Kiteriai (gr. Κυνικοί ἡδονισταί, pažodžiui „hedonistiniai cinikai“) buvo helenistinio laikotarpio filosofinė kryptis, išaugusi iš klasikinio cinizmo, bet aiškiai pasukusi malonumo ir spontaniško gyvenimo link. Jie jungė Diogeno tradicijos laisvę su kirenikų akcentu į juslinį džiaugsmą, todėl jų mokymas tapo viena radikaliausių senovės pasaulėžiūrų, atmetusių tiek socialines normas, tiek moralinius draudimus. Kiteriai teigė, kad žmogus turi … [Skaityti toliau…]
Pragaro ugnies klubas (angl. Hellfire Club) buvo XVIII a. Anglijoje ir Airijoje veikusių elitinių, pusiau slaptų draugijų tinklas, garsėjęs hedonizmu, satyra ir sąmoningu religinių bei moralinių normų laužymu. Šiuos klubus dažniausiai steigė aristokratai, politikai ir intelektualai, kurie siekė erdvinės ir ideologinės laisvės nuo griežtos anglikonų moralės. Nariai susirinkdavo atokiose vilose ar požeminiuose kompleksuose, kur rengdavo … [Skaityti toliau…]
Borboritai (gr. Βορβορίται, pažodžiui „Purvinieji“) buvo viena radikaliausių ir labiausiai demonizuotų gnostikų grupių, veikusių III–IV a. Rytų Viduržemio regione. Jų pavadinimą suteikė priešiški autoriai, pirmiausia Epifanijus iš Salamio, kuris juos aprašė Panarion veikale. Borboritai tikėjo, kad dvasia yra absoliučiai šventa ir nepriklausoma nuo kūno, todėl jokie kūniški veiksmai negali jos sutepti. Ši nuostata leido jiems … [Skaityti toliau…]
Goliardai (lot. Goliardi) buvo viduramžių Europos klajojančių studentų, dvasininkų ir poetų bendruomenė, iškilusi XII–XIII a. universitetų aplinkoje. Jie garsėjo satyrine kūryba, kuri nukreipta prieš bažnyčios godumą, moralinį veidmainiavimą ir asketizmo kultą. Goliardai šlovino vyną, meilę, azartinius žaidimus ir gyvenimo džiaugsmą, todėl jų pasaulėžiūra ryškiai kontrastavo su oficialiu krikščionišku mokymu. Jų tekstuose dažnai pasirodo motyvas, kad … [Skaityti toliau…]
Karpokratai (gr. Καρποκρατιανοί) buvo II a. gnostikų judėjimas, susiformavęs Aleksandrijoje ir siejamas su Karpokratu bei jo sūnumi Epifanu. Ši grupė laikėsi radikalaus požiūrio į žmogaus sielą ir jos santykį su pasauliu: jie tikėjo, kad siela yra dieviškos kilmės, tačiau įkalinta materialiame kūne dėl žemesniųjų kosminių valdovų primestų apribojimų. Karpokratai tvirtino, kad žmogus gali išsilaisvinti tik … [Skaityti toliau…]
Laisvosios dvasios brolija (lot. Fratres liberi spiritus) buvo viduramžių Europos religinis judėjimas, kurio nariai teigė pasiekę tokią dvasinę būseną, kad tapo visiškai vieningi su Dievu. Ši vienybė, jų supratimu, panaikina bet kokį atstumą tarp žmogaus ir dieviškumo, todėl žmogus nebegali nusidėti. Brolijos nariai laikėsi įsitikinimo, kad tikroji dvasinė laisvė atsiranda tada, kai žmogus atsikrato baimės, … [Skaityti toliau…]
Daugelis tradicinių religijų bando įtikinti, kad žmogus privalo kankintis, laikytis griežto pasninko ir atsisakyti visų žemiškų malonumų vardan kažko, kas laukia po mirties. Šis požiūris paverčia gyvenimą pilku laukiamuoju, kuriame taisyklės svarbiau už patį žmogų. Priešingai šiai kantrybės kultūrai, istorijoje visada egzistavo srovės, kurios rėmėsi hedonizmu (gr. hēdonē – malonumas) – įsitikinimu, kad malonumas yra … [Skaityti toliau…]
Epikūrizmas (gr. ἐπικούρειος – Epikoureismos): menas gyventi be baimės ir skausmo. Žodis kildinamas iš senovės graikų filosofo Epikūro (gr. Ἐπίκουρος) vardo, kuris tiesiogiai reiškia „pagalbininką“ arba „sąjungininką“. Ši filosofinė kryptis gimė Atėnuose kaip praktinis gidas, padedantis žmogui pasiekti laimę per du esminius dalykus: kūno skausmo nebuvimą (aponia) bei sielos ramybę (ataraxia). Daugelis šiandien žodį „epikūrininkas“ … [Skaityti toliau…]
Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, … [Skaityti toliau…]
Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]
Ibn al‑Rāwandis (arab. Ibn al‑Rāwandī, apie 815–910 m., Ibn al Ravandis) buvo vienas radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų IX a. islamo pasaulio mąstytojų. Jis gimė Ravandoje, netoli Marvo, ir iš pradžių priklausė mutazilitų teologinei mokyklai, tačiau vėliau nutolo nuo jos ir tapo vienu aršiausių pranašystės institucijos kritikų ankstyvojoje islamo intelektinėje istorijoje. Jo vardas dažnai minimas kartu … [Skaityti toliau…]