Karpokratai (gr. Καρποκρατιανοί) buvo II a. gnostikų judėjimas, susiformavęs Aleksandrijoje ir siejamas su Karpokratu bei jo sūnumi Epifanu. Ši grupė laikėsi radikalaus požiūrio į žmogaus sielą ir jos santykį su pasauliu: jie tikėjo, kad siela yra dieviškos kilmės, tačiau įkalinta materialiame kūne dėl žemesniųjų kosminių valdovų primestų apribojimų. Karpokratai tvirtino, kad žmogus gali išsilaisvinti tik … [Skaityti toliau…]
Laisvosios dvasios brolija (lot. Fratres liberi spiritus) buvo viduramžių Europos religinis judėjimas, kurio nariai teigė pasiekę tokią dvasinę būseną, kad tapo visiškai vieningi su Dievu. Ši vienybė, jų supratimu, panaikina bet kokį atstumą tarp žmogaus ir dieviškumo, todėl žmogus nebegali nusidėti. Brolijos nariai laikėsi įsitikinimo, kad tikroji dvasinė laisvė atsiranda tada, kai žmogus atsikrato baimės, … [Skaityti toliau…]
Daugelis tradicinių religijų bando įtikinti, kad žmogus privalo kankintis, laikytis griežto pasninko ir atsisakyti visų žemiškų malonumų vardan kažko, kas laukia po mirties. Šis požiūris paverčia gyvenimą pilku laukiamuoju, kuriame taisyklės svarbiau už patį žmogų. Priešingai šiai kantrybės kultūrai, istorijoje visada egzistavo srovės, kurios rėmėsi hedonizmu (gr. hēdonē – malonumas) – įsitikinimu, kad malonumas yra … [Skaityti toliau…]
Epikūrizmas (gr. ἐπικούρειος – Epikoureismos): menas gyventi be baimės ir skausmo. Žodis kildinamas iš senovės graikų filosofo Epikūro (gr. Ἐπίκουρος) vardo, kuris tiesiogiai reiškia „pagalbininką“ arba „sąjungininką“. Ši filosofinė kryptis gimė Atėnuose kaip praktinis gidas, padedantis žmogui pasiekti laimę per du esminius dalykus: kūno skausmo nebuvimą (aponia) bei sielos ramybę (ataraxia). Daugelis šiandien žodį „epikūrininkas“ … [Skaityti toliau…]
Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, … [Skaityti toliau…]
Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]
Ibn al‑Rāwandis (arab. Ibn al‑Rāwandī, apie 815–910 m., Ibn al Ravandis) buvo vienas radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų IX a. islamo pasaulio mąstytojų. Jis gimė Ravandoje, netoli Marvo, ir iš pradžių priklausė mutazilitų teologinei mokyklai, tačiau vėliau nutolo nuo jos ir tapo vienu aršiausių pranašystės institucijos kritikų ankstyvojoje islamo intelektinėje istorijoje. Jo vardas dažnai minimas kartu … [Skaityti toliau…]
Abu Bakras Muhammadas ibn Zakarija al‑Razis (arab. Abū Bakr Muḥammad ibn Zakariyyāʾ al‑Rāzī) buvo vienas žymiausių IX–X a. Persijos mokslininkų, kurio vardas siejamas su medicina, alchemija ir filosofija. Lietuviškuose šaltiniuose jis dažnai vadinamas tiesiog Zakarija al‑Raziu, o Vakaruose žinomas lotynišku vardu Rhazes, nes jo darbai buvo išversti į lotynų kalbą ir tapo svarbia Europos medicinos … [Skaityti toliau…]
Menzi (kin. Mengzi) buvo vienas iškiliausių kinų filosofų, gyvenęs ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą, kurio idėjos suteikė konfucianizmui idealistinį ir humanistinį pagrindą. Jis dažnai vadinamas antruoju išminčiumi po paties Konfucijaus, nes sugebėjo susisteminti ir išplėtoti mokymą taip, kad jis taptų priimtinas tiek valdovams, tiek paprastiems žmonėms. Pagrindinis mąstytojo indėlis į Rytų Azijos filosofiją yra drąsus … [Skaityti toliau…]
Siundzi (kin. Xunzi) buvo vienas iškiliausių vėlyvojo kariaujančių valstybių laikotarpio mąstytojų, kurio idėjos suformavo klasikinį konfucianizmą. Jis gyveno maždaug 310–235 metais prieš mūsų erą ir pasižymėjo itin racionaliu bei sistemingu požiūriu į pasaulį. Skirtingai nei ankstesni filosofai, jis visiškai atmetė bet kokį antgamtinį elementą ir teigė, kad dangus yra tiesiog gamta, veikianti pagal savo dėsnius, … [Skaityti toliau…]
Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę. „Maras“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]