Tarapita (arba Tharapita) – vienas paslaptingiausių ir daugiausiai diskusijų keliančių baltų–finų regiono dievų vardų, minimas XIII a. šaltiniuose, pirmiausia Henriko Latvio Chronicon Livoniae. Tai vienintelis istorinis šaltinis, kuriame šis vardas užfiksuotas, todėl visos interpretacijos remiasi būtent Henriko pasakojimu ir vėlesnėmis mokslinėmis rekonstrukcijomis.
Henrikas Latvis rašo, kad estai (ypač osiliai – Saaremos gyventojai) garbino dievą, vardu Tharapita, kurio šauksmas esą skambėjęs kaip „Tharapita! Tharapita!“. Pasak kronikos, šis dievas „atėjo iš Aistmarių“ – tai yra iš pietų, nuo žemaičių ar prūsų žemių. Ši detalė sukėlė daug interpretacijų, nes ji leidžia manyti, kad estų religijoje galėjo būti elementų, kilusių iš baltų kulto tradicijų.
Vardo kilmė nėra aiški. Vieni tyrinėtojai jį sieja su baltų žodžiu Perkūnas (per fonetinę transformaciją Tarapita ← Perkūnas), kiti su finų kalbų šaknimis, dar kiti mano, kad tai gali būti šūksminė formulė, o ne tikras dievo vardas. Yra ir hipotezė, kad Tarapita galėjo būti vietinis Perkūno atitikmuo – audros, griaustinio ar karo dievas, kurio kultas Saaremos saloje buvo itin stiprus. Tačiau dėl šaltinių stokos tai lieka tik mokslinėmis prielaidomis.
Henrikas Latvis aprašo, kad osiliai tikėjo, jog Tarapita yra jų žemių gynėjas, o jo šventovės buvo laikomos neliečiamomis. Kai krikščionys puolė Saaremą, vietiniai tikėjosi, kad dievas juos apgins, tačiau, kaip rašo Henrikas, „Tarapita neatsiliepė“, ir tai buvo pateikiama kaip įrodymas, kad pagonių dievai yra bejėgiai. Šis pasakojimas atitinka viduramžių misionierių retoriką, kurioje pagonių dievybės vaizduojamos kaip tylūs, nebylūs ir negalintys apsaugoti savo garbintojų.
Tarapita tapo svarbia figūra modernioje estų kultūroje. XIX–XX a. tautinio atgimimo laikotarpiu jis buvo interpretuojamas kaip senasis estų tautos globėjas, o jo vardas pasirodė literatūroje, mene ir net politiniuose tekstuose. Šiuolaikinėje kultūroje Tarapita dažnai suvokiamas kaip simbolinis estų mitologijos branduolys, nors istoriškai apie jį žinoma labai nedaug.
Įdomu tai, kad kai kurie mokslininkai, nagrinėdami vardo fonetiką, pastebėjo panašumą su senaisiais baltų žodžiais, susijusiais su žeme ar žemės jėga, o ne vien su dangaus griaustiniu. Tai galėtų reikšti, kad Tarapita galėjo būti susijęs su žemės derlingumu ar požemio pasauliu, o ne vien su orų valdymu, kaip Perkūnas. Ši idėja leidžia manyti, kad estų ir baltų religiniai ryšiai buvo gilesni ir apėmė skirtingas dievų sritis. Šis dievas, atėjęs iš pietų, galėjo būti laikomas svetimos, bet stiprios galios nešėju.