1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]
Unaso tekstai (angl. Unas Texts) yra fundamentalus Senovės Egipto religinės minties paminklas, žymintis lūžio tašką visoje civilizacijos istorijoje. Tai seniausias žinomas sakralinių ir magiškųjų tekstų rinkinys, iškaltas tiesiai ant faraono piramidės sienų. Iki šio momento egiptiečių piramidės (įskaitant ir didžiąsias Gizos piramides) savo viduje neturėjo jokių įrašų – magiškos formulės ir ritualai buvo perduodami tik … [Skaityti toliau…]
Žmonija nuo seniausių laikų jautė ypatingą ryšį su augalais. Jie maitino, gydė kūną, tapo tiltu į dvasinį pasaulį. Įvairiose kultūrose augalai buvo laikomi dievų dovanomis, jų šaknys, lapai ar vaisiai simbolizavo gyvybę, išmintį, atsinaujinimą ir apsaugą. Kiekvienas šventas augalas turi savo istoriją: kur jis augo, kaip buvo naudojamas, kokius ritualus lydėjo ir kokią dvasinę prasmę … [Skaityti toliau…]
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
Lietuva – kraštas, kuriame per amžius susipynė krikščioniškos ir senosios baltų tradicijų šventvietės, kviečiančios piligrimus, keliautojus ir dvasinius ieškotojus atrasti ramybės ir prasmės oazes. Šiame puslapyje pristatome Lietuvos šventas vietas – nuo stebuklais garsėjančių bažnyčių ir vienuolynų iki paslaptingų alkakalnių, šventų akmenų ir ąžuolynų, kurie mena mūsų protėvių tikėjimą. Kiekviena vieta pasakoja unikalią istoriją, atspindėdama … [Skaityti toliau…]
Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
Alkas – tai ikikrikščioniškoji lietuvių šventvietė, kurioje vyko religinės apeigos ir buvo garbinami dievai bei protėvių dvasios. Šios šventvietės buvo esminė baltų religinės kultūros dalis, atspindėjusi jų pasaulėžiūrą, santykį su gamta ir dieviškumu. Alkas buvo laikomas šventa vieta, kurią žmonės gerbė ir naudojo tik dvasiniams tikslams, vengdami bet kokios kasdienės veiklos. Paprastai alkai buvo įrengiami … [Skaityti toliau…]