priešingi poliai šios dvi draugijos yra, nes kiekviena turi būtent tas savybes, kurių trūksta kitai. Jėzuitai yra stipriai centralizuoti, laisvieji mūrininkai – tik konfederuoti. Jėzuitus valdo vieno žmogaus valia, laisvieji mūrininkai laikosi daugumos valdymo. Jėzuitai grindžia moralę tikslingumu, laisvieji mūrininkai – rūpesčiu žmonijos gerove. Jėzuitai pripažįsta tik vieną tikėjimą, laisvieji mūrininkai gerbia visus sąžiningus įsitikinimus. Jėzuitai siekia palaužti asmeninę nepriklausomybę, laisvieji mūrininkai – ją ugdyti.

2. ORDINO SĄRANGA.

Laisvųjų mūrininkų draugija dėl savo istorinio plitimo per atšakas iš angliškojo kamieno ir tolesnio jų pumpuravimo bei šakojimosi nesudaro vientisos organinės visumos. Ji neturi centrinės ar aukščiausios valdžios, jokio bendro vadovo, pripažinto ar nepripažinto. Vienintelė jos vienybė slypi bendrame varde ir bendrame tiksle, bendruose atpažinimo ženkluose, sutarime dėl bendros vidaus politikos ir bendrame papročių vienodume, nors ir čia pasitaiko ryškių skirtumų. Tačiau labai skiriasi priemonės, naudojamos laisvosios mūrininkijos tikslams pasiekti vienoje ir kitoje šalyje; skiriasi ir ložės organizacija bei darbo tvarka.

Dėl bendro laisvosios mūrininkijos tikslo ir siekio trūksta tobulo apibrėžtumo. Šiuo atžvilgiu laisvoji mūrininkija sudaro stiprų kontrastą savo varžovui, jėzuitizmui, kuris turi tik pernelyg aiškų savo tikslo suvokimą. Tačiau tiek yra visiškai neginčijama, kad laisvosios mūrininkijos tikslas nėra nei religinis, nei politinis, bet grynai moralinis. „Laisvoji mūrininkija dirba tam, kad skatintų žmonijos gerovę“: čia visi laisvieji mūrininkai sutaria, nors vieni gali labiau pabrėžti materialinę gerovę, kiti – grynai moralinę, treti – dvasinę gerovę, tuo tarpu kiti laikys visumos gerovę, o dar kiti – individų gerovę draugijos objektu. Tačiau kadangi šios kelios pažiūros jokiu būdu viena kitai neprieštarauja, bet iš tikrųjų viena kitą papildo, šis apibrėžtumo trūkumas draugijos tiksle negali būti jokia kliūtis draugijos labdaringai veiklai. Ir iš tiesų draugija padarė daug gero. Ji ne tik padeda savo nariams, patekusiems į bėdą; joks vertas pagalbos asmuo niekada veltui nesikreipia į ordiną paramos.

Tačiau kadangi neįmanoma, kad tokioje plačiai paplitusioje draugijoje nariai pažinotų vienas kitą asmeniškai, tapo būtina nustatyti ženklus, pagal kuriuos mūrininkas galėtų atpažinti kito mūrininko narystę ir laipsnį. Šie ženklai susideda iš žodžio, ištariamo ypatingu būdu, ženklo, daromo įvairiais rankos judesiais, ir ypatingo spaudimo spaudžiant ranką (paspaudimas). Mūrininkas taip pat atpažįstamas iš jo beldimo į duris, gėrimo būdo ir t. t., jei tik jis nori naudoti šiuos būdus savo masoniškumui parodyti.

Be šių ypatybių, bendrų visiems laisviesiems mūrininkams, yra ir specialybių, būdingų tik tam tikroms masonų kūno dalims. Visa laisvųjų mūrininkų visuma dėl savo paplitimo tarp įvairių tautybių yra suskirstyta į daugybę „sistemų“, kurios skiriasi viena nuo kitos įšventinimo, pakėlimo į aukštesnius laipsnius, gedulo ložės ir kitomis ceremonijomis. Skirtumai daugiausia susiję su iškilmingų kreipimųsi ir atsakymų arba klausimų ir atsakymų, kuriais atidaromi ir uždaromi susirinkimai, forma ir turiniu: šios formos yra senovės akmenskaldžių ložių ir kitų slaptų organizacijų ritualų imitacija. Ritualas priimant pretendentą į pirmąjį, pameistrio, laipsnį yra sukurtas pagal akmenskaldžių ritualą; o aukštesnių laipsnių ceremonijos yra tų pačių originalų išplėtimai su pagražinimais. Trumpai tariant, priėmimo ritualas yra toks, kokį naudojo vienuolių ir riterių ordinai; tačiau visų šių ritualų prototipas neabejotinai buvo krikšto ceremonija Katalikų Bažnyčioje.

Be abejonės, daugelis žmonių nori sužinoti, kas vyksta priimant būsimąjį laisvąjį mūrininką. Dėl tokių žmonių galima pastebėti, kad šios ceremonijos skirtingose sistemose yra skirtingos ir kad todėl joms išdėstyti reikėtų neįprastai didelės apimties veikalo; be to, perduotos raštu, jos praranda visą poveikį, kurį turi atliekant įšventinimą; ir tikėtina, kad jos nepadarytų jokio įspūdžio tam, kuris norėtų jas sužinoti iš paprasto smalsumo.

Laisvosios mūrininkijos ceremonijose simboliai ar embleminiai ženklai užima svarbią vietą. Iš jų seniausi yra pasiskolinti iš akmenskaldžių ložių, todėl vaizduoja mūrininkų įrankius ir reikmenis; kiti simboliniai ženklai primena įvairias slaptas draugijas ar bažnytines apeigas. Tačiau tiek simbolikoje, tiek ceremonijose laikui bėgant atsirado daug piktnaudžiavimų, ir buvo padaryta naujovių, kurios gadina prigimtinį ordino paprastumą ir nukreipia jį nuo naudingesnių tikslų siekimo.

Atpažinimo ženklai, ceremonijos ir simboliai yra vienintelės paslaptys laisvojoje mūrininkijoje. Misterijų, tai yra žinių apie dalykus, kurie yra paslėpti nuo visų kitų asmenų, ordinas neturi, ir teiginiai, kurie buvo išsakyti tuo atžvilgiu, yra nepagrįsti. Diskreciją ložių reikalų ir narystės atžvilgiu laisvoji mūrininkija nustato bendrai su daugeliu kitų draugijų; ir tiek ordinas yra uždara draugija arba privati draugija, o ne slapta draugija. Slaptų machinacijų ir intrigų, kokios rezgamos jėzuitų ordine ir mūsų laikų slaptose politinėse asociacijose, laisvojoje mūrininkijoje nėra nė pėdsako.

Kiekvienos šalies masoniška organizacija egzistuoja pati sau ir visiškai nepriklausomai nuo kitų šalių. Mažesnė laisvųjų mūrininkų sąjunga, susidedanti iš narių, kurie visi paprastai dalyvauja jos susirinkimuose, vadinama Lože. Vieta (miestas, miestelis, kaimas ir t. t.), kurioje yra viena ar kelios ložės, vadinama Rytų (Orientu); ložės pirmininkaujantis pareigūnas yra Meistras, o su juo kartu dirba du Prižiūrėtojai bei kiti pareigūnai. Narių susirinkimas, taip pat vieta, kurioje jie renkasi, vadinama lože. Ložė gali būti izoliuota, t. y. visiškai nepriklausoma; bet tai retas atvejis; paprastai kiekviena ložė priklauso ložių sąjungai, vadinamai Didžiąja Lože arba Didžiuoju Rytu. Atskiros tokios sąjungos ložės kartais dirba pagal vieną bendrą sistemą, kartais pagal skirtingas sistemas. Vėlgi, didžiosios ložės labai skiriasi savo organizacija. Paprastai jos turi Didįjį Magistrą su keliais Didžiaisiais Pareigūnais, ir šie yra arba renkami visų asocijuotų ložių delegatų, arba skiriami tam tikrų specialiai privilegijuotų ložių. Laisviausia masoniška konstitucija yra Šveicarijos, priimta 1844 m.: ten Didžiosios Ložės buveinė keičiama kas penkerius metus. Monarchinėse šalyse karališkoji rezidencija paprastai yra Didžiosios Ložės buveinė. Vokietijoje yra aštuonios didžiosios ložės, kurių jurisdikcijos persidengia viena su kita, todėl dažnai tame pačiame mieste gali būti kelios ložės, priklausančios skirtingoms didžiosioms ložėms: bet tai nekenkia broliškai harmonijai. Prancūzija, Belgija, Ispanija ir Brazilija turi po dvi didžiąsias ložes, kiekviena su atskira ritualo sistema. Tačiau Olandijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Švedijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Vengrijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Graikijoje visos kiekvienos šalies ložės priklauso vienai didžiajai ložei. Kiekvienoje Amerikos Sąjungos valstijoje yra didžioji ložė, ir tą patį galima pasakyti apie didesnes Centrinės ir Pietų Amerikos valstybes. Britų kolonijose ir valdose, Indijoje, Kyšulyje, Australazijoje ir kt., ložės yra pavaldžios Jungtinės Karalystės Didžiajai Ložei: tačiau Britų Amerika turi savo Didžiąją Ložę. Pasaulyje yra daugiau nei 90 didžiųjų ložių, pavaldžių ložių daugiau nei 15 000, o narių galbūt vienas milijonas, skaičiuojant tik tuos, kurie yra geros reputacijos ir reguliarūs; bet tai tik apytikslis įvertinimas; tikslių skaičių gauti neįmanoma nesant vieningos organizacijos.

3. LOŽĖ.

Atskiros ložės vadinamos asmenų, dorybių, masoniškų emblemų, istorinių įvykių ir pan. vardais. Amerikoje ir Anglijoje jos dažnai žymimos numeriais, nurodančiais jų įkūrimo laiką. Ložė gali būti įkurta visur, kur tam tikras skaičius reziduojančių priimtų brolių, tarp jų bent trys meistrai, nori įkurti organizaciją ir gauna atitinkamą jurisdikciją turinčios didžiosios ložės pritarimą. Būtina sąlyga ložei yra „gerai uždengta“ patalpa – gerai apsaugota nuo pašalinių, šnipų ar pasiklausytojų įsibrovimo. Paprastai ložė yra stačiakampė pailga salė ar kambarys, įrengtas pagal laiko ir šalies būdą ir papuoštas masoniška atributika. Susirinkusių brolių apranga paprastai yra juoda, su baltomis pirštinėmis (simbolizuojančiomis rankas, nesuteptas neteisingu pelnu) ir trumpa balta odine prijuoste, akmenskaldžių ir pareigos dirbti atminimu. Kitų insignijų ir ženklų, nurodančių pareigūnų rangą, naudojimas paliekamas atskirų ložių nuožiūrai. Anglijoje ir jos kolonijose, Jungtinėse Valstijose, Belgijoje ir Prancūzijoje švenčių progomis laisvieji mūrininkai viešumoje ir gatvėse pasirodo su visa masoniška regalija, nešdami emblemines ordino insignijas: Vokietijoje ir Šveicarijoje į tokį paradą laisvieji mūrininkai žiūri nepalankiai kaip į nederamą.

Laisvųjų mūrininkų ložė yra Pameistrių ložė, Bičiulių ložė arba Meistrų ložė, priklausomai nuo jos narių laipsnio. Pameistrių ložėje dalyvauja visų laipsnių mūrininkai: jos reikalas yra svarstyti ložės reikalus ir priimti naujus pameistrius. Bičiulių ložėje dalyvauja Bičiuliai ir Meistrai: jos funkcija yra tiesiog pakelti narius iš pirmojo į antrąjį laipsnį. Meistrų ložė skirta tik meistrams: meistrai vadovauja pameistrių darbui ir pakelia Bičiulius į meistro laipsnį. Be to, kiekviename laipsnyje teikiamas mokymas apie to laipsnio simboliką ir darbą – tai vadinama „Instrukcijų lože“. Kiekvienas laipsnis turi savo ypatingą reikšmę, doktrinų visumą ir tam tikrą skaičių simbolių. Pameistrio laipsnio prasmė yra šviesos regėjimas dvasine prasme – dvasinis žmogaus gimimas: pateikiamas paaiškinimas apie ordino prigimtį, jo tikslus ir konstituciją. Antrasis laipsnis nagrinėja žmogaus gyvenimą, jo džiaugsmus, sielvartus, baimes: moko atsispirti aistrai ir pagundai, pažinti save ir susidaryti pavyzdinio žmogaus karjeros idėją. Galiausiai, meistro laipsnio mokymas nagrinėja gyvenimo pabaigą, mirtį, jos neišvengiamybę; siūlo sekti didžių žmonių, paaukojusių savo gyvybę už žmoniją, pavyzdžiais; siūlo mintis apie nemirtingą gyvenimą. Kartais trys laipsniai aiškinami ir kaip masoniškojo devizo: Grožis, Stiprybė ir Išmintis, įkūnijimas. Šie laipsniai taip pat žinomi kaip Šventojo Jono laipsniai, o ložės – kaip Šv. Jono ložės, Krikštytojui esant pasirinktu ordino globėju, kaip jis buvo ir viduramžių akmenskaldžių bei tamplierių globėju. Faktas, kad mūrininkai yra globojami Šventojo Jono Krikštytojo, aiškinamas tuo, kad ordinas yra laimingesnės žmonijos būklės pirmtakas, kaip Jonas buvo Jėzaus pirmtakas. Šventojo Jono šventę (birželio 24 d.) arba maždaug tuo metu, 1717 m., įvyko pirmasis Londono Didžiosios Ložės susirinkimas; ir tą pačią dieną kiekvienoje masonų ložėje visame pasaulyje švenčiama kartu rimta ir džiugi šventė. [2]

[2] Čia neminime vadinamųjų „aukštųjų laipsnių“, kurie iš tikrųjų tėra mėgėjiški pramanai be jokio praktinio tikslo. Tai yra atgrasios tikrosios laisvosios mūrininkijos formos; jos skiriasi pavadinimu ir skaičiumi tarp vienos sistemos ir kitos; ir tikrosios Šv. Jono laisvųjų mūrininkų ložės nepripažįsta tokios „supergradacijos“. Aukštieji laipsniai nagrinėjami kitoje šio veikalo dalyje.

Visi vyrai, sulaukę pilnametystės, geros reputacijos ir patys sau šeimininkai, gali būti priimti į ordiną, neatsižvelgiant į rasę, padėtį, pašaukimą ar tikėjimą. Deja, laisvieji mūrininkai ne visada ir ne visur buvo laisvi nuo pasenusių prietarų priimant naujus narius. Iki šiol ložės Jungtinėse Valstijose užveria duris prieš spalvotuosius, t. y. tuos, kurie nėra baltieji; ir daugelis Vokietijos, Danijos ir Švedijos ložių, tiek didžiųjų, tiek atskirų, neįsileidžia žydų; dėl to yra labai daug spalvotųjų ložių, o Vokietijoje keletas žydų ložių, tuo tarpu Britų kolonijose visų spalvų ir tikėjimų broliai dirba kartu tose pačiose ložėse.

Moterys ir vaikai nėra visiškai visur atskirti nuo laisvosios mūrininkijos. Beveik visuotinis paprotys priimti, prieš sulaukiant pilnametystės, mūrininkų sūnus, kurie galėjo būti tėvų supažindinti su laisvosios mūrininkijos prasme. Taip pat yra specialūs susirinkimai, kuriuose leidžiama dalyvauti mūrininkų žmonoms, sužadėtinėms, seserims ir dukterims. Tačiau turime nemasonišką išaugą ir piktnaudžiavimą, kai, kaip prancūzų ložėse, esant atviroms durims visuomenei, atliekamas masoniškas krikštas ir masoniška santuokos ceremonija su specialiu ritualu; dar labiau smerktinos yra Įvaikinimo ložės arba Moterų ložės, įsteigtos įvairiais laikais Prancūzijoje: jose moterys buvo įšventinamos su progai pritaikyta ceremonija ir keliamos į įvairius laipsnius; taip prieš Revoliuciją nelaimingoji princesė de Lambal, Napoleono laikais imperatorienė Žozefina, o Restauracijos metais hercogienė de Larošfuko buvo ložių prezidentės. Kitur taip pat buvo kilęs šauksmas dėl dailiosios lyties priėmimo: tačiau nereikia nė sakyti, kad tokia naujovė labai rimtai pakenktų ordino rimtumui, orumui ir slaptumui, ir sukeltų bėdų tiek ložėse, tiek narių šeimose. Kartą moteris buvo netyčia priimta į laisvosios mūrininkijos paslaptis. Elizabeth Aldworth, Airijos vikonto Donerailo dukra, kurio namuose ložė rengdavo susirinkimus, vieną kartą, būdama jauna mergina, pažvelgė pro plyšį pertvaroje ir pamatė mūrininko priėmimą. Ji buvo pagauta nusikaltimo vietoje ir, siekiant išvengti išdavystės, pati buvo įšventinta. Vėlesniame gyvenime ji garsėjo savo labdaros darbais ir kartą, dėvėdama masonišką aprangą, vadovavo viešai brolių eisenai. Taip pat sakoma, kad imperatorienė Marija Teresė, apsirengusi vyriškais drabužiais, kartą įsėlino į ložę Vienoje, gavusi informacijos, kad jos vyras, imperatorius Pranciškus, ten susitikinėja su moterimis; bet nepamačiusi ložėje moterų, skubiai pasitraukė. Visai neseniai viena Vengrijos ložė priėmė į narius grafienę, gyvenusią toje vietovėje; tačiau Vengrijos Didžioji Ložė šį aktą atšaukė.

DEŠIMTA DALIS.
AŠTUONIOLIKTOJO AMŽIAUS SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

1. ĮVAIRIOS SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

Sąlygos XVIII a. buvo ypač palankios slaptų organizacijų populiarumui: iliuminizmas skynėsi kelią, tačiau tuo pat metu išliko daugybė viduramžių barbarizmo liekanų. Akivaizdūs nuomonių kontrastai natūraliai skatino bendraminčius burtis į slaptas draugijas savo mėgstamiems principams skleisti. Šios draugijos kopijavo laisvosios mūrininkijos metodus ir didesniu ar mažesniu laipsniu buvo jos varžovės. Kai kurios iš jų priėmė moteris į narius.

Abiejų lyčių draugijos buvo skirtos kompensuoti moterims už jų pašalinimą iš laisvųjų mūrininkų ložės. „Malkų skaldytojų ordinas“ (fendeurs), įkurtas 1747 m. kavalieriaus Boheno (Beauhaine), pasižymėjusio laisvojo mūrininko, savo simboliką visiškai paėmė iš malkų skaldytojo ar medkirčio darbo; ložės buvo kiemai (t. y. malkų kiemai, chantiers), nariai buvo pusbroliai (cousins, cousines; t. y. vyriškos ir moteriškos lyties pusbroliai), kandidatas buvo Plienas (naudojamas ugniai įskelti iš titnago) ir taip toliau. „Vilties ordinas“ (esperance) buvo įkurtas specialiai laisvųjų mūrininkų žmonų labui, ir tik jos buvo priimamos; tačiau aukštesnių laipsnių mūrininkai galėjo lankytis ložėse be įšventinimo. Prezidentė buvo moteris. Vilties ložių buvo keliuose Vokietijos miestuose; Getingene universiteto studentai stojo į ordiną norėdami išmokti mandagių manierų bendraudami su damomis. Yra abejonių dėl tikrojo „Šventojo Jonatano ordino“ (vėliau Šventojo Joachimo), apibūdinamo kaip „Už tikrą ir tobulą draugystę“ arba „Už Dieviškosios Apvaizdos garbės gynimą“, pobūdžio. Jo tikslas, atrodo, buvo propaguoti tikėjimą Trejybe, susilaikyti nuo šokių (ypač valso) ir azartinių lošimų; taip pat (tai skirta narėms moterims) žindyti savo vaikus. Jį įkūrė keletas vokiečių didikų, o jo pirmasis didysis magistras buvo Kristianas Pranciškus, Saksonijos-Koburgo hercogas. Nors ordino nariai buvo protestantai ir katalikai, jis įgavo stipriai katalikišką pobūdį ir 1785 m. priėmė pavadinimą „Riteriškas pasaulietinis Šv. Joachimo, palaimintojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus Motinos, Tėvo ordino kapitula“ (ritterlich-weltliches ordenskapitel von St. Joachim ir t. t.). Draugija tyliai išnyko. „Piligrimų grandinės ordinas“ (Kette der Pilgrime) Vokietijoje ir Danijoje, kurio nariai priklausė aukštesnėms klasėms, turėjo devizą „Paslaugumas, Pastovumas ir Tyla“ (Willfaehrigkeit, Bestaendigkeit, Stillschweigen) ir segėjo sagos kilpoje baltą kaspiną su tų trijų žodžių pirmosiomis raidėmis. Nariai, vyrai ir moterys, buvo vadinami Favoritais (favoriten); priimti naują narį reiškė „pridėti grandį prie grandinės“; ir bet kuris narys galėjo pridėti bet kokią „grandį“, kurią pažinojo pusę metų. Simbolika buvo pasiskolinta iš kelionių. „Argonautų ordiną“ 1772 m. įkūrė Konradas fon Recas (Konrad von Rhetz), Brunsveiko laisvasis mūrininkas. Salelėje tvenkinyje, išnuomotame jam valstybės, jis pastatė šventyklą, kurioje nariai būdavo įšventinami. Jie priplaukdavo prie šventyklos baržomis ir ten būdavo vaišinami Didžiojo Admirolo, kaip vadinosi įkūrėjas. Priėmimo mokesčio nebuvo. Devizas buvo „Tegyvuoja Džiaugsmas“; ordino ženklas buvo žaliu emaliu dengtas sidabrinis inkaras. Pareigūnai, be Didžiojo Admirolo, buvo Locmanas, Laivo Kapelionas ir taip toliau, o nariai – argonautai. Po įkūrėjo mirties ordinas sužlugo, o šventykla išnyko, nepalikdama pėdsakų. Garsusis Fenelonas Duė mieste įkūrė ordiną, vadinamą „Paladžiu“ (Palladium), jo slaptas dialektas buvo paimtas iš jo romano „Telemachas“.

„Garstyčios grūdo ordinas“, kaip teigiama, buvo įkurtas Anglijoje 1708 m.: jis paplito Olandijoje ir Vokietijoje: įgavo protestantiško klerikalinio-riteriško ordino formą ir daugiausia rūpinosi religiniais reikalais: jo emblema buvo auksinis kryžius su garstyčios medžiu viduryje. Ši draugija, kaip kalbėta, buvo susijusi su hernhuteriais (Moravijos broliais).

„Tikrųjų ordinas“ (Orden der Echten), įkurtas 1758 m. Landeshute Beselio, Prūsijos karininko, turėjo tikslą tiesiog gerą draugystę: jis stengėsi patraukti Silezijos bajoriją į Prūsijos pusę.

„Dukatų draugiją“ (Dukatensocietat) 1746 m. įkūrė grafas Liudvikas iš Noivydo, Prūsijos armijos pulkininkas. Nariai mokėjo vieną dukatą per mėnesį; bet kai narys pritraukdavo pašalinius prisijungti prie draugijos, tada už pirmąjį pašalinį jam būdavo atleidžiama nuo įnašo už einamąjį mėnesį; už trečią, penktą ir kiekvieną tolesnį nelyginį naują narį, kurį jis atvesdavo, gaudavo dukatą. Ši vulgari apgavystė, kuri buvo vienintelis draugijos tikslas, veikė puikiai, ir narystė sparčiai augo: tačiau Dukatų draugiją po dvejų metų egzistavimo uždarė valdžia.

Bandymus įkurti kitus apgaulingus ordinus darė apgavikas, supratęs savo amžininkų silpnybę paslaptims. Motiejus Grosingeris, arba kaip jis save vadino, Pranciškus Rudolfas fon Grosingas, mėsininko sūnus, gimęs 1752 m. Komorne, Vengrijoje, atrodo, kadaise buvo jėzuitas. Po savo ordino panaikinimo jis pasiūlė Frydrichui Didžiajam parduoti kai kuriuos Austrijos oficialius dokumentus, bet buvo atstumtas; tada jis prisistatė Juozapui II kaip ankstesnio valdymo reakcinės politikos auka ir 1784 m., siekdamas pasipelnyti, įkūrė „Rožės ordiną“, o vėliau, 1788 m., apsirengęs moteriškais drabužiais, „Harmonijos ordiną“, abu ordinai priėmė abiejų lyčių narius. Jis paskyrė „Ponią fon Rozenvald“, neegzistuojančią asmenybę, ordino vadove su titulu Stiftsrose (Instituto Rožė). Atskiros vietinės draugijos buvo žinomos kaip Rožės, o joms pirmininkaujantys pareigūnai kaip Rožių ponai ir Rožių damos (Rosenherren, Rosendamen). Tačiau iš tikrųjų Grosingas buvo viskas, ir jis pasisavindavo labai dosnius įnašus bei visas kitas pajamas: vien tik tam draugijos ir buvo įsteigtos. Jis mirė skurde, visada iššvaistydamas savo pelną prabangai ir ekstravagancijai.

2. OBSKURANTIZMO ĮTAKA.

Iliuminizmo aušra XVIII a. suteikė senojo tikėjimo ir privilegijų despotizmo šalininkams rimto pagrindo nerimauti. Jie matė, kad visos jų priemonės išlaikyti žmones neišmanėliais ir nuolankiais žlunga. Jiems, kaip ir popiežystei Reformacijos aušroje, kilo klausimas: būti ar nebūti. Tačiau jų karas buvo su kur kas baisesniu priešu nei kada nors buvo protestantizmas. Iliuminizmas nesiekė vien atsiskyrimo nuo Romos Bažnyčios: jis paskelbė naikinamąjį karą Romai, jis siekė panaikinti bet kokį autoritetą, kuris drįso nustatyti žmonių tikėjimus ar diktuoti jų nuomones. Nugalėti šią nekenčiamą iliuminizmo dvasią vienu smūgiu – koks tai būtų pasitenkinimas to meto obskurantams! Bet nuo ko pradėti? Buvo bergždžia galvoti apie iliuminizmo literatūrinių čempionų nutildymą. Raganų teismų ir Inkvizicijos teismų laikai praėjo. Problema buvo rasti organizuotą instituciją, kurioje nekenčiama iliuminizmo dvasia būtų tarsi įsikūnijusi, ir tai negalėjo būti niekas kitas, kaip laisvųjų mūrininkų draugija. Tačiau popiežių ir Inkvizicijos patirtis parodė, kad laisvosios mūrininkijos negalima įveikti persekiojimais, kalėjimais ar laužais. Vadinasi, kiti kovotojai turėjo užimti dominikonų inkvizitorių vietą: laisvieji mūrininkai turėjo būti patraukti į gerąją pusę meilikavimais ir vilionėmis. Tarp to meto iliuministų jėzuitai buvo laikomi agentais, pasirinktais šiam planui įgyvendinti; ir nors negalima įrodyti, kad jie turėjo faktinį vaidmenį šiame reikalus, schema tikrai visiškai atitiko jų ordino dvasią. Planas buvo gudriai sugalvotas. Jis buvo susijęs su politiniais sumetimais, liečiančiais Angliją, laisvosios mūrininkijos gimtinę; ir taip sąmokslas siekė, galima sakyti, užimti iliuminizmo „drakono“ urvą. Stiuartų dinastija, sugrįžusi į katalikų prieglobstį, nuo XVII a. pabaigos buvo tremtyje, bet, materialiai remiama Prancūzijos ir intelektualiai Romos, nuolat stengėsi atgauti prarastą sostą. Karalių ir karalių sūnų pastangos tremtyje turi poetinę ir romantišką savybę. Buvo įmanoma patraukti visus užjaučiančius entuziastus išnaudojant jų silpnybes, didikus ir legitimistus (torius) – skelbiant legitimumą, o visą katalikų bendruomenę – apeliuojant į jų lojalumą Bažnyčiai. Masonų ordinas buvo slapta draugija, ir kaip tokia, žinoma, buvo visų entuziastų, mistikų ir svajotojų susibūrimo vieta. Be to, draugijoje gausiai atstovaujama buvo bajorija: po pirmųjų keturių Anglijos Didžiosios Ložės didžiųjų magistrų, kurie visi buvo praktikuojantys mūrininkai (architektai), visi tolesni didieji magistrai priklausė aukščiausiajai karalystės diduomenei. Tarp jų randame Montegiu, Ričmondo, Norfolko, Čandoso hercogus, jau nekalbant apie ilgą vikontų, grafų ir markizų virtinę. Kalbant apie katalikiškąjį elementą, jis turėjo daug bendro su laisvąja mūrininkija – ceremonijas ir misticizmą, hierarchinius laipsnius ir kosmopolitinį paplitimą; todėl su trupučiu jėzuitiško subtilumo ordiną buvo galima pamažu ir nepastebimai paversti katalikišku, kaip buvo padaryta su budistinėmis apeigomis Indijoje: tokiu būdu Šv. Jono draugija galėjo būti transformuota į paruošiamąją mokyklą Jėzaus Draugijai. O dabar, jei pagalvosime, koks skandalas turėjo būti karūnuotiems laisvosios mūrininkijos vadams, kad jų ordinas kilo iš amatininkų, matome, kaip lengva būtų, pateikus keletą pasakėčių, įrodančių kilnesnę kilmę, paversti juos bet kokių tikslų šalininkais. Sėkmės atveju iliuminizmo tvirtovė būtų užimta, ir su jos buvusių gynėjų pagalba galingiausia Europos karalystė ir didelis iliuminizmo centras būtų grąžinti katalikui Karaliui, ir tuo atvertas kelias Romos Bažnyčios užkariavimams. Žinoma, šių didžiulių planų nebuvo galima įgyvendinti iš karto. Darbas turėjo vykti etapais, štai taip: 1. Aristokratiškas jausmas būtų patenkintas įsteigus aukštesnius masoniškus laipsnius; 2. Šie laipsniai būtų susieti su religiniais riterių ordinais pasakų grandine; 3. Užsispyrę protestantai būtų nuraminti pasiūlius kriptokatalikybę, kuri neva atitiktų jų pačių įsitikinimus; 4. Asmenys, neprieinami religiniams sumetimams, būtų paveikti vilčių praturtėti per slaptus alchemijos menus ir panašiai; 5. Visas ordino tikslas būtų nukreiptas į dvasinius ir katalikiškus siekius; galiausiai, 6. Kai procesas būtų baigtas, visu savo nuogumu pasirodytų laukinis Inkvizicijos įniršis.

3. „AUKŠTŲJŲ LAIPSNIŲ“ APGAVYSTĖ.

Be jokios pakankamos priežasties Anglijoje 1741–1743 m. atsirado naujas laipsnis, Karališkoji Arka, iš pradžių kaip aukštesnis meistro laipsnio padalinys, vėliau kaip nepriklausomas laipsnis. Jo turinys buvo Naujojo Testamento ištraukų, religinių dogmų ir masoniškų, arba, tiksliau, nemasoniškų pasakų mišinys. Jo tradicija siekė antrosios Jeruzalės šventyklos statybą po sugrįžimo iš Babilono nelaisvės; todėl Karališkosios Arkos ložės prezidentas vadinosi Zerubabeliu ir dėvėjo skarlatinos ir purpurinius drabužius. Susirinkimas buvo vadinamas „kapitula“; trys masoniški laipsniai buvo pavadinti „bandomaisiais laipsniais“; ir netrukus laipsnio taisyklių tituliniame puslapyje buvo pavaizduota arka su užrašu „Nulla Salus Extra“ (nėra išgelbėjimo už jos ribų), kas mums primena, kad pagal katalikų doktriną Nojaus arka buvo Bažnyčios provaizdis. Vėliau Karališkosios Arkos laipsnis paskelbė savo darbo programą, kurioje masonerija skirstoma į Operatyvinę ir Spekuliatyviąją, o pirmoji skirstoma į rankinę, instrumentinę ir mokslinę; „ordino“ tikslas buvo apibrėžtas kaip surinkti žmonių giminę į vieną kaimenę po didžiuoju sielų Ganytoju. Visa kita šio laipsnio veikla buvo vaikiškas žaidimas.

Dar prieš šiam vaisiui subręstant Anglijoje, Prancūzijoje, niekas nežino kaip ir kodėl, pasklido teiginys, kad laisvoji mūrininkija atsirado Palestinoje per Kryžiaus žygius ir ten susijungė su Šv. Jono riteriais (hospitalieriais), todėl ložės pradėtos vadinti Šv. Jono ložėmis; kad po Kryžiaus žygių ordinas įsitvirtino Škotijoje, iš ten vėliau buvo įvestas į Angliją, o vėliau į kitas šalis. Šį istorinį melą, žinoma, džiaugsmingai sutiko didikai, kurie buvo ordino nariai; o daugelis neišsilavinusių narių, priimtų į Prancūzijos ložes, buvo lengvai suklaidinti. Nuo tada Prancūzijoje atsirado visokiausių Aukštųjų Laipsnių. Ir kadangi pasaka Škotijai priskyrė pirmąją vietą masonerijos istorijoje, aukščiausieji laipsniai pradėti vadinti škotiškais, arba, pagal Škotijos globėjo Šv. Andriejaus vardą, Šv. Andriejaus laipsniais, o ložės – škotiškomis arba Šv. Andriejaus ložėmis. Savo priėmimo apeigose jie iš anglų ir prancūzų akmenskaldžių tradicijų perėmė daugybę mitų apie Hiramo mirtį ir mokė pretendentus keršyti už tą mirtį, turint omenyje, kad jie turėjo atkeršyti už Stiuartų išvarymą ir skriaudas, padarytas Katalikų Bažnyčiai Reformacijos ir iliuminizmo.

Tačiau dauginantis laipsniams Hiramo mitas nebetenkino, ir aukštesnėms pakopoms reikėjo griebtis kitų mitų. Tuo tarpu buvo pastebėta, kad istorija apie laisvųjų mūrininkų ir Šv. Jono riterių susijungimą neveiks, nes tas riterių ordinas vis dar egzistavo; todėl, jei norėta paglostyti aristokratiškų brolių tuštybę, reikėjo griebtis panaikinto riterių ordino. Tiesa, tai nebuvo malonu griežtiems katalikams, bet kitos išeities nebuvo – ir teko sukurti ryšį tarp Masonerijos ir Tamplierių ordino – eretiškųjų tamplierių.

Štai istorija apie laisvųjų mūrininkų ryšį su tamplieriais: Keletas tamplierių, bėgdami nuo popiežiaus ir karaliaus persekiojimo – tarp jų Didysis kontrolierius Haris ir Maršalas Omonas – pasiekė Škotiją ir toje šalyje, norėdami pragyventi, dirbo paprastais mūrininkais. Sužinoję apie Didžiojo magistro de Molė mirtį ir jo paskutinę valią, kurioje jis nurodė broliams išsaugoti ordiną, šie bėgliai riteriai tais pačiais metais įsteigė „Laisvųjų mūrininkų lygą“ ir Škotijos Miulo saloje 1314 m. surengė pirmąją „kapitulą“. Dabar, jau nekalbant apie tai, kad, kaip pamatysime, istorija vėliau įgavo ne vieną skirtingą formą, ji ir kitais pagrindais visiškai neverta pasitikėjimo. Be abejonės, dokumentiškai Laisvųjų mūrininkų lyga negali priskirti sau jokios kitos kilmės, kaip tik Anglijos Didžiosios Ložės konstitucija 1717 m. Be to, istorija yra juokinga ne tik tuo, kad Haris ir Omonas yra grynai išgalvotos asmenybės, bet ir tuo, kad Škotijos Didžioji Ložė ir seniausios tos senovinės karalystės ložės nieko nežino apie jokį tokį draugijos sukūrimą; be to, tamplierystės ir masonerijos tikslai bei nuotaikos pernelyg skiriasi, kad tarp jų galėtų įvykti koks nors susijungimas. Viename kūne laisvamanybė dėl temperamento lengvabūdiškumo: kitame odium theologicum (teologinės neapykantos) atmetimas iš meilės artimui; vienoje pusėje egoizmas: kitoje rūpestis bendra gerove; vienoje pusėje aristokratijos puikybė: kitoje tik pagarbos žmogaus orumui paisymas.

Ir vis dėlto iškiliausi XVIII a. vyrai buvo apkvailinti tikint, kad laisvieji mūrininkai yra kilę iš tamplierių. Pirmasis rimtas ir formalus netikros tamplierystės įvedimas į masoneriją įvyko Prancūzijoje. Kavalierius de Bonevilis 1764 m. lapkričio 24 d. Paryžiuje įkūrė aukštųjų laipsnių kapitulą, pavadintą (matyt, tuometinio laisvųjų mūrininkų didžiojo magistro, Liudviko de Burbono, Klermono grafo, garbei) „Klermono kapitula“; jos nariai daugiausia buvo Stiuartų, taigi ir jėzuitų, šalininkai. Būtent čia buvo sukurta istorija apie stebuklingą tamplierių transformaciją į laisvuosius mūrininkus Škotijoje, ji buvo mokoma ir naudojama kaip priėmimo į aukštesnius laipsnius ceremonijos dalis. Nariai dėvėjo masoniškus drabužius, o jų rituale Didžiojo magistro de Molė mirtis užėmė Hiramo vietą; ir iš tikrųjų, kaip kai kurie teigė, Hiramas reiškė de Molė. Iš šios kapitulos jėzuitų įtaka greitai išplito visoje Prancūzijos laisvojoje mūrininkijoje. Tikrai neatsitiktinai ir ne iš patriotizmo jau kitais metais Prancūzijos Didžioji Ložė, iki tol priklausiusi nuo Anglijos, pasiskelbė nepriklausoma ir priėmė statutus, pagal kuriuos „Škotijos Meistrai“ (nežinomi nei Anglijoje, nei Škotijoje) turėjo prižiūrėti darbą.

4. NESĄMONIŲ APAŠTALAI.

Netrukus pamišimas išplito dar toliau, ir pirmiausia, žinoma, per Vokietiją, kur tomis smukusiomis dienomis viskas, kas turėjo prancūzišką antspaudą, buvo priimama su pagarba ir sąžiningai beždžioniaujama. Škotiškos ložės įžengė į Berlyną dar 1742 m. Abejotina garbė dėl šio importo tenka baronui E. G. fon Maršalui (Marschall), kuris į naująją tamplierystę buvo įšventintas Paryžiuje. Jam netrukus mirus, jo įpėdiniu tapo žmogus, kuris pateikė keistą reginį – kilniausių ir atkakliausių pastangų siekti fantastinio tikslo, apie kurio prigimtį jis nieko nežinojo. Karolis Gothilfas, imperatoriškasis Hundo ir Altengrotkau (taip jis vadinosi) baronas, gimęs 1722 m., buvo Lužitijos didikas ir tikrasis imperatoriaus slaptasis patarėjas; jis buvo siauro proto žmogus, be aukštojo išsilavinimo, bet idealistas, riteriškas, svetingas ir malonus džentelmenas. Paryžiuje jis buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią ir į netikrą tamplierių ordiną, kuriam buvo atsidavęs visa širdimi ir siela: jis buvo paskirtas Vokietijos „Kariaunos Magistru“. Jis įkūrė ložę viename iš savo dvarų, kuri turėjo grėsmingą pavadinimą Unwurde (nevertumas), ir netrukus savo jurisdikcijoje turėjo keletą pavaldžių ložių.

„Maždaug tuo metu, – sako vienas amžininkas rašytojas, – kilo Septynerių metų karas. Prancūzų kariuomenė atėjo į Vokietiją, o su jais daug jėzuitų. Prancūzų armijoje, o ypač jos intendantūroje, buvo labai daug aukštesniųjų laipsnių laisvųjų mūrininkų, ir kai kurie iš tų džentelmenų apskaičiavo, kad gali uždirbti daug pinigų pardavinėdami prekes Vokietijoje. Aš pažinojau vieną prancūzų komisarą, kuris turėjo visą vežimą dekoracijų kokiems keturiasdešimt penkiems laipsniams, ir jomis prekiavo visame kelyje nuo Strasbūro iki Hamburgo. Nuo to laiko jokia vokiečių ložė nebesitenkino trimis simboliniais laipsniais, bet beveik kiekviena iš jų turėjo aukštesnių laipsnių seriją, vienos ar kitos rūšies, priklausomai nuo to, kuriam konkrečiam vėjapūtžiui tapo auka; ir taip jos atsisakydavo vienos sistemos ir imdavosi kitos, kai naujas apaštalas ateidavo tuo keliu ir jas reformuodavo.“

Toks apgavystės apaštalas buvo markizas de Lernė (Lernais) arba Lėrnė (Lerney). Paimtas į karo nelaisvę Berlyne, jis ten paskelbė jėzuitišką Klermono kapitulos doktriną ir netgi įkūrė kapitulą Didžiojoje Trijų Pasaulio Sferų Ložėje. Kad šios kapitulos išplistų po visą Vokietiją, arba, paprastai tariant, kad visa šalis būtų atiduota į jėzuitų rankas, buvo pasamdytas labai dviprasmiškas veikėjas, toks Filipas Samuelis Roza, kadaise protestantų dvasininkas, konsistorijos patarėjas ir superintendentas, bet vėliau nušalintas už amoralumą. Visa Rozos pastanga buvo užsidirbti pinigų. Prisijungęs prie Klermono kapitulos, jis gavo titulą „Jeruzalės Riteris ir Halės Kapitulos Prioras“. Jam keliaujant po šalį, Halės ložė apmokėdavo jo išlaidas. Suklaidintų brolių akys galiausiai atsivėrė, atskleidus santykius tarp Rozos ir kito apgaviko, tokio Loichtės, kuris apsimetinėjo anglu, baronu Džonsonu, ir kuris įkūrė Didžiąją Kapitulą, priiminėjo naujokus ir riterius, gyrėsi turįs armijas ir laivynus savo žinioje, ir išsiuntė visiems Vokietijos tamplieriams encikliką, kviesdamas juos po savo vėliava. Daug buvo jo mulkių, tarp jų ir Roza, kuris aplankė jį Jenoje, nusižemino prieš jį ir sutiko su Berlyno kapitulos pašalinimu iš „ordino“. Tačiau kadangi Roza nenorėjo Halėje pripažinti savo paklusnumo Džonsonui ir patarė tenykščiams „riteriams“ nepripažinti Džonsono, jo dviveidiškumą jo mulkiams Halėje išdavė „Baronas“, ir jis buvo su gėda atleistas iš tarnybos. Pats „Baronas“, atskleidus jo apgavystes, buvo atstumtas savo pasekėjų, ir 1765 m. buvo įkalintas garsiojoje Vartburgo pilyje, kur liko iki pat mirties 1775 m.

Tai buvo proga baronui fon Hundui, XVIII a. Don Kichotui. Jis tapo pripažintu „ordino“ vadovu ir valdė jį taip, kaip diktavo jo vaizduotė. Jis visada kalbėjo apie „Nežinomus ordino Vyresniuosius“, tarsi jo politika būtų jų vadovaujama; bet „Vyresnieji“, kurie apgaudinėjo patiklųjį džentelmeną, buvo intrigantai Paryžiuje. Dėl besąlygiško paklusnumo, reikalaujamo iš narių, Hundas pavadino ordino sistemą „Griežtojo Laikymosi“ (Strict Observance), priešingai nei paprastų laisvųjų mūrininkų „laisvas laikymasis“. Griežtasis Laikymasis apėmė septynius laipsnius; t. y. tris masoniškus laipsnius, Škotijos Meistro laipsnį, Naujoko, Riterio Tamplieriaus ir galiausiai Eques Professus, arba Profesoriaus Riterio (to, kuris „išpažino“ arba davė vienuoliškus įžadus!) laipsnį. Visi riteriai prisiėmė lotyniškus vardus arba pavardes. Hundas buvo Eques ab Ense (Kalavijo Riteris); kiti buvo Saulės, Liūto, Žvaigždės, net Banginio, Vabalo, Auksinio Krabo, Kurmio ir t. t. Riteriai. Netrukus Griežtasis Laikymasis ėmė dominuoti Vokietijos ložėse, o tikroji laisvoji mūrininkija buvo užmiršta. Ne mažiau kaip dvidešimt šeši Vokietijos kunigaikščiai įstojo į ordiną, ir dėl to jo vadovai taip pasipūtė, kad tuojau pat padalijo Europą į provincijas pagal tamplierių ir jėzuitų pavyzdį, kiekvienai provincijai paskirdami Kariaunos Magistrą. Provincijų padaliniai, kaip ir tarp tamplierių, buvo vadinami Prioratais, Prefektūromis, Komtūrijomis ir t. t. Kad šie padaliniai būtų ne tik popieriuje, Hundas išsiuntė baroną G. A. fon Veilerį, Auksinės Varpos (kviečių, miežių ir kt.) Riterį, į Prancūziją ir Italiją, kur jis įkūrė keletą kapitulų: net Prancūzijos Didysis Rytas susijungė su Griežtuoju Laikymusi. Į tas Vokietijos ložes, kurios laikėsi atokiau nuo šios bastardinės masonerijos, Hundo tamplieriai žiūrėjo su didžiausia panieka, ir tik nedaugelis ložių turėjo dvasios pasisakyti prieš „obskurantiškas naujoves“. Svarbiausia tarp nedaugelio buvo narsi senoji Vienybės Ložė Frankfurte prie Maino, kuri pasiskelbė Anglijos provincijos lože, kad parodytų savo nepriklausomybę nuo pseudo-tamplierystės.

Uolus Griežtojo Laikymosi apaštalas buvo Johanas Kristianas Šubartas iš Klėfeldo, Stručio Riteris, kuris nuolat keliavo, atversdamas ložes į šią sistemą. Šubartas sugalvojo planą, kaip ordinas turėtų įgyti didelius turtus. Hundo finansiniai reikalai dėl karo buvo pašliję, ir jis pasiūlė palikti savo turtą ordinui už tam tikrą grynųjų pinigų sumą: bet ordinas pinigų neturėjo. Tada Šubartas pasiūlė reikalauti milžiniškų mokesčių už įšventinimą ir priėmimą į aukštus laipsnius (pavyzdžiui, 350 talerių už priėmimą). Tačiau schema neveikė, ir Šubartas pasitraukė iš ordino.

Ordinui Hundas nebuvo daugiau reikalingas. Atėjo laikas pasireikšti jėzuitų įtakai: ji nebenorėjo kvailysčių su šalmais, kalavijais, ekipuote ir tamplierių apsiaustais. Pradiniai „ordino“ projektuotojai suprato, kad jei nori sėkmingai įgyvendinti savo planą patraukti laisvąją mūrininkiją Vokietijos katalikinimo planui, jie turi laiku parūpinti klerikalinę vadovybę organizacijai, kuri iki tol dėvėjo riterystės kaukę. Jie rado patogų įrankį protestantų teologo Johano Augusto fon Starko asmenyje, gimusio Šverine 1741 m. Būdamas studentas Getingene, Starkas buvo priimtas (1761 m.) į masonų ordiną; vėliau jis buvo mokytojas Peterburge, kur priėmė vieno Melesino, graiko, mistinę sistemą. Melesino sistemos ceremoniją sudarė daugybė maldų ir klūpojimų, ir net mišios; aukšto laipsnio susirinkimai buvo vadinami Konklavomis, o nariai dėvėjo kamžas. Vėliau Paryžiuje Starkas susidomėjo Rytų rankraščiais ir įstojo į Katalikų Bažnyčią, tačiau vis tiek grįžęs namo tarnavo teologijos profesoriumi Karaliaučiuje, o vėliau dvaro pamokslininku ir generaliniu bažnytiniu superintendentu tame pačiame mieste, o vėliau Darmštate. Per pažįstamus, kurie buvo Griežtojo Laikymosi nariai, jis gavo rekomendaciją pas Hundą, kuriam atskleidė didžiąją paslaptį, kurią sužinojo Peterburge, būtent, kad didžiosios tamplierių paslaptys buvo atskleistos ne riteriams, bet tik dvasininkams nariams, ir kad šios paslaptys buvo saugomos ir perduotos iki tų laikų; be to, kad tikrasis tamplierių ordino vadovas buvo ne kas kitas, kaip Auksinės Saulės Riteris, Čarlzas Edvardas Stiuartas, Pretendentas, tuo metu rezidavęs Florencijoje. Nudžiugęs dėl perspektyvos patobulinti tai, ką jis įsivaizdavo esant savo mokslais, Hundas pripažino Starką ir du Starko draugus Tamplierių Ordino Dvasininkais. Šie tamplieriai dvasininkai tuojau pat parengė ceremoniją ir sukūrė savo laipsnius, ir kaip ypatingą malonę įšventino keletą pasauliečių riterių į savo misterijas. Tačiau kadangi Hundas atsisakė paskolinti Starkui du šimtus talerių kelionei į Peterburgą, kur rezidavo Piladas, tamplierių dvasininkų vadovas, jiedu susipyko, ir Starkas paskelbė savo ketinimą išlaikyti „Klerikatą“ nepriklausomą nuo „Ordino“. Nepaisant to, jis paprašė draugo derėtis jo vardu su pasauliečiais tamplieriais. Šis draugas buvo kilmingas asmuo, Ernestas Verneris fon Ravenas, Perlo Riteris, turtingas žemvaldys, „prioras“ „ordine“, Kapitulos narys valdant Rozai ir Hundui, taip pat paties Starko klerikalinio tamplierių ordino įšventintasis. Kaip ir Hundas, jis buvo garbingas žmogus, bet pasipūtęs ir siauro proto, mistikas ir alchemikas. Ravenas 1772 m. dalyvavo suvažiavime Kohle, Lužitijoje, siekdamas susitarimo tarp Riterių ir dvasininkų. Jis pasirodė su tamplierių dvasininkų kostiumu, t. y. balta sutana su raudonu kryžiumi ant krūtinės ir skrybėle kaip kardinolo. Jis pristatė susirinkimui Starko parengtą sąjungos projektą, kurį riteriai sutiko su pasitenkinimo plojimais. Hundas buvo nušalintas nuo aukštų pareigų ir paskirtas vienu iš Kariaunos Magistrų, o hercogas Ferdinandas iš Brunsveiko tapo Didžiuoju Magistru, kiti kunigaikščiai buvo paskirti Vyresniaisiais ir Globėjais jam vadovaujant.

Tačiau ritualinė Dvasininkų pompastika jau sukėlė įtarimą protestantų narių protuose, ir jie pradėjo šaukti prieš užsienietiškos kilmės misterijas ir nežinomų Vyresniųjų diktatą. Šis nepasitenkinimas rado išraišką suvažiavime, vykusiame Brunsveike 1775 m. Ten Hundas buvo klausinėjamas apie jo paskyrimo Kariaunos Magistru teisėtumą, o Dvasininkai – apie jų misterijų autentiškumą. Hundas buvo nušalintas iš pareigų; kitais metais jis mirė iš sielvarto ir, aprengtas Kariaunos Magistro regalijomis, buvo palaidotas Melrichštato bažnyčioje priešais altorių. Didžiojo Magistro buveinė buvo visam laikui įtvirtinta Brunsveike.

Taigi jėzuitų machinacijos, atrodė, nuėjo perniek. Bet dabar jie pasiuntė naują apaštalą, žmogų, kuris buvo mįslė, kurio gimimo ir mirties vieta nežinoma, ir kuris pats savo patikėtiniams prisipažino, kad yra jėzuitų agentas. Gugomas – toks buvo jo vardas – titulavosi baronu ir meno profesoriumi, ir kaip Griežtojo Laikymosi narys Triumfuojančios Gulbės Riteris, 1776 m., būdamas tamplierių ordino dignitoriumi su ilga titulų virtine, pakvietė Didįjį Magistrą, Direktoratą ir Dvasininkų Priorą dalyvauti suvažiavime Visbadene, kad, kaip jis sakė, apmokytų juos tikrosios tamplierystės. Ir daugelis „Riterių“ pakluso šiam keistam kvietimui, tarp jų ir keli kunigaikščiai. Gugomas garsiai gyrėsi daugybe misterijų, į kurias buvo įšventintas, ir pasakodamas apie jas naudojo frazes ir terminus, kurie stipriai priminė „Exercitia Spiritualia“; jis pademonstravo savo insignijas ir „Švenčiausiojo Sosto“ Kipre įgaliojimus; ir pareiškė, kad Ordinas, kuriam jis priklausė ir kurio atšaka tebuvo senasis tamplierių ordinas, buvo įkurtas Mozės, kurio įpėdiniai Didžiojo Magistro pareigose buvo Egipto, Judėjos ir kiti karaliai, graikų filosofai, pats Kristus ir jo apaštalai, galiausiai popiežiai. Tamplierių įpėdinystė, sakė jis, buvo tęsiama Kipre (tada ne Škotijoje), o Kipro arkivyskupai buvo Didžiųjų Magistrų įpėdiniai. Laisvosios mūrininkijos laipsniai (taip jis tauškė toliau) buvo vėlesnė naujovė pradinėje klerikalinėje ir riteriškoje sistemoje, kuri savo organizacija, sakė jis, buvo lygiai tokia pati kaip jėzuitų ordinas. Vienintelis dalykas, kurio reikėjo norint mokyti žmones okultinių mokslų, buvo šventa šventykla. Užbaigus tokią šventyklą, „natūrali ugnis“ nukristų iš dangaus ir t. t. Daugelis žmonių atpažino apgavystę; kiti įkliuvo į spąstus ir buvo įšventinti. Bet pamatęs, kaip mažai juo pasitikima, Gugomas pabėgo, ir tai buvo jėzuitiška laisvosios mūrininkijos pabaiga.

Tačiau tamplierystės farsas dar gyvavo kelerius metus, nors žmonės jau darėsi juo pavargę. Kai kurie nariai grįžo prie senoviškosios masonerijos; kiti pasuko link naujų misticizmo šviesų, kurios kurį laiką šmėžavo horizonte – Švediškoji sistema ir Naujasis Rozenkreicerizmas.

5. ŠVEDIŠKOJI SISTEMA.

Švedijos laisvieji mūrininkai jau XVIII a. viduryje rado tikrąją anglišką masoneriją per daug paprastą ir nepapuoštą: jie troško daugiau blizgesio ir pompastikos, misterijų ir laipsnių. Karalius Gustavas III pabandė patenkinti šį poreikį sukurdamas naują sistemą, kurios ingredientai buvo tikroji laisvoji mūrininkija, Griežtasis Laikymasis ir sistema, tuo metu žinoma kaip „Rozenkreicerizmas“, ir didžiausia dalimi Klermono sistema: garsiojo mistiko ir regėtojo Svedenborgo doktrinos taip pat galėjo suteikti prieskonio šiam mišiniui. Įkurdamas Švediškąją sistemą (ritą), Gustavas tikėjosi gauti narių pagalbą savo pastangose atsikratyti didikų partijos. Švediškoji sistema turi dešimt laipsnių. Ji grindžiama dviem istorijomis: viena, kad tam tikros paslaptys jai atiteko iš Kristaus per apaštalus, klerikalinius tamplierius ir laisvuosius mūrininkus; kita, kad Didžiojo Magistro Boljė, de Molė pirmtako, sūnėnas aplankė de Molė kalėjime ir, de Molė pasiūlius, nusileido į savo dėdės kapą, kur skrynelėje rado ordino insignijas ir įrašus; kad iš Paryžiaus jis juos nuvežė į Škotiją, o iš ten į Švediją. Aukštesnių laipsnių simboliai susiję su tamplieryste ir katalikybe. Aukščiausio laipsnio ceremonijos, sakoma, labai primena mišias. Kiti tariami papročiai yra raudono tamplierių kryžiaus nešiojimas ant krūtinės, kasnaktinis šv. Bernardo maldos Dievo Avinėliui kalbėjimas, pasninkavimas Didįjį Penktadienį iki saulėlydžio, tada trijų duonos riekių su aliejumi ir druska suvalgymas. Sistemos vadovo titulas yra Saliamono Vikaras. Keletas pasižymėjusių Švediškosios sistemos narių, tarp jų garsus poetas J. H. Fosas, apibūdino jos ceremonijas kaip „tuščias, nenaudingas ir juokingas“.

6. NAUJIEJI ROZENKREICERIAI.

Naujasis Rozenkreicerizmas atsirado Pietų Vokietijoje apie 1760 m., kai Roza ir Džonsonas buvo užsiėmę savo sistemomis. Jo pradininkai neturėjo jokio ryšio su laisvąja mūrininkija, ir iš devynių jo laipsnių net pirmieji trys nebuvo pavadinti pagal masoniškus laipsnius. Keletas nepatenkintų Griežtojo Laikymosi narių prisijungė prie naujojo ordino. Nariai prisiėmė išgalvotus vardus, tokius kaip Febronas, Ormesas, Cedrinas; ložės buvo vadinamos „Ratais“. Vyresniesiems reikėjo besąlygiškai paklusti. Nariai sužinodavo tik savo konkretaus rato paslaptis. Devizas buvo: „Tebūna Dievas ir Jo Žodis su mumis.“ Jie teigė turintys kriptinį Knygą, kurioje yra šventa įvykių istorija prieš pasaulio sukūrimą, ypač Angelų nuopuolis.

Jų specializacija buvo mistinis, kabalistinis ir visiškai absurdiškas Biblijos bei kitų tariamai šventų ar okultinių raštų aiškinimas, iš kurio jie išvedė visatos paaiškinimą. Pavyzdžiui, jie mokė, kad planetos ir kiti dangaus kūnai atspindi atgal į saulę šviesą, kurią iš jos gauna, taip išsaugodami jos galią ir spindesį. Jie taip pat praktikavo nekromantiją, egzorcizmą, alchemiją, aukso gamybos meną, gyvenimo eliksyro paruošimą: tyrinėjo tokias problemas kaip tauriųjų metalų gamyba iš lietaus vandens, šlapimo ir kitų kūnų, ir netgi žmonių sukūrimą cheminiais procesais. Savo susirinkimuose nariai dėvėjo baltus ir juodus šalikus, bet aukštesnių laipsnių nariai dėvėjo kunigiškus drabužius su sidabriniais ar auksiniais kryžiais. Per įšventinimą kandidatai prisiekdavo baisiomis priesaikomis. Pretendentai į devintąjį laipsnį buvo tikinami, kad kai pasieks tą aukštumą, supras visas gamtos paslaptis ir turės aukščiausią valdžią angelams, velniams ir žmonėms. Pirmasis Naujojo Rozenkreicerizmo pranašas buvo Johanas Georgas Šrepferis, kavinės savininkas Leipcige. 1777 m. jis savo parduotuvėje įkūrė Škotijos Rito ložę, kad savo klientams pasiūlytų geresnio stiliaus masoneriją nei ta, kuri buvo randama paprastose ložėse. Kuršo hercogas, vienos iš masonų ložių globėjas, liepė jį viešai nuplakti lazdomis: bet Šrepferis netrukus po to įkvėpė jam ir Brunsveiko hercogui smalsumą būti supažindintiems su misterijomis, ir aplankė juos Dresdene bei Brunsveike. Savo ložėje jis demonstravo savo antgamtines galias kaip magas ir nekromantas: pavyzdžiui, jis iškviesdavo mirusiųjų dvasias. Pasipūtęs nuo sėkmės, Šrepferis pasinėrė į visokį ištvirkavimą ir galiausiai nusigyveno. Jis nusižudė, būdamas 35 metų.

Tačiau rozenkreicerizmas dar turėjo pasiekti savo aukščiausią tašką, kurį pasiekė Johano Kristupo Velnerio (gimusio Špandau 1732 m., įšventinto pamokslininku 1759 m., patarėjo Prūsijos tarnyboje 1766 m. ir Valstybės ministro 1788 m.; mirusio 1800 m.) ir Johano Rudolfo Bišofsverderio (gimusio Tiuringijoje 1741 m., Saksonijos elektoriaus kamergerio; majoro Prūsijos armijoje 1772 m.; karo ministro 1768 m.; mirusio 1803 m.) asmenyse. Nepasitenkindamas Grifo Riterio garbe Griežtajame Laikymesi, Bišofsverderis ėmė ieškoti ordino, kuris praktikuotų magijos meną, ir jam pasisekė rasti jį Naujajame Rozenkreicerizme. Jis buvo įšventintas į misterijas Šrepferio, ir būtent jis pavertė Kuršo hercogą iš priešo į kavinės rozenkreicerio draugą. Po Šrepferio, kurio uoliausias rėmėjas jis buvo, mirties, Bišofsverderis gavo paaukštinimą Prūsijos tarnyboje per kronprinco Frydricho Viljamo, Frydricho Didžiojo sūnėno, malonę, ir pasidalijo savo sėkme su Velneriu, Kubo Riteriu, kuris, kaip ir jis, buvo atsiskyręs nuo tamplierystės. Pora patraukė kronprincą į rozenkreicerizmą ir mėgavosi jo pasitikėjimu tiek tada, tiek po jo įžengimo į Prūsijos sostą 1786 m. kaip Viljamas II. Galiausiai, kaip valstybės ministrai, jie sėkmingai pakeitė iliuminizmą ir toleranciją, vyravusią valdant senajam Fricui, obskurantizmu ir valstybiniu religingumu. Būtent jie padiktavo bjaurųjį 1788 m. Religijos ediktą, kuris turėjo tapti mirtinu smūgiu iliuminizmui ir laisvamanybei: tačiau Karaliaus mirtis sujaukė visus jų skaičiavimus. Tai buvo Naujojo Rozenkreicerizmo pabaiga.

Tuo pačiu metu su rozenkreicerių ordinu atsirado dvi jo variantinės formos: Azijos Brolių draugija ir Afrikos Statybos Meistrų draugija (Asiatische Brueder, Afrikanische Bauherren). Azijos Brolių ordiną Vienoje įkūrė baronas Hansas Henrikas fon Ekhofenas, buvęs rozenkreiceris: jis priimdavo tik laisvuosius mūrininkus, bet neatstūmė žydų, ir jo tikslai buvo tokie patys kaip rozenkreicerių. Jo pagrindinė buveinė buvo Viena, jų vadinama Tesalonika, nes jie kiekvienai vietai suteikdavo užsienietišką pavadinimą. Jo vyriausieji pareigūnai buvo tituluojami Inkvizitoriais. Buvo penki laipsniai, t. y. du bandomieji – Ieškotojų ir Kenčiančiųjų – ir trys aukštesnieji laipsniai. Dviejų žemesnių laipsnių nariai dėvėjo apvalias juodas skrybėles su skiriamomis plunksnomis kiekvienam laipsniui, juodus apsiaustus ir baltus arba juodus kaspinus, išsiuvinėtus skirtingomis emblemomis; aukštesnių laipsnių nariai dėvėjo raudonas skrybėles ir apsiaustus; aukščiausio laipsnio narių apranga buvo visa rožinės raudonos spalvos. Dešimt narių sudarė Meistriją, dešimt meistrijų – Dekadą ir t. t. Ordinas Austrijoje tapo pasibaisėtinai korumpuotas.

Afrikos draugija, įkurta Karo patarėjo Kopeno Berlyne, turėjo šiek tiek aukštesnius tikslus nei rozenkreiceriai ir Azijos Broliai: jie studijavo laisvosios mūrininkijos istoriją, priėmė į savo ordiną tik mokslininkus ir menininkus, vykdė veiklą lotynų kalba ir siūlė prizus už mokslinius tyrimus: tačiau jie užsiėmė toli gražu nepagrįsta ir absurdiška simbolika, kabalizmu, magija ir misticizmu. Jų laipsniai buvo penki žemesnieji arba parengiamieji, ir penki aukštesnieji arba ezoteriniai. Ordinas gyvavo tik kelerius metus.

Buvo daug kitų draugijų, įsteigtų daugiausia sukčiavimo ir pinigų darymo tikslais: apie jas čia nepasakosime. Tačiau lieka viena draugija, verta paminėjimo – Kryžiaus Brolių (Kreuzbrueder) arba Kryžiaus Pamaldžiųjų (Kreuzfromme), įkurta grafo Kristiano fon Haugvico (1752–1832), kuris vienu metu buvo Šventojo Kalno Riteris Griežtajame Laikymesi, vėliau priklausė vokiškajai Švediškojo rito imitacijai, ir galiausiai įkūrė draugiją, kurią amžininkas apibūdino kaip „despotizmo sąmokslą prieš laisvę, ydos prieš dorybę, kvailumo prieš talentą, tamsos prieš apšvietą“. Kryžiaus Pamaldieji laikėsi griežčiausio slaptumo, susirašinėjo šifru, viliojo kunigaikščius, kad galėtų valdyti jų vietoje (kaip Bišofsverderis ir Velneris) ir praktikavo visokiausius prietarus, siekdami sunaikinti mokslą. Jie neturėjo jokio ryšio su laisvąja mūrininkija.

Deja, šis mistinių ordinų dauginimasis nebuvo be pasekmių masoniško kūno likimui, nes jis privedė prie ydingo „aukštųjų laipsnių“ augimo. Prancūzų nuotykių ieškotojas Etjenas Morenas 1761 m. įvedė Jungtinėse Valstijose 33 laipsnius: jie vėl pateko į Prancūziją 1803 m. ir buvo laikomi naujove, nes per Revoliuciją buvo užmiršti. Šių laipsnių pavadinimai yra kartu pompastiški ir beprasmiai: Didieji škotai, Rytų Riteriai, Aukštieji Jeruzalės Princai, Malonės Princai, Didieji Inkvizitoriai, Karališkosios Paslapties Princai ir t. t., o kai kuriose šių juokingų laipsnių variacijose turime Beždžionės ir Liūto Riterius bei Rytų ir Vakarų Imperatorių.

VIENUOLIKTA DALIS.
ILUMINATAI.

1. ILUMINATAI.

Klemensui XIV panaikinus Jėzuitų ordiną, dviejų šimtmečių skausmingo triūso visuotinės bažnytinės valdžios labui rezultatai nuėjo perniek. Būtent tada vienam išradingam protui kilo mintis panaudoti apšvietos labui tokias priemones, kokias jėzuitai naudojo prieš ją. Ši mintis pirmiausia kilo jėzuitų mokiniui: jų mechaninis, sielą gniuždantis švietimo metodas padarė jį jų priešu; bet be to, jis išmoko jėzuitų gudrybių ir paslapčių, ir tikėjosi, kad imituodamas jas katalikiškoje šalyje, kuri gali būti paveikta tokių menų, jis galėtų skatinti visiškai priešingus interesus. Adomas Veishauptas gimė 1748 m., ir būdamas vos 25 metų buvo kanonų teisės ir jurisprudencijos profesorius Ingolštato universitete, taip pat istorijos ir filosofijos lektorius, pirmasis tame institute skaitęs paskaitas vokiečių kalba ir sutinkamai su labiau apsišvietusia amžiaus dvasia. Išstumtųjų Tėvų intrigos prieš jų įpėdinį profesoriaus katedroje, kurią jie laikė beveik šimtmetį, privertė subrandinti mintį, kurią jis puoselėjo nuo studijų dienų: o rozenkreicerių ložės įkūrimas kaimyniniame Burghauzeno kaimelyje, kurie bandė patraukti pas save jo studentus, paskatino jį įgyvendinti savo idėją. 1776 m. gegužės 1 d. jis įkūrė Perfektibilistų ordiną, kuriam vėliau suteikė Iliuministų (Iliuminatų) vardą. Šiai institucijai skleisti ir stiprinti jis priėmė priemones, kurios to meto aplinkybėmis atrodė nepraktiškomis. Pirma, jis visiškai perėmė hierarchinę valdymo sistemą, egzistavusią tarp jėzuitų – despotišką valdymą nuo viršaus iki apačios; antra, jis panaudojo laisvąją mūrininkiją savo ordino tikslams skatinti, lygiai kaip jėzuitai bandė daryti. Atitinkamai Veishauptas, kuris buvo kupinas tuštybės, ambicijų ir keršto troškimo, bet nieko nežinojo apie tikrąją laisvąją mūrininkiją, tik apie jos iškraipymus, gavo priėmimą į ordiną Miuncheno ložėje. Taigi netiesa, kad laisvieji mūrininkai įkūrė Iliuminatų lygą, bet greičiau ordinas, atsiradęs už ložės ribų, tiesiog pasinaudojo laisvąja mūrininkija: ir taip pralaimėjusį reakcinį judėjimą prieš laisvąją mūrininkiją pakeitė nemasoniškas revoliucinis judėjimas. Vykdant planą, Veishauptui daugiausia padėjo Pranciškus Ksaveras fon Cvakas iš Landshuto, Bavarijos Pfalco vyriausybės patarėjas, žmogus, įšventintas į aukščiausius masonerijos laipsnius. Praėjus keleriems metams po įkūrimo, Iliuminatų ordinas vis dar apsiribojo Pietų Vokietija ar net Bavarija; bet kadangi Veishauptas norėjo, kad šiaurė, taip pat protestantai ne mažiau nei katalikai, susidomėtų jo institutu, jis 1779 m. pasiuntė markizą Konstancą fon Kostancą, Bavarijos kamergerį, į Frankfurtą prie Maino, kad patrauktų į ordiną to miesto ložes. Pats Kostancas turėjo mažai sėkmės, nes turtingi Frankfurto pirkliai buvo priešiški viskam, kas galėtų sutrikdyti pasaulio taiką; tačiau jaunuolis, su kuriuo jis susipažino, buvo skirtas tapti, po Veishaupto, veiksmingiausiu naujosios draugijos rėmėju. Tai buvo baronas Adolfas fon Knigė, gerai žinomas dėl savo plačiai skaitomos knygos „Ueber den Umgang mit Menschen“ (Apie bendravimą su žmonėmis). Jis gimė 1752 m. ir nuo jaunystės buvo spiritizmo (vaiduoklių regėjimo) mėgėjas. Jis jau buvo Griežtojo Laikymosi aukštesniųjų laipsnių Įšventintasis; tačiau nepatenkintas tuo ordinu, jis entuziastingai priėmė Iliuminizmo idėją ir į sistemą atvedė daugybę vyrų, kurie tapo jos apaštalais; pavyzdžiui, Bodę, vertėją; Pranciškų fon Ditfurtą, Veimaro teisėją padėjėją. Su šiais dviem Knigė dalyvavo Vilhelmsbado Konvente ir ten tvirtai gynė Iliuminizmo reikalą bei padėjo suduoti mirtiną smūgį tamplierystei. Ir dabar, kai Knigė, kuris manė ordiną esant senovinį, pradėjo susirašinėti su Veishauptu, jis buvo ne mažai nustebęs sužinojęs iš jo, kad draugija kol kas tėra embrionas: iš tikrųjų ji turėjo tik mažųjų iliuminatų (Kleine Illuminaten) laipsnį. Tačiau nieko nenusiminęs jis nukeliavo į Bavariją ir buvo įspūdingai priimtas į ordiną. Tačiau jo gyva fantazija paskatino jį toliau plėtoti ordiną; o blaiviai mąstantis Veishauptas, kurio gabumai buvo mąstytojo, o ne formų kūrėjo, paliko Knigei atskirų laipsnių ir jų Pamokų rengimą, kuriose abu sutarė, kad turėtų būti naudojamos užuominos į persų ugnies ir šviesos garbinimą, kaip tipinės dvasinei Iliuminizmo ugniai ir šviesai.

Iliuminatų santvarkos pagrindas buvo toks: aukščiausiasis prezidentas valdė viską, turėdamas po savimi du pareigūnus, kurių kiekvienas vėl turėjo du kitus po savimi, ir t. t., kad pirmasis galėtų patogiausiai valdyti visus. Ordino veiksmai buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Kiekvienas narys prisiimdavo kokio nors pasižymėjusio istorinio ar mitinio asmens vardą: Veishauptas buvo Spartakas; Cvakas – Katonas; Kostancas – Diomedas; Knigė – Filonas; Ditfurtas – Minosas; Nikolajus – Lukianas ir t. t. Šalys ir miestai taip pat turėjo pseudonimus: Miunchenas buvo Atėnai; Frankfurtas – Edesa; Austrija – Egiptas; Frankonija – Ilyrija ir taip toliau. Susirašinėjime nariai naudojo slaptą šifrą, skaičiai pakeitė raides; skaičiuodami laiką jie vadovavosi senovės persų kalendoriumi su persiškais mėnesių pavadinimais ir persiška era.

Laipsnių skaičius ir jų pavadinimai niekada nebuvo galutinai nustatyti, todėl skirtingose vietovėse jie skiriasi. Tačiau visi pasakojimai sutaria, kad buvo trys pagrindiniai laipsniai. Pirmasis iš jų, Augalų mokykla (Pflanzschule), buvo skirtas priimti jaunuolius, artėjančius prie pilnametystės. Kandidatas į narius iš pradžių buvo Naujokas ir, išskyrus tą, kuris jį mokė, nepažinojo jokio ordino nario. Iš jo buvo reikalaujama, pateikiant išsamų savo gyvenimo aprašymą su visomis smulkmenomis apie savo veiksmus ir vedant dienoraštį, įrodyti, kad yra tinkamas subjektas priėmimui ir toks, kuris greičiausiai bus naudingas ordinui. Iš Naujoko laipsnio jis pereidavo į Minervalo laipsnį. Minervalo klasės nariai sudarė savotišką mokslinę draugiją, kuri užsiėmė atsakymų į klausimus moralės srityje paieška. Be to, iš Minervalų buvo reikalaujama pranešti, ką jie mano apie ordiną ir ko iš jo tikisi, ir jie prisiimdavo paklusnumo įsipareigojimą. Jie buvo stebimi savo vyresniųjų pareigūnų, skaitė ir rašė viską, ko iš jų reikalavo vyresnieji, šnipinėjo vieni kitus ir pranešdavo vieni kitų ydas vyresniesiems kaip jėzuitų sistemoje. Minervalų lyderiai buvo vadinami Mažaisiais Iliuminatais; jie būdavo netikėtai užklumpami savo laipsnio susirinkimuose ir nominuojami į šį orumą – metodas, kuris nuostabiai skatino ambicijas; jie buvo instruktuojami apie savo pavaldinių valdymą ir priežiūrą ir praktikavosi tame mene; be to, iš jų buvo reikalaujama pranešti apie savo patirtį. Antrasis pagrindinis laipsnis buvo laisvoji mūrininkija, per kurios tris pradinius laipsnius ir du vadinamuosius škotiškus laipsnius iliuminatai pereidavo; ir buvo dedamos didelės pastangos, kad masonų ložės priimtų sistemą, atitinkančią iliuminatų idėjas, kad ordino narių skaičius galėtų nuolat didėti. Trys pradiniai masonerijos laipsniai reguliariems iliuminatams buvo suteikiami be ceremonijų. Dviejų škotiškų laipsnių nariai buvo vadinami Didžiaisiais Iliuminatais, ir jų užduotis buvo tirti savo bendranarių charakterius; ir Diriguojančiais Iliuminatais, kurie pirmininkavo atskiriems iliuministinės masonerijos padaliniams. Trečiasis ir aukščiausias laipsnis buvo Misterijų, apimantis keturias pakopas: Žynio, Regento, Mago ir Karaliaus (rex). Šis pagrindinis laipsnis buvo parengtas tik iš dalies ir nebuvo pradėtas naudoti. Šiuose keturiuose trečiojo laipsnio padaliniuose, pagal Knigės planą, turėjo būti paaiškinti ordino tikslai. Atskirų ordino padalinių aukščiausieji vadovai buvo vadinami Areopagitais, tačiau jų funkcijos niekada nebuvo visiškai apibrėžtos. Taip pat buvo siūloma pridėti skyrių moterims. Šios Iliuminatų organizacijos tikslai mums stipriai primena Pitagoriečių sąjungos tikslus. Jie numatė ne staigią ir smurtinę, bet laipsnišką ir taikią revoliuciją, kurioje XVIII a. iliuminizmas turėtų pasiekti pergalę. Ši revoliucija turėjo būti įvykdyta laimint ordinui visas reikšmingas to meto intelektualines jėgas, nors naujieji partneriai tik po truputį turėjo sužinoti, kokie yra ordino tikslai. Ir kadangi nariai, kai savo gretose turės visas tas jėgas, visur turi pasiekti aukščiausias vietas valdžioje, jų apsišvietusių principų triumfas negalėjo ilgai vėluoti. Aukštesniuose laipsniuose nariai turėjo būti mokomi kaip didžiosios ordino paslapties, kad priemonė, kuria vieną dieną bus įvykdytas žmonijos atpirkimas, yra Slaptosios Išminties Mokyklos. Jos pakels žmogų iš jo nuopuolio būsenos: jos be smurto nušluos Kunigaikščius ir Nacionalines sienas nuo žemės paviršiaus ir padarys žmonių giminę viena šeima, kiekvieną namų tėvą – savo paties žyniu ir valdovu, o Protą – vieninteliu žmonijos įstatymų kodeksu. Kad žmonių protai būtų persmelkti šiais principais, nariams buvo nurodyta skaityti iliuministines knygas. Ryškiai kontrastuodami su masonų sistemomis, kuriose pirštus prikišę turėjo jėzuitai, iliuminatai vengė visų formų, kurios galėtų siūlyti paklusnumą bet kokiai religijai ar bažnyčiai, ir sveikino viską, kas skatino proto dominavimą ir apreiškimo nuvertimą.

Per labai trumpą savo egzistavimo laikotarpį Iliuminatų ordinas pasiekė 2 000 narių skaičių, rezultatą labai smarkiai paskatino taisyklė, kad bet kuris narys, turintis vyresniųjų įgaliojimus, galėjo priimti kandidatą. Tarp narių buvo daug iškilių vyrų, tiek socialiai, tiek moksle, kaip Saksonijos-Gotos (Ernestas), Brunsveiko (Ferdinandas), Saksonijos-Veimaro (Karolis Augustas, kol dar buvo tik hercogo karūnos įpėdinis) hercogai; Dalbergas, kuris vėliau buvo princas-vyskupas; Montgela, vėliau valstybės ministras; prezidentas grafas Geinsheimas; garsus filosofas Baderis; profesoriai Semeris iš Ingolštato, Moldenhaueris iš Kylio, Federis iš Getingeno; pedagogas Loichsenringas iš Darmštato; katalikų katedros prebendoriai Šrekenšteinas iš Eichštato ir Šmelceris iš Mainco; Hefelinas, Miuncheno vyskupas; autoriai Bartas, Bisteris, Gedikė, Bodė, Nikolajus ir kt. Gėtė, Herderis ir tikriausiai Pestalocis taip pat priklausė ordinui. Lyga „Vilhelme Meisteryje“ mums stipriai primena iliuminatus.

Ordinas dar nebuvo išplitęs už Vokietijos sienų, nors keletas prancūzų buvo priimti lankydamiesi Vokietijoje; tačiau jo planai jau siekė toliau. Ir dabar visos organizacijos vadovas turėjo būti Generolas (kaip tarp jėzuitų); po juo kiekvienoje šalyje turėjo būti vyriausiasis pareigūnas – Nacionalas; kiekviename pagrindiniame šalies padalinyje – Provinciolas; provincijų padaliniuose – Prefektas ir t. t.

Šis jėzuitų santvarkos mėgdžiojimas ir neapdairus netinkamų ar abejingų veikėjų priėmimas tapo ordino žlugimo priežastimi. Despotiškas valdymas ir šnipinėjimas niekada negalėjo skatinti laisvės ir apšvietos reikalo – o ordino įkūrėjas ketino padaryti apšvietą priemone laisvei pasiekti.

Tada vis labiau aštrėjantys nesutarimai tarp Veishaupto ir Knigės. Tuo tarpu kai Veishauptui rūpėjo tik draugijos tikslai, o visa kita jo akyse buvo tik atsitiktiniai dalykai, paprastas formalizmas, Knigė, kita vertus, būdamas pasaulio žmogus, su siaubu traukėsi nuo savo bendražygio programos: religija, moralė, Valstybė buvo pavojuje. Jis bijojo liberalistinių knygų ir būtų buvęs daug labiau patenkintas matydamas ordiną dirbantį pagal to meto laisvųjų mūrininkų linijas, nors ir su sudėtingu ceremonialu bei daugybe laipsnių ir misterijų, ir su kokiu nors nekenksmingu, nekaltu žmogaus gerovės ir broliškos meilės idealu kaip savo pastangų objektu. Veishauptas vadino Knigės mėgstamą įrenginį blizgučiais, niekučiais ir vaikiškais žaisliukais, ir „Areopagitų“ pora vis labiau tolo vienas nuo kito.

Ši kylanti audra viduje ordinui kėlė mažesnį pavojų nei išpuoliai iš išorės, kurie kasdien darėsi vis smarkesni. Iliuminizmą puolė visų rūšių priešai, kurie dygo kaip grybai. Pirma, buvo reakcinio ar prietaringo pobūdžio masonų sistemos, tokios kaip rozenkreiceriai, Azijos Broliai, Afrikos Statybos Meistrai, Švediškasis ritas, Griežtojo Laikymosi likučiai ir t. t.; tada tie iliuminatai, kurie manė, kad ordino viltys buvo nuviltos, arba kurie tikėjosi pasipelnyti išduodami ordiną laisvės ir šviesos priešams; galiausiai, ir visų pirma, buvo Lojolos sūnūs, visada uoliai dirbantys tamsoje, nors jų draugija buvo uždrausta, ir dabar vėl, dėka ištvirkusio, fanatiško despotiško elektoriaus Karolio Teodoro, turintys didelę įtaką Bavarijoje, šalyje, kurioje Iliuminatų ordino narystė buvo seniausia ir gausiausia. Tame dvare, korupcijos židinyje, kai kurie dvariškiai, profesoriai ir dvasininkai, kurie buvo ordino nariai, su slaptu pamfletininku Jozefu Ucšnaideriu priešakyje, suvaidino išdavikus, apkaltindami ordiną maištu, neištikimybe ir visokiomis ydomis bei nusikaltimais, ir tuo pačiu metu be ceremonijų priskirdami prie iliuminatų ir laisvuosius mūrininkus. 1784 m. rugpjūčio 2 d. dekretu buvo uždraustos visų slaptų draugijų ložės, įsteigtos be vyriausybės pritarimo, įskaitant iliuminatus ir laisvuosius mūrininkus. Masonų ložės iškart pakluso ir užvėrė duris; bet Veishauptas ir jo bendražygiai tęsė savo darbą, tikėdamiesi pakeisti Elektoriaus nuomonę pateikdami viešai diskusijai savo taisykles ir papročius. Tuščia viltis. Elektoriaus nuodėmklausys, tėvas Frankas, buvęs jėzuitas, kuris jau buvo dirbęs prieš laisvąją mūrininkiją, 1781 m. kovo 2 d. pasiekė antrą dekretą, kuriuo ankstesnis buvo patvirtintas, ir visoms slaptoms organizacijoms, kurios toliau egzistavo pažeisdamos jį, o konkrečiai Iliuminatų ordinui, buvo uždrausta rengti susirinkimus, o visas jų turtas buvo konfiskuotas. Valstybės ministras Aloyzas Ksaveras Kreitmairas pasižymėjo griežtumu, su kuriuo vykdė įsaką. Veishauptas buvo atleistas iš pareigų Ingolštate, ištremtas iš to miesto ir paskelbtas negalinčiu teisiškai gintis; jis turėjo bėgti iš šalies. Iš pradžių jis apsistojo Ratisbone (Regensburge); tačiau netrukus, atradus kompromituojančius dokumentus per iliuminatų namų kratas, nariams buvo pareikšti labai rimti kaltinimai, ir Elektorius išsigando dėl savo sosto. Be jokio klasių ar padėties skirtumo buvo pradėtas persekiojimas prieš visus asmenis, kaltinamus naryste ordine ar net įtariamus simpatijomis jam, ir jie buvo įkalinami, atleidžiami iš pareigų, tremiami, o žemesniųjų klasių asmenys baudžiami rykštėmis. Visas šis reikalas buvo tvarkomas be jokio kreipimosi į reguliarius tribunolus, specialios komisijos, vadovaujamos Dvaro. Šis persekiojimas tęsėsi iki Prancūzijos revoliucijos protrūkio, ir atsisakymas pasmerkti Prancūzijos žmones buvo laikomas revoliucinės dvasios įrodymu. Ši sistema natūraliai skatino neišmanymą tarp žemesniųjų klasių, tačiau tarp išsilavinusių žmonių ji padėjo skleisti iliuminizmo principus ir žadinti pasipriešinimą vienuoliškam valdymui valstybėje.

Veishauptas, nebesaugus Ratisbone, Bavarijos vyriausybei paskyrus kainą už jo galvą, pabėgo į Gotą, kur hercogas Ernestas, ordino narys, jį globojo ir paskyrė Dvaro patarėju. Čia jis gyveno iki 1830 m., bet jam nepavyko atkurti savo ordino pagal patobulintą planą. Kalbant apie Knigę, jis suskubo palikti inkriminuojamą ordiną, ir savo tvarkingame, bejėgiškame „Umgang mit Menschen“ griežtai pasmerkė visas „slaptas draugijas“ – jis, senų laikų tamplierius, laisvasis mūrininkas ir iliuminatas. Nedaugelis buvo tokie drąsūs ir tvirti kaip Ignotas fon Bornas, gamtininkas, kilęs iš Transilvanijos, kuris buvo jėzuitas, bet po Jėzaus Draugijos uždraudimo prisijungė prie iliuminatų ir tapo laisvuoju mūrininku. Po Bavarijos ložių uždarymo Bornas, kuris tuo metu tarnavo imperatoriui Juozapui II Vienoje, grąžino Bavarijos mokslų akademijai savo narystės diplomą, pridėdamas laišką, kuriame tiesmukai pareiškė, kad mieliau būtų laisvasis mūrininkas nei narys organizacijos, su kuria neturi nieko bendra. Ir taip Voltero šūkis „Ecrasons l’Infame“ (Sutraiškykime bjaurastį) buvo perimtas tos pusės, prieš kurią jis pirmiausia buvo ištartas, ir jų įgyvendintas bjauriausio persekiojimo pavidalu, dar prieš tai, kai apšvietos žmonės žengė pirmą žingsnį link to, kas jiems atrodė „bjaurastis“, „išnaikinimo“. Beje, sakoma, kad iliuminatų uždraudimas buvo susitarimo su Frydrichu Didžiuoju, kurio politikai grėsė ordinas, rezultatas.

2. ILUMINIZMO IMITACIJOS.

Netrukus po Iliuminatų ordino žlugimo Pietuose panašus ordinas atsirado Šiaurės Vokietijoje. Jis gimė žmogaus, kuris, deja, buvo kartu ir uolus iliuminatas, ir moraliai ištvirkęs valkata, kuris apgailėtinai piktnaudžiavo talentais, kuriais gamta jį gausiai apdovanojo, smegenyse. Tai buvo dr. Karolis Frydrichas Bartas (Bahrdt), protestantų teologas, kurį laiką pamokslininkas, profesorius ar mokytojas įvairiose vietose, o kartą net užeigos laikytojas Halėje. 1788 m. jam kilo mintis įkurti asociaciją apsišvietusioms pažiūroms skatinti, ir jo planas buvo sujungti ją su masonų draugija, kurios nariu jis tapo Anglijoje. Planuojamą asociaciją jis pavadino „Vokietijos XXII sąjunga“ (Deutsche Union der XXII.), dėl to, kaip paaiškino aplinkraštyje, kad dvidešimt du vyrai susivienijo nustatytiems tikslams. Sąjunga turėjo būti organizuota pagal Jėzaus Kristaus planą, kurį Bartas didelės apimties veikale pavaizduavo kaip tam tikros laisvosios mūrininkijos įkūrėją, ir kurio stebuklams jis pateikė gana priverstinį natūralų paaiškinimą. Pagal šį planą asociacija turėjo būti „tyli brolija“, kuri turėjo nuversti nuo sosto prietarus ir fanatizmą, ir tai daugiausia per narių literatūrinę veiklą. Literatūrinis darbas buvo išradingai organizuotas taip, kad Sąjunga uoliomis pastangomis laikui bėgant įgytų spaudos ir visos knygų prekybos kontrolę, taip įgydama priemonių apšvietos triumfui užtikrinti. Išoriškai Sąjunga turėjo atrodyti kaip grynai literatūrinė asociacija; bet viduje ji turėjo susidėti iš trijų laipsnių, iš kurių žemesnieji turėjo būti tiesiog skaitymo draugijos, o tik trečiasis suprastų tikrąjį ordino tikslą, t. y. mokslo, meno, prekybos ir religijos pažangą, švietimo gerinimą, talentingų žmonių skatinimą, atlygį už paslaugas, aprūpinimą nusipelniusiems darbuotojams senatvėje ir nelaimėje, taip pat narių našlėms ir našlaičiams. Tačiau kadangi Bartas šį gražų paveikslą nupiešė vien tam, kad užsidirbtų pinigų, Deutsche Union egzistavo tik popieriuje; bet ji užtraukė savo projektuotojui ilgą įkalinimą, kurį jis išgyveno tik trumpą laiką; jis mirė 1792 m.

Kita Iliuminatų ordino imitacija, Evergetų lyga (Bund der Evergeten, arba geradarių), kuri atsirado XVIII a. pabaigoje, gyvavo ilgiau, nors ir mažai išsiplėtė. Jos veikla apėmė visus menus ir mokslus, išskyrus pozityviąją teologiją ir pozityviąją jurisprudenciją. Nariai buvo vadinami pagal iliuminatų pavyzdį; bet jie nepripažino jokių nežinomų vyresniųjų. Laikas buvo skaičiuojamas nuo Sokrato mirties, 400 m. pr. Kr. Vyriausiasis vadovas buvo vadinamas Archiepistatu (archiepistates, vyriausiasis prižiūrėtojas); buvo du laipsniai, iš kurių tik aukštesnysis turėjo politinį tikslą – liaudies atstovavimą. Fesleris, protestuodamas prieš tokias tendencijas, sukėlė skilimą asociacijoje, o vėliau jo priešininkai bandė paversti ją savotišku moraliniu Femos teismu, sekdami ir žymėdami visus nusižengimus. Vienas iš trijų lyderių išdavė kitus du, ir buvo kartu su jais pasodintas į kalėjimą, bet netrukus paleistas: tai užbaigė asociaciją.

4. LAISVOJI MŪRININKIJA IR PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA.

Kad būtų buvusi kokia nors laisvųjų mūrininkų ar net iliuministų sąjunga su Prancūzijos revoliucijos, kuri prasidėjo 1789 m., vyrais, gali teigti tik tie, kurie neišmano istorijos arba yra tyčia akli – tokie vyrai kaip slaptasis patarėjas Grolmanas iš Gyseno, Starko draugas (reikšmingai pavadintas Griežtajame Laikymesi Auksinio Krabo Riteriu), arba kaip abatas ir kanauninkas Ogiustenas Baruelis Prancūzijoje, ar laivo kapitonas ir profesorius Džonas Robinsonas Anglijoje: jų teiginiai buvo sutikti tik su pajuoka ir nugrimzdo į užmarštį. Kaip matėme, iliuminatai buvo tik Vokietijoje, kur jokia revoliucija neįvyko: tiesą sakant, jie jau nebeegzistavo, kai prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Kalbant apie laisvuosius mūrininkus, mes jau parodėme, kad jie priešinosi judėjimui; bet tas judėjimas negalėjo turėti jokio kito pagrindo, kaip tik Prancūzijos žmonių nepasitenkinimą gėdinga Burbonų dinastija, kurios žalos negalėjo atitaisyti geranoriškas, bet siauro mąstymo Liudvikas XVI. Joks kritinis ar rimtas istorijos veikalas nepateikia jokio pateisinimo tikėjimui, kad laisvoji mūrininkija prisidėjo prie tos revoliucijos sukėlimo: tačiau lemiamas įrodymas apie tikrąjį laisvosios mūrininkijos santykį su tų laikų neramumais yra faktas, kad Teroras padarė galą Prancūzijos Didžiajam Rytui. Visi Prancūzijos revoliucijos klubai buvo atviri: žmonės netoleravo slaptų klubų, net privačių susibūrimų, todėl jau 1791 m. pradėjo persekioti laisvuosius mūrininkus kaip aristokratus. Tuometinis Didysis Magistras, Liudvikas Pilypas Juozapas, Orleano hercogas, atsisakė savo titulo, kaip žinome, ir pasivadino Piliečiu Lygybe, ir galiausiai 1793 m. pareiškė, kad atsisakė lygybės „šmėklos“, rastos masonerijoje, dėl realybės; kad Respublikoje neturėtų būti jokių Misterijų; ir todėl jis daugiau neturės nieko bendra su laisvąja mūrininkija. Tais pačiais metais jo galva krito po giljotina, ir jo kraujas užantspaudavo „lygybės realybę“; o dauguma dviejų uolių ložių – „Socialinio kontrakto“ ir „Neuf Soeurs“ – narių buvo pamokyti, kai juos ištiko panašus likimas, kad „reali“ lygybė buvo baisesnė „šmėkla“ nei tos, kurias jie vijosi ložėse. Tik trys ložės tęsė egzistavimą per Terorą laikydamosi didžiausio atsargumo ir slaptumo, ir tik žlugus teroristams brolis Roetjė de Montalo išėjo iš kalėjimo, kuriame buvo įkalintas vien todėl, kad buvo laisvasis mūrininkas.

Taip Prancūzijos masonerija atlaikė baisią Revoliucijos audrą; Vokietijos ložės tuo tarpu buvo užsiėmusios savęs reformavimu ir stiprinimu; kuriam laikui jos pasitraukė į nuošalę ir nebedarė jokios įtakos viešiesiems reikalams. Prietarai ir vaikiški žaidimai pateko į nešlovę: rozenkreiceriai, „Azijos“ ir „Afrikos“ ordinai, tamplieriai ir panašūs į juos, pasmerkti viešosios nuomonės, turėjo atsisakyti savo absurdų ir grįžti prie sveiko proto. Vokietijos laisvųjų mūrininkų bendroji lyga, kurią 1790 m. suprojektavo Bodė iš Gotos, nebuvo įgyvendinta dėl to apsišvietusio mūrininko mirties netrukus po to (1793 m.); tačiau jos tikslui pasitarnavo, nors ir ne visa apimtimi, tvirta Eklektinė Masonų Lyga (Ekletische Freimaurerbund), įkurta dar 1783 m. su būstine Frankfurte. Ši lyga nuo to laiko padarė didelių paslaugų tikrosios laisvosios mūrininkijos reikalui.

DVYLIKTA DALIS.
ĮVAIRAUS POBŪDŽIO SLAPTOSIOS DRAUGIJOS.

1. SĄMOJININKŲ DRAUGIJOS.

Komizmas visur turi vietą istorijoje: jo netrūksta ir slaptose draugijose; iš tiesų, tokiose draugijose jis įgauna daug įvairių formų. Nes yra slaptų draugijų, kurios norėtų būti komiškos; yra slaptų draugijų, kurios yra komiškos to nežinodamos; ir galiausiai yra žmonių ir partijų, kurios savo veiksmais prieš vadinamąsias slaptas draugijas padaro save komiškais to neketindamos.

Kai Gėtė gyveno Veimare, tame mieste susikūrė satyrinė Kavalierių draugija. Keista, bet ją pasiūlė Frydrichas fon Goe, Griežtojo Laikymosi Riteris ir tvirtas tikėtojas laisvosios mūrininkijos kilme iš tamplierystės, bet vis dėlto komiška sena siela, ir Gėtės Verterio parodijos autorius. Nariai prisiėmė riteriškus vardus: Gėtė, pavyzdžiui, buvo Gecas fon Berlichingenas; jie kalbėjo riterystės stiliumi, ir jie turėjo keturis laipsnius. Su sarkastiška užuomina į apreiškimus, žadamus (bet niekada neperduodamus) aukštuosiuose pseudomasoniškuose laipsniuose, Kavalierių draugijos laipsniai buvo: 1. Perėjimas; 2. Perėjimo Perėjimas; 3. Perėjimo Perėjimas į Perėjimą; 4. Perėjimo Perėjimas į Perėjimo Perėjimą. Tik įšventintieji suprato gilią Laipsnių prasmę.

Kita panašaus pobūdžio draugija buvo Pamišusių Dvaro Patarėjų, įkurta Frankfurte prie Maino gydytojo Ehrmano 1809 m. Narystė susidėjo tik iš Diplomo gavimo iš įkūrėjo (pripažįstant kokį nors humoristinį kūrinį), parašyto burleskiniu stiliumi lotyniškai ir su didelio antspaudo atspaudu. Tarp žmonių, pagerbtų diplomu, buvo Žanas Polis, E. M. Arndtas, Gėtė, Iflandas, Šloseris, Kroiceris, Chladnis ir kt. Gėtė savo diplomą pelnė parodijuodamas savo paties „Vakarų-Rytų divaną“ – „Vakarietiškas Orientalizmas“.

Nuo to laiko atsirado daug tokio pobūdžio draugijų, tačiau Vienos draugijos vertos ypatingo paminėjimo. Viena iš jų vadinosi „Ludlams-hoehle“ (Ludlamo urvas), pagal nelabai sėkmingą Olenšlagerio dramą. Jos narystėje buvo daug iškilių žmonių. Nariai buvo vadinami Kūnais, kandidatai – Šešėliais. Nors vienintelis tikslas buvo linksmybė, policija nusprendė, kad geriausia draugiją uždrausti 1826 m. 1855 m. atsirado Žalioji Sala, komiška-riteriška draugija, nors ji padarė gerų paslaugų literatūrai ir menui. Jai priklausė keletas žinomų rašytojų ir aktorių. Prahoje šeštajame dešimtmetyje buvo įkurta draugija Allschlaraffia, kuri 1885 m. turėjo aštuoniasdešimt penkias dukterines draugijas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Lygos draugijų kongresas įvyko Leipcige 1876 m., o kitas Prahoje 1883 m. Kiekvienos Schlaraffenreich (arba draugijos) prezidentas buvo vadinamas Uhu, bet švenčių progomis – Aha, o smerkiant nusižengimus prieš Allschlaraffia – Oho.

2. SENOVĖS MISTINIŲ SĄJUNGŲ IMITACIJOS.

Prancūzijoje buvo ir vis dar yra slaptų draugijų, kurios manė, kad mūsų laikais gali perkelti į Europą Egipto Misterijas masoniškomis formomis. Kadaise buvo Šventasis Sofiziečių ordinas, įkurtas prancūzų karininkų, buvusių su Bonapartu Egipte. Aukščiausi dignitoriai vadinosi iziarchais, o kiti draugijos pareigūnai turėjo panašius (dažniausiai išgalvotus) Egipto žynių titulus. Ložės buvo Piramidės, o jų era prasidėjo 15 000 metų prieš Kristų. Du ordinai, kurie vis dar egzistuoja, yra Misraimo ir Memfio, abu visiškai rimtai kildina savo kilmę iš Egipto senovės ir visas slaptas asociacijas, paminėtas šiame tome, išskyrus turinčias politinių tikslų, laiko vienos didžiosios asociacijos nariais. Faktas tas, kad Misraimo sistema atsirado 1805 m., ir ją įkūrė keletas laisvo elgesio vyrų, kurie sugebėjo būti priimti į laisvųjų mūrininkų ložę Milane, bet kadangi nebuvo paaukštinti, kaip tikėjosi, išėjo ir suformavo savo laisvąją mūrininkiją. Ordinas pirmiausia išplito Italijoje, o 1814 m. Prancūzijoje. Sistema turi ne mažiau kaip devyniasdešimt laipsnių, sugrupuotų į septyniolika klasių ir tris serijas. Tik Didysis Magistras gaudavo devyniasdešimtąjį laipsnį: visų laipsnių „turinys“ yra gryna nesąmonė. Memfio sistemą į Prancūziją 1814 m. atvežė nuotykių ieškotojas iš Kairo. Savo pirmąją ložę jis surengė Montobane 1815 m., bet nuo to laiko dažnai buvo priverstas nutraukti savo veiklą. Paryžiaus Didžioji Ložė vadinosi Ozyriu, ordino vadovas buvo Šviesos Didysis Magistras; pareigūnų hierarchija buvo sudėtinga ir parodinė. Laipsnių skaičius viršijo devyniasdešimt, prie kurių buvo pridėti trys aukščiausieji laipsniai, bet vėliau bendras skaičius sumažintas iki trisdešimties. Jie apėmė Indijos, Persijos, Egipto, Graikijos, Skandinavijos ir net Meksikos mitologijas ir teologijas. Šiandien egzistuoja tik dvi ložės, ir jas prieš kelerius metus po savo sparnu priglaudė Prancūzijos Didysis Rytas, joms atsisakius savo kvailų idėjų ir pasukus prie protingos, naudingos veiklos.

Kitas anachronizmas yra tamplierystės vaiduoklis, kuris dabartiniame amžiuje, kaip ir praėjusiame, klaidžioja aplinkui: bet jo ryšys su Masonerija dabar gana laisvas ar net neegzistuoja. Taigi nėra jokio ryšio tarp laisvosios mūrininkijos ir Paryžiaus Naujųjų Tamplierių, kurių tradicijos nesiskiria nuo Naujojo Laikymosi. Jie skaičiuoja metus nuo Tamplierių ordino įkūrimo (1118 m.), o jų „mokyti vyrai“ išgalvojo Didžiųjų Magistrų seką, kylančią iš vieno Larmenijaus iš Jeruzalės, kurį, kaip jie sako, de Molė paskyrė savo įpėdiniu. Bet Larmenijus niekada neegzistavo. Taigi čia yra naujas variantas istorijos, kurią pateikė Griežtasis Laikymasis, Karališkoji Arka ir t. t. Rodomas dokumentas, įrodantis Larmenijaus paskyrimą, bet jo lotynų kalba nėra XIV a.; ir be to, tik Tamplierių Konventas galėjo paskirti Didįjį Magistrą. Po Revoliucijos naujieji tamplieriai įsigijo puikų turtą Naujosios Prancūzijos priemiestyje Paryžiuje ir retkarčiais minėdavo de Molė mirties metines, užsakydami iškilmingas gedulingas mišias. Didysis magistras Raimondas Fabras de Palapratas (1804–1838) turėjo keturis Didžiuosius Vikarus Europai, Azijai, Afrikai ir Amerikai – iš tiesų, visa žemė buvo padalinta nariams į Didžiuosius Prioratus, Mažuosius Prioratus, Komtūrijas ir t. t., ir šių titulų turėtojai buvo laimingi. Buvo ir Dvasininkų Tamplierių, aukščiausias laipsnis buvo Vyskupo. Naujosios tamplierystės taisyklės leido priimti į ordiną tik kilmingos kilmės vyrus: bet ne vienas krautuvininkas dėvėjo baltą apsiaustą su raudonu kryžiumi.

Naujųjų tamplierių yra ir Anglijoje, Škotijoje, Airijoje bei Jungtinėse Valstijose, beveik visi jie yra gavę vadinamuosius aukštesniuosius laipsnius laisvojoje mūrininkijoje. Anglijos tamplieriai susiskaldę į dvi priešiškas partijas, iš kurių vienos kilo Airijos ir Amerikos tamplieriai. Niekas negali būti priimtas į jokią iš šių tamplierių draugijų, jei netiki, kad Kristus atėjo į žemę išgelbėti nusidėjėlių savo krauju, ir nariai turi prisiekti ginti šį tikėjimą savo kardais ir savo gyvybėmis. Bet niekas, deja, dar negirdėjo apie jų žygius ginant šiuos pavojuje atsidūrusius tikėjimo straipsnius. Jų ložės vadinamos Komtūrijomis. Jie turi Kardininkus, Vėliavininkus, Prelatus.

3. LAISVOSIOS MŪRININKIJOS IMITACIJOS.

Senovinio druidų ordino atgaivinimas yra dar vienas senovės slaptųjų draugijų imitacijos pavyzdys. Tarp Galijos ir Britanijos keltų druidai, po didikų ir karių, sudarė aukščiausiąjį luomą. Religija, menas ir mokslas buvo išimtinė jų sritis: taigi jie buvo žyniai, poetai ir mokslininkai. Jų vadovas buvo Vyriausiasis Druidas, ir jie sudarė ordiną su specialia apranga, ypatingu rašto būdu, laipsniais ir misterijomis. Misterijos buvo tam tikros teologinės, filosofinės, medicininės, matematinės ir kitokios dogmos, kurios buvo perduodamos trijų dalių sakiniuose (triadose). Jie tikėjo sielos nemirtingumu ir jos persikūnijimu, vienu dievu, pasaulio sukūrimu iš nieko ir jo transformacija (ne sunaikinimu) per vandenį ir ugnį. Jų susirinkimai vykdavo urvuose ir miškuose, ant kalnų ir ratuose, apjuostuose milžiniškais akmens luitais. Romos imperatoriai persekiojo juos, kaip ir žydus bei krikščionis, nes druidų misterijos jiems atrodė pavojingos valstybei. Britanijoje Bardai, t. y. tie druidai, kurie puoselėjo poeziją ir dainą, buvo įtakingiausias jų ordino padalinys. Buvo trys bardų laipsniai – Bandomieji, Pažengę mokiniai ir Mokyti bardai.

1781 m. Londone susikūrė draugija, kurios nariai vadinosi druidais ir praktikavo apeigas, panašias į laisvosios mūrininkijos. 1858 m. Britanijoje buvo dvidešimt septynios tarpusavyje nepriklausomos druidų draugijos, tačiau susijungus jų skaičius dabar sumažėjo iki penkiolikos. Druidizmas į Jungtines Valstijas pateko 1833 m. Jų vietinės organizacijos vadinamos Giraitėmis (Groves), o centrinės organizacijos – Didžiosiomis Giraitėmis. Jos turi tris laipsnius, prie kurių pridedami kiti aukštesnieji laipsniai, kiekvienas su savo Aukštosios Arkos kapitula. Tarp britų ir amerikiečių druidizmo nėra glaudaus ryšio. 1872 m. druidizmas iš JAV buvo importuotas į Vokietiją: Vokietijos imperijoje yra keturiasdešimt Giraičių, vienijančių apie 2 000 narių. Keistųjų Brolių (Odd Fellows) ordinas yra angliškos kilmės, bet labai stiprus Jungtinėse Valstijose. Jis buvo įkurtas XVIII a. pirmosios pusės pabaigoje, tačiau, atrodo, iš pradžių tai buvo „gerųjų brolių“ (goodfellows) arba keistųjų brolių (odd fellows) pasilinksminimų draugija, kurioje savitarpio pagalba buvo antraeilis tikslas. Ji buvo reorganizuota 1812 m., pasilinksminimų bruožas panaikintas, o labdaringi tikslai tapo svarbiausi; tai yra Nepriklausomas Keistųjų Brolių ordinas. Gana panaši organizacija, Senovinis Miškininkų (Foresters) ordinas, Anglijoje buvo įkurta maždaug tuo pačiu metu kaip ir Keistųjų Brolių ordinas. Miškininkystė taip pat buvo perkelta į Jungtines Valstijas. Amerikos Keistieji Broliai nutraukė ryšius su Britų Didžiąja Lože 1842 m. 1889 m. Jungtinėse Valstijose buvo daugiau nei 600 000 keistųjų brolių 10 000 ložių. Amerikietiška kilme pasižymi Pitijo riterių (Knights of Pythias) draugija, įkurta Vašingtone 1864 m.; jos tikslas – skleisti „didžiuosius draugystės, labdaros ir geranoriškumo principus“: 1885 m. ji turėjo 2 000 atskirų ložių ir 160 000 narių. Raudonodžių ordinas (Order of Red Men, arba Patobulintas Raudonodžių ordinas) yra senesnės kilmės nei ankstesnis: nariai savo ložės susirinkimuose imituoja kai kuriuos Amerikos aborigenų papročius ir dėvi aprangą, panašią į indėnų. Be šių, Jungtinėse Valstijose yra daugybė kitų slaptų draugijų, kurių tikslas yra savitarpio pagalba, pavyzdžiui, Maltos riteriai, Spartos senatas, Mistinės grandinės riteriai, Raudonojo kryžiaus legionas, Draugystės riteriai, Karališkasis Arkanumas (Royal Arcanum). Didžioji Respublikos armija (Grand Army of the Republic) buvo įkurta netrukus po pilietinio karo pabaigos. Jos nariai yra to karo veteranai kariai. Jos tikslai – įamžinti ginklo draugų asociacijas, padėti nelaimės ištiktiems nariams ir teikti pašalpų fondus bei visais garbingais ir teisėtais būdais ginti narių interesus. Narystės ženklelis yra maža bronzinė saga, nešiojama švarko atlape.

PABAIGA.