Prodigija – lotyniškas žodis (lot. prodigium, kilęs iš pro „prieš“ + agium nuo agere „vesti, pranašauti“, reiškiantis „pranašiškas ženklas“ ar „nenormalus reiškinys“), romėnų religijoje žymėjo dievų įspėjimus – kraujuojančias statulas, dvigalvius veršius ar žaibus, kurie skelbė pax deorum pažeidimą. Ne šiaip gamtos keistenybės, o kosminiai signalai, reikalaujantys atpirkimo – aukų, procesijų ar „reus“ paskelbimo. Lietuviškai „dieviškas ženklas“, „pranašystė“ ar „blogas pranašavimas“, bet lotyniškas skambesys primena Livijaus kronikas, kur prodigija – ne atsitiktinumas, o dievų kalba, verčianti Senatą veikti.
Įdomus faktas: romėnai katalogavo prodigijas kaip orų prognozes – per metus dešimtys, o jei ignoruodavo, sekdavo nelaimės kaip Anibalo pergalės. O vienas nestandartinis dalykas: prodigija galėjo būti teigiama (prodigium felix), kaip bitės ant Kapitolijaus – pranašaujanti pergalę, tarsi dievai šypsotųsi medumi.
Prodigija – romėnų religijos termometras: normalu – taika su dievais, anomalija – pyktis, reikalaujantis procurementum (atpirkimo ritualų). Žyniai (haruspices, augures) interpretuodavo, Senatas skelbdavo supplicatio – maldas ar aukas.
Prodigijų pavyzdžiai
- Dangaus prodigijos: žaibai ir meteorai
Livijus „Romos istorijoje“ (1.31): Antrasis Romos karalius Numa Pompilijus (valdė apie 715–673 m. pr. Kr.) vieną naktį Alba Longos kalnuose pamatė žaibą, kuris trenkė į ąžuolą šalia jo trobelės. Žaibas buvo ne paprastas – šakotas tris kartus. Žyniai haruspices (etruskų kilmės specialistai) ištyrė įvykį: kryptis iš rytų į vakarus reiškė galimą karą su sabinais. Numa įsakė atlikti devynių dienų supplicatio ritualą – maldas ir aukas su vynu bei pyragais Jupiteriui Feretriui (Jupiterio aspektui, susijusiam su pergalėmis).
Paaiškinimas: Žaibas, trenkęs į šventyklą ar svarbią vietą, laikytas tiesiogine dievo bausme („smite“). Haruspices analizuodavo kryptį, spalvą ir formą, kad nustatytų prasmę. Faktas: Imperatorius Augustas savo autobiografijoje „Res Gestae“ aprašė žaibus savo namuose; pavyzdžiui, 44 m. pr. Kr. žaibas trenkė į Julijaus Cezario statulą ir nulaužė raidę „C“ iš „Caesar“, kas interpretuota kaip „Aesar“ (etruskiškai „dievas“), pranašaujanti Augusto dieviškumą. Jis pastatė Jupiterio Tonans šventyklą kaip padėką. - Žemės ir gyvūnų anomalijos
Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ (2.147): Tokie reiškiniai kaip dvigalvis veršis ar avis su penkiomis kojomis laikyti prodigijomis. Pavyzdžiui, 209 m. pr. Kr. Falerių kaime gimė veršis su penkiomis kojomis ir žmogaus veidu primenančia galva. Piemenys pranešė vietiniam magistratui, tas – Senatui Romoje. Senatas įsakė aukoti gyvūną upėje (dažniausiai Tiberije), o gimdytoją patikrinti dėl galimos raganystės.
Nestandartinis pavyzdys: 207 m. pr. Kr., per Anibalo karą, Lanuvijuje gimė kūdikis, kuris iš karto po gimimo šaukė lotyniškai „Triumph!“ („Pergalė!“), o ne verkė. Motina mirė nuo šoko. Žyniai haruspices interpretavo tai kaip dievų pranašystę apie romėnų pergalę. Senatas įsakė tris dienas lectisternium – ritualinę puotą dievams su lovomis, maistu ir gėrimais Jupiteriui, Junonai ir Minervai; taip pat aukojo baltus jaučius. Po to romėnai laimėjo mūšį prie Metauro upės prieš Anibalo brolį Hasdrubalą. - Žmogaus kūno ir statulų ženklai
Ciceronas „Apie būrimą“ (1.92): 83 m. pr. Kr., prieš pilietinį karą tarp Marijaus ir Sulos šalininkų, Kapitolijaus šventykloje Jupiterio statula pradėjo prakaituoti raudonomis dėmėmis, panašiomis į kraują. Augures (paukščių skrydžio aiškintojai) ir haruspices interpretavo tai kaip kraujo praliejimo pranašystę. Ciceronas, tuo metu jaunas, aprašė, kaip Senatas įsakė valyti statulą sieros dūmais ir atlikti maldas.
Įdomu: Vestalės ugnis šventykloje užgęsta – tai didelė prodigija. 206 m. pr. Kr. Vestos šventykloje ugnis užgeso naktį; vestalė Opija apkaltinta nekaltybės praradimu („rea“), nuteista ir gyva palaidota Campus Sceleratus lauke. Tais pačiais metais prie Falerijų iš dangaus krito karšti akmenys (meteoritas); Senatas įsakė devynias dienas maldas ir aukas Vulkanui (ugnies dievui), kad nuramintų dievus. - Teigiamos prodigijos: dievų palankumas
Livijus „Romos istorijoje“ (43.13): 168 m. pr. Kr., prieš romėnų pergalę prie Pidnos mūšio su Makedonijos karaliumi Persėju, Kapitolijaus šventyklos stoge apsigyveno didelis bičių spiečius. Kareiviai bandė nuvyti, bet bitės grįžo ir pradėjo gaminti medų. Haruspices interpretavo tai kaip felix prodigium (laimingą ženklą) – gausą, tvarką ir pergalę, nes bitės simbolizuoja disciplinuotą armiją. Senatas įsakė palikti spiečių ir pastatė mažą bičių statulą šventykloje.
Keistas dalykas: 99 m. pr. Kr. Setijos mieste gimė berniukas su dviem porom akių (keturiomis akimis). Tai nebuvo paprasta deformacija; augures interpretavo kaip „regėjimo dovaną“ – pranašystę apie aiškiaregį lyderį. Vaikas buvo augintas šventykloje kaip žynys, o įvykis užfiksuotas kaip teigiama prodigija, stiprinanti romėnų moralą. - Kraujo lietus ir neįprasti skysčiai
Livijus „Romos istorijoje“ (24.10): 214 m. pr. Kr., per Anibalo karą, prie Arpių miesto iš dangaus krito kraujo lašai – ne lietus su purvu, o raudoni lašai, kurie nusidažė žemę ir drabužius. Vietiniai gyventojai pranešė Senatui; haruspices interpretavo tai kaip kraujo praliejimo pranašystę artėjančiuose mūšiuose. Senatas įsakė atlikti supplicatio ritualą – devynias dienas maldas visoje Italijoje, aukojant avis ir veršius Marsui (karo dievui).
Paaiškinimas: Kraujo lietus dažnai siejamas su meteorologiniais reiškiniais (pvz., raudonos dulkės iš Sacharos), bet romėnai matė dievų pyktį. Faktas: Po šios prodigijos romėnai patyrė pralaimėjimą prie Kapujos, bet vėliau atsigavo; panašus atvejis 181 m. pr. Kr. – kraujas tryško iš žemės prie Lanuvijaus, reikalaujantis aukų Junonai. - Paukščių ir gyvūnų elgesys
Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ (10.35): 162 m. pr. Kr. Romos forume erelis nusileido ant konsulo statulos ir numetė vainiką ant žemės – ne atsitiktinis, o tikslus numetimas ant pretoriaus galvos. Augures interpretavo kaip dievų palankumą konsului; Senatas paskelbė dėkingumo aukas Jupiteriui.
Paaiškinimas: Paukščiai (ypač ereliai) – Jupiterio pasiuntiniai; neįprastas skrydis ar elgesys analizuotas krypties ir skaičiaus. Faktas: 390 m. pr. Kr. žąsys Kapitolijuje sugageno įspėdamos apie galų invaziją – teigiama prodigija, išgelbėjusi Romą; vėliau žąsys laikytos šventomis ir šeriamos valstybės lėšomis. - Žemės drebėjimai ir vulkaniniai reiškiniai
Livijus „Romos istorijoje“ (35.40): 193 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sukrėtė Sabinų regioną – žemė prasivėrė ir prarijo kelis namus, o iš plyšių kilo garai. Haruspices pranešė Senatui: tai Telūro (Žemės deivės) pyktis dėl netinkamų aukų. Senatas įsakė lectisternium – puotą Telūrui ir Ceres, aukojant kiaules ir grūdus; taip pat uždraudė žemės kasinėjimus metus laiko.
Paaiškinimas: Žemės drebėjimai laikyti požeminių dievų (Neptūno ar Plutono) ženklu. Faktas: Po Vezuvijaus išsiveržimo 79 m. po Kr. (nors vėliau), panašūs reiškiniai interpretuoti kaip prodigijos; Plinijus Vyresnysis mirė tyrinėdamas tokį. - Androginai ir lyties anomalijos
Livijus „Romos istorijoje“ (27.37): 206 m. pr. Kr. Frusinone gimė androginas kūdikis – su abiejų lyčių požymiais. Senatas, bijodamas dievų pykčio (panašiai kaip graikų hermafroditai), įsakė kūdikį įdėti į dėžę ir išmesti į jūrą; motiną patikrino vestalės. Haruspices reikalavo aukų Neptūnui ir atlikti ludi – žaidynes.
Paaiškinimas: Lyties maišymas laikytas gamtos tvarkos pažeidimu, reikalaujančiu valymo. Faktas: Panašūs atvejai kartojosi – 133 m. pr. Kr. androginas suaugęs asmuo ištremtas; ritualas – išmetimas į jūrą, kad „grąžintų“ dievams. - Šviesos reiškiniai ir saulės anomalijos
Ciceronas „Apie Respubliką“ (1.16, cituota per kitus): 104 m. pr. Kr. naktį Romoje pasirodė trys saulės – ne optinė iliuzija, o aiškūs trys diskai danguje kelias valandas. Augures interpretavo kaip galimą trijų valdžių konfliktą (trijų konsulų era). Senatas įsakė maldas Soliui (Saulės dievui) ir aukas su baltais arkliais.
Paaiškinimas: Saulės ar mėnulio anomalijos – aukščiausių dievų ženklai. Faktas: 42 m. pr. Kr. po Cezario mirties – halo aplink saulę interpretuota kaip jo dieviškumas; Augustas naudojo tai propagandai. - Augalų ir derliaus stebuklai
Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ (17.241): 176 m. pr. Kr. Reatėje alyvmedis pradėjo kraujuoti raudonu skysčiu iš kamieno – ne sultys, o tirštas raudonas skystis. Haruspices pranešė: tai Silvano (miškų dievo) pyktis dėl neteisėto kirtimo. Senatas įsakė aukoti medį kaip šventą, apjuosti tvora ir atlikti aukas su vynu bei medumi; uždraudė kirsti medžius metus.
Paaiškinimas: Augalai – žemės dievų dalis; kraujavimas – kaip žaizda. Faktas: Panašus atvejis 296 m. pr. Kr. – vynuogės užaugo ant palmės, pranašaujant gausų derlių; teigiama prodigija, švęsta Baccho aukomis.
Prodigija – dievų dialogas su Roma: ignoruok – ir miestas krenta, atpirk – ir taika grįžta.