Ričardo Rolio (Richard Rolle, ~1300–1349) vardu tituluojamas traktatas „Mūsų kasdienis darbas“ (Our Daily Work), dar žinomas kaip „Drausmės veidrodis“ (A Mirror of Discipline), yra vienas praktiškiausių vėlyvųjų viduramžių dvasinio gyvenimo vadovų. Priešingai nei grynai mistinė „Tobulo gyvenimo forma“ (The Form of Perfect Living), šis tekstas, rastas garsiajame Arundelio rankraštyje (Arundel MS 507), yra orientuotas ne … [Skaityti toliau…]
Šis šventų gyvūnų sąrašas kviečia lankytojus susipažinti su įvairių pasaulio kultūrų ir religijų tradicijomis, kuriose tam tikri gyvūnai laikomi šventais, simboliniais ar dieviškais. Nuo senovės Egipto šakalų, siejamų su mirties dievu Anubiu, iki Indijos karvių, garbinamų kaip gyvenimo dovanos įsikūnijimas, šie gyvūnai atspindi žmonijos dvasinius įsitikinimus, mitologiją ir pagarbą gamtai. Kiekvienas gyvūnas sąraše turi unikalią … [Skaityti toliau…]
Rolando giesmė (lot. Carmen de Rolando, pranc. La Chanson de Roland) yra seniausias prancūzų epas, parašytas XI amžiaus pabaigoje, priklausantis „giesmių apie žygdarbius“ (pranc. chansons de geste) žanrui. Šis kūrinys pasakoja apie 778 metų istorinius įvykius Pirėnų kalnuose, kur Karolio Didžiojo kariuomenės ariergardas, vadovaujamas grafo Rolando, pateko į pasalas Ronsevalio perėjoje. Nors istoriškai karalių užpuolė … [Skaityti toliau…]
Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
Vėlės lietuvių mitologijoje ir folklore yra mirusiųjų sielos arba dvasios, užimantis svarbią vietą senovės baltų tikėjimų sistemoje. Jos rodo lietuvių pasaulėžiūrą apie mirtį, pomirtinį gyvenimą ir ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vėlės yra nematerialios mirusiųjų esybės – sielos arba dvasios, kurios po žmogaus mirties palieka kūną ir egzistuoja kitame būvyje. Lietuvių mitologijoje jos nėra vien … [Skaityti toliau…]
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]
Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo jos dvasinio stuburo, kuris per tūkstantmečius transformavosi iš gilaus, archajiško ryšio su gamta į sudėtingą krikščioniškosios tapatybės audinį. Norint suprasti, kuo tikėjo tie, kurie čia gyveno dar prieš pasirodant pirmiesiems rašytiniams metraščiams, turime žvelgti į tylą, kurią paliko piliakalniai, alkakalniai ir kapinynai. Tai laikas, kai religija nebuvo institucija, o pati … [Skaityti toliau…]
XVI amžiuje, kai Europa gyveno religinių permainų sūkuryje, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išgyveno kultūrinį renesansą, lenkų istorikas ir teologas Jonas Lasickis (Jan Łasicki) paliko unikalų, nors ir nevienareikšmiškai vertinamą, istorinį šaltinį – veikalą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” (lot. De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum). Išleistas 1615 m. Bazelyje (nors … [Skaityti toliau…]
Zosimas (V a. pabaiga – VI a. pradžia) pateikė kupiną tragizmo ir nuoskaudos perspektyvą. Jo veikalas „Nauja istorija arba Naujoji istorija“ (Historia Nova) yra vienas svarbiausių išlikusių pagoniškosios istoriografijos paminklų, bandantis atsakyti į tuo metu visus kankinusį klausimą: kodėl galingoji Romos imperija žlunga? Zosimas buvo aukštas Konstantinopolio valdininkas ir užkietėjęs senojo tikėjimo šalininkas. Gyvendamas krikščioniškoje … [Skaityti toliau…]
Andajas (arba Andajus) buvo vienas iš senovės lietuvių dievų, minimas istoriniuose šaltiniuose kaip baltų mitologijos dvasinis veikėjas. Jo vardas pirmą kartą užfiksuotas Petro Dusburgiečio kronikoje XIV amžiuje. Šis dievas dažnai interpretuojamas kaip susijęs su vaisingumu, žemės derlingumu ar gamtos ritmais, nors tikslus jo vaidmuo ir garbinimo pobūdis nėra iki galo aiškus, nes išliko labai nedaug … [Skaityti toliau…]
Antropogonija – tai mitologinis ar religinis pasakojimas apie žmogaus atsiradimą ir sukūrimą. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių anthropos („žmogus“) ir gonos („kilmė“ arba „sukūrimas“), reiškiantis žmogaus kilmės aiškinimą. Antropogonija yra viena svarbiausių daugelio mitologijų ir religijų dalių, nes ji ne tik paaiškina, kaip atsirado žmogus, bet ir atsako į esminius klausimus apie žmogaus … [Skaityti toliau…]
„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]