Pasaka: Dievas ir Liuciferis

Heskali Zimmer

Pasaka perpasakoja krikščionišką Liuciferio kritimo mitą, tačiau pateikia jį su unikaliu požiūriu, pabrėždama laisvos valios ir kūrybos svarbą. Liuciferio troškimas tapti kūrėju atspindi žmogaus siekį savarankiškumui, tačiau jo nesugebėjimas kurti harmoningai rodo, kad tikras kūrybiškumas įmanomas tik išlaikant ryšį su dieviškąja tvarka. Pasakos pabaiga, kur Dievas Žemę vadina „treniruočių poligonu“, įneša egzistencinę perspektyvą, kad žmogaus gyvenimas yra išbandymų ir augimo vieta. Michaelio, kaip angelų kariuomenės vado, vaidmuo atspindi tradicinį krikščionišką arkangelo Mykolo įvaizdį kaip gėrio gynėją.


Toli kosminėje erdvėje plytėjo nuostabus Edeno sodas. Jame gyveno puikūs žvėrys, paukščiai ir žuvys, o šilta saulė švietė iš ryškiai mėlyno dangaus, šiek tiek užkliūdama savo spinduliais už sultingai žalių aukštų medžių šakų, dėl ko jos atrodė tarsi švytinčios smaragdine žaluma iš vidaus. Edeno sode gyveno angelai. Jie gyveno pagal Dievo įstatymus, patys būdami Dievo įstatymais, todėl niekam iš jų net mintis, net menkiausias minties šešėlis nešovė į galvą, kad tuos įstatymus galima pažeisti. Ir tik vienas angelas vis labiau ir labiau susimąstydavo. Jam buvo nuobodu Edeno sode, jis troško patirti kažką naujo, kažką tokio, ko dar niekada – jei apie Dievą galima kalbėti laiko kategorijomis – nebuvo.

Tas angelas buvo vardu Liuciferis.

Vieną dieną Liuciferis ryžosi ir kreipėsi į Dievą šiais žodžiais: – Tėve, štai mes gyvename čia, Edeno sode, mums viskas gerai, bet norėčiau patirti naują patirtį. Norėčiau turėti laisvą valią. Pažiūrėti ir pajusti, kaip tai yra.

Dievas šiek tiek nustebęs (nors Dievas žinojo viską apie viską, Jis kartais, savo noru, galėjo patirti vienus ar kitus jausmus ir emocijas) pažvelgė į angelą. Pagaliau Jis tarė: – Mano sūnau, tu prašai sunkaus kelio. Kad tik tau netektų dėl to ne kartą gailėtis. Ar tikrai to nori?

Liuciferis nuleido galvą ir sugniaužė dantis. Jis žinojo, kad Dievas sako jam tiesą – kaip gi galėjo būti kitaip? Pagaliau jis sukaupė jėgas ir ryžtingai pažvelgė į Dievą. – Taip. Aš to noriu.

– Tebūnie taip. – Ir tuoj pat angelas pajuto, kad jame kažkas nematomai pasikeitė. Anksčiau jis buvo visiškai susietas su Dieviškuoju įstatymu, būdamas viena iš Jo rankų. Dabar jis įgijo… savastį. Tam tikrą atsiskyrimą nuo aplinkinio pasaulio, bet tuo pačiu ir vientisumą, slypintį jame pačiame.

„Oho! – pagalvojo Liuciferis, pamažu pripratdamas prie neįprasto jausmo. – Juk dabar aš pats – tarsi Dievas!“

Dievas tik liūdnai nusišypsojo. – Eik. Ir būk atsargus.

Ir vėl Liuciferis vaikščiojo po Edeno sodą. Bet dabar jis nebejautė to vienio su aplinkiniu pasauliu, tos harmonijos su gamta, kurią jautė anksčiau. Jei anksčiau jis galėjo ir norėjo kurti pagal Dieviškuosius įstatymus tai, ką Dievas jam liepdavo, dabar tai jam staiga tapo atgrasu.

„Kodėl aš amžinai turiu daryti tai, ką man liepia? – vis dažniau ir dažniau kildavo jam klausimas galvoje. – Aš pats galiu kurti viską, ką noriu! Su savo laisva valia aš pats galiu tapti Kūrėju! Kodėl Dievas slėpė nuo manęs tokį nuostabų dalyką?“

Ir vėl Liuciferis nuėjo pas Dievą ir kreipėsi į Jį: – Tėve, aš supratau, kas yra laisva valia ir kaip tai nuostabu. Bet kokia nauda iš laisvos valios, jei negali kurti visko, ko nori? Prašau, suteik man gebėjimą kurti tai, ko Tu dar nesukūrei.

Dievas įdėmiai pažvelgė į savo sūnų (visi angelai buvo Jo sūnūs) ir papurtė galvą. – Mano sūnau, tu ištikimai man tarnavai visą savo gyvenimą, – atsakė Jis. – Aš duosiu tau šią dovaną. Bet tai bus labai, labai sunkus kelias. Sakyk man, ar tu to nori?

„Jei Dievas iki šiol slėpė nuo manęs, ką reiškia laisva valia, vadinasi, ir čia kažką nutyli, – pagalvojo Liuciferis. – Gal jis tiesiog nenori, kad tapčiau Kūrėju, lygiu Jam? Na, aš tapsiu, ir dar pamatysime, kam geriau sekasi!“ – Taip! Aš noriu, – tvirtai atsakė Liuciferis.

– Tebūnie taip. – Skaidriose Dievo akyse buvo liūdesys. Jis žinojo, kas įvyks, bet negalėjo – tiksliau, nenorėjo – riboti savo kūrinių pasirinkimų. Jei kuris nors iš jų užsigeidė patirti sunkų kelią, neverta jam trukdyti.

Ir vėl Liuciferis pajuto, tarsi kažkas jame pasikeitė. Dabar jis galėjo kurti visiškai naujus dalykus, tokius, kurie netilpo į įprastą Dieviškąjį įstatymą. Bet kadangi visa, kas gera ir harmoninga, jau buvo sukurta Dievo – nes Dievas yra begalinis, tai ir Jo kūrinių buvo begalybė – Liuciferiui pavykdavo kurti tik iškreiptus baisumus, kančias, ligas… Bet jis džiaugėsi savo naujais kūriniais – dar ko, jis kūrė lygiai su pačiu Dievu ir kūrė ne prasčiau už Jį! Tik kažką savo, ypatingo. Juk visi kūriniai buvo lygūs savo verte, ir nė vienas nebuvo blogesnis ar geresnis už kitą.

„Kad taip mano kūriniais pakeisčiau viską, kas yra pasaulyje, – pagalvojo Liuciferis. – Tada Dievo sukurtas pasaulis išnyktų kartu su Juo, o aš tapčiau nauju Dievu naujo pasaulio.“

Ir jis pamažu ėmė įgyvendinti savo kūrinius. Tada sunerimo kiti angelai – jiems skaudėjo dėl apakusio brolio. Jie kreipėsi į jį: – Broli, atsipeikėk, pažiūrėk, ką pridirbai! Iki šiol gyvenome gerame ir harmoningame pasaulyje, sukurtame Dievo, kur viskas buvo kuriama pagal Jo įstatymus, ir viskas buvo gerai! Bet tavo kūriniai viską griauna, pažiūrėk, kaip viskas aplink darosi blogai!

– Ne, – tarė Liuciferis. – Jie griauna todėl, kad dar iki galo nesugriovė senosios, Dievo nustatytos tvarkos. Kada nors jie sugriaus ją iki pamatų, ir tada pasaulyje bus nauja harmonija – mano harmonija!

– Tu negali rungtis su Dievu, – tarė angelai. – Dievas yra Viskas, o tu – tik maža Jo dalis.

– Taip atrodo jums, niekingiems vergams, – sušnypštė Liuciferis. – Pamatysite, vieną dieną aš užimsiu Jo vietą ir pats tapsiu Viskuo.

– Tai neįmanoma, – tarė vienas iš angelų, kurio akys liepsnojo. – Vienintelis kelias tapti Dievu – susilieti su Dievu. Nes kai esi Viskas, nebelieka skirtumų tarp tavęs, Dievo ar bet kurios šio pasaulio dalelės.

Bet užsispyręs Liuciferis nenorėjo klausytis. – Jis nustatė tokius įstatymus. Vadinasi, aš galiu nustatyti kitus. Ir aš pabandysiu tai padaryti!

Tada angelai suprato, kad nieko negali padaryti, ir kreipėsi į Dievą: – Tėve, prašome, atvesk į protą mūsų brolį Liuciferį. Savo puikybėje jis taip apako, kad nori užimti Tavo vietą ir pats tapti Kūrėju.

– Jis pats pasirinko tokį kelią, – atsakė jiems Dievas. – Dabar jis turi nueiti jį iki galo, kol jo akys vėl atsivers. Sakykite man, ar jo kūriniai trikdo Edeno sodo gyvenimo tvarką?

– Taip, – prisipažino angelai. – Jis atneša čia baisumus ir kančias. Bijome, kad šio pasaulio harmonija gali būti pažeista.

– Gerai, – linktelėjo Dievas. – Liuciferi, prieik prie manęs.

Ir tuoj pat Liuciferis buvo perkeltas iš vietos, kur buvo, ten, kur stovėjo kiti angelai, tiesiai prieš Dievo veidą. Jam buvo dar skaudžiau suvokti, kad kol kas jis yra „žaislas Kūrėjo rankose“, kurį Tas gali perkelti kur panorėjęs. „Nieko, – mintyse piktai prisimerkė jis, – tai tik kol kas… Kol mano kūriniai neįgijo jėgos.“

– Mano sūnau Liuciferi, – kreipėsi į jį Dievas. – Aš daviau tau galimybę kurti. Bet tavo kūriniai trikdo šio pasaulio, Edeno, harmoniją. Duosiu tau kitą pasaulį. Gali ten kurti viską, ką nori, bet niekada nepamiršk, kad ir tas pasaulis valdomas Mano įstatymų, nes jis buvo Mano sukurtas.

– Kaip? – nustebo ir įsiuto Liuciferis. – Tu išvarai mane, Tėve? Mane, mylimiausią iš Tavo sūnų, pirmąjį iš angelų?

– Kito kelio nėra, – atsakė Dievas. – Tavo veiksmai kelia grėsmę pasaulio harmonijai. Tu pats pasirinkai šį kelią, ir kitą jo atkarpą tau teks nueiti ne čia.

– Po velnių tą harmoniją! – įsiuto Liuciferis. – Tėve, tu mane atmeti? MANE??? Tokiu atveju tau laikas ilsėtis! Aš pats valdysiu šį pasaulį! – Ir angelas išleido ilgus nagus, pasiruošęs kautis.

Tada iš angelų gretos žengė vienas, tas pats, su liepsnojančiomis akimis. Jo rankoje buvo ugninis kardas. Jo vardas buvo Michaelis, ir jis buvo visų angelų kariuomenės vadas. – Nėra nieko, lygaus Dievui! – grėsmingai sušuko jis, ir jo akys dar ryškiau suliepsnojo. – Jei pats neišeisi iš dangaus, aš tave išvarysiu!

– Pabandyk, – sušnypštė Liuciferis, ir ant jo galvos išaugo ragai.

Michaelis puolė į priekį, ir jo rankoje, valdomoje Dieviškosios valios, buvo tiek jėgos, kad Liuciferis akimirksniu buvo partrenktas ir sutraiškytas ugninio kardo. Po kojomis atsivėrė praraja į tuščią kosminę erdvę, ir Liuciferis taip greitai nugarmėjo į tamsą, kad vietoj Edeno spėjo pamatyti tik greitai tolstantį šviesos tašką. Paskui jį apsuko ir trenkė į žemę, išnarindamas vieną sparną ir pripildydamas burną dulkių. Liuciferis susiraukė ir atsistojo, spjaudydamasis – jo paties sukurta kančia priminė apie save. Jis apžiūrėjo save. Visi jo sparnai buvo padengti juodomis dulkėmis, ir vietoj sniego baltumo plunksnų jie tapo nuzulinti, juodi, tarsi išvolioti suodžiuose.

– Na, aš tau tai priminsiu, – pagrasė jis kumščiu dangui. Bet niekas jam neatsakė.

„Kas per vieta?“ – nustebo jis.

Po akinamai mėlyno Edeno dangaus čia dangus atrodė išblukęs ir balkšvas, tarsi iš褪色. Vietoj smaragdinės žolės kilimo po kojomis buvo juodas purvas, tiesa, kai kur pertrauktas menkais žolės lopinėliais, ir net kai kur augo kažkokios gėlės. Medžiai taip pat atrodė silpni ir lūžtantys, tarsi visas pasaulis būtų sirgęs viena iš jo, Liuciferio, sukurtų ligų.

„Negaliu žiūrėti į dalykus, primenančius man Edeną, – su kartėliu ir pykčiu pagalvojo jis. – Kad ir kokie jie būtų silpni, bet tai vis tiek žolė ir dangus. Kvaila karikatūra.“

Ir jis nusileido giliai po žeme, ten, kur tekėjo ugninės upės. Šis vaizdas jau nepriminė jam Edeno, ir čia jis pasijuto gerokai lengviau.

„Na, ką gi, įsikursime“, – pagalvojo jis. Ir ėmė statyti sau pasaulį po žeme – tamsų ir piktą, bjauriai iškreiptą, nes Liuciferis nebegalėjo kurti pagal Dieviškosios harmonijos įstatymus. Tiesą sakant, jis to ir nebenorėjo.

Jis sukūrė sau tarnus – demonus – pagal savo paveikslą ir panašumą, su ragais, uodegomis ir nagais. Jie buvo pikti, melagingi, pagyrūniški ir pavydūs, pešėsi tarpusavyje ir nekentė visko aplink, skirtingai nei broliškai vienas kitą mylintys Dievo kūriniai. Liuciferis apžvelgė visa tai ir suprato, kad jei nevaldys jų geležine ranka, visas požeminis pasaulis – dabar vadinamas Pragaru – bus sunaikintas nekontroliuojamų jo naujųjų tarnų veiksmų.

– Klausykite manęs! – suriaumojo jis taip, kad visas pragaras sudrebėjo. – Arba dabar pat liausitės viską aplink naikinę, arba surengsiu jums tokį pragarą, kad degsite amžinai ir nesuskaičiuojamą kartų gailėsitės dėl savo elgesio!

– B-bet tokia mūsų prigimtis, – po įsivyravusios kapų tylos pagaliau pradėjo vienas iš išsigandusių demonų. – Tada duok mums naikinti ką nors kitą, tėve.

– Hm, – susimąstė Liuciferis. – Gerai. Eikite į pasaulį viršuje. Ten gyvena gyvos būtybės. Bet jos kol kas ne jūsų valioje (kad jį kur tas Dievas…). Galite naudoti visą savo melo, iliuzijų ir gąsdinimo meną, kad priverstumėte jas elgtis prieš jų prigimtį ir atitemptumėte jas čia, į mano pasaulį. Po to galite daryti su jomis ką norite. Na… beveik ką norite (vėl tie dieviškieji įstatymai, – ir Liuciferis ilgai bei garsiai nusikeikė). Ar toks dalykas jums tinka?

– Taip, tėve, – nuleido galvas demonai.

– Tada tu, tu, tu ir tu – būsite pagrindiniai virš kitų. Tu, tu, tu, tu ir štai jūs – atsakingi už didžiausias gyvų būtybių viršutinio pasaulio nuodėmes prieš jų prigimtį. Jūs – už smulkesnes. Jūs paklūstate jiems, o jūs – štai jiems. Viskas aišku?!

– Taip, tėve, – sudrebėjo bailūs demonai, ir jų akyse Liuciferis įžvelgė tą patį, ką kadaise pats jautė Dievui – norą pranokti tėvą, užimti dangaus sostą. Jis sudrebėjo ir išsigando, bet tik akimirką – kitą akimirką skausmas, kartėlis ir nuoskauda ant Dievo, taip neteisingai išvijusio jį iš Edeno, užliejo viską.

– Pirmyn! – suriaumojo jis, ir jo akys sužibo įnirtingu raudonu ugnimi.

…Dievas stebėjo, kas vyksta, iš dangaus, iš žemės, iš kiekvienos dulkelės ir iš paties Liuciferio akių. Jei planetos Žemės – taip vadinosi tas pasaulis, į kurį buvo išmestas Liuciferis – gyventojai negalėjo Jo tiesiogiai matyti ir jausti, tai nereiškė, kad Jis to negalėjo.

„Taigi, – pagalvojo Jis, – treniruočių poligonas paruoštas. Dabar čia patekę galės, įveikę sunkumus ir pagundas, tapti stipresni ir laisvesni nei bet kada anksčiau. Ir tai gerai.“

– O tu, – tarė Dievas Michaeliui, – kai mano paklydęs sūnus Liuciferis visai įsisiautės, taip, kad net žemiškajai harmonijai kils grėsmė, pasirodysi Žemėje kartu su savo antruoju aspektu ir įvesi tvarką ugnimi ir kardu.

Michaelis tik nulenkė galvą, išreikšdamas sutikimą ir didžią pagarbą – jis visada buvo giliai ištikimas dangaus Tėvui.

Ir Dievas apgyvendino Žemėje naują, jauną rasę. Ir pavadino ją žmonėmis.

Skaitykite daugiau..
Ši pasaka liečia seną temą apie šviesos nešėją, kuris nusprendė eiti savo keliu. Teologijoje Liuciferio istorija yra gilesnė nei paprastas maištas. Kai kurie senieji raštai mini, kad Liuciferis, arba Šviesnešys, buvo pats gražiausias ir protingiausias iš visų angelų. Jo kritimas kilo ne vien iš pavydo Dievui, bet ir iš noro suprasti Dievo kūrybos paslaptis per savo pačių jėgas. Jis manė, kad Dievo tvarka yra per daug ribojanti jo didžiulei galiai.

Įdomu tai, kad hebrajų kalboje žodis, susijęs su Liuciferiu (helenizuotas terminas), reiškia „ryto žvaigždė“, o ne būtinai piktasis. Tai rodo, kad jo pradžia buvo susijusi su šviesa ir žinojimu. Kai jis pasipriešino, tai buvo bandymas tapti lygus Kūrėjui, o ne tiesiog blogio įsikūnijimas. Jo kova su Mykolu, kurio vardas reiškia „Kas lygus Dievui?“, simbolizuoja amžiną klausimą apie paklusnumą ir nepriklausomybę. Žemė kaip „treniruočių poligonas“ yra senovinė idėja, kad sielos čia tobulėja per išbandymus, kad vėliau galėtų grįžti į aukštesnę būklę.