Klausimas atrodo paradoksalus: juk atrodytų, kad tai tas pats, nes mes esame mūsų smegenys. Bet kai tik pažvelgiame giliau, atsiveria ištisa sritis prieštaravimų, kuriuose kryžiuojasi mokslas, filosofija ir religija.
Mokslas čia pirmasis išprovokavo šoką. XX a. pabaigoje Benjaminas Libet atliko eksperimentus, kuriuose matavo smegenų aktyvumą. Paaiškėjo, kad elektrinis impulsas, rodantis sprendimo pradžią, smegenyse pasirodo dalimis sekundės anksčiau, nei žmogus sąmoningai „apsisprendžia“. Tai kėlė įtarimą, kad sąmonė yra tik vėluojantis komentatorius, o tikrasis „mes“ – vien statistai, stebintys, kaip nerviniai tinklai nusprendžia už mus. Vėliau šiuos tyrimus papildė modernūs neurofiziologai, rodydami, jog iš smegenų aktyvumo galima net prognozuoti, ką žmogus pasirinks, dar prieš jam suvokiant savo apsisprendimą. Tai sukrėtė laisvos valios sampratą.
Filosofija šį klausimą gvildeno dar gerokai prieš neuromokslą. Deterministai sakė, kad viskas yra neišvengiama priežasčių grandinė, o žmogaus valia – iliuzija. Egzistencialistai priešingai tvirtino, kad žmogus „pasmerktas laisvei“ – būtent jis pats turi sukurti savo prasmę ir todėl yra atsakingas. Tarp šių kraštutinumų gimė kompromisinės pozicijos, bandančios suderinti priežastinį pasaulio pobūdį su atsakomybės realumu. Galbūt sprendimai yra ir mūsų smegenų veikla, ir mūsų sąmonės aktas, tik skirtingais lygmenimis.
Religija šį paradoksą mato dar kitaip. Krikščionybėje žmogus laikomas ne tik biologine būtybe, bet ir siela, turinčia laisvą valią. Jei sprendimus priimtų tik smegenys, moralė prarastų prasmę: nebūtų nei nuodėmės, nei atsakomybės. Todėl teologai nuo Augustino iki Tomo Akviniečio svarstė, kad Dievo duota laisva valia veikia ne šalia gamtos dėsnių, bet jų viduje. Smegenys gali paruošti veiksmus, tačiau siela, sąmonė, „aš“ turi galutinį žodį – net jeigu jis subtilus, sunkiai pamatuojamas eksperimentais.
Tačiau kas, jei religija ir mokslas abu sako dalinę tiesą? Gal smegenys iš tiesų priima greitus, instinktinius sprendimus – pavyzdžiui, patraukti ranką nuo ugnies. Bet kai kalbame apie moralinius pasirinkimus, apie sąmoningą apsisprendimą mylėti, atleisti ar aukotis, čia įsitraukia daugiau nei neuronų šūviai. Čia įsijungia gyvenimo istorija, vertybės, santykis su Dievu ar transcendencija. Šie sprendimai nėra vien fiziologiniai – jie yra egzistenciniai, ir todėl juose žmogus iš tikrųjų yra kūrėjas, o ne tik stebėtojas.
Jei vis dėlto mūsų valia būtų tik iliuzija, kyla klausimas: kokia tada prasmė gyventi? Jei viskas už mus nuspręsta, moralė tampa fikcija, atsakomybė – tik socialinis konstruktas. Tačiau paradoksaliai net šį klausimą keliame laisva valia. Vien abejojimo faktas rodo, kad žmogus nėra tik pasyvus savo smegenų produktas. Mes gebame svarstyti apie savo pačių pasirinkimo prigimtį – ir šis gebėjimas išeina už vien mechaninės priežasties–pasekmės grandinės.
Galbūt tikroji tiesa yra tokia: smegenys priima sprendimus, bet mes nesame vien tik smegenys. Sąmonė, dvasia ar siela yra ta vieta, kurioje biologinis mechanizmas susitinka su prasme. Tai reiškia, kad mūsų laisvė nėra absoliuti, bet ir ne fiktyvi: ji yra Dievo dovana, išreiškiama per kūną, protą ir gyvenimo istoriją.
Klausimas gali būti apverstas: gal mūsų smegenys yra įrankis, kuriuo mes – sąmoningi ir dvasiniai – priimame sprendimus? Jei taip, tai laisva valia yra ne iliuzija, o paslaptis, kurios mokslas dar tik pradeda liestis, o religija ir filosofija nuo seniausių laikų bandė suprasti. Ir ši paslaptis yra viena iš to, kas daro žmogų žmogumi.