Ibn al‑Rāwandis (arab. Ibn al‑Rāwandī, apie 815–910 m., Ibn al Ravandis) buvo vienas radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų IX a. islamo pasaulio mąstytojų. Jis gimė Ravandoje, netoli Marvo, ir iš pradžių priklausė mutazilitų teologinei mokyklai, tačiau vėliau nutolo nuo jos ir tapo vienu aršiausių pranašystės institucijos kritikų ankstyvojoje islamo intelektinėje istorijoje. Jo vardas dažnai minimas kartu su kitais laisvamaniais, tačiau Ibn al‑Rāwandis išsiskiria tuo, kad jo kritika buvo sisteminga, filosofinė ir nukreipta prieš pačius religijos pamatus. Nors originalūs jo veikalai neišliko, jo idėjos mus pasiekė per priešiškų teologų citatas, kurios atskleidžia nepaprastai drąsų ir provokuojantį mąstymą.
Ibn al‑Rāwandžio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su teologinėmis diskusijomis, kurios IX a. islamo pasaulyje vyko tarp mutazilitų, tradicinių teologų ir įvairių filosofinių srovių. Iš pradžių jis buvo mutazilitas, tačiau greitai susipyko su jų autoritetais ir tapo vienu garsiausių jų kritikų. Jis kaltino mutazilitus nenuoseklumu, o jų teologiją – prieštaravimais. Vėliau jis dar labiau radikalizavosi ir ėmė kritikuoti pačią pranašystės instituciją, šventųjų tekstų autoritetą ir religinių stebuklų sampratą. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą tiek mutazilitų, tiek tradicinių teologų tarpe. Jo vardas minimas daugelyje heresiografinių veikalų, kuriuose jis vaizduojamas kaip pavojingas ateistas, nors jo tikrosios pažiūros buvo labiau filosofinės nei nihilistinės.
Gyvenimas ir intelektinė aplinka
Ibn al‑Rāwandis gyveno laikotarpiu, kai Bagdadas buvo vienas didžiausių intelektinių centrų pasaulyje. Čia veikė mutazilitų teologai, filosofai, vertėjai, matematikai ir gydytojai. Ši aplinka skatino kritinį mąstymą, tačiau kartu buvo labai jautri religinei kritikai. Ibn al‑Rāwandis iš pradžių priklausė mutazilitams, tačiau greitai susipyko su jų autoritetais ir tapo vienu garsiausių jų kritikų. Jis kaltino mutazilitus nenuoseklumu, o jų teologiją – prieštaravimais.
Vėliau jis dar labiau radikalizavosi ir ėmė kritikuoti pačią pranašystės instituciją, šventųjų tekstų autoritetą ir religinių stebuklų sampratą. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą tiek mutazilitų, tiek tradicinių teologų tarpe. Jo vardas minimas daugelyje heresiografinių veikalų, kuriuose jis vaizduojamas kaip pavojingas ateistas, nors jo tikrosios pažiūros buvo labiau filosofinės nei nihilistinės.
Pagrindiniai veikalai ir jų likimas
Svarbiausias Ibn al‑Rāwandžio veikalas buvo „Kitāb al‑Zumurrud“ („Smaragdo knyga“), parašytas dialogo forma. Šiame tekste jis pateikė radikalią pranašystės kritiką, kvestionavo stebuklų tikrumą ir iškėlė žmogaus proto viršenybę prieš religinį apreiškimą. Deja, originalus tekstas neišliko – jis buvo sunaikintas, kaip ir daugelis kitų zindikų veikalų. Tačiau jo fragmentai išliko per vėlesnių teologų poleminius raštus, ypač per ismailitų autoriaus al‑Mu’ayyad fi’l‑Din al‑Širazi citatas ir per al‑Maturidžio komentarus.
Be „Smaragdo knygos“, Ibn al‑Rāwandis parašė ir kitų veikalų, kuriuose kritikavo religines dogmas, tačiau jų turinys išliko tik fragmentiškai. Jo tekstai buvo sistemingai naikinami, todėl šiandien turime tik nuotrupas, kurios vis dėlto leidžia atkurti pagrindines jo idėjas.
Pranašų apgavystės (makhāriq al‑anbiyā)
Vienas radikaliausių Ibn al‑Rāwandžio teiginių buvo tai, kad pranašų stebuklai nėra dieviški ženklai, bet apgavystės, fokusai ir iliuzijos, kuriomis pasinaudojo žmonės, norėdami įgyti autoritetą ir paklusnumą. Ši idėja yra glaudžiai susijusi su jo skepticizmu ir racionalizmu.
Jis teigė, kad: stebuklai yra makhāriq – apgaulės, triukai, manipuliacijos; pranašai naudojosi slaptomis gamtos savybėmis, kurias paprasti žmonės nesuprato; religiniai stebuklai yra psichologinio poveikio priemonė, o ne metafiziniai reiškiniai; pranašų autoritetas remiasi ne žiniomis, o įtaiga. Ši kritika buvo tokia radikali, kad net mutazilitai, garsėję racionalizmu, jį pasmerkė.
Filosofinės idėjos ir radikalus skepticizmas
- Proto viršenybė prieš apreiškimą. Ibn al‑Rāwandis teigė, kad žmogaus protas yra pakankamas pažinti gėrį ir blogį, todėl pranašai nėra būtini moraliniam ar metafiziniam pažinimui. Jis tvirtino, kad Dievas, būdamas teisingas, negalėjo suteikti ypatingų žinių tik keliems asmenims.
- Pranašų institucijos kritika. Jis kvestionavo pranašų autoritetą, teigdamas, kad jų mokymai prieštarauja vieni kitiems, o jų stebuklai yra tik iliuzijos arba apgaulės.
- Stebuklų demaskavimas. Ibn al‑Rāwandis teigė, kad stebuklai yra makhariq – apgaulės, fokusai arba gamtos reiškinių išmanymas, kurį pranašai naudojo tam, kad įtikintų neišsilavinusias mases.
- Religijos kaip konfliktų šaltinis. Jis tvirtino, kad religijos sukelia karus, nes kiekviena tvirtina turinti absoliučią tiesą ir neigia kitų religijų pranašus.
- Korano kritika. Ibn al‑Rāwandis atmetė Korano neprilygstamumo doktriną ir teigė, kad poetai bei mokslininkai gali parašyti geresnių tekstų.