Holistiškumas – mąstymo kryptis, teigianti, kad reiškiniai turi būti suvokiami kaip visumos, o ne kaip atskirų dalių suma. Pats terminas kilęs iš graikiško žodžio holos, reiškiančio „visas“, „pilnas“, „nedalomas“. Idėja sena kaip pats filosofinis mąstymas, nors pats pavadinimas įsitvirtino daug vėliau. Antikos filosofai, ypač Aristotelis, jau kalbėjo apie tai, kad visuma turi savybių, kurių negalima … [Skaityti toliau…]
Daoizmas laikomas viena seniausių Kinijoje susiformavusių dvasinių ir filosofinių tradicijų, kurios ištakos siekia ankstyvuosius kinų civilizacijos laikotarpius. Pats pavadinimas kilęs iš kinų rašmens 道 (dào), žyminčio kelią, kryptį, tvarką arba visatos veikimo principą. Vakaruose ilgą laiką vartotas terminas „taoizmas“, atsiradęs dėl Wade–Giles transkripcijos sistemos, kurioje rašmuo 道 buvo perteikiamas kaip tao. Įsigalėjus pinyin sistemai, akademinėje … [Skaityti toliau…]
Kinijos dvasinė tradicija dažnai apibūdinama kaip „trijų mokymų“ sintezė – sanjiao, jungiantis konfucianizmą, daosizmą ir budizmą į vieną kultūrinę visumą. Ši sintezė nėra dirbtinis junginys, o natūraliai susiformavusi pasaulėžiūra, kuri per tūkstantmečius tapo Kinijos kultūros, moralės ir kasdienio gyvenimo pagrindu. Trijų mokymų dermė leidžia suprasti, kaip kinų civilizacija sugebėjo išlaikyti stabilumą, tęstinumą ir dvasinį gilumą, … [Skaityti toliau…]
Oreadės – tai senovės graikų mitologijoje minimų kalnų nimfų rūšis, gyvenančios kalnuose, uolėtose vietovėse ir urvuose. Jų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio oros („kalnas“), todėl jos buvo laikomos kalnų dvasiomis, artimai susietomis su laukine, nepažabota gamta. Kaip ir kitos nimfos, oreadės buvo vaizduojamos kaip jaunos, gražios moterys, tačiau jų prigimtis skyrėsi – jos buvo ne … [Skaityti toliau…]
Terminas „akupunktūra“ kilęs iš lotynų kalbos: acus reiškia „adata“, o punctura – „dūris“. Šis pavadinimas buvo sugalvotas europiečių XVIII amžiuje, kai jie pradėjo tyrinėti Rytų medicinos metodus. Tačiau pati praktika yra kur kas senesnė. Akupunktūra – tradicinės kinų medicinos metodas, kai plonos adatėlės įbedamos į tam tikrus kūno taškus. Manoma, kad per šiuos taškus teka … [Skaityti toliau…]
Svetimautojos epizodas (Pericope Adulterae) – tai vienas garsiausių ir kartu labiausiai diskutuojamų Naujojo Testamento pasakojimų, užrašytas Jono evangelijoje (Jn 7,53–8,11). Jame fariziejai atveda Jėzui moterį, pagautą svetimaujant, ir reikalauja ją nubausti pagal Mozės Įstatymą. Jėzus atsako ne teismu, o gailestingumu, ištardamas žodžius, tapusius krikščioniškos moralės simboliu: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į … [Skaityti toliau…]
„Auksinės kalbos“ (gudžaratų kalba Vachanamrut, sanskrito Vacanāmṛta, pažodžiui „nemirtingasis nektaras žodžių pavidalu“) yra pagrindinis Swaminarayan Sampradaya – hinduizmo atšakos, įkurtos Bhagwan Swaminarayan (1781–1830) – šventasis raštas. Šis tekstas yra 273 religinių pokalbių, kuriuos Swaminarayan vedė nuo 1819 iki 1829 m., rinkinys. Vachanamrut laikomas dievišku apreiškimu, nes pasekėjai tiki, kad Swaminarayan buvo Parabrahman (aukščiausiasis Dievas), todėl … [Skaityti toliau…]
Kai kurie žmonės šiandien jaučia keistą vidinį prieštaravimą. Jie žavisi Jėzumi – Jo laisve, meile ir drąsa, tačiau sunkiai randa vietą Bažnyčioje. Susidaro įspūdis, kad asmuo, kurį ši institucija garbina, savo gyvenimo būdu mažai kuo primena pačią organizaciją. Jei paimtume Evangelijas ir palygintume jas su bažnytinėmis taisyklėmis, pamatytume didžiulį skirtumą tarp Jėzaus dovanotos laisvės ir … [Skaityti toliau…]
„The Practice of the Presence of God“ („Dievo artumo praktika“) – vienas iš paprasčiausių ir kartu giliausių krikščioniškosios dvasinės tradicijos tekstų, parašytas XVII a. karmelito vienuolio, žinomo kaip broliukas Laurynas (Brother Lawrence). Tai nedidelė knyga, sudaryta iš keturių pokalbių ir kelių laiškų, kuriuose šis kuklus vienuolis atskleidžia savo kelią į nuolatinį, gyvą ir paprastą bendravimą … [Skaityti toliau…]
„The Seven Valleys and the Four Valleys“ („Septyni slėniai ir Keturi slėniai“) – vienas giliausių ir poetiškiausių Bahá’u’lláh mistinių traktatų, parašytas kaip dvasinio kelio vadovas ieškotojui, trokštančiam Dievo artumo. Tai ne teologinė sistema ir ne doktrinos išdėstymas, bet vidinės kelionės žemėlapis, kuriame žmogaus siela vaizduojama kaip keliautojas, pereinantis per skirtingas būsenas, kol pasiekia vienybę su … [Skaityti toliau…]
„The Lectures on Faith“ („Tikėjimo paskaitos“) – tai ankstyvosios Pastarųjų Dienų Šventųjų judėjimo teologijos tekstas, kuriame tikėjimas pristatomas kaip pirmasis ir esminis Dievo pažinimo bei dvasinio gyvenimo principas. Šios paskaitos buvo skirtos mokyti bendruomenę, kaip suprasti tikėjimo prigimtį, jo objektą ir jo veikimą žmogaus gyvenime. Tekstas parašytas aiškiai, logiškai ir nuosekliai, todėl iki šiol išlieka … [Skaityti toliau…]
„Augsburgo išpažinimas“ (Confessio Augustana) – Reformacijos dokumentas, parengtas Philipo Melanchthono (Filipas Melanchtonas) ir 1530 m. pristatytas imperatoriui Karoliui V per Reichstago susirinkimą Augsburge. Tai aiškus, santūrus ir teologiškai nuoseklus liuteroniškosios tradicijos tikėjimo išdėstymas, kuriuo siekta parodyti, kad naujoji reformuota teologija nėra naujovė, bet grįžimas prie apaštalinės ir patristinės krikščionybės. Tekstas prasideda išsamia įžanga imperatoriui, kurioje … [Skaityti toliau…]