Lenkų liaudies pasaka
Ši pasaka yra neįprasta tuo, kad Dievas ir velnias (antikristas) vaizduojami kaip veikėjai, kurie draugiškai bendrauja ir diskutuoja, o ne kaip amžini priešai. Tai atspindi lenkų folkloro tendenciją humanizuoti net antgamtines būtybes, suteikiant joms kasdienio gyvenimo bruožų ir humorą. Pasakoje taip pat matomas krikščioniškosios moralės ir liaudiško sąmojo derinys, kur velnias išjuokiamas, bet kartu parodomas kaip naudingas, o Dievas – kaip ne visada tobulai suvokiamas žmonių.
Kartą susitiko Viešpats Dievas su antikristu, arba, kaip paprastai žmonės sako, su velniu. Nusilenkė velnias ir sako: – Laba diena, Viešpatie. – Sveikas, velne, – atsako Dievas. – Pasakyk man, Viešpatie, kodėl visi tave vadina ponu, o mane tiesiog velniu?
Dievas jam atsako: – Todėl, kad aš žmones mokiau gėrio, o tu jiems nuolat pinkles spendi, ir jų akys tavęs net matyti nenori.
Eina jie, eina, kalbasi, ir staiga pamato – pievoje ganosi karvė. Sako velnias: – O jei pažiūrėtume, kaip šitas gyvulys mus pasitiks!
Dievas sutiko: – Gerai, eik tu pas karvę pirmas, pažiūrėsim, ką ji su tavimi darys.
Priėjo velnias arčiau karvės, o ta iškėlė ragus, tuoj puls bodtis. Viešpats Dievas ir sako: – Matai, velne, net karvė tavęs nemėgsta.
Velnias atsako: – Dabar, Dieve, tavo eilė. Eik tu pas karvę.
Priartėjo Viešpats Dievas prie karvės, o ta išsigando šviesios Dievo spindesio ir puolė į griovį! O griovyje – pelkė. Įklimpo karvė, ir niekaip negali iš ten išlipti.
Velnias sako: – Ką gi tu, Viešpatie, pridirbai? Kaip dabar bus?
Laimė, piemuo pastebėjo, kad karvė griovyje įklimpo, nubėgo į kaimą, pašaukė šeimininką. Atbėgo šeimininkas, pažiūrėjo ir sako: – Ir koks velnias tave ten nunešė?
Velnias aiškina: – Matai, Dieve? Tavo darbas, o keikia mane.
Jaučia vyras – vienas nesusitvarkys, nuėjo pagalbos. Atsivedė pagalbą, visi šaukia, bet karvės vis tiek ištraukti negali.
Velnias ir sako: – Ne veltui žmonės sako: „Stiprus velnias!“
Nuėjo ir padėjo vyrui. Apsidžiaugė žmonės, ėmė jį dėkoti: – Ačiū tau, Viešpatie, kad mums padėjai!
O velnias sako Dievui: – Matai, Viešpatie! Aš padėjau, o dėkoja tau. Bet atleisk jiems, nes jie patys nežino, ką kalba.