Vetus Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Senasis Testamentas, pirmoji ir didžioji Šventojo Rašto dalis. Šis terminas ypač siejamas su Vulgata, šv. Jeronimo IV–V a. parengtu Biblijos vertimu į lotynų kalbą, kuris šimtmečius buvo pagrindinis Vakarų Bažnyčios biblinis tekstas. Vetus Testamentum apima visą Izraelio tautos tikėjimo, istorijos, įstatymo ir pranašysčių paveldą, kuris krikščioniškoje tradicijoje suprantamas … [Skaityti toliau…]
Senasis ir Naujasis Testamentai yra dvi didžiosios Biblijos dalys, kurios kartu sudaro Šventąjį Raštą. Jie nėra supriešinti — tai skirtingais laikais parašyti tekstai, atspindintys skirtingus Dievo ir žmogaus santykio etapus. Senasis Testamentas pasakoja apie pasaulio sukūrimą, Izraelio tautos istoriją, Sandorą ir pranašystes, o Naujasis Testamentas liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį, prisikėlimą ir pirmųjų krikščionių … [Skaityti toliau…]
Šventasis Raštas (hebr. Tanakh, gr. Ἡ Γραφή / Ta Biblia, lot. Scriptura Sacra, angl. Holy Scripture) yra kanoninių žydų ir krikščionių religijos tekstų visuma, laikoma Dievo įkvėptu žodžiu ir pagrindiniu tikėjimo bei teologijos šaltiniu. Šis pavadinimas apima tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą, kurie kartu sudaro vieną organišką visumą, atskleidžiančią Dievo veikimą istorijoje, žmogaus santykį su … [Skaityti toliau…]
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
Motetas (Motetus) yra vienas iš ilgiausiai gyvavusių vokalinės muzikos žanrų Europoje. Jo ištakos siekia XII–XIII amžių, kai viduramžių kompozitoriai pradėjo eksperimentuoti su keliomis balsų linijomis, jungdami skirtingus tekstus ir melodijas į vieną kūrinį. Ši tradicija išsiplėtė per Renesansą ir Baroką, o motetas tapo vienu svarbiausių krikščioniškosios muzikos žanrų, formavusių tiek liturginę, tiek pasaulietinę kultūrą. Nors … [Skaityti toliau…]
Žodis „epitafija” atėjęs iš senovės graikų kalbos – epitaphios reiškia „prie kapo” arba „ant kapo sakomas”. Iš pradžių tai buvo ne įrašas, o gyvas žodis: graikai prie kapų sakydavo gedulingas kalbas, vadinamas epitaphios logos. Žymiausia išlikusi – Periklio kalba, kurią Tukididas užrašė Peloponeso karo istorijoje, girianti žuvusius karius. Tik vėliau, helėnizmo laikais, tas žodis persikėlė … [Skaityti toliau…]
Termino „eschatologinis laikas” šaknys slypi senojoje graikų kalboje, kur žodis eschaton reiškia „paskutinis” ar „galutinis”, o logos – „žodis”, „mąstymas” ar „mokslas”. Ši jungtis gimė ankstyvojoje krikščionybėje ir žydų tradicijose, kai pirmieji teologai, tokie kaip apaštalas Paulius, ėmė rašyti apie pasaulio pabaigą kaip apie neišvengiamą, dieviškai nulemtą momentą. Įsivaizduokite: II amžiaus krikščionių bendruomenės, slepiančios rankraščius … [Skaityti toliau…]
Girovagai vienuoliai (gyrovagi lotynų kalba) yra viena iš keturių vienuolių kategorijų, aprašytų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Kartu su Sarakostais (sarabaites), girovagai laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų klajokliškas ir nedrausmingas gyvenimo būdas prieštaravo Benedikto vizijai apie struktūruotą, bendruomeninį vienuolinį gyvenimą. Girovagai vienuoliai buvo ankstyvosios krikščionybės (IV–VI a.) fenomenas, atsiradęs tuo metu, … [Skaityti toliau…]
Rudolfo Otto veikalas „Das Heilige“ (1917), lietuviškai verčiamas kaip „Šventybė“, o angliškai žinomas pavadinimu „The Idea of the Holy“, yra XX a. religijotyros tekstas, kuriame Otto siekia apibrėžti tai, ką vadina šventybės patirtimi, ir parodyti, kad religijos esmė slypi ne doktrinose ar moralinėse normose, bet ypatingoje žmogaus reakcijoje į tai, kas pranoksta kasdienę tikrovę. Otto … [Skaityti toliau…]
Jėzuitų įžadai kilo iš Šventojo Ignaco Lojolos ir pirmųjų jo bendraminčių, kurie 1540 metais įkūrė Jėzaus Draugiją (Societas Iesu). Draugijos Konstitucijose įžadai buvo suformuluoti kaip vienuoliniai pažadai, papildyti ypatingu įsipareigojimu popiežiui. Šie įžadai atspindi ne tik tradicinį vienuolišką gyvenimą, bet ir aktyvų pasišventimą misijoms visame pasaulyje, pagal popiežiaus nurodymus. Įžadus duoda Jėzuitų nariai, praėję ilgą … [Skaityti toliau…]
Numinoziškumas yra XX a. religijotyros terminas, įvestas vokiečių teologo ir filosofo Rudolfo Otto veikale „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917). Šiuo žodžiu Otto bandė apibrėžti ypatingą religinės patirties formą, kuri nepaklūsta racionaliam paaiškinimui. Numinoziškumas reiškia susidūrimą su šventybės galia, kuri žmoguje sukelia dvejopą reakciją: baimę ir trauką. Tai patirtis, kuri nėra nei moralinė, nei intelektinė, nei estetinė. … [Skaityti toliau…]
Humaniškumas apibūdina požiūrį į žmogų kaip vertybę pačią savaime. Terminas siejamas su lotynišku žodžiu humanitas, kuris Antikos laikais reiškė išsilavinimą, kultūrą, gebėjimą gyventi bendruomenėje ir suvokti kitą asmenį kaip sau lygų. Vėlesniais amžiais humaniškumo idėja plėtėsi, apimdama moralinius, socialinius ir politinius aspektus. Renesanso epochoje humaniškumas tapo atsvara viduramžių asketizmui. Mąstytojai pradėjo akcentuoti žemiško gyvenimo vertę, … [Skaityti toliau…]