Frazė „Tai, kas apačioje, panašu į tai, kas viršuje, ir tai, kas viršuje, panašu į tai, kas apačioje, kad įvyktų vieno stebuklas“ kilusi iš senovės hermetizmo tradicijos, konkrečiai iš Smaragdo lentelės, priskiriamos Hermesui Trismegistui. Šis tekstas, datuojamas helenistiniu laikotarpiu, apie II–III a. po Kr., buvo alchemikų ir mistikų vadovas. Frazė perteikia mintį, kad mažesni dalykai – žmogus, atomas ar žemės reiškiniai – kartoja didesnių struktūras, tokias kaip visata ar kosminės jėgos. Ji rodo vieningumą tarp lygmenų, kur viskas susiję per bendrą principą, vadinamą „Vienu“ – pirminiu šaltiniu, iš kurio kyla visa egzistencija.
Ši mintis reiškia, kad pasaulis veikia kaip veidrodis tarp skirtingų mastelių. Mažas elementas, pavyzdžiui, žmogaus kūnas, laikomas maža visatos versija: organai atitinka planetas, kraujotaka – upes, o protas – dieviškąją mintį. Alchemikai naudojo šią idėją praktiškai – jie tikėjo, kad supratę šį ryšį, gali valdyti medžiagas, paversdami šviną auksu ar gydydami ligas. Paracelsas, XVI a. alchemikas, rašė, kad „žmogus yra mažasis pasaulis, o pasaulis – didysis žmogus“, pabrėždamas, kad gydymas turi remtis šiuo panašumu, o ne tik simptomais.
Filosofai šią frazę aiškino kaip kosminės tvarkos principą. Platonas savo dialoguose, ypač „Timajuje“, kalbėjo apie pasaulį kaip idėjų atvaizdą, kur fizinis lygmuo kartoja idealųjį. Neoplatonikai, tokie kaip Plotinas, plėtojo mintį apie emanaciją – kaip viskas sklinda iš Vieno, o žemesni lygmenys yra aukštesniųjų šešėliai. Leibnizas XVII a. su monadų teorija siūlė, kad kiekvienas elementas yra maža visata, pilna gyvybės ir struktūrų, kurios kartojasi begalybėje. Jis rašė, kad „kiekviena monada yra gyvas veidrodis, reprezentuojantis visatą pagal savo požiūrį“, rodydamas begalinį kartojimąsi.
Šiuolaikinėje perspektyvoje frazė siejasi su fraktalais – matematikos koncepcija, kurią aprašė Benoit Mandelbrot XX a. Fraktalai rodo struktūras, kurios kartojasi skirtinguose masteliuose: medžio šakos panašios į visą medį, pakrantės linija atrodo panašiai tiek iš toli, tiek iš arti. Fizikai, kaip David Bohm, kalbėjo apie holografinį visatos modelį, kur kiekviena dalis nešioja visumos informaciją. Idėja, kad atome slypi kitos visatos, o mes – kažkieno atomo dalis, kyla iš spekuliatyvių teorijų, panašių į multiverse idėją, kurią aptarė Stephen Hawking. Jis teigė, kad kvantinė mechanika leidžia įsivaizduoti begalines visatas, kur kiekviena dalelė gali būti vartai į kitą realybę, bet tai grindžiama matematika, o ne stebuklais.
Ši frazė skatina matyti pasaulį kaip susijusį tinklą, kur pokyčiai viename lygmenyje veikia kitus. Alchemikai tikėjo, kad supratus šį principą, žmogus gali valdyti likimą, o filosofai – rasti prasmę egzistencijoje.